Saugus uostas prieš išplaukiant į gyvenimo vandenyną

Jurbarkiškis fotografas Rimantas Akutaitis kažkada prasitarė, kad įdomu fotografuoti ne tik gyvenimo raukšlių išvagotus, bet ir jaunus veidus, nes jaunystė, grakštumas žavi... Ką jis norėjo pasakyti, supratau kalbindama Eglę Blažiūnaitę, 23 metų menininkę, iš pažiūros – gležną, trapią, bet labai išmintingą.

Klaipėdoje gimusi ir užaugusi mergina, ką tik baigusi meno ir juvelyrikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete, jau daugiau nei pusmetį darbuojasi Vinco Grybo memorialiniame muziejuje Jurbarke. Pasak Eglės, Jurbarkas jai – kaip saugus uostas, kur galima susikaupti savyje, išsiaiškinti, kur nori keliauti toliau, suprasti, ką jai patinka veikti labiausiai. Sako, dar nepajutusi to vienintelio dalyko, kuris ją labiausiai trauktų. Jai viskas įdomu, prisipažįsta Eglė, samprotaudama, kad gal geriau ir nežinoti, ko nori, nes taip išlieki atviras, keliauji ir kuri gyvenimą, o anksti supratus, kuriuo keliu eiti, kyla rizika užsibūti vienoje vietoje visomis prasmėmis. Kaip kūrėjui netobulėti. Panašu, kad darbas muziejuje jai jau padeda ieškoti savojo kelio – Eglė, svarsto, kad jai gal visai patiktų užsiimti skulptūrų restauracija, nes tokių specialistų trūksta visoje Lietuvoje.

Kūrybinis procesas. Eglė 2017 metais prisijungė prie Dailės studijos veidrodžių parodos „Tūkstantis žvilgsnių“. R. Grybaitės nuotr.

Garsaus skulptoriaus proanūkė

Jurbarkas Eglei – mielas miestas, kuris asocijuojasi su menu, daile ir kurį ji vadina vienu gražiausių miestų, nors, pripažįsta, dėl jauno amžiaus gal ne tiek daug jų ir mačiusi. Galbūt todėl, kad miestas jai savas nuo pat vaikystės – nors yra tikra klaipėdietė, kone visas vasaras ir atostogas leisdavo čia, pas senelius ir pas Rasytę (taip meiliai ji vadina savo tetą ir krikšto mamą Rasą Grybaitę).

Vaikystėje V. Grybo muziejuje ji stebėdavo, kaip Rasa ir jos vadovaujamos dailės studijos moterys kuria, tuomet ir pačiai kildavo noras pabandyti. Ir pabandydavo. O kur dar galimybė būti aplinkoje, kur renkasi įvairiausi menininkai. Pasak Eglės, būtent Jurbarko aplinka padėjo anksti suprasti, kad jos kelias susijęs su menu. Iš menininkų išgirdo ir naudingų patarimų, pavyzdžiui, rinktis juvelyrikos studijas ir būtent VDA Telšių fakultete, kur ši disciplina dėstoma stipriausiai. Paklausė ir nepasigailėjo. Tiesa, jei Jurbarkas Eglei asocijuojasi su daile, tai Klaipėda – su muzika, mat uostamiestyje ji kurį laiką meno mokykloje mokėsi groti smuiku, vėliau dainavo chore, mokėsi šokių.

Tiesa, Eglės troškimas kurti gali būti kilęs ne tik iš aplinkos, bet ir iš jai tekusių genų, nes ji – garsaus skulptoriaus Vinco Grybo proanūkė. „Ta pati dirva, tas pats sodas“, – šypsosi ji.

Kai kartu su seserimi lankė vokalinį ansamblį „Vokalis Junior“ pas Erlandą Tvarijonienę. Pasirodymas V. Grybo memorialiniame muziejuje. 2010 metai.

Jurbarke pažįsta pasaulį

Eglei patinka tai, kuo užsiima. Anksčiau muziejuje leisdavusi vaikystės vasaras, dabar ji darbuojasi edukacijose, fotografuoja renginius, padeda rengti ekspozicijas. Tenka ir kompiuteriu padirbėti – kaip šiais laikais be jo. Pripažįsta, kad sulaukia klausimų, ką ji veikianti Jurbarke, esą jauniems čia veiklos nėra. Eglė sako su tuo negalinti sutikti. Gal čia mažiau džiazo ar klasikos koncertų nei Klaipėdoje, gal jaunimo bendruomenė mažesnė, bet Jurbarkas yra vieta, kur gali save atrasti, pažinti gamtoje, aplinkoje.

„Menas ateina iš gilaus supratimo apie pasaulį“, – sako mergina, Jurbarke bandanti geriau tą pasaulį suprasti, įsiklausyti į jį be skubos. Kitaip nei dideliame mieste, kur daugiau trinties, konfliktų. Iš jų taip pat gimsta menas, bet jis gali gimti ir iš ramybės – išmąstytas, giliai išjaustas.

Be to, čia viskas lengvai pasiekiama. Eglei patinka arkliai, tad neretai užsuka pajodinėti į Smalininkų žirgyną. Jurbarke ji gali ir savo sodininkystės pomėgį puoselėti – juokiasi, kad ridikėlių nesodinanti, bet labai patinka sodinti krūmus, gėles, puošti aplinką. Norėtų įsilieti ir į muzikinį gyvenimą, tad lanko Lauros Kairienės vadovaujamo choro repeticijas. Dar jai patinka skaityti knygas, ypač fantastines, tokias kaip R. Tolkieno „Žiedų valdovas“, istorinės tematikos kūrinius. „Jei istorinė ir apie filosofiją – dar įdomiau“, – šypsosi ji.

Eglė su mama ir seserimi Pažaislio muzikos festivalyje. 2025 metai. Asmeninio albumo nuotraukos.

Žinoma, Eglė turi ir svajonių – didelių ir mažesnių. Jai labai norėtųsi aplankyti Naująją Zelandiją, ypač tas vietas, kuriose buvo filmuojamas „Žiedų valdovas“, nes kaip menininkę keri filme sukurtas fantastinis pasaulis. Dar norėtų nukeliauti į... Antarktidą, šypsosi, kad norėtų pastovėti ant milžiniško ledo luito pasaulio gale... Tokioje vietoje būdamas tikrai pajusi savo, kaip mažo žmogaus, menkumą, mano ji. Tiesa, norint tą menkumą pajusti, nebūtina toli keliauti, sutinka ji, užtenka ir Jurbarke prie seno ąžuolo atsistoti, kaip tik vienas toks įspūdingas auga pakeliui į karjerą prie Mituvos.

Menas keičia pasaulį

Panašų jausmą Eglė tikina patyrusi ir karjere. Vaikystėje labai mėgusi ten žaisti: įkvėpti oro ir grimzti kaip įmanoma giliau, kol užteks oro ar dugną pasieksi. Tiesa, dažniausiai dugno nepasiekdavo, tik kokius 3–4 metrus pavykdavo nusileisti. Aplink tamsa, tik kažkur toli virš vandens tarsi lempa šviečia saulė. Ir nėra jokios baimės, tik begalinė tyla ir ramybė, buvimas su savimi ir aiškus jausmas, kad esi mažas žmogeliukas dideliame vandens telkinyje. Sako, kad ir dabar mėgsta taip karjere panirti – bent kelis kartus per vasarą.

Pasak Eglės, tokia ir yra meno esmė – parodyti, kad pasaulis kur kas daugiau nei mažo žmogaus gyvenimas – toks jausmas ją apima užėjus į gotikinę bažnyčią, kur nuo grožio net kvapą užima.

Menas, pasak Eglės, paviršutiniškai žiūrint, neišgelbės pasaulio, bet pažiūrėjus giliau – visa mus supanti aplinka labai veikia mintis ir psichologiją. Jei gyveni aplinkoje, kur net durų rankenos gražios, gal to gražaus pasaulio nesinorės griauti.

Desertų stalas su 0 kalorijų

Beje, pokalbį su Egle pradėjome nuo pirmosios rimtos jos parodos „Iliuzijų puota“, eksponuojamos Panemunės pilyje jau nuo vasaros pradžios. Taip pavadintas XVIII amžiaus turtuolių desertų stalas, apie kurį Panemunės pilies direktorius Marius Daraškevičius juokavo, kad tai vienintelis patiekalais nukrautas stalas, ant kurio... 0 kalorijų, nes itin tikroviškai atrodantys desertai, pyragaičiai, įvairiausi vaisiai ir net indai, į kuriuos jie sudėti, sukurti iš silikono, gipso, popieriaus, dervos ir panašių medžiagų.

Eglės parodos „Iliuzijų puota“ atidarymas Panemunės pilyje 2025 m. gegužės 31 d.

R. Grybaitės ir R. Akutaičio nuotraukos.

Eglei ši paroda buvo savotiškas užsakymas – dr. Marius Daraškevičius pasiūlė imtis šio darbo, konsultavo. Desertus ji kūrė naudodamasi patiekalų paveikslėliais ir aprašymais istorinėse knygose, kurias jai surado pilies direktorius, indus darė žiūrėdama į esančius Jurbarko antikvarinėse parduotuvėse, o vaisius – iš natūros, kaip modelius naudodama, pavyzdžiui, obuolius iš šeimos sodo.

Keisčiausia, kad tuos puošnius skanumynus kūrė visai ne smaližė. Eglė pripažįsta mėgstanti vaisius, bet desertais ir kitais skanumynais joks karalius jos nesužavėtų, mat nemėgstanti cukraus. Valganti tik juodąjį šokoladą su mėta. Nors gilinosi į XVIII a. maisto kultūrą, juokauja, kad jei reikėtų prie karaliaus stalo atsisėsti, nežinotų, ką kuriuo stalo įrankiu valgyti.

Saldūs motyvai

Beje, saldumynai ar saldūs motyvai Eglės kūryboje vis pasikartoja. Prisimena, kaip jai didžiulį vitražą lange užsakė ponia, vardu Rosa, juo norėjusi uždengti kaimynų stogus. Eglė šypsosi, kad vitražo motyvą tąkart pasufleravo užsakovės vardas – sukūrė saldų, romantišką vitražą su rože. Užsakovė buvo labai patenkinta.

Tuo pat metu, kai reikėjo užbaigti imitacinę ekspoziciją „Iliuzijų puota“, ji turėjo baigti ir vitražą, kurtą V. Grybo memorialinio muziejaus suaugusiųjų dailės studijos vitražų parodai. Paroda, beje, buvo atidaryta anksčiau, tačiau Eglės darbo joje nebuvo, nes jau „iškeptas“ vitražas iškrito iš rankų ir sudužo. Bet taip sėkmingai, sako Eglė, kad jį buvo galima pataisyti ir paruošti eksponuoti. Šiame vitraže gyvenimo ciklą vaizduoja ragas su vaisiais. „Turtingas gyvenimas tarsi iš gausybės rago“, – šypsosi Eglė.

Papuošalai – tarsi prisiminimai

Eglei, kaip juvelyrei, labai patinka dirbti su sidabru, variu, žalvariu – kurti žiedus, apyrankes, vėrinius. Sako, būtų įdomu atkurti senovinius, kokius kasinėdami randa archeologai. Beje, VDA fakultete Telšiuose būsimuosius juvelyrus supažindina ir su archeologija, ir netgi moko geležį išgauti senoviškai – iš balų rūdos.

Papuošalai, pasak Eglės, turi turėti prasmę ar kažką reikšti. Tokia buvo ir jos bakalaurinio darbo pagrindinė mintis: papuošalai – kaip mieli prisiminimai, tuo pačiu primenantys, kaip svarbu išsaugoti senus pastatus, pasakoti jų istorijas. Ji sukūrė tris papuošalus, įkvėptus Belvederio dvaro – šio Jurbarko krašto perlo erdvės ją sužavėjo. Vienoje segėje stengėsi atkurti rūmų galerijos langų ritmiką; dvaro muzikinio kambario apdaila įkvėpė sukurti apyrankę tarsi bėgančias natas, o dar vienai segei atkūrė ir panaudojo imitacinį marmurą. Pasak Eglės, tokia ir yra meno esmė: pajusti mintį, idėją, kuri suskamba viduje, ir ją įgyvendinti; pasakoti, kas rūpi, kas įdomu.

Tiesa, pačios Eglės rankos anaiptol neskamba nuo apyrankių gausos, jai labiau patinka papuošalus kurti, nei nešioti. Kaklą puošia tik kuklūs gintaro karoliukai, padovanoti dar gyvenant Klaipėdoje ir nešiojami kaip prisiminimas apie tą miestą.

Eglė Tate muziejuje. 2025 metai. Asmeninio albumo nuotr.

Netobula, nes žmogiška

Ne paslaptis, kad menininkai ypač jautriai jaučia įvairius dirgiklius, vadinamuosius trigerius, tokius kaip karas ir netgi dirbtinis intelektas, apie kurį su Egle irgi spėjome pasikalbėti. Kuriančių žmonių, jos nuomone, laukia ypač dideli iššūkiai, juk kuo toliau, tuo sunkiau atskirti, kas sukurta žmogaus, o kas kompiuterio. Vis dėlto, pasak Eglės, klysti yra žmogiška, vadinasi, visa, kas netobula, su klaidomis ir yra žmogaus rankų sukurta. Kaip nukritęs ir suskilęs jos vitražas – vienetinio neplanuoto atsitikimo joks dirbtinis intelektas nesugebės atkartoti.

Eglė užtikrina, esanti tokia kaip ir visi – turi ir silpnybių, ir trūkumų. Yra užmarši, nes mėgsta mintimis nuklysti į kitus pasaulius, mėgsta ir ilgiau pamiegoti, kas jos šeimai ne itin patinka. Bet ji sako nenorinti savęs keisti – yra tokia, kokia yra. Pasak Eglės, tuo, kad nesi tobulas, kad esi klystantis žmogus, ir skiriesi nuo dirbtinio intelekto.