Nykstantys Lapgiriai. Vieno dvaro istorija

Jau prieš porą tūkstantmečių sakyta: „viskas pasaulyje bijo laiko, o laikas bijo piramidžių“ – tokį sukrečiantį įspūdį mūsų protėviams darė gilia senove alsuojantys statiniai. Tai, kas pasiekia mus nors ir ne iš tokios gilios, gal tik kelių šimtų metų, praeities, labai norisi išsaugoti, išlaikyti, bet... Lietuvos dvarai, deja, ne piramidės, visagalis laikas jų nesigaili ir vieną po kito pamažu neša į nebūtį. Kai kuriems, tapusiems reikalingais, arba atsitiktinumo ar likimo valia pakliuvusiems į rūpestingas ir turtingas rankas, pasiseka atgimti naujam gyvenimui, tačiau netoli Vadžgirio esantis Lapgirių dvaras tarp tų laimingųjų nepatenka. Tiesa, savininką jis turi, tačiau šiam neužtenka nei valios, nei (ypač!) finansų atkurti dvaro pastatus ir aplink plytintį parką tokius, kokie jie buvo klestėjimo laikais.

Lengviausia, žinoma, būtų besti pirštu į savininkus ir pareikšti, kad jie nesirūpina nykstančiu kultūros paveldu, tačiau tai nebūtų nei sąžininga, nei teisinga – žmonės daro tai, ką gali, ir taip, kaip gali. Lapgirių dvaro teritorijoje juntamas ūkinis gyvenimas: netoli rūmų išrikiuoti bičių aviliai, parko pievelėse ganosi karvės, vyksta judėjimas ir ūkinėje dvaro dalyje. Senoji kalvė sutvarkyta ir pritaikyta veiklai, neblogai išsilaikęs 1899 metais statytas triaukštis raudonų plytų mūro svirnas, tačiau, ko gero, gražiausio dvaro pastato –1902 metais statytų arklidžių – mūras jau skyla; pamažu griūva ir kiti statiniai, kurių 30 ha užimančioje dvaro teritorijoje tebėra nemažai.

Lapgirių dvaras šiandien. M. Štreimikio ir O. Mazur nuotraukos.

Praėjus liepomis apsodinta alėja dvaro rūmai pasitinka apdulkėjusiais langais ir ryškiaspalviais, nedidelį balkoną, kuriame plevėsuoja Lietuvos istorinė vėliava su Vyčiu, parėmusiais stulpais. Du stulpai ketiniai, išlikę gal netgi nuo dvaro pastatymo, o du – sąlyginai nauji, mediniai. „O ką daryti? Kitaip balkonas jau būtų nugriuvęs“, – sako savininko sūnus Vaidas. Jis rodo dvivėres vidaus duris, kurių viena varčia sena, o kita, tokia pati, meistro atkurta vietoj supuvusios. „Turim čia tokį meistrą, kuris atkuria ir duris, ir langus, – sako Vaidas. – Grindis vietoj išpuvusių irgi sudėjome tokias, kokios buvo“. Vyras rodo kambariuose išlikusius, bene septyniasdešimt metų čia gyvenusių pačių įvairiausių gyventojų neįveiktus lubų dekoro elementus, paradinius laiptus su autentiškomis puošnių tekintų baliustrų juostomis, sovietmečio reliktus, tokius kaip laiptinėje iš lentų sukalta aparatinė, mat dvaro antrajame aukšte kažkada buvo ne tik salė su scena, bet ir rodomas kinas. Į rūsius, esančius po visa senąja dvaro dalimi, veda žemos arkos. „Pamūrijom prie įėjimo, nes buvo visai užgriuvę“, – sako Vaidas, o man šios pastangos, prisipažinsiu, primena bandymą rėčiu semti vandenį – pagirtinas, bet beviltiškas užsiėmimas, nes dvaro rūmai akivaizdžiai nyksta: linguojančios grindys kai kur gresia įlūžti („Šita koridoriaus puse neikite, grindys gali neatlaikyti“, – įspėja Vaidas), laiptai užtverti „stop“ juosta, nes ir antrajame aukšte nesaugu, rūsiuose reikia eiti pasilenkus – iki mūro skliautų likę tik kiek daugiau nei 1,5 metro, nes grindys užneštos per daugybę metų susikaupusiomis žemėmis. Viskas aplinkui alsuoja irimu ir nykimu.

Sovietmečiu nacionalizuotame dvare įrengtuose butuose gyveno daugybė šeimų, vienu metu net iki 50 žmonių. Dabar gyventojų likę tik du: link 50-ties artėjantis Arvydas, lyg ir dvaro prižiūrėtojas, kuris čia tik keleri metai, ir 85-erių Stasė, Lapgiriuose gyvenanti beveik visą gyvenimą – nuo tada, kai pokariu čia atsikraustė su tėvais. Stasė dirbo tarybiniame ūkyje. „Ir laukininkystėje, ir kur tik prireikdavo“, – sako. Čia ištekėjo, gimė aštuoni vaikai, čia gyvendama palaidojo vyrą, vaikai užaugo ir išsiskirstė kas kur: kas Lietuvoje, kas užsienyje. Moteris sunkiai vaikšto – atsiliepia ir amžius, ir kažkada patirtos traumos, todėl iš trijų kambarių antrajame aukšte, kur anksčiau gyveno su šeima, persikraustė į kambarį pirmajame aukšte. Tiek ja, tiek juodu šuneliu, garsiai pasitinkančiu kiekvieną, užsukantį į dvarą, rūpinasi Arvydas. Šunelis, sako vyras, irgi ne jo – ankstesnis šeimininkas mirė, tai ir šeria, negi išmesi.

Lapgiriai šiandien. O. Mazur nuotraukos.

Apie dvaro praeitį dabartiniai jo gyventojai žino ne itin daug – sako, dvarą valdęs Chruščiovas, tik ne tas, kuris kažkada visai Sovietų sąjungai vadovavo, ne Nikita Sergejevičius, bet jo bendrapavardis. Tiesa, jo nė Stasė nėra mačiusi, nes kai su tėvais atsikraustė į Lapgirius, pono čia jau nebuvo. Tad dvaro istorijos pėdsakų teko ieškoti kitur: Kultūros vertybių registre, Albino Stoškaus knygoje „Vadžgirys“ (Kaunas, 2006), Zigmo Toliušio „Atsiminimų ir apybraižų“ I dalyje „Gyvenimo kelio pradžia (1889–1921)“ (Vilnius, 2023), Vikipedijoje.

Dvaro sodyba

3,5 km nuo Vadžgirio vakarų kryptimi nutolusią, už 0,5 km į šiaurę nuo vieškelio Vadžgirys–Eržvilkas abipus Driubino upelio, įtekančio į Šaltuoną, įsikūrusią Lapgirių dvaro sodybą sudaro gyvenamasis rūmas ir aplink jį išsidėstę ūkiniai pastatai. Dvaro rūmai pastatyti XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, o ūkiniai pastatai – beveik šimtmečiu vėliau, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje.

Kaip teigia paminklotvarkos specialistai, dvaro ansamblyje galima rasti kelių architektūros stilių bruožų. Klasicizmo įtakoje statytuose dvaro rūmuose susipina liaudiška ir stilinė architektūra, o ūkinius pastatus tarpusavyje sieja panašus fasadų dekoras ir statybinės medžiagos – raudonos plytos. Architektūrinio dekoro gausumu, fasadų reljefiškumu, elementų sudėtingumu bei puošnia ir sudėtinga kompozicija, kurioje matyti gotikos įtaka, išsiskiria arklidės, o sunkesniu fasadu su pseudoromaniškomis formomis – svirnas. Sodybos pastatai ne kartą buvo rekonstruojami, tačiau iš esmės išlaikė savo kompozicinį vientisumą. Dvaro rūmų šiaurinis vienaaukštis korpusas prieš keliasdešimt metų po gaisro naujai atstatytas ant senųjų pamatų.

Sodybą supa didžiulis, taisyklingai suplanuotas ir prie esamo reljefo pritaikytas parkas. Pagrindinis privažiavimo kelias toliau pereina į kaštonų alėją, kuria galima nueiti iki pat Chruščiovų kapų rūsio parko šiauriniame pakraštyje. Rūsio likučiai dabar, tiesa, jau visiškai išnykę žemėje, patikimai paslėpti suaugusių medžių. Parko želdynuose vyrauja vietiniai medžiai: liepos, uosiai, kaštonai, klevai, topoliai.

Per parko teritoriją tekantis upelis ir du Ilgi, laisvos konfigūracijos tvenkiniai (0,5 ir 0,8 ha ploto), išsidėstę tarp reprezentacinio ir ūkio kiemų, ne tik juos atskiria, bet ir pabrėžia pastatų išdėstymą sodyboje bei darniai įsijungia į geometrinį takų ir alėjų tinklą. Tarp tvenkinių, sąsmaukoje, įrengtas arkinis raudonų plytų mūro tiltelis.

Tačiau iš kur nuošaliai nuo didžiųjų kelių, krašto gilumoje atsirado šis dvaras? Atsigręžkime ir pažvelkime kelis šimtus metų atgal į praeitį.

Imperatorės favoritas

Lapgirių, arba Labgirių, pavadinimas pirmą kartą užfiksuotas XVI a. archyviniuose dokumentuose. 1561 m. sudarytame inventoriuje Jurbarko didmedėje aprašyta apie 50 stambesnių ir tiek pat mažesnių gyvenviečių, išsibarsčiusių po visą Karšuvos girią. Tarp tų kaimų aprašytas ir 3 valakų (apie 60 ha) Lapgirių kaimelis, kuriame buvo 2 kiemai. 1738 m. Lapgiriai priklausė Jurbarko dvaro Pašaltuonio vaitystei, kuriai buvo priskirti 25 kaimai ir 4 užežiai (užusieniai). 1744 m. inventoriuje jau minimas Lapgirių palivarkas.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, 1795 metais, imperatorė Jekaterina II Jurbarko dvarą dovanojo paskutiniajam savo favoritui grafui Platonui Zubovui (1767–1822). Kartu su dvaru jam atiteko ir Pašaltuonio vaitystė su Lapgirių kaimu. Ar P. Zubovas buvo kada užsukęs į Lapgirius, nežinoma, tačiau savo valdose įvedė kai kurių naujovių – naujus Jurbarko ekonomijos administracinius vienetus, raktus. Kaip rašoma Kultūros vertybių registro istorinėje pažymoje, Jurbarko ekonomijos Aleksandravo rakto palivarko pastatai iškilo iki 1806 m., tad tikėtina, kad tuo metu jau buvusi ir Lapgirių palivarko sodyba. 1816 m. reviziniame surašyme nurodytas Lapgirių raktas, kuriam priskirti 25 kaimai, o 1820 m. Viduklės parapijos gyvenviečių sąraše įrašytas Lapgirių palivarkas.

P. Zubovas nuo 1814 metų gyveno Joniškyje, iš kur buvo patogiau valdyti vakarinius dvarus. Dar 1810 metais jis įsigijo ir daugiau turto dabartiniame Jurbarko rajone – istorinę Raudonės pilį. Paskutiniaisiais gyvenimo metais P. Zubovas atsidėjo savo ir taip milžiniško turto didinimui: ėmėsi kontraktų, vertėsi kontrabanda, prekiavo. Kunigaikščio šykštumas pasiekė kraštutines ribas: jis gyveno taupiai, rengėsi prastai. Joniškio apylinkių žmonės pasakodavo, kad P. Zubovas leisdavosi į pilies rūsius ir kaip šykštusis riteris grožėdavosi savo lobiais (vien tik sidabrinių monetų po jo mirties liko daugiau kaip už 20 mln. rublių). Žilas, sulinkęs – būdamas penkiasdešimties turtuolis Zubovas atrodė kaip sukriošęs senis. Paskutiniaisiais metais jį persekiojo mirties baimė. Tik Išgirdus žodį „mirtis“ jo veidas pasikeisdavo, jis užsirakindavo savo miegamajame ir nesirodydavo po keletą dienų; laidotuvių varpo skambėjimas jam buvo nepakeliamas. Po vėlyvų vestuvių 1821 metais grafas persikėlė gyventi į Rundalės pilį Latvijoje, kur ir mirė būdamas 55 metų amžiaus.

Nesantuokinė dukra

Nors Platonas Zubovas tik 1821 m. oficialiai vedė lietuvių kilmės Vilniaus gražuolę Teklę Valentinavičiūtę, kuri 1822 m., praėjus trims savaitėms po grafo mirties, pagimdė jam vienintelę teisėtą dukterį Aleksandrą, tačiau turėjo nemažai nesantuokinių vaikų, kuriems suteikdavo Nevedomskio arba Platonovo pavardę. Viena iš jo nuolatinių partnerių buvo lenkų kilmės bajoraitė Sofija Pržisilonskaja (lenk. Przysylonska), jam pagimdžiusi net 6 nesantuokinius vaikus Platonovo pavarde: Sofiją, Aleksandrą, Konstantiną, Valerianą, Nikanorą ir Aną. Nors linksmojo grafo ir šviesiausiojo kunigaikščio nesantuokinių vaikų galėjo būti ir daugiau (neabejojama, kad taip ir buvo), mus domina tik viena iš dukterų, tapusi Lapgirių dvaro savininke.

Teigiama, kad nesantuokiniams vaikams grafas buvo užrašęs po milijoną rublių. Vyriausioji dukra, Sofija Platonova (1800–1880), 1816 metais ištekėjo už Rozen-Preobražensko pulko karininko Karlo fon Pircho (1788–1822). Vestuvių proga jai vietoj milijono rublių dešimčiai metų buvo įkeista Jurbarko ekonomijos dalis – Lapgirių dvaras su Raudone ir Pramedžiava. Su fon Pirchu, nors pragyveno vos šešerius metus, Sofija susilaukė trijų vaikų: dviejų dukterų, Sofijos ir Olgos, bei sūnaus Platono. Mirus pirmajam vyrui ji antrą kartą ištekėjo už dvarininko, senatoriaus ir poeto Piotro Kaisarovo (1777–1854).

Praėjus dešimtmečiui po pirmųjų vestuvių, 1826 metais, Peterburge gyvenusi Sofija Kaisarova griežtai reikalavo jai kuo greičiau perduoti valdyti Lapgirių dvarą, kuriam priklausė 263 valstiečių kiemai. Kadangi Jurbarko paveldėtojai dvaro neišpirko, jis liko S. Kaisarovos nuosavybe. 1846 m. Lapgirių dvarui priklausė Lapgirių, Senojo ir Naujojo Pašaltuonio, Pramedžiavos, Mankūnų, Paskynų, Raudonės palivarkai. Dvaro plotą sudarė 28 260 dešimtinių žemės, kurios 7 081 dešimtinė buvo skirta naudotis valstiečiams. Valstiečiams per ilgą laiką išpirkus jų naudotas žemes, dvaro plotas sumažėjo: 1881 metų statistiniame leidinyje Lapgirių ir Pramedžiavos dvarų plotas nurodytas 18 805 dešimtinės, iš kurių 12 902 dešimtines užėmė miškai.

Beje, Jurbarko dvaras 1840 metais grįžo caro nuosavybėn ir po šešerių metų buvo padovanotas kunigaikščiui Ilarionui Vasilčikovui, tuo tarpu Lapgirių dvaras taip ir liko P. Zubovo palikuonims.

Caro generolas

Kaisarovos jaunesnioji dukra Olga fon Pirch (1819–1870) 1840 metais ištekėjo už generolo Nikolajaus Chruščiovo (1807–1881). Chruščiovų giminę į Lapgirius atvedęs generolas buvo kilęs iš bajorų giminės, kurios kilmę galima atsekti nuo XV a. pabaigos, 1493 m., kai iš Lietuvos į Rusiją su broliu atsikraustė giminės pradininkas Ivanas Ivanovičius Chruščius, stojo tarnauti didžiajam kunigaikščiui Ivanui III, o priėmęs stačiatikių tikėjimą ėmė vadintis Chruščiovu. Didysis kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius apdovanojo jį valsčiais Tuloje, tačiau paliko tarnauti Maskvoje. Ivano Ivanovičiaus vaikai, gavę dvarus, iš pradžių tarnavo Tuloje, o vėliau ir kituose miestuose. Ši Chruščiovų giminės atšaka buvo laikoma antrąja, mat kilo iš antrojo Ivano sūnaus Petro. Giminės vyrai dažniausiai tarnaudavo kariuomenėje, bet buvo tarp jų ir valdininkas, ir jūreivis. Aukščiausią padėtį giminėje, ko gero, ir buvo pasiekęs būtent generolas Nikolajus Petrovičius Chruščiovas, vadovavęs Gatčinos kirasirų pulkui, buvęs slaptuoju patarėju, imperatoriaus dvaro štalmeisteriu.

Nikolajus ir Olga Chruščiovai susilaukė šešių vaikų: Petro, Nikolajaus, Olgos, Aleksandro, Jevgenijaus ir Sofijos.

Statytojas Aleksandras

1882 m. spalio mėn. našlė S. Kaisarova savo Lapgirių dvarą, be Pramedžiavos, paskyrė vaikaičiui Nikolajui Nikolajevičiui Chruščiovui. Šis, nepraėjus nė mėnesiui, Lapgirius perleido (formaliai pardavė) broliui Aleksandrui Nikolajevičiui Chruščiovui (1846–1908). A. Chruščiovas, kaip ir tėvas, buvo kariškis – rotmistras, 1874–1877 m. buvęs Vilniaus generalgubernatoriaus P. P. Albedinskio adjutantu.

Tikėtina, rašoma Istorinėje pažymoje, kad didesnioji dalis žemės ir miško atiteko Pramedžiavos bei Miliušių dvarams, nes 1888 m. statistiniame leidinyje nurodytas tiktai 6 520 dešimtinių (tarp jų 2 674 dešimtinės miško) turintis A. Chruščiovo Lapgirių dvaras.

A. Chruščiovo valdymo laikais Lapgirių dvaras suklestėjo. Tada buvo pastatyta dauguma dvaro ūkinių pastatų: raudonų plytų neogotikinis svirnas, oranžerija, medinis kumetynas, arklidė su ratine ir kiti, iškasti tvenkiniai. Tiesa, tam, kad turėtų lėšų grandiozinėms statyboms, A. Chruščiovas už 45 tūkst. rublių paskolą įkeitė dvarą Valstybiniam dvarininkų žemės bankui.

Lapgiriai anksčiau. Geldnerių šeimos archyvo nuotraukos.

Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, esą Aleksandras Chruščiovas buvo vyresniosios Sofijos Kaisarovos dukters, Sofijos fon Pirch (1818–1893), ištekėjusios už iš Rusijos atvykusio turtingo švedo barono Levo Vakselio, žentas, t. y. buvo vedęs jų dukterį. Vis dėlto, šis teiginys abejotinas. 1908 m. dvaro dalybų dokumente minima Aleksandro našlė Ana Chruščiova, kurios mergautinė pavardė nenurodyta. Levo ir Sofijos Vakselių vaikai žinomi: Sofija – paskutinė Raudonės pilies savininkė, ištekėjusi už Chosé de Faria e Castro, Aleksandras ir Platonas. Anos tarp jų nėra.

„Žiaurus ponas“

Mirus A. Chruščiovui 1908 m. įpėdiniai Lapgirių dvarą pasidalijo, o dalybos teisiškai pripažintos 1910 m. Našlei Anai Chruščiovai iš Naujojo Pašaltuonio palivarko teko 320 dešimtinių, o dukrai Eugenijai Chruščiovaitei-Neimanienei – 382 dešimtinės žemės taip pat iš Naujojo Pašaltuonio palivarko. Sūnui Nikolajui Chruščiovui (1877–1960) liko visas Lapgirių dvaras, Senojo Pašaltuonio, Dirvonų, Stulgių palivarkai ir dalis Naujojo Pašaltuonio palivarko, iš viso 3 475 dešimtinės. Iki Pirmojo pasaulinio karo įvairiems asmenims buvo parduota apie 960 dešimtinių žemės.

XIX a. vadintas dideliu ir turtingu, vėliau Lapgirių dvaras buvo vertinamas kitaip. 1908 m. dokumentai mini dvarą`esant blogoje padėtyje rinkos ir susisiekimo atžvilgiu – dvaras esąs apie 26 km nuo apskrities miesto ir apie 4 km nuo artimiausios bažnyčios, todėl neturintis vaidmens visuomeninėje veikloje.

Nikolajus Chruščiovas vedė savo pirmos eilės pusseserę – tetos Olgos Nikolajevnos Chruščiovos ir Aleksandro Holthoff von Fassmann dukterį Olgą Holthoff-Fassman (1878–1947).

1921 m. balandžio mėn. N. Chruščiovas savo tada dar nepilnametei dukrai Katarinai Chruščiovai notaro patvirtintu aktu iš Lapgirių dvaro paskyrė 70 ha žemės ir dalį pastatų. K. Chruščiova 1928 m. susituokė su Steponu Chžonstovskiu ir apsigyveno Pašešuvyje.

Paskutinieji Chruščiovai ir jų svečiai Lapgiriuose. XX a. 4 deš. Geldnerių šeimos archyvo nuotraukos.

Dvaro galo pradžia galima laikyti 1919–1939 metų žemės reformą, kurios pagrindinis tikslas buvo išdalinti dvarams priklausiusią žemę bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. 1922 m. iš Nikolajaus Chruščiovo valstybės reikalams paimtos 463 dešimtinės žemės ir 733 dešimtinės miško. Tiesa, nors dvaras labai sumažėjo, savininkai beturčiais netapo. Skelbiant žemės reformos įstatymą pačiam Lapgirių dvarui priklausė apie 450 dešimtinių žemės. Vykdant įstatymą savininkui paliktas Lapgirių dvaro centras su 80 ha žemės, o 1931 m. žemės norma padidinta iki 150 ha. Savininkui buvo palikti ir visi dvaro sodyboje stovėję mūriniai pastatai: dvaro rūmai su priestatu, 2 kumetynai (prie vieno buvo oranžerija), ledainė, kalvė, klėtis, arklidės ir tvartas, o taip pat mediniai statiniai: 4 kumetynai, sandėlis, 3 daržinės, vištidė, 4 kiaulidės, tvartas.

Dvaro savininkai nereikalingus pastatus pardavinėjo. Kai 1934 metais buvo paskelbtos Lapgirių dvarui priklausančio Stulgių palivarko mūrinių arklidžių varžytinės, jas nupirko vadžgiriškiai ir iš jų plytų 1935 metais miestelyje pastatė keturklasę dviejų aukštų mūrinę mokyklą su butais mokytojams, kuria, pasak Vinco Steponaičio, „galėjo pasipuikuoti prieš visą Raseinių apskritį“, nes tuo laiku didžioji dalis Lietuvos mokyklų veikė mediniuose tam nepritaikytuose statiniuose arba ūkininkų gryčiose.

Įdomią istoriją apie Lapgirių dvarininkus knygoje „Mano gyvenimo pasakos“ (Kaunas, 2015) yra papasakojusi vadžgiriškė Izabelė Lukošienė. „Mūsų šeima klajojo iš vieno dvaro į kitą, ieškodama sotesnio duonos kąsnio. Tiesa, į Lapgirių dvarą niekuomet neužsukome, nes buvo kalbama, kad tenykštis jaunasis ponas labai žiaurus. Mat jis tyčia numarino savo sunkiai susirgusį tėvą. Kai senukui pakilo aukšta temperatūra, įmerkė jį į pilną šalto vandens kubilą ir, negana to, dar įsakė kumečiams nešti ir pilti ant bejėgio, drebančio ir šaukiančio senuko ledinį vandenį iš šulinio. O numirusį ne kapinėse palaidojo, o kaip kokį gyvulį užkasė parke netoli rūmų. Po karo mačiau apleistą, išplėštą, suniokotą be jokio paminklo jo palaidojimo rūsį“, – rašė ji.

Dvaro ponų pramogos. XX a. 4 deš. Geldnerių šeimos archyvo nuotraukos.

Tiesa, Chruščiovai šiuose kraštuose garsėjo ir kaip labdaringi žmonės – po Pirmojo pasaulinio karo jaunasis dvaro savininkas Nikolajus Chruščiovas baigiamai statyti Vadžgirio bažnyčiai paaukojo nemažai pinigų ir 70 ąžuolinių rąstų.

Maištingas dvaras

Nors paprastai kalbant ar rašant apie dvarus minimi tik jų savininkai, reikia nepamiršti, kad dvaras – didžiulis, sudėtingas organizmas, susidedantis iš daugybės dedamųjų: ponų, darbus organizuojančių prižiūrėtojų ir, žinoma, valstiečių, kurių darbas ir kūrė tai, kas vadinama dvaru. Netgi tuomet, kai ponai dvaro savininkai būdavo labai toli – Peterburge ar užsienyje, dvaras gyveno savo gyvenimą ir nebūtinai tokį, koks būtų patikęs jo savininkams, pavyzdžiui, maitino jų priešus arba maištavo.

Ekonomiškai stiprus Lapgirių dvaras buvo didelė atrama 1831 m. sukilėliams. Kaip knygoje „Vadžgirys“ rašo A. Stoškus, dvarui teko pati sunkiausia našta – sukilėlių kariuomenės maitinimas. Nors žinių apie tiesioginį to krašto gyventojų dalyvavimą sukilime nėra, tačiau jie vargu ar galėjo likti nuošalyje, kai per Lapgirius ne kartą driekėsi sukilėlių kariuomenės maršrutai. Dvare kurį laiką traukdamiesi buvo apsistoję sukilėlių daliniai: J. Gruževskio vadovaujami 200 ulonų, S. Kalinovskio pėstininkų pulkas bei J. Monasterskio 100 pėstininkų kuopa. 1831 m. liepos 6 d. čia su savo kariais apsistojo nakvynei vyriausybinės kariuomenės spaudžiamas Veliuoną palikęs F. Kosas.

Liepos 8-osios vakare generolo Antano Gelgaudo vadovaujamos sukilėlių kariuomenės daliniai susirinko Kuršėnuose. Priešas vis siaurino fronto ruožą. „D. Osten-Sakenas, norėdamas sumušti F. Koso dalinį ir išvaikyti sukilėlių būrelius miškuose nuo Jurbarko iki Raseinių, liepos 8 d. išžygiavo į Raseinių pusę 4 atskiromis kolonomis. J. Otroščenka su savo daliniu ėjo iš Jurbarko per Batakius ir Eržvilką į Nemakščius, S. Malinovskis su 9 jėgerių pulko batalionu, jungtinio kavalerijos pulko 2 eskadronais, 50 kazokų būriu ir 4 patrankomis išžygiavo iš Jurbarko tiesiai į Eržvilką. Trečia kolona, vadovaujama N. Anenkovo, susidėjusi iš 9 jėgerių pulko kito bataliono, jungtinio kavalerijos pulko 2 eskadronų ir 4 patrankų, iš Jurbarko nužygiavo Raseinių keliu ir pasuko į Lapgirių dvarą“, – rašoma F. Sliesoriūno knygoje „1830–1831 m. sukilimas Lietuvoje“ (Vilnius, 1974). Tai buvusi paskutinė Vadžgirio apylinkėse sukilimo operacija.

Po trisdešimties metų Lietuvą sukrėtė naujas sukilimas, tiesa, jau visiškai kitoks. Jei 1830–1831 metų sukilimas buvo bajorų mėginimas atkurti ATR, tai 1863–1864 metų sukilimo varomoji jėga buvo valstiečiai. Į kovą pakilo ir Lapgirių dvaro valstiečiai, atsisakę klausyti dvaro valdytojo ir eiti lažą.

„Raseinių zemskinis ispravnikas ir mano ypatingųjų reikalų valdininkas Songaila š. m. kovo 20 d. pranešė man, kad pagal vietinio nuovados pristavo pranešimą apie Lapgirių nepaklusnius valstiečius, kurių 240 ūkininkų nesutiko klausyti dvarininkės Kaisarovos ir griežtai atsisakė eiti nustatytą pagal inventorių lažą, jie, zemskinis ispravnikas ir valdininkas Songaila, atvykę į Lapgirių dvarą, sušaukė nepaklusnius ūkininkus ir, paskelbę jiems jo didenybės imperatoriaus aukščiausiąją valią, dalyvaujanti ir padedant vietiniam kunigui, panaudojo visus galimus įtikinėjimus ir įkalbinėjimus jiems atvesti į protą, bet nesėkmingai. Ūkininkai griežtai pareiškė, kad į lažą neisią, kad jie, kaip gavusieji laisvę, laiko save turinčiais teisę elgtis pagal savo valią; kad jie jau su kaupu atidirbo lažą praėjusiais metais, baudžiavos laikais; kad jie išklausė ir suprato perskaitytą manifestą ir nuostatus, bet netiki, nes visi, neišskiriant kunigų ir vyskupo, dvarininkų papirkti; kad žino, kokia bausmė jų laukia už pasipriešinimą, bet nei iš gailesčio sau, nei iš meilės savo žmonoms ir vaikams nepakeis savo nusistatymo ir kad pagaliau jiems siūlomos lengvatos tokios menkos, jog neverta pavergti savęs nors ir dvejiems metams. Lapgirių dvaro inventorius ir nuostatai buvo perskaityti susirinkusiems ūkininkams. Tokio nemažo valsčiaus, kaip Lapgirių, įtūžimas ir atkaklumas reikalauja skubios ir pavyzdį duodančios bausmės, tuo labiau, kad visų aplinkinių valstiečių dėmesys nukreiptas į Lapgirių ūkininkus ir jie pasiruošę pareikšti panašias pretenzijas. Lapgirių valstiečiai net pasikėsino kurstyti savo dvarininkės tolimiausių palivarkų valstiečius, kurie iki šiol buvo paklusnūs. Jie per prievartą išvijo iš darbo Mankūnų ir Pramedžiavos palivarkų, esančių už 28 varstų, darbininkus, pasiųstus plukdyti miško. Baigdamas ispravinikas Semenenka ir valdininkas Songaila priduria, kad nesėkmingai panaudojus visus būdus atvesti Lapgirių ūkininkams į protą ir nukreipti juos į pareigos ir prievolės kelią, nuo kurio jie nukrypo ne dėl naivumo ar suklydimo, o dėl aiškaus užsispyrimo, kurio nepakenčia įstatymas, liko paskutinė priemonė – panaudoti prieš juos karinę jėgą.

Pranešdamas apie tai jūsų prakilnybei ir papildydamas savo š. m. kovo 21 d. raportą Nr. 2679, laikau savo pareiga pridurti, kad imtis priemonių nutraukti Lapgirių dvare kilusią netvarką ir priversti nepaklusnius valstiečius vykdyti prievoles į nurodytą dvarą išvyko fligeladjutantas pulkininkas Manzejus drauge su Kauno gubernijos žandarų štabo karininku“, – Vilniaus generalgubernatoriui raportavo Kauno gubernatorius generolas majoras Chominskis.

Kareivius apgyvendino valstiečių sodybose. Iš valstiečių buvo atimtas visas derlius, grūdų nepalikta net sėklai, tačiau jie vis tiek nenusileido. Tuomet prie eskadrono pridėjo dar dvi kuopas kareivių, o pasipriešinimo organizatoriai – P. Mačiulis, A. Šaulys, M. Samys – buvo suimti ir uždaryti į Raseinių kalėjimą.

Lapgiriuose nuaidėįo ir 1905–1907 metų įvykių Rusijoje – masinių politinių ir socialinių neramumų bangos, prasidėjusios po pralaimėto 1904–1905 metų Rusijos–Japonijos karo – atgarsiai. „Raseinių paviete netoli Eržvilko didelis dvarininkas Hruščiovas nedavė valstiečiams medžiagos keliui taisyti. Valstiečiai nusikirto kelis pagalius miške. Dvarininkas telegrafavo gubernatoriui, kad valstiečiai pakėlė maištą. Atjojo 80 dragūnų su trimis oficieriais. Hruščiovas, matyt, iš Kuršo baronų ima pavyzdį“, – 1906 m. rašė „Naujoji gadynė“ (Nr. 7). Bruzdėjimai tęsėsi visą 1906 m. pavasarį.

Dvaro pabaiga

Lapgirių dvaro, nors ir ne jo istorijos, pabaiga atėjo 1940-aisiais. Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai 1940 m. rugpjūčio mėn. Nikolajaus Chruščiovo dvaras su 234 ha žemės buvo konfiskuotas. 1941 m. pradžioje buvęs Lapgirių dvaro savininkas su šeima repatrijavo į Vokietiją. Tokią galimybę šeimai suteikė Nikolajaus žmonos Olgos Holthoff-Fassman tėvo vokiška kilmė.

Dvaro ūkis. XX a. 4 deš. Geldnerių šeimos archyvo nuotraukos.

Kaip rašoma Istorinėje pažymoje, 1940 m. spalio mėn. Kultūros paminklų įstaigos įgaliotiniai dvare suregistravo net 187 valstybės globon paimtas kultūros vertybes: minkštų baldų komplektą, įvairius stalus, kėdes, knygų spintą, rojalį, veidrodžius, kilimą, puošnų stalinį laikrodį, įvairius porceliano indų rinkinius, (servizus), atskirus indus, puodukus, taures, dekoratyvines vazas, vazeles, žvakides, prietaisą daržovėms pjaustyti, dekoratyvines porceliano figūrėles, dekoratyvines lėkšteles, dėžutes, stalines lempas, termometrą, 2 drobėje tapytus paveikslus, litografijas, graviūras ir kt. Be to, rasta apie 500 tomų knygų.

Sužinojus, kad dvaras tampa valstybiniu ūkiu, 1941 m. gegužės 30–31 d. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos įgaliotinis B. Melngailis supakavo Lapgirių dvaro porcelianą, dokumentus, kitus daiktus ir išvežė Tytuvėnų dvarą, kur buvo bazė gabenti laikinam saugojimui kultūros lobius ir iš kitų dvarų. Lapgirių dvare dar pasiliko apie sunkvežimis įvairių meniškų baldų. Koks Lapgiriuose pasilikusių ir į Tytuvėnų bazę išvežtų dvaro kultūros turtų tolesnis likimas, neaišku. Dalis dvaro archyvo pateko į Šiaulių „Aušros“muziejų, o dabar saugoma Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne, tikėtina, kad ir Lapgirių dvaro kilnojamosios vertybės atsidūrė Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Tiesa, tai patvirtinančių dokumentų nėra.

Vokiečių okupacijos metais Lapgiriuose buvo valstybinis ūkis, kuriame 1943 m. dirbo 13 kumečių. Pokario metais veikė Lapgirių tarybinis ūkis. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, įsisteigė Lapgirių žemės ūkio bendrovė. Jai iširus dvaras buvo privatizuotas.

Darbymetis Lapgirių dvare. XX a. 4 deš. Geldnerių šeimos archyvo nuotraukos.

Pradėjus atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atsirado ir Lapgirių dvaro savininkų palikuonys. Nikolajus ir Olga Chruščiovai turėjo dukrą Olgą (1909–1980), ištekėjusią už Tadeušo Geldnerio (1904–1963). Dar gyvendami Lapgiriuose jie susilaukė trijų vaikų: Marijos (gim. 1934) ir dvynių Brigitos ir Georgo (gim. 1937). Į dvarą pretendavo Georgas Nikolajus Geldneris, kuriam galimybę atkurti nuosavybės teisę užkirto Lietuvos pilietybės neturėjimas. Į šį dvarą pretenzijas yra reiškusi ir Veliuonos dvaro savininkė Olga Vakselytė-Larsen.

Epilogas

Papasakojome tik apie vieno iš Jurbarko rajone esančių dvarų praeitį. Kai kas gal pasakys, kad šiems laikams nėra labai aktuali rusų okupantų valdyto dvaro istorija, bet, kaip jau rašėme, dvaras nėra vien savininkas ir jo šeima – tai didelė žmonių bendruomenė, vienu laiku gyvenanti vienoje vietoje. Ilga ir keista Lapgirių dvaro praeitis nuo imperatorės favorito ir jo nesantuokinės dukters, nuo generolo ir rotmistro per darbą, sukilimus, valstiečių iškovotą, paskui prarastą ir vėl atgautą žemę veda iki mūsų laikų, kurdama bendrą mūsų visų istoriją.

Už šviesaus atminimo pedagogės ir kraštotyrininkės Eugenijos Klimaitienės surinktų duomenų apie Lapgirių dvaro paveldėtojus ir senųjų dvaro nuotraukų išsaugojimą nuoširdžiai dėkoju Šimkaičių bibliotekos vyresniajai bibliotekininkei Jolantai Jucikaitei. Jai ne ji, šis straipsnis būtų kur kas skurdesnis ir, žinoma, trumpesnis.