Siaurukas – istorijos miglose išnykęs Mažosios Lietuvos geležinkelis

Kai prieš dvejus metus, 2023 m. „Jurbarko laiko“ vasaros numeryje (7-ajame), Lybiškių bibliotekininkė Laimutė Keterienė pasakojo apie 90-metį švenčiančią Varlaukio geležinkelio stotį, rašėme, kad geležinkelis į kraštą prie Nemuno taip ir neatėjo. Vis dėlto tai ne visiškai tiesa – viename dabartinio Jurbarko rajono pakraštyje geležinkelio bėgiai dundėjo visą pirmąją XX amžiaus pusę, tiesa, didelę to geležinio kelio gyvavimo dalį kraštas, per kurį jis ėjo, ne tik kad nepriklausė Jurbarko rajonui, bet buvo kitos valstybės dalis. Tikriausiai supratote, kad kalbame apie Mažosios Lietuvos siaurąjį geležinkelį Tilžė–Pagėgiai–Smalininkai, vadinamąjį siauruką.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išnykusio siauruko ženklų Jurbarko krašte dar galima rasti. Labiausiai pastebimi, ko gero, Smalininkuose išlikęs, iš išorės laiko nedaug tepaliestas geležinkelio stoties pastatas ir romantiškos geležinkelio tilto per Viešvilės upelį liekanos, kuriomis gali žavėtis kiekvienas, atvykęs prie žuvitakio to paties pavadinimo miestelio centre.

Smalininkų geležinkelio stotis. R. Vasiliauskienės nuotr.

Žmonių, prisimenančių gyvą, veikiantį siauruką, šiuo metu jau vargu ar beįmanoma surasti, tačiau paklaustas, kas apie tai galėtų daugiau papasakoti, Smalininkų seniūnas Ramūnas Alminas nedvejodamas nurodo Violetą Schuetz, šio miestelio centre veikiančios „Violetos galerijos“ savininkę. Apsilankę pas Violetą sužinome, kad ji ne tik yra surinkusi viską, ką apie siauruką įmanoma rasti internete, bet ir turi įspūdingą Vokietijoje išleistą albumą apie Rytų Prūsijos siauruosius geležinkelius, o taip pat pažįsta ir bendrauja su senųjų geležinkeliečių palikuonimis, kurie ieškodami savo šaknų, kartais užklysta į Smalininkus, o tuo pačiu ir į „Violetos galeriją“. Iš Violetos pasakojimų, viešviliškio Algirdo Sinkevičiaus parengtos ir 2020 m. „Versmės“ leidykloje išleistos knygos „Viešvilė“ 1 tomo ir įvairiuose leidiniuose publikuotų senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų prisiminimų ir pabandėme atkurti išnykusio geležinkelio istoriją.

Priešistorė

XIX a. pradžioje išradus garvežį ir ėmus masiškai tiesti geležinkelius paaiškėjo, kad šis transportas yra pats ekonomiškiausias būdas vežti žmones ir sunkius krovinius, todėl nenuostabu, kad pramoninės, modernios ir naujoves mėgstančios Prūsijos valdžia geležinius kelius savo šalyje tiesė aktyviai ir daug. 1852 m. Rytprūsiuose nutiestas geležinkelis į Karaliaučių iš Berlyno. 1860 m. pradėtas eksploatuoti 153 km ilgio geležinkelis Karaliaučius–Įsrutis–Eitkūnai, 1865 m. anglų bendrovė nutiesė privatų geležinkelį Įsrutis–Tilžė. 1875 m. atidarytas 95 km ilgio valstybinis Tilžės-Pagėgių-Klaipėdos geležinkelis.

Pradžia

XIX a. kroviniai iš tuometinės Rusijos (kuriai iki 1918 m. priklausė Lietuva) – javai, gyvuliai, mediena Vokietiją pasiekdavo Nemunu. Tačiau dėl klimatinių sąlygų beveik pusmetį upe jokia prekyba nevykdavo, todėl pradėta galvoti apie geležinkelio linijos dešiniajame Nemuno krante tiesimą – pirmieji tokie planai imti svarstyti 1898 m. birželį. Tiesa, iš pradžių šiam projektui priešinosi Ragainės apskrities viršininkas grafas fon Lamsdorfas, pasak kurio, „laukiniam, miškais apaugusiam kraštui geležinkelis būtų prabanga“. Vis dėlto po ilgų ginčų ir diskusijų buvo nustatytas maršrutas ir pradėti geležinkelio linijos Pagėgiai–Smalininkai tiesimo darbai. Iš pradžių buvo numatyta įrengti 750 cm pločio geležinkelio liniją, bet vėliau pasirinkta 1000 cm pločio vėžė. 1902 m. rugpjūčio mėn. 55 km ilgio siaurukas pradėjo veikti.

Siaurukas ėjo senuoju pašto keliu Pagėgiai–Mikytai–Trakininkai–Strazdai–Palumpiai–Vilkyškiai, kai kur už kelių šimtų metrų nuo Nemuno, kai kur iki 5 km ir toliau. Netoli Mociškių peršokęs nauju tiltu per Jūros upę, jis suko į šiaurę, kur vėl įsiliedavo į senąjį pašto kelią ir per Žagmantus, Pagenaičius, Jūravą, Viešvilę pasiekdavo Smalininkus, kur buvo įrengtos garvežių ir vagonų remonto dirbtuvės. Smalininkuose dar buvo nutiesta ir papildoma siauruko linija iki uosto, kad būtų patogu krovinius iškrauti tiesiai iš laivų ar į juos pakrauti.

„Mano prisiminimuose ryškus pašto arklių transportas, kuriuo teko nuvažiuoti ilgą Tilžės–Smalininkų kelią. Vaizduotėje regiu vežėją, sėdintį ant aukštos pasostės, girdžiu jo pučiamo rago garsą. Tačiau į šį kraštą netikėtai įsiveržė siaurasis geležinkelis. Ilgas statybos procesas nė kiek nedžiugino, tačiau kai vieną dieną traukinys trinksėdamas prašvilpė pro mūsų namus Viešvilėje, jis tapo gyvenimo dalimi. Dirbant savo ūkyje ar laukuose ne tik pagal bažnyčios laikrodžio dūžius, bet ir pagal garvežio signalą buvo patogu skirstyti savo laiką. Jau ryte, prieš penkias, mus pažadindavo veriamas traukinio švilpuko garsas“, – apie siauruką rašė Paulius Brokas [1]. 

[1] Paulius Brokas (Paul Brock) (1900–1986) – iš Mažosios Lietuvos kilęs vokiečių jūreivis, rašytojas, palikęs daug prisiminimų apie savo vaikystę prie Nemuno.

Siaurasis geležinkelis

1905 m. nutarta geležinkelio liniją Smalininkai–Pagėgiai sujungti su Tilže, kad būtų palengvinta prekyba be perkrovimų Pagėgiuose, jei prekės buvo skiriamos Karaliaučiaus kraštui. Ši nauja atkarpa Karalienės Luizės tiltu į Tilžę – 7 km Tilžės–Mikytų siaurasis geležinkelis – buvo atidaryta 1914 m. gegužės 1 d.

Geležinkelio valdyba įsikūrė Pagėgiuose, o 1920 m. buvo perkelta į Panemunę, kuri tuo metu buvo Tilžės miesto dalis.

Stotys, kroviniai, keleiviai

Tilžėje šalia prieplaukos buvo pirmoji Klaipėdos krašto siaurojo geležinkelio Pagėgiai–Smalininkai stotis, o tarp Pagėgių ir  Smalininkų jų buvo iš viso 24: Pagėgiai (Pogegen), Būbliškė (Baubeln), Mikytai (Mikieten), Bajėnai (Bojehnen), Trakininkai (Trakeningen), Strazdai (Strasden), Palumpiai (Polompen), Kerkutvečiai (Kerkutwethen), Vilkyškiai (Willkischken), Mociškiai (Motzischken), Nečiūnai (Nettschunen), Pagenaičiai (Schustern), Mažieji Pagenaičiai (Klein Schustern), Jūrava (Jura), Vilkdaubis (Wolfsgrund), Ridelkalnis (Riedelsberg), Viešvilė vakarai (Wischwill West), Viešvilė rytai (Wischwill Ost), Apšriūtai (Abschruten), Kalveliai (Kallwehlen), Kazikėnai (Kassigkehmen), Endriušiai (Endruszen/Endruschen), Vidkiemis (Wittkehmen), Smalininkai (Schmalleningen).

Stotelėse buvo ne tik laipinami keleiviai, bet kai kuriose ir kraunamos prekės bei kroviniai (Būbliškėje, Mikytuose, Palumpiuose, Vilkyškiuose, Mociškiuose, Nečiūnuose, Pagenaičiuose, Jūravoje, Vilkdaubyje, Viešvilėje, Kazikėnuose, Endriušiuose).

Siaurojo geležinkelio tvarkaraštis 1938–1939 metais.

Jorgo Petsoldo sudarytame albume „Siaurieji geležinkeliai Prūsijoje 1898–1945 m.“ taip aprašoma traukinio kelionė (laisvas vertimas V. Shuetz ir DI): „Mašinistas Jonas Antonas (John Anton) jau seniai įprato saugiai nuvesti traukinį iš Pagėgių į Smalininkus. (...)  Iki Mikytų keturi keleiviniai vagonai beveik tušti. Mikytuose traukiniui sustojus prie platformos palydovas Štainertas (Steinert) žvilgteli, ar atvyksta savaeigis vagonas [iš Tilžės], kuris dėl vis dar galiojančios pasienio ir muitinės kontrolės, įvestos 1938 metų vasarą, vėl vėluoja. Nemažai gyventojų iš Nemuno krašto naudojasi šiuo transportu apsipirkti Tilžėje, o tai kelia papildomų rūpesčių lietuvių pareigūnams. Pagaliau iš toli pasigirsta šaižus bėgių girgždesys ir motorinis vagonas įrieda į Mikytus.

Stoties platforma akimirksniu prisipildo žmonių – keliautojai krauna kuprines, dėžes ir krepšius į besiruošiantį išvykti Smalininkų traukinį. Palydovas dar kartą žvilgteli į laikrodį ir duoda išvykimo signalą. Kelias į kalvą link Vilkyškių priverčia paprakaituoti lokomotyvo kūriką.

Vilkyškiuose daug keleivių išlipa ir prieblandoje skuba namo. Netrukus pasiekiamas pusantro kilometro ilgio Jūros upės pylimas, kur traukinys nuo savo bėgių pervažiuoja į kelią; čia du tiltų sargai uždaro eismą, kol pravažiuos traukinys. Upė čia kertama maždaug 60 metrų ilgio arkiniu tiltu. Mociškiuose, kur bėgiai vėl driekiasi keliu, traukinys sustoja prie Brenneisen smuklės. Jau tamsu, kai traukinys apie 21 val. pajuda toliau. Palydovas Štainertas asmeniškai pažįsta daug keleivių ir juos pažadina, kad šie nepramiegotų savo stotelės. Tamsoje trumpai sušvinta žiburiai Viešvilėje ir Kalveliuose – kai kuriuose namuose dar dega lempos. Smalininkų stoties laikrodis jau rodo pusę vienuoliktos vakaro – mašinistas Antonas ir jo kūrikas vėl saugiai nuvedė traukinį į tikslą“.

Smalininkų geležinkelio stotis apie 1910 m. Nuotr. iš Wikipedia. org 

Geležinkeliu buvo vežami kroviniai iš Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto į Rytprūsius, ypač Nemuno pavasarinių potvynių metu ir žiemą, kai laivyba upėmis sustodavo. Pasienyje, Smalininkuose, į vagonus buvo kraunamos lietuviškos eksporto prekės: popiermalkės, javai ir galvijai, dėl pastarųjų krovos netgi buvo pailgintas peronas. Kitos žymesnės stotelės dešiniajame Nemuno krante buvo ties Kalvelių ir Viešvilės lentpjūvėmis. Jų produkcija (pjautinė mediena, skirta šachtų ramsčiams) į stoteles buvo atgabenama įmonių geležinkeliais. Iš Jūravos girininkijos buvo gabenamos popiermalkės, iš karjero Kalveliuose – žvyras. Mediena buvo kraunama ir Ridelkalnio bei Apšriūtų stotelėse, Ridelkalnyje dar ir metalo žaliava, o Vakarų Viešvilės stotelėje – dideli apvalūs sūriai ir sviesto dėžės. Beje, Viešvilėje buvo 3 geležinkelio stotelės: Rydelsbergo (Riedelsberg), Vakarų (Wischwill-West) ir Rytų (Wischwill-Ost). „Smalininkuose į traukinį pakraudavo grūdus, vaisius, galvijus, atgabentus iš Rusijos. Kalveliuose jį pripildydavo baltų plytų, Abšrūtuose ir Rydelsberge jo laukdavo popieriaus ir medienos vagonai. Matydavome iš vagonų kyšančias arklių galvas. Buvo kalbama, kad juos veža į Afriką, kur vyko karas. Šis mielas traukinys, griausmingai dundėdamas ir švilpdamas, lėkdavo tarp Pagėgių ir Smalininkų, užsukdavo į Viešvilės dvi geležinkelio stoteles – „rytinę“ ir „vakarinę“. Vakarų stotyje pakraudavo didelius sūrio gabalus. O štai Viešvilės Hildebranto lentpjūvės bendrovė turėjo privačią geležinkelio atšaką. Čia ilgi ir sunkūs medienos vagonai keliavo į Pagėgius. Mums, vaikams, buvo nesuprantama, kaip lokomotyvas juos patempia…“ (P. Brokas).

Siaurukas savo geriausius laikus išgyveno prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai 1911 m. buvo pervežta 118 tūkst. keleivių ir 36 tūkst. t krovinių.

Keleivių pervežimai sudarė nemenką apyvartos dalį, 1908 m. jie buvo atskirti nuo krovinių gabenimo. Žmonėms pervežti buvo gauti nauji Šteinfurto (Steinfurt) geležinkelio vagonų gamyklos benzoelektriniai triašiai vagonai „VT 30“ (pirmieji visoje Vokietijoje, skirti siauriesiems geležinkeliams). Tiesa, Algirdas Sinkevičius knygoje „Viešvilė“ rašo, kad nėra žinių, ar tai buvo bandymai, ar nuolatiniai reisai. Pasak jo, 1910 m. Rusijoje išleistame „Westinghouse“ kompanijos leidinyje aprašomi benzoelektrinės traukos mechanizmai ir jų privalumai bei pateikiami pavyzdžiai, kur tokie riedmenys tuomet buvo eksploatuojami; ten paminėtas ir Pagėgių–Smalininkų geležinkelis. Tačiau kituose istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad elektrifikuota buvo tiktai Tilžės–Pagėgių siaurojo geležinkelio dalis. Kaip pasakojo V. Schuetz, Tilžės miestas reikalavo tik elektra varomo lokomotyvo, todėl į Tilžę važinėdavo du savaeigiai vagonai keleiviams ir bagažui, kurie buvo varomi elektra, greičiausiai naudojant 550V įtampą, nes tokią srovę miesto elektrinė tiekė ir tramvajų linijoms. Pasak jos, šie vagonai važiuodavo iki pat Tilžės uosto, nes buvo įrenginiai, kuriais geležinkelio linija buvo perjungiama į Tilžės miesto tramvajaus liniją.

Kadangi bėgiai buvo tik 1 m pločio, o pakeliui daug staigių posūkių, traukinys su 55 AJ lokomotyvu važiuodavo tik iki 32 km/val. greičiu, o per miestelius ir kaimus – visai lėtai. Kaip teigė juo važiavę senieji Viešvilės gyventojai, buvo galima iš važiuojančio traukinio išlipti, prisiskinti gėlių ir vėl įlipus važiuoti toliau, tiesa, vargu ar daug keleivių pasinaudodavo tokia galimybe. Beje, artėdamas prie stotelės traukinys garsiai skambindavo varpeliu: „bim bim”, duodamas ženklą laukiantiems ar vėluojantiems, todėl dar buvo vadinamas bimbelbanu. „Malonu buvo mažu traukinuku keliauti ir pro langą stebėti besikeičiančius vaizdus. Štai Kazikėnų plačiuose laukuose banguoja tarsi tamsi jūra rugiai, Kalvelių upės bangelėse atsispindi spalvingoje pievoje skraidantys drugeliai. Džiugina ir Rydelsbergas su savo maža idiliška katalikų bažnyčios koplyčia, ir didžiojo miško ošimas… Ir į šį idilišką ramybės pasaulį įsiveržia tamsios pabaisos šnypštimas ir trinksėjimas… (...) Pro langus žvelgdavo šypsodamiesi keleiviai, o traukinio gale, prie atvirų durų, stovėdavo besišypsantis traukinio palydovas ir man džiugiai pamojuodavo, nes mane jau pažinojo. Paskui save traukinukas palikdavo karštų dūmų ir alyvos kvapą. Neužmirštamos ir įspūdingos akimirkos, kai nepažįstamas ponas ar ponia išlipdavo stotyje, kai jaunieji šauktiniai rudenį keliaudavo į savo garnizoną, o palydovas kantriai laukdavo, kol motinos su jais atsisveikindavo. Prieš Kalėdų atostogas į namus grįždavo spalvingomis uniformomis pasipuošę jūreiviai“, – rašė P. Brokas.

Siaurojo geležinkelio lokomotyvas.

Tiesa, tokia idilija būdavo ne visuomet. Karštomis vasaromis nuo kibirkščiuojančio lokomotyvo kildavo gaisrų. Pasak P. Broko, kartą vasaros viduryje Apšriūtų miške įsiplieskė gaisras, kurį sukėlė užsidegusi nuo lokomotyvo kibirkščių žolė. Žiemos metu dėl gausaus sniego traukiniai kartais užstrigdavo kelioms dienoms, kol juos pasiekdavo ir atkasdavo pagalbiniai traukiniai. Keleiviai laukdavo ir kuo išmanydami šildydavosi. O tie, kurie skubėdavo, skolindavosi iš vietinių gyventojų slides. Keleivius į savo vietoves tokiais atvejais perveždavo arklių traukiamomis rogėmis. „Dažnai žiemą pūga sukeldavo daug rūpesčių ir jaudulio. Siaurojo geležinkelio darbas staiga būdavo sustabdytas sniego. Kažkur tarp Mociškių ir Vilkduobės (Wolsgrund) traukinys įstrigdavo tarp sniego kalnų, o keleiviai sušalę iššokdavo lauk. Tada šnypšdamas ir apsipylęs garu traukinys bandydavo pajudėti pirmyn–atgal. Juodi dūmai virsdavo per kaminą ir skrisdavo kibirkštys. Po daugelio tokių bandymų jis sustodavo – baigdavosi anglių atsargos. Langai pasidengdavo ledu, traukinio šonai aplipdavo sniegu. Juodasis monstras tyliame miške ilsėdavosi, kol pasirodydavo ūkininkų rogės ir išgelbėdavo keleivius, laiškus, įvairias dėžes ir prekes. Atvykusios specialios pagalbos mašinos iš Smalininkų, Pagėgių ir Mikytų dirbo paeiliui. Ir vieną dieną nelaimėlis milžinas būdavo išgelbėtas“, – prisiminė P. Brokas.

Kadangi prie geležinkelio nebuvo vandens bokštų ar hidrantų, garvežiai vandens pasipildydavo iš Jūros upės, prie tilto išmesdami žarną į upę ir pumpuodami vandenį, tuo metu keleiviai galėdavo pasivaikščioti aplinkinėse pievose.

Siaurukas tarpukariu

1918 m. Lietuva tapo savarankiška valstybė. Naujos sienos sumažino įprastas prekybos apimtis.

Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštas – Rytprūsių dalis į šiaurę nuo Nemuno – buvo atskirtas nuo Vokietijos ir1920 m. pradžioje pradėtas administruoti prancūzų Antantės vardu, o 1923 m., po Klaipėdos sukilimo, prijungtas prie Lietuvos. Pasienio ruože, Smalininkuose, prekyba apmirė, Tilžėje abipus Luizės tilto buvo įrengti pasienio kontrolės punktai.

Tarpukariu geležinkelis priklausė Lietuvos Respublikai, buhalterinės ataskaitos buvo sudarinėjamos litais, tačiau geležinkelį prižiūrėjo ir koncesijos pagrindais valdė bendrovė „Insterburger Kleinbahn AG“ Įsrutyje, kuri 1924 m. vasarą reorganizuota į „Ostpreussische Kleinbahn AG“ Karaliaučiuje. Pagrindiniais koncesininkais buvo Rytų Prūsijos administracija, nedidelė dalis akcijų priklausė privačiam kapitalui. Geležinkelį eksploatavo bendrovė „Ostdeutsche Eisenbahn-Gesellschaft“.

1938–1939 m. ruože kasdien važinėjo 3 traukiniai (visi 2–3 klasės), nuo Pagėgių iki Smalininkų jie užtrukdavo apie 2,5 valandos.

Smalininkų geležinkelio stotis. Nuotr. iš Wikipedia.org.

Tarpukariu Klaipėdos krašte pradėjo važinėti ir pašto autobusai, kurie perėmė nemažai keleivių iš siauruko. Autobusai važiuodavo greičiau, buvo mažiau sustojimų, todėl daugelis rinkdavosi šią susisiekimo priemonę. Beje, siaurojo geležinkelio bendrovė IKB („Insterburger Kleinbahn AG“), kuriai anuomet priklausė dauguma Rytprūsių siaurojo geležinkelio linijų, 1935 m. dar atidarė ir pagalbinį autobusų eismą maršrutu Tilžė–Smalininkai. Geležinkelio bendrovė nebrangiai įsigijo autobusą, kuris šiuo maršrutu kartą per dieną važinėjo 1872 m. nutiestu plentu. Visų nuostabai, pasakojo Ridelkalnio dvaro savininko palikuonis Hansas Erhardas von Knoblochas, prie šio autobuso vairo sėdėdavo tas pats visiems gerai pažįstamas traukinio palydovas Šafneris Štainertas.

Siauruko saulėlydis

Kai 1939 m. kovo mėn. Klaipėdos kraštas buvo vėl prijungtas prie Vokietijos, kiek atsigavo ir siaurukas. Tačiau ankstesnio klestėjimo jis nepasiekė, nes buvo pasikeitusi politinė situacija, apmirusi prekyba, kurią Lietuvos laikais itin aktyviai vykdė žydai. Atėjus vokiečiams jie pasitraukė iš šio krašto, pusvelčiui išpardavę savo verslus ir namus. Pramonė tuomet buvo pritaikyta karo reikmėms, labai išaugo prekyba gyvuliais, vilna, kailiais. „Iš ūkininkų pirko karo reikmėms gyvulius, iš Lietuvos gyvulius. Jei tarpukariu pirkdavo tiktai bekonus ir dar gražūs turėjo būti, nuplautos ir ausys, ir pauodegiai, tai trisdešimt devintais buvo pasakyta, kad perkamos ir didesnės kiaulės. Jos būdavo varomos per Šventąją. Priimdavo kiaules iki 300 kg ir gamindavo konservus kareiviams“, – pasakojo V. Schuetz.

1939 m. geležinkelyje dirbo 44 darbuotojai, jam priklausė 5 garvežiai, 8 keleiviniai vagonai, 3 bagažo vagonai, 57 krovininiai vagonai, pervežta 74,5 tūkst. keleivių ir 14,0 tūkst. tonų krovinių

Antrojo pasaulinio karo metais geležinkelis buvo naudojamas kariniams tikslams – gabenti kariškius ir amuniciją. 1942 m. duomenimis siaurukui priklausė 6 lokomotyvai, 2 elektra varomi vagonai keleiviams, lokomotyvai turėjo 8 keleivinius vagonus, 3 pašto ir paketų vagonus, 57 vagonus visoms kitoms prekėms.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai į Klaipėdos kraštą veržėsi Raudonoji armija, siauruko traukiniai vienas po kito išvyko į Tilžę ir jau nebegrįžo. Paskutinis traukinys su evakuojamais gyventojais Smalininkus ir Viešvilę paliko 1944 m. spalio 7 d. Iš Viešvilės jis išvyko 14 val. „Tuomet jis stovėjo Viešvilės Vakarų geležinkelio stotelėje ir laukė susirenkančių aplinkinių Baltupėnų, Pagulbinių, Kalvelių ir kitų kaimų gyventojų. Jiems išvykus, kaimai liko tartum išmirę. Išsikeliančių gyventojų laukė kelionė į nežinomybę – niekas negalėjo pasakyti, kas bus ateityje, kas jų laukia jau tapusiam svetimu krašte, kuriame jie neturi jokios nuosavybės. Jų šaknys čia, Viešvilėje, kur jau nuo zalcburgiečių atsikėlimo gyveno jų proseneliai, seneliai, tėvai. Knygos autorius rašo: „Pajudėjus traukinukui, išsikeliančių lūpose suskambo liūdna daina „Dabar sudie, mano Tėvyne“ („Nun ade, du mein lieb Heimatland“). Tada frontas jau buvo priartėjęs tik už 18 km, jau buvo girdėti patrankų šūviai. Atvažiavus į Pagėgių geležinkelio stotį, reikėjo persėsti į kitą traukinį ir tolyn – į Vakarus, į nežinomybę“, – straipsnyje „Siaurasis Pagėgių–Smalininkų geležinkelis (Kleinbahn) 1902–1944 metais“ knygoje „Viešvilė“ rašė A. Sinkevičius.

Kaip pasakojo V. Schuetz, baigiantis karui keletas siauruko traukinių buvo išgabenti į Vokietiją, Spreewaldbahn[2], kur 1948 m. jie buvo išardyti ir sunaikinti. Tiesa, Vokietijos geležinkelių muziejuje šalia Brėmeno ir dabar stovi vienas šios linijos savaeigis vagonas Nr. 30.

[2] Spreewaldbahn – buvęs siaurojo geležinkelio (vok. Schmalspurbahn) tinklas Vokietijoje, veikęs pietrytinėje Brandenburgo žemėje, ypač aplink Šprėvaldo (Spreewald) regioną.

Po karo siauruko geležinkelis buvo uždarytas, bėgiai išardyti, nors dar 1952 m. dalis bėgių tebebuvo. Iki 1947 m. Viešvilėje buvo likęs ir vienas geležinkelio sąstatas – garvežys ir keli vagonai – tačiau anuomet nesiekta jo išsaugoti, todėl jis taip pat buvo išardytas. Viešvilėje nebeliko ir mūrinio buvusio Vakarų geležinkelio stoties pastato, nedidelių Rytų ir Rydelsbergo geležinkelio stotelių, tačiau buvęs stoties pastatas Smalininkuose šiuo metu priklausantis privačiam asmeniui, tebestovi.

Smalininkų seniūnas Ramūnas Alminas. O. Mazur nuotr.

Nors sakoma, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi, pabandyti galima. Smalininkiečiaiėmėsi iš dalies atkurti per miestelį ėjusį siaurąjį geležinkelį. Seniūnui Ramūnui Alminui pasiūlius ir bendruomenei sutikus, prieš beveik dvejus metus išvalytas prie geležinkelio stoties esantis sklypas, nugriauti sovietmečiu ten iškilę menkaverčiai statiniai ir imti kloti bėgiai.

Numatyta stoties teritorijoje nutiesti dvejetą bėgių linijų, Tikimasi, kad ateityje siaurasis geležinkelis tiesis iki pat uosto. Žinoma, geležinkelio su visa infrastruktūra atgaivinti negalvojama, tačiau planuojama, kad bėgiai, jais važinėjantis traukinys ir pradėjęs veikti uostas į Smalininkus pritrauks turistų, verslininkų, naujakurių...

Ir šis planas nėra toks fantastiškas, kaip būtų galima pagalvoti – smalininkiečiai jau turi lokomotyvą. 2024 m. liepos 31 d. į Smalininkus atvyko siaurojo geležinkelio šilumvežis TŪ-D6, kurį už simbolinę kainą perleido UAB „Klasmann-Deilmann Šilutė“, o durpes kasantis šios įmonės padalinys Smalininkams padovanojo ir dalį bėgių.

„Šiuo metu darbai kiek sulėtėję, nes visas jėgas metėme Smalininkų uosto atgaivinimui. Tačiau šiemet ketiname traukinuką pagražinti, padažyti, padaryti vietas susėsti keleiviams. Pats šilumvežis yra veikiantis, važiuoja“, – sako seniūnas, pasak kurio, planų ir minčių yra daug, tačiau dėl lėšų trūkumo ir būtinybės derinti darbus su įvairiomis institucijomis jų įgyvendinimas juda ne taip greitai, kaip norėtųsi. Išlikęs Smalininkų geležinkelio stoties pastatas, kuriame sovietmečiu buvo įrengti butai, šiuo metu priklauso privačiam asmeniui. „Žmogus iš pradžių ketino jame gyventi vasarą, o pirmajame aukšte įkurti nedidukę geležinkelio ekspoziciją, deja, dėl pandemijos jo planai pasikeitė. Tik džiaugiamės, kad visas pastatas priklauso vienam žmogui ir prašome jo nepardavinėti atskirais butais“, – sako R. Alminas.

Seniūnas labai norėtų, kad atgijęs uostas, pasivaikščiojimo takai, turistus vežiojantis siaurukas į Smalininkus atviliotų daugiau turistų ne tik pasižvalgyti, bet ir bent vieną naktį pernakvoti. Dėl to daug dirba, projektus kuria ir įgyvendina visa miestelio bendruomenė.

„Violetos galerijos“ savininkė Violeta Schuetz. O. Mazur nuotr.

Kiduliuose, kitapus Nemuno, gimusi ir prieš daugelį metų į Smalininkus atitekėjusi Violeta Schuetz tapo tikra šio krašto patriote. Devynerius metus pagyvenusi Vokietijoje, su antruoju vyru vokiečiu Dyteriu ji grįžo į Smalininkus, kur miestelio centre atidarė galeriją, tapusią savotišku vietos turizmo informacijos centru. Čia galima rasti pačios Violetos paveikslų bei nuotraukų, rankdarbių, istorinių šio krašto fotografijų, atvirukų, įvairiausių suvenyrų – tokių kaip Violetos sukurti „Smalinukai“, simbolizuojantys Smalininkus. Šeimininkė yra parengusi stendus su nuotraukomis, surinkusi daugybę informacijos, tad čia galima sužinoti įvairiausių įdomių dalykų apie Smalininkus, siauruką, legendinę šio krašto tapytoją miniatiūrininkę Lidiją Meškaitytę ir dar daug apie ką, tiek lietuvių, tiek vokiečių kalbomis. Beje, Violeta yra tapusi ir savotiška Smalininkų fotometraštininke, fiksuojančia čia vykstančius renginius, įvairius įvykius. Pasak Violetos, jos galerijoje neretai apsilanko ir buvusių geležinkeliečių palikuoniai, atvykę į Mažąją Lietuvą ieškoti savo protėvių šaknų – kad ir traukinio palydovo Štainerto anūkės, kurių viena gyvena Vokietijoje, o kita JAV. Apie Violetą ir jos galeriją skaitykite kituose „Jurbarko laiko“ numeriuose.