Per gyvenimą raganosiu lekianti Jūratė Videikienė

Stipriais, sveikais dantimis atkanda didelį obuolio kąsnį net ištykšta sultys. Ir valgo. Valgo godžiai, bet neskubriai, gerai sukramtydama kiekvieną kąsnį. Ir taip iki galo. Suvalgo viską, nepalikdama nei graužtuko, nei kotelio. Maždaug taip gyvenimu mėgaujasi mūsų pašnekovė Jūratė Videikienė – keturių vaikų mama, 25 metus mokiusi lietuvių kalbos ir literatūros bei teatro, buvusi sėkminga, puiki mokytoja ir aktorė, bet staiga viską metusi ir nėrusi į visai kitą veiklą – pradėjusi dirbti individualios priežiūros specialiste, t. y., slaugyti senelius. Taip Jūratė atrado Šveicariją, o Šveicarijoje – save.

Su Jūrate pasikalbėjome ir apie Šveicariją, ir apie jos širdį pavergusius kalnus. Apie dar vieną jos aistrą – dviratį. Apie keliones ir jaunatviškumą –iš kur jo semiasi. Ir kodėl vaikai ją su meile vadina raganosiu.

 
Po Šveicarijos kalnus – dviračiu. „Ten, kur aš gyvenu, neliko kelio, kuriuo nebūčiau pravažiavusi dviračiu“, –  šypsosi Jūratė. Asmeninio albumo nuotraukos.

Apie keliones

Jūratė savo feisbuko paskyroje kažkada rašė, kad keliaujant visai nereikia iš esmės pažinti žmonių, sužinoti kuo ir kaip jie gyvena. Kartais labai įdomu juos tiesiog stebėti, kaip kokį peizažą ar pastatą. Nesigilinant. Tiesa, tokie gražūs, natūralūs žmonės, kuriuos gali stebėti išsižiojęs, pasitaiko ne taip jau dažnai.

Jūratę su savo klausimais užklupome keliaujančią Ispanijoje. Paprašėme papasakoti apie šią kelionę ir apie keliones apskritai, kaip jas renkasi, kas jai yra gera kelionė?

Su ledkirčiu ir „katėmis“ sniege. Neseniai vykusi kelionė Picos de Europa kalnuose Ispanijoje.

Picos de Europa kalnai nebuvo joks tikslas. Šią vasarą norėjau kopti į Araratą. Tai buvo tikslas. O Ispanija – tik šiaip kažkas lengvo, paprasto. Mėgstu keliauti su „Kur toliau“ (kelionių organizatorius – aut. past.). Ypač su kalnų vedliu Simonu Teškevičiumi. Jo ir paklausiau, ką rinktis – Pirėnus, Picos de Europa ar Korsiką. Kaip kokius patiekalus... Jis vadovavo kelionei Picos de Europa. Va ir pasirinkimas! Man patinka jo spontaniškumas, nenuspėjamumas. Tai kaip lėkti su vėju. Gal pati tokia esu. Kalnynas yra Ispanijos šiaurėje, todėl tos, sakykime, klasikinės Ispanijos su karščiu, saule, šilta jūra nepažinau. Rūkas, lietus, šaltas vandenynas, kalnai, sniegas ir... jūros žiedų. Va mano Ispanija.

Išvažiuodama į bet kokią kelionę nekeliu jai didelių reikalavimų. Atsipalaiduoju, leidžiu viskam būti kaip yra. Vėjas, lietus, šlapi batai, smirdintys rūbai, kelias dienas jokio dušo, sausainis pusryčiams, alus ir traškučiai ar sausas batonas su dešra pietums – tegu. Atsiduodu kelionės bėgimui, įvykiams, žmonėms, Tuomet kartais nutinka nuostabiausių dalykų. Pamenu, kaip grįžtant iš Himalajų, Katmandu man buvo atšauktas skrydis. Penkiese atsidūrėme Tailande. Žaibiška mintis – likime čia kelioms dienoms. Ir tai buvo dieviškos dvi dienos. Po sunkaus išbandymo Himalajais Tailandas, nukritęs iš kažkokio lengvabūdiškų dievų dangaus, buvo kažkas tooookio!  Pradedant viešbučiu, pro kurio langus po mūsų kojomis driekėsi ne kalnai, o žibančio miesto žiburių jūra. Ir tada tik laikykis! Skriejam laivu per Bankoką, krykšdami per tropinę liūtį, per naktinį miestą tarp draugiškų žiurkių, Dar šiltas vandenynas, masažai, duriano vaisius – feeee ir, o Viešpatie, atleisk mums, Ping pong šou. Patys paieškokite internete, kas tai, nes gėda sakyti. Ką dabar. Visoks pasaulis...

O gera kelionė man yra sunki kelionė. Todėl galbūt mano TOP kelionės būtų Himalajai ir Monblanas. Čia buvo viskas tikra – pavojus, nuovargis. Iki dugno! Tokioje kelionėje gali pasikliauti tik savimi. Nepasakysi – oi negaliu, oi pavargau, oi kaip man čia ant akmens užsiropšti, bijau, dūstu, skauda. Tai čia neveikia. Niekas tau nepadės, nes ir kitam skauda, sunku, Tiesiog tada neik, pasilik. Pats kovoji su savo baimėmis, skausmu, išsekimu, šalčiu... Aukščio ligos išgyvenimas – kažkoks kosmosas.  Tas lėtas slinkimas, skausmas kūne, pykinimas, svaigimas. Pats nesuvoki, kaip šitaip jausdamasis gali kopti aukštyn. Ir žmonių artumas, draugystė iki dugno – visi lyg būtų vienas. Kvailai dabar atrodo – valgėme iš vienas kito lėkščių, tepėmės vienas kito kremais, lūpų pieštukais... Monblanas – vėl kitas išgyvenimas. Prieiname ledyno pradžią. Kitą dieną jau turime kopti aukštyn. Statome palapines ant sniego, kaukia vėjas naktį. Jau iki tol keli žmonės apsisprendžia pasukti atgal. Galiausiai vienas vyriokas, išvydęs, kur čia reikės kabarotis, pareiškia – ne ne. Aš turiu du mažus vaikus. Nekopsiu. Ir nekopė. Grįžo atgal. Viršun iki Riefuge Gonella ėjome tik dviese ir kalnų vedlys.  Buvo akimirkų, kai nežiūrėjau nei aukštyn, nei žemyn... Stingo kraujas. Tik kartojau kalnų vedlio žodžius – eik taip, kaip nori gyventi. Atsakingai. Įkelti pėdą, apautą „katėmis“, į sniegą, tada ledkirtis, pėda, ledkirtis. Džiaugiausi, kad mano kūnas lankstus, stiprus ir sportiškas. Niekam nerūpėjo, kaip aš užsiropšiu ant akmens, kaip pereisiu siauru ledo tiltu tarp bedugnių ledyno plyšių. Pasiryžai – eik. Ir dar jausk atsakomybę už tuos, su kuriais esi susietas virve. Būsi silpnas, tapsi pavojumi kitiems. Taip jau yra kalnuose. Esi silpnas – esi balastas visai grupei. Smagu eiti kalnais vienodai, jaučiant ritmą, nedūsaujant, nesiskundžiant.

Everesto papėdėje. Nepalas. Čia prasideda didžioji alpinistų kelionė į Everesto viršukalnę.

Bet grįžkime prie Ararato. Jis buvo tikslas šią vasarą. Neišsipildė. Per daug dalykų nelemtai sukrito, Suvokiau – nesisprausk. Ne dabar. Nesisieloju. Neturiu jokių didelių ambicijų: įkopti į tiek ir tiek viršūnių, aplankyti visus žemynus, šalis. Suskaičiuoti, įvykdyti, pasiekti... Ne. Net nesu kažkokia didi alpinistė ar keliautoja. Galiu džiaugtis visai paprastais dalykais, Kad ir šiemet – ėjimas pajūriu iš Smiltynės į Nidą. Svarbiausios čia buvo aplinkybės – naktis, mėnulio pilnatis ir vienatvė. Laukiau tos pilnaties, meldžiausi, kad būtų giedra. Ir buvo kosmosas! Šniokščianti jūra, aš ir milžiniškas mėnulio apelsinas, besiritantis kopos viršūne. Tai nerealu! Ne akimirką ar dvi – nuotraukai ar žodžiams „Kaip gražuuuu!“ Ne! Visai nakčiai, per šaltą vėją, kūno skausmą ryte, besimerkiančias akis. Vienatvė leidžia išgyventi ir vidinę kelionę. Iš pradžių grožiesi, tada pradedi svajoti, paskui belieka tik ritmas – jūros, ėjimo.  Tada kūno nuovargis ima reikalauti viso dėmesio. Galva ir širdis nutyla. Nelieka nieko. Tik ėjimas. Dar toly šviečiantis švyturys. Ir ta tyla tavy... Gal tai yra pasiekiama ir per maldą ar meditaciją. Bet ta būsena yra nenusakoma. Gal kalnai, kelionės ir yra mano malda.

Apie dviratį, kurį Jūratė vadina tikrų tikriausia raganos šluota

Dviratis mano didžioji meilė, aistra. Tokį jaučiu smagumą juo lėkti! O nuo kalno – oooo! Tik laikykis! Daug važinėju ir Šveicarijoje, ir Lietuvoje, Juokingiausių dalykų yra su dviračiu nutikę. Kokio smagumo buvo kelionė iš Jurbarko į Veisiejus per Šalčininkus. Mėgstu važiuoti beveik niekur, apgraibomis, keisti maršrutą, klajoti. Bristi per žolynus į apleistas sodybas, kapines, sustoti prie pakelės kryžių, kalbinti žmones, suptis ant kabančių tiltų, maudytis upėse ir ežeruose. Važiuodama dviračiu ne tik matai, bet ir užuodi, girdi. Dar turi laiko galvoti, džiaugtis, liūdėti, pavargti. Aš turiu laiko. Viskam. Pamenu, važiuoju kažkur Dzūkijoje – saulė, vėjas, kalniukai. Toks smagumas apėmė! Kuprinėje turėjau suknelę. Apsivelku... Kalnas pakalnė, suknelė plaikstosi, paukščiai čiulba... Atrodė, lyg skrisčiau.

Arba kitąkart sustoju prie Vištyčio permiegoti. Vėlyvas pavasaris. Kempingas tuščias, Nameliai, pavėsinės, paplūdimys ir aš viena supuosi sūpynėse... Lyg nebūtų nieko pasaulyje. Tik aš. Mėgstu vienatvę. Nė vienoje kelionėje neieškai kompanijos. Jei yra žmonės šalia – puiku. Man patinka bendrauti, šėlti, šokti, juokauti, Dažnai palaikau ryšį su tais, ką sutikau kelionėse. O paskui pasitraukiu, būnu viena. Man niekada su savimi nuobodu nebūna. Niekada.

Apie jaunystę

Greitai, liepos 4 dieną, Jūratės gimtadienis. „Sprendžiant pagal jūsų gyvenimo būdą, išvaizdą, jums ne daugiau kaip 20 metų. Kopiate į aukščiausias viršukalnes, esate dviračiu įveikusi tūkstančius kilometrų, leidžiatės juo nuo kalnų... Jums nė motais šaltis, sniegas, lietus ar karštis. Kokio amžiaus jūs pati jaučiatės? Ir kas yra to jaunatviškumo priežastis?“, – paklausiau Jūratės.

Neinu galynių su laiku. Tam neturiu laiko ir pinigų. Žinau, kiek kainuotų visokie super kremukai, serumukai, procedūros, injekcijos, priauginimai, laminavimai, lyginimai, standinimai...  Deja, visas mano laisvas laikas ir laisvi pinigai iškeliauja kelionėms. Man jaunatviškumas visų pirma asocijuojasi su veržlumu ir energija. Aišku, visai ne todėl keliuosi penktą ryto. Bėgioju, maudausi bet kokiu metų laiku ir bet kokiu oru, važiuoju dviračiu, jodinėju. Visai ne dėl to, kad būčiau jauna. Atvirkščiai. Tos energijos turiu tiek apsčiai, kad susprogčiau, jei nejudėčiau. Turiu ką kažkur iššvaistyti. Todėl džiaugiuosi ramybe grįžusi iš kalnų. Kelias dienas murksau, tinginiauju, miegu, skaitau... Tooooks gėris!

Dar sakyčiau, kad jaunystė – tai smalsumas, optimizmas, gebėjimas žaisti. Man patinka E. M. Remarko mintis: „Jei nustosime daryti kvailystes, tai reikš, kad pasenome“. Gali būti, kad į gyvenimą ir pasaulį žiūrime per rimtai, susireikšminame.  Jei Dievas sukūrė šį pasaulį tokį neįtikėtinai įvairų, gražų, žėrintį, gal ir iš mūsų laukia džiaugsmo, nuotykių, nesąmonių.

 
Pasibuvimas Tailande, nukritęs kone iš dangaus. Jūratė skrieja laiveliu per Bankoką.

Apie Šveicariją ir savo darbą

Šveicarija mano gyvenime atsirado labai paprastai. Žinia, kad aš 25 metus dirbau mokykloje lietuvių kalbos ir teatro mokytoja. Ir tada šast. Metu viską ir išvažiuoju slaugyti senelių į Vokietiją. Nė akimirkai to nesigailėjau. Ėjau tolyn lyg apžavėta. Motyvai gal buvo vieni, o atradau tai, ko nesitikėjau rasianti. Ramybę ir laisvę. Ir tada iš lėto ėmė verstis visai kitas pasaulis ir many, ir aplink mane. Tolių toliai ir erdvės. Kartais man atrodydavo, lyg aš būčiau išlipusi iš triukšmingo laivo į krantą. Ten, tame laive, mano buvęs pasaulis, kuriame gal man ir sekėsi, viskas ten buvo gerai, net puiku. Be mokyklos dar turėjau teatrą. Aš buvau laiminga! Ir staiga... Esu viena. Esu NIEKAS svetimame krašte su svetima kalba lūpose! Triukšmingas laivas tolsta, visi svarbūs ir reikšmingi žmonės bei įvykiai pasirodo ne tokie svarbūs ir reikšmingi. Patikėkite. Ilgai seki akimis tolstantį laivą, jauti norą šokti atgal. Ir tik tada, kai išdrįsti pradėti tyrinėti svetimą krantą, atrandi kitą pasaulį. Patikėkite, kad pasauliams šiame pasauly nėra galo. Pats save atrandi kitokį. Ir gerą, ir blogą. Visokį. Kokio nemanei esant. Ir tada atsitiktinai Šveicarija. Apie ją, ten nutikusias istorijas, keliones, darbą, žmones, patirtis galėčiau knygą parašyti. Iškart ten pasijutau sava! Keli epizodai. Nuvažiuoju ten antrąkart pas močiutę Mandžiną. Tik tik sugijo mano trūkusi Achilo sausgyslė. Tris mėnesius įkalinta įtvare... Negalėdama normaliai judėti išgyvenau tikrą siaubą. Taigi, nuvažiuoju dar su ramentais. Įžengiu į kambarį visa balta kaip vaiduoklis. Ašaros papsi. „Išsigandau tave pamačiusi“, – vėliau pasakys Mandžina. Jau kitądien nuo kalno nusileidžia kaimynė Antuanetė. Po pažasčia „tazikas“, negyvosios jūros druska, tepalai visokie. Dar alijošiaus lapas. Aiškina man, kaip aš čia dabar turiu tepti, mirkyti, burtus visokius daryti. O paskui sako – jei sužeistas tavo kūnas, vadinasi, sužeista ir tavo siela. Turi sielą gydyti. Apsipilu ašaromis. Ak, kaip gydyti sielą? Ir ji, svetima moteris, svetima kalba man pasakoja, paskui raštu surašo, kaip sielą gydyti. Ar jums kas nors kada nors tai sakė? Išprotėję jie tuose kalnuose! „Ar tikit angelais?“ – dar išeidama paklausia. Taip aš gyvenau tame kaimelyje, kur ore kybo namai, keliai ir takeliai. Gyvenau mylima ir globojama ne tik žmonių, bet ir pačios gamtos. Vien ko verta močiutės Mandžinos dovana prieš man išvažiuojant. Mojavau rankomis, purčiau galvą – nenoriu pirktos dovanos ir gana. Noriu nakties kalnų namelyje. Viena. Viešpatie mano! Visko visko norėjau tą naktį. Sėdėti prie krosnies, gerti vyną ir vaikščioti tamsoje po žvaigždėmis, gulėti lovoje iki ryto, klausytis už lango šniokščiančio upelio, keltis dar saulei netekėjus ir kopti iki sniegynų...  Žydėjo krokai, virš galvos suko ratus erelis... Mes ėjome su Mandžinos sūnumi ieškoti gyvūnų gaišenų sniego lavinose. Stoviu ant pusnies kalno papėdėje. „Žinai, kad tu stovi ant medžio viršūnės?“ – juokiasi. Nutirpstu. Atrodo, kad aš įleidžiu šaknis į patį kalną. „Čia tau“, – paduoda rastą erelio plunksną. Taip ir likau – su erelio plunksna rankose ir šaknimis kalnuose.

Apie laimę

Pasikalbėjome ir apie laimę. Prieš keletą metų Jūratė savo feisbuko paskyroje rašė. „Kai purpurinių spanguolių – tik sauja, kai nepaguodžiamai virkauja rudeninis lietus ir sriūbauja vėjas, kai briedinės erkės įkyriai veliasi į plaukus, o mylimas žmogus tave neša per pelkę, kad, gink Dieve, nesušlaptum kojų, kai tu vienoje rankoje laikai pustuštį kruvinų spanguolių viedrelį, o kitoje šerno kaukolę...Akimirksniui pasaulis įgauna beveik tobulą formą...“ Pasirodo, būti laiminga reikia tiek nedaug... Praktiškai nieko. O kokiais žodžiais laimę ji nusakytų dabar?

Buvo toks visai kvailas performansas. Pakviečia mane vyras į kavinę. Taip, sakau, noriu. Bet man reikia nepaprastos kavinės. Buvo žiema. Pasnigę baltai baltai. Saulė šviečia. Grožis nežmoniškas! Ir vyras man „užsako“ staliuką balto spindinčio lauko vidury. Kojas užkloja kailiu. Purpurinių tulpių puokštė – tegu dirbtinių. Taurė vyno. Raudono. Ak, sukasi aplink mane pasauliai, dangus ir žvaigždės! Žiba saulėj sniego perlai. Todėl neklauskite manęs, kas yra laimė. Neina žodžiais pasakyti. Gal tiesiog reikia žaisti tokį žaidimą LAIMĖ. Iš visos širdies!

Apie raganosį ir karves

Kažkada sūnus Pijus, sveikindamas Jūratę su gimtadieniu, prisiminė Alexander Scott knygą „Rhinoceros Success“, kurioje kalbama apie tai, kad kai kurie žmonės yra kaip raganosiai, o kai kurie – kaip karvės. „Viskas, ko trokšti, yra kitoje džiunglių pusėje. Džiunglės, kaip žinoma, nėra saugiausia vieta. Todėl tam, kad išgyventum džiunglėse, turi būti morališkai bei fiziškai pasikaustęs. Raganosiams tai puikiai pavyksta, nes oda stora bei turi ragą, kuriuo gali apsiginti. Raganosiai nėra agresyvūs gyvūnai, bet jie labai gerai žino, ko nori. Tad jei atsidursi jų kelyje, saugokis – atlėks 2–3 tonos gryno raganosio, lekiančio nuleista galva į tave su tokiu aštriu ragu! Kita vertus, karvės mėgsta žaisti saugiai. Saugumas. Jos dievina šį žodį, jos lieka karvių laukuose iki gyvenimo galo. Ėda tą pačią žolę, leidžiasi numelžiamos kitų ir skundžiasi, kodėl kitos karvės žolė žalesnė!“ – rašė jis. Sūnus džiaugėsi, jo mama raganosis, kuris išėjo į džiungles dirbti dėl savo svajonių, o ne dėl kitų. „Kodėl jus vaikai vadina raganosiu? Ar jums tinka toks apibūdinamas?“ – paklausiau Jūratės.

Režisierius Oskaras Koršunovas buvo pastatęs V. Šekspyro „Hamletą“. Spektaklio pradžioje visi artistai sėdi scenoje prieš veidrodžius. Žvelgia į atspindį ir tyliai klausia: kas tu? Kas tu esi? Garsiau ir garsiau. Kas tu esi? Šaukia. Nėra taip paprasta suprasti, kas tu esi. Karvė, raganosis ar žirafa… Todėl, kad paprasčiau gyventi, kaip jau yra. Kaip susiklosto. Pamenu, man buvo 21 metai. Studijavau, ištekėjau, susilaukiau vaikelio. Ir mane suėmė toks siaubas! Ir tai viskas? Viskas? O man gyvenimas tiek daug žadėjo! Tas klausimas sugrįžo dar kartą gal daugiau nei po 20 metų. Vis atrodė, kad kažkada gyvensiu tą pažadėtą gyvenimą – keliausiu, pamatysiu pasaulį Buvo diena, kai prisėdau ir paprasčiausiai paskaičiavau – laiką bei pinigus. Supratau – niekada! Karsto dangtis užsitrenkė. Niekada. Sutapo taip, kad mirė vienas kitas mano pažįstamas bendraamžis. Tapo aišku: neateina lemtinga diena, nenusileidžia dangiškasis karys tavęs išvaduoti. Gyvenimas trumpas ir jo taip maža. Pats. Tik pats gali ką nors pakeisti. Aš visą laiką buvau raganosis! Tik gyvenau karvutės gyvenimą. Gražiai, smagiai gyvenau. Viską visada dariau iš visos širdies. Pasikabinusi skambalėlį laigiau sau po margas gėlių pievas. Bet apsisprendusi kardinaliai pakeisti savo gyvenimą pajutau tokią jėgą, tokią laimę... Stora oda? Grėsmingas ragas? Kad apsigintų nuo netikėjimo, gal net pasmerkimo. Net pačių artimiausių žmonių, nes jiems sunkiausia su tavimi kitokiu susitaikyti, nes jiems esi svarbus, jiems rūpi. Niekas niekas šiame pasaulyje nėra duodama dovanai. Laisvė daug kainuoja. Ji yra didelė vertybė. Didelėmis vertybėmis turi būti pasiryžęs ir už ją sumokėti. Tam reikalinga stora oda. Kita vertus, lėkti džiunglėmis pavojinga. Gali būti, kad raganosiaudama prarasiu labai svarbius ir gražius dalykus, o nerasiu nieko. Gal tai klaida. Bet kažką suprasti gali tik bandydamas. Noriu klysti! Bloga noriu būti! Noriu išragauti, išjausti, patirti savo gyvenimą iki dugno bedugnio ir dangaus bekraščio. Kiauliškai begėdiškai visko norėti! Sakysite, per jausmingai galvoju, kalbu, gyvenu... Velniop storą raganosio odą! Niekas nežino, kaip reikia gyventi. Nėra nei gerų ar blogų kelių. Atsakymų į esminius klausimus nėra.

Žvelgiu į save ir tyliai klausiu: „Kas tu? Kas tu esi?”

„Mano nuostabi kelionė Lietuvos pajūriu į Nidą, Per pilnatį, naktį. Čia dar nesutemę“, – šią nuotrauką pakomentavo Jūratė.

Žaibo interviu

Įspūdį palikusios knygos. A. Roy „Mažmožių dievas“, O. Tokarczuk „Varyk savo arklį per mirusiųjų kaulus“. Dėl pasakojimo savitumo, įtaigumo, kitokio požiūrio į pasaulį.

Ką skaitote? Paprastai kelias knygas. Jei kuri neįdomi, nebaigiu. Klausau audioknygą B. Lastausko „Tiems, kurie neskaito“, skaitau T. Philips „Žmonės: kaip mes viską su*ikom“ ir Y.N. Harari „Nexus“.

Ką rekomenduotumėte paskaityti? Nerekomenduočiau. Knygos reikia pačiam ieškoti. Nėra vienos, kuri visiems patiktų.

Mėgstamiausi rašytojai, poetai. Nėra tokių, kuriuos garbinčiau, graužte sugraužčiau iki paskutinio puslapio.

Kokią knygą planuojate pati rašyti? Neturiu tokios minties knygą rašyti. Pirma, ir taip jau daug yra knygų – gerų ir blogų. Antra, nenoriu palikti šiam pasaulyje jokių pėdsakų. Trečia, trokštu gyventi, o ne gyvenimą aprašinėti. Rašymas reikalauja daug laiko.

Svajonių atostogos. Daryčiau tai, ko nesu dariusi. Pavyzdžiui, plaukčiau nedideliu kateriuku per jūrą arba važiuočiau motociklu per Kanadą.

Svajonių darbas. Oi, jeigu aš žinočiau, tai jį ir dirbčiau! Bet tai, ką dabar darau, man irgi patinka.

Rašytojas, menininkas, kurį norėtumėte sutikti. Nėra tokio. Gal iš menininkų, kurių darbai man padarė milžinišką įspūdį, būtų režisieriai R. Tuminas ir E. Nekrošius. Buvo tokių spektaklių, akimirkų, kurie gniaužė kvapą, vertė kūliais širdį ir protą. Nieko neklausčiau. Tegul jie ilsisi ramybėje. Dėkoju tik, kad jie buvo, kad juos mačiau, kad jie leido patirti meno stebuklą.

Ko bijote? Agresijos. Smurto.

Žalingi įpročiai. Turiu. Bet neįvardinsiu.

Kada sau nepatinkate? Kai pasielgiu prieš savo norą, siekdama kam nors įtikti.