Nijolei Bruder neįdomūs lengvi keliai

Šią moterį, tik gal labiau kita pavarde, Jurbarke prisimena daugelis – kaip vokiečių kalbos mokytoją, Vokiečių draugijos pirmininkę, pagaliau kaip legendinės agitbrigados „Kanabėkas“ aktorę. Šiandien jurbarkietė Nijolė Bruder gyvena Vokietijoje – nuosavame name prestižiniame Bonos rajone. Čia ji turi savo vertimų biurą, kuris specializuojasi teisinėje srityje, moko lietuvių kalbos aukšto rango Vokietijos karinius pareigūnus, komandiruojamus į Lietuvą. Džiaugiasi ir didžiuojasi savo dviem sūnumis ir dviem anūkėmis.

Nors gyvenimas sutvarkytas: yra širdžiai mielas darbas, šalia artimieji, gimtieji kraštai tebėra brangūs ir traukia sugrįžti. Jurbarke Nijolė vis dar turi namus – jaukų butą Dariaus ir Girėno gatvėje. „Kaip man gera čia sugrįžti, turėti šituos namus, labai gerai čia jaučiuosi“, – sako moteris, sutikusi su „Jurbarko laiko“ skaitytojais pasidalinti savo išskirtine istorija: išmėginimų, ryžtingų sprendimų ir sėkmės kelione gyvenimo vingiais.

Karų ir tremties verpetuose

Nijolės seneliai buvo vokiečių kilmės lietuviai, išpažįstantys evangelikų tikėjimą. Senelis Jonas Brūderis, kilęs iš Pilviškių, ir močiutė Augustė Brūderienė (Unguraitytė) iš Sudargo dar tarpukariu atsikraustė į Jurbarką ir pasistatė namus dabartinėje Gedimino gatvėje. Kai 1940 metais užėjo rusai, į evangelikų tikėjimo žmones buvo žiūrima priešiškai, todėl šeimai teko rinktis tarp tremties į Sibirą ar repatriacijos į Vokietiją. 1941 metų kovo 4 d. šeima su dviem sūnumis ir dukra sėdo į vežimą ir išvyko vakarų pusėn, ties Pašvenčiu kirto sieną ir atsidūrė Vokietijoje. Čia jie buvo pripažinti vokiečiais, įsikūrė rytinėje šalies dalyje netoli Lenkijos sienos, o pilnametystės sulaukę sūnūs buvo pašaukti į Vokietijos armiją. Vienas iš sūnų, Andrius, labai greitai žuvo fronte. 1925 metais gimusio Jurgio Brūderio, Nijolės tėčio, istorija susiklostė kitaip. 18 metų jis taip pat buvo pašauktas į vermachtą ir pateko į Italiją. Ten pakliuvo į Jugoslavijos partizanų nelaisvę ir vėliau kaip karo belaisvis buvo perduotas sovietams. Rusai Jurgį Brūderį nuteisė mirties bausme, kurią vėliau sušvelnino iki 25 metų lagerio ir išsiuntė kalėti į Magadaną. Sąlygos ten buvo pačios baisiausios, kartu kalėjo ir politiniai kaliniai, ir kriminaliniai nusikaltėliai, bet Nijolės tėtei pavyko išgyventi ir sulaukti Stalino mirties. Po ilgų lagerio ir tremties metų, 1956-aisiais, jis grįžo į Jurbarką, kur vėl gyveno jo tėvai, iki to laiko Vokietijoje netekę ne tik sūnaus, bet ir dukters.

Nijolės vaikystė prabėgo Dainių kaime. Asmeninio albumo nuotraukos.

Nijolė gerai prisimena savo senelius. Močiutė buvusi gera siuvėja, mėgusi vokišką tvarką ir švarą. 1977 metais Nijolė, vokiečių kalbos studentė, pirmą kartą išvažiavusi į stažuotę tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, susipažino su Erfurte gyvenusia kare žuvusio tėvelio brolio žmona ir jo dukra, tikra savo pussesere Anemarie.

Vaikystė Dainiuose

Grįžęs į Jurbarką Jurgis Brūderis vedė irgi vokiškos kilmės Anę Mencaitę. Šeima apsigyveno pas žmonos tėvus Dainių kaime, kur gimė trys dukros: Nijolė, Lilija ir Jolanta. Jurbarke šiuo metu gyvena tik Lilija, daug metų dirbanti Jurbarko ligoninėje Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vyresniąja slaugytoja. Jolanta, kaip ir Nijolė, kuria savo gyvenimą Vokietijoje.

Nijolės tėtė dirbo melioracijos įmonėje Jurbarke. Mama nedirbo, nes reikėjo auginti tris dukras, dėl to ją tuomet net išmetė iš kolūkio. Dainių kaime Nijolė baigė pradinę mokyklą. Sunku įsivaizduoti, šypsosi ji, bet tuomet Dainiuose netgi nebuvo atskiro mokyklos pastato, klasė įsikurdavo viename kambaryje didesniuose kaimo gyventojų namuose, kur kartu mokėsi visų pradinių klasių mokinukai. Pirmą klasę ji baigė pas Adomaičius, vėliau mokėsi pas kaimynus Borkertus, Tytmonus. Mokytojas Alfonsas Kaučikas, kurį Nijolė prisimena su meile ir pagarba, buvo labai geras, mylėjo vaikus, per pertraukas žaisdavo su savo mokiniais kvadratą. Nuo penktos klasės Nijolė ir jos draugės iš Dainių kaimo jau mokėsi Jurbarke, į pamokas važinėdavo priemiestiniais autobusais.

Tėvų sodybą nukėlė pastačius Dainių kiaulininkystės kompleksą. Tada tėvai gavo butą Jurbarke, Kęstučio gatvėje, kur ir gyveno iki mirties. Nijolės tėtis mirė 1991 metų rugpjūčio mėnesį, mama – 1998-ųjų sausį.

Svajonė – vokiečių kalba

Nijolė pripažįsta, kad vokiečių kalbos studijos buvo jos svajonė, gal todėl, kad vokiškai kalbėjo ir jos tėvelis, ir seneliai. Ir vidurinėje mokykloje šis dalykas jai sekėsi puikiai, mokytoja Birutė Skandūnienė visada rašydavo penketus. Tačiau studijuoti tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto germanistikos studijų programoje lengva nebuvo. „Reikėjo labai daug mokytis, studentiškoms linksmybėms laiko nelabai turėjom. Institute buvom labai „prispausti“, – prisimena ji. Ypač sunkus dalykas buvusi fonetika, labai daug bendrakursių iškrito, nes tiesiog nepajėgė tiek mokytis. Vis dėlto kad ir koks įtemptas buvo studijų laikas, Nijolė spėjo tuo metu ir ištekėti, ir sūnų pagimdyti. „Kovo mėnesį gimė sūnus Vaidas, o mano baigiamieji ir valstybiniai egzaminai buvo birželio mėnesį“, – šypsosi pašnekovė.

Po 1984 metų Dainų šventės Jurbarke. Iš kairės: Romualdas Frejus, Liudvika Frejienė, Nijolė Bruder (tuo metu Mažukaitienė), Valius Mažukaitis. Priekyje stovi Vaidas Mažukaitis ir Indrė Frejūtė.

Mokytoja

1979 metų vasarą Nijolė, tuo metu jau Mažukaitienė, sugrįžo į Jurbarką turėdama vadinamąjį „laisvą diplomą“, o jos vyras choreografas ValiusMažukaitis gavo darbą Jurbarko kultūros centre. Nors sūnui buvo vos keli mėnesiai, Nijolė iš karto pradėjo ieškoti darbo. Prisimena, kad tuometinis Švietimo skyriaus vedėjas pasiūlė jai dirbti arba pionierių vadove Jurbarke, arba direktoriaus pavaduotoja Vosbutų aštuonmetėje mokykloje, pačiame rajono pakraštyje. Nijolei buvo nepriimtini abu šie pasiūlymai, tad rugsėjo vidury ji pradėjo dirbti pirmosios klasės mokytoja Girdžių vidurinėje mokykloje. „Sunkus buvo laikas“, – prisimena ji. Namuose palikdavo mažutį sūnų (jį prižiūrėjo Nijolės mama) ir kiekvieną rytą autobusu važiuodavo į darbą Girdžiuose. „Po tokių sunkių mokslo metų kitais metais jau sutikau dirbti pionierių vadove Jurbarko pirmoj vidurinėj (dabar Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija)“, – juokiasi tą laiką prisiminusi Nijolė, kuriai širdžiai nemielą darbą teko dirbti šešerius metus. Tiesa, tuo metu jau turėdavo ir šiek tiek vokiečių kalbos pamokų. Tik nuo 1986 metų, kai buvęs Nijolės auklėtojas, vokiečių kalbos mokytojas ir kolega Vacys Šarkauskas išvyko gyventi į kitą rajoną, Nijolei pavyko įsidarbinti vokiečių kalbos mokytoja visu krūviu Jurbarko antroje vidurinėje mokykloje (dabar Naujamiesčio progimnazija). 1988 metais gimė sūnus Ignas.

Nijolė – vokiečių kalbos mokytoja su savo auklėtinių klase 1986 m.

Traukė Vokietija

Tikriausiai dėl senelių skiepytos meilės vokiškai kultūrai ši šalis labai viliojo Nijolę. „Mane ten traukė. Tai buvo vienintelis langas į vokiškai kalbantį pasaulį“, – prisimena Nijolė dar studijų metais prasidėjusias keliones į Vokietiją. Tuo metu kiekviena pasitaikiusia proga ji stengėsi ten išvažiuoti, dažnai kelionėse tekdavo ir vertėjauti. „Man „gyvos“ vokiečių kalbos reikėjo kaip oro, į Vokietiją važiuodavau beveik kiekvieną vasarą. Užsienio kalbos mokytojui yra didelis pavojus, jeigu tu gyvai nevartoji išmoktos kalbos“, – sako pašnekovė.

Griuvus Berlyno sienai ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Nijolė aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą: buvo Jurbarko vokiečių draugijos pirmininkė, dažnai vertėjaudavo. „Man gerai sekėsi, vokiškai kalbėjau laisvai, visiems buvau reikalinga. Vedžiau vokiečių kalbos kursus, dažnai būdavau kviečiama vertėjauti iš Vokietijos atvykstantiems labdaros vežėjams, buvau drąsi“, – prisimena tą laikotarpį Nijolė, pripažindama, kad dėl savo veiklos sulaukdavusi visokių reakcijų. „Netrūko ir aplinkinių pavydo. Užuojautą gauni veltui, o pavydą reikia užsidirbti“, – nusijuokia ji.

Po 1990 metų atsirado galimybė išvažiuoti ir į buvusią Vakarų Vokietiją. Tuo metu žinomas Jurbarko verslininkas a. a. Jonas Dalis dažnai važinėdavo ten verslo reikalais, o Nijolė vykdavo kaip vertėja. Kartą ji užsuko į Užsieniečių registracijos įstaigą pasidomėti, ar būdama vokiškos kilmės turi galimybę atvažiuoti gyventi į Vokietiją. Buvo atsakyta, kad galinti pasilikti dabar pat. Nijolė, žinoma, tokio pasiūlymo negalėjo priimti, nes Jurbarke buvo jos šeima, tačiau pasiėmė maždaug 30 lapų apimties anketą, kurioje buvo daugybė įvairiausių klausimų. Grįžusi į Lietuvą, užpildė ją ir išsiuntė. 1993 metų gegužės mėnesį Nijolė iš Vokietijos gavo „didelį voką“, kuriame buvo pranešimas, kad ji turi teisę atvykti gyventi į Vokietiją. Tačiau jeigu neatvyks per vienerius metus, daugiau niekada dėl to nebegalės kreiptis. „Tuo metu Lietuvoje laikas buvo tamsus. Buvo daug banditizmo, reketo, o apie Europos Sąjungą net svajonės nebuvo“, – prisimena Nijolė. Prieš priimdama sprendimą, ji dar paklausė pažįstamo mokytojo Dytricho iš Vokietijos patarimo. „Važiuok, tu čia neturi ateities. Jeigu atvažiuosi į Vokietiją, aš tave priimsiu, galėsi su vaikais pagyventi mano name kol susirasi butą“, – pasiūlė šis geras žmogus, ir Nijolei neliko jokių abejonių. Žinoma, reikėjo nemažos drąsos priimti šį pasirinkimą. „Bet man neįdomūs lengvi keliai“, – sako Nijolė.

Nijolė su sūnumis Vaidu ir Ignu prieš pat išvykstant į Vokietiją – 1993 m. rugpjūčio mėn.

Į Vokietiją su sūnumis ji išskrido 1993 metų rugpjūčio pabaigoje. Vaidui buvo 14 metų, o Ignui – 5. Tiesa, prieš tai dar ryžtingai išsprendė du dalykus: 1992 metais išsiskyrė su vyru, o 1993 metų kovo mėnesį įsikėlė į naują butą Dariaus ir Girėno gatvėje. „Šis butas man buvo tarsi stabilumo garantas. Jeigu man nepasiseks Vokietijoje, aš turėsiu namus, į kuriuos visada galėsiu grįžti“, – sako Nijolė.

Pirmieji žingsniai

Išvykimo ir atsisveikinimo momentas buvo sunkus. Mama verkė. Daug nežinios. Nijolė prisipažįsta iki šiol sauganti to skrydžio į Frankfurtą prie Maino bilietus. Oro uoste ją su vaikais pasitiko ponas Dytrichas ir parsivežė į savo namus netoli Bonos. Kaip ir visiems asmenims, atvykusiems į Vokietiją pagal Persikėlimo programą, jai buvo skirta socialinė pašalpa, vaiko pinigai. Tai, kad Nijolė laisvai kalbėjo vokiškai, labai palengvino tvarkantis dokumentus Užsieniečių registracijos centre, vadinamame Lager. Tačiau vaikai vokiškai nekalbėjo. Ponas Dytrichas Vaidui surado gimnaziją Bad Godesberge, kur buvo specialios įvadinės klasės kitakalbiams. Mažąjį Igną reikėjo leisti į darželį. Ir čia lydėjo sėkmė, nes Nijolė susipažino su žmonėmis, pagal kurių rekomendaciją Ignas pateko į Valdorfo darželį. „Žinoma, kalbos nemokančiam vaikui nebuvo lengva, ne kartą pasiimdavau iš darželio verkiantį vien dėl to, kad nesuprasdavo, ko iš jo nori“, –  pasakoja Nijolė.

Reikėjo būsto. Tais laikais Vokietijoje moteris su dviem vaikais nebuvo patikima ir pageidaujama nuomininkė, todėl susirasti butą nebuvo lengva. Tačiau ir čia pasisekė: sužinojusi, kad išsikelia viena vengrų šeima, Nijolė paprašė pažįstamų rekomendacijos ir išsinuomojo butą name, kurio savininkas buvo Bonos burmistras. „Ir taip pradėjau gyventi. Ieškodama darbo, stengiausi maksimaliai išnaudoti savo Lietuvoje įgytą išsilavinimą. Reikėjo atsižvelgti ir į tai, kad dar buvo mažas Ignas, o darželis Vokietijoje tik iki pietų“, – prisimena ji.

Nijolė su dėkingumu ir pagarba kalba apie buvusį buto šeimininką poną Endemann, kurio namuose ji išgyveno 19 metų. Čia užaugo jos sūnūs, vėliau jai čia buvo sudarytos sąlygos išsinuomoti papildomas patalpas vertimų biurui. Iš to žmogaus 2010 metais Nijolė palankiomis sąlygomis nusipirko žemės sklypą savo nuosavo namo statybai. „Visada labai gerai sutarėm. Kvietėm į Igno išleistuves, į atestatų įteikimą, jie dalyvavo ir Igno vestuvėse Berlyne“, – pasakoja Nijolė.

2013 metais Nijolė persikėlė į nuosavą namą, kurį pasistatė, gavusi banko paskolą. Namas yra tame pačiame prestižiniame Bad Godesbergo (Bad Godesbergas – Bonos rajonas, kuriame nuo 1949 iki 2001 metų, kai Bona buvo Vakarų Vokietijos sostinė, buvo įsikūrusios užsienio šalių ambasados, – aut. past.) rajone. Nedideliame žemės sklypelyje Nijolė sugebėjo įsirengti maksimaliai didelio gyvenamojo ploto patalpas, kurias nuomodama gauna nuolatines pajamas.

Karjera

Pamažu plečiantis pažįstamų ratui Nijolė gaudavo vieną kitą pasiūlymą lydėti užsienio delegacijas ir vertėjauti, bet taip nutikdavo retai. Laimė, padėjo iš anksčiau pažinotas Jurbarko rajono Garbės pilietis baronas Volfgangas fon Štetenas, kuriam tarpininkaujant Nijolė gavo darbą Tarptautiniame teisinio bendradarbiavimo fonde. Tuo metu Vokietija dėjo nemažai pastangų, kad iš Sovietų sąjungos išsivadavusios šalys susikurtų panašią teisinę sistemą, kad būtų lengvesnis tiek politinis, tiek ekonominis bendradarbiavimas, paprasčiau plėtoti prekybinius ryšius, darbo jėgos judėjimą. Dėl to buvo įgyvendinama daugybė valstybės finansuojamų projektų, kai kuriuos jų administravo Nijolė, pavyzdžiui, advokatų iš Vidurio ir Rytų Europos šalių stažuotes Vokietijoje. „Tokių projektų buvo daugybė, darbo krūvis didžiulis, ten dirbdama pirmą kartą pajutau, kas yra migrena“, – pasakoja moteris. Fonde Nijolė dirbo trejus metus, nuo 1996 iki 1999 metų. Per tą laiką ji atkakliai siekė tapti savarankiškai teisingumo srityje dirbančia vertėja. Nors netrumpai užtruko, kol ji įrodė vokiečių teisinės kalbos žinias, Kelno žemės aukščiausiojo teismo prezidentas jai suteikė teisę savo antspaudu ir parašu tvirtinti vertimus bei prisaikdino kaip teismų vertėją, vėliau tokius įgaliojimus suteikė ir Koblenco žemės aukščiausiojo teismo prezidentas.

Nuo 2000-ųjų Nijolė pradėjo dirbti savarankiškai. Darbo pobūdį, pasak jos, geriausiai apibūdino sūnus Ignas, mokykloje pasakodamas apie savo mamą. „Kai grįžtu namo ir nerandu mamos, yra trys vietos, kur ji galėtų būti – policija, teismas arba kalėjimas“, – sakė jis. Tai ir yra vietos, kur Nijolei dažniausiai tenka būti. „Visą gyvenimą labai daug ir labai įtemptai dirbau. Vertėjo darbas šitoj srity yra ypatingai atsakingas, reikia pasverti kiekvieną žodį, turi išlikti visiškai bešališkas, nepalikti vietos interpretacijoms. Esi tarsi kalbėjimo mašina. Kad kviestų ir žinotų, vertėjas turi gerai užsirekomenduoti. Tau paskambina, pavyzdžiui, iš policijos ar teismo ir turi tuoj pat važiuoti“, – apie savo darbo specifiką pasakoja moteris, kuriai dėl to teko išsilaikyti vairuotojo teises ir įsigyti automobilį. Liūdnų į policiją pakliuvusių kraštiečių istorijų ji žino daugybę, laimė, paskutiniuoju laiku jų mažėja.

Iššūkis Nijolei buvo pasiūlymas mokyti lietuvių kalbos į Lietuvą komandiruojamus aukšto rango Vokietijos Gynybos ministerijos pareigūnus. Intensyvias pamokas teko duoti ir Vokietijos gynybos atašė Lietuvoje. Prieš porą metų ji visą mėnesį vertėjavo vokiečių kariškiams Rukloje. Teko dirbti vertėja ir tarptautinėse konferencijose. „Sinchroninis vertėjavimas tarptautinėse konferencijose kartu su įvairių kalbų vertėjais dirbant vertėjo kabinoje buvo dar vienas iššūkis. Čia esi kalbėjimo mašina. Laiko pagalvoti kaip išversti kokį žodį neturi, nes kalbėtojas tiesiog skaito savo tekstą toliau. Sustosi ir gali nepasivyti“, – apie savo darbo patirtis pasakoja ji.

Tenka versti ir įvairius dokumentus, kuriuos tvirtina savo antspaudu ir parašu. Vien lietuvių kalbos vertimų neužtektų, kad biuras galėtų išsilaikyti. Dabar Nijolės Bruder pavardė įrašyta visuose paslaugas teikiančių vertėjų sąrašuose, jos Vertimų biuras „Baltica Sprachendienst“ verčia iš lietuvių, lenkų, latvių, estų ir rusų kalbų.

Nijolės anūkės Matilda ir Adelė mokosi Vasario 16-osios gimnazijoje, šoka tautinius šokius, supranta ir mokosi kalbėti lietuviškai.

Didžiausia gyvenimo sėkmė – sūnūs

Registruojantis gyventi Vokietijoje, Nijolei buvo pasiūlyta pakeisti savo ir vaikų vardus į vokiškus, tačiau jie pasiliko lietuviškus ir džiaugiasi, kad Vaidas ir Ignas Vokietijoje skamba gerai. Tik pavardes pasikeitė į jos vokiškąją – Bruder.

Vyresnėliui Vaidui, kuris atvyko į Vokietiją jau paauglys, nemokėjo vokiečių kalbos, adaptuotis buvo nelengva. Jis mokėsi lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje, vėliau studijavo socialinę pedagogiką Darmštate, kur ir pasiliko dirbti socialinės globos įstaigoje. Vaidas groja saksofonu, kitais muzikos instrumentais. Jo žmona vokietė Anke yra psichologė, šeima augina dvynes Matildą ir Adelę, kurioms jau keturiolika metų. Mergaitės taip pat mokosi Vasario 16-osios gimnazijoje, šoka tautinius šokius. Nijolė džiaugiasi, kad sūnums svarbi lietuvybė, kad anūkės kalba lietuviškai.

Ignui, Vokietijoje atsidūrusiam penkerių, viskas sekėsi lengviau. Jis visada labai gerai mokėsi, vyresnėse klasėse net užsidirbdavo duodamas pamokas kitiems mokiniams. Savarankiškai išmoko prancūzų kalbą. Kaip ir vyresnysis brolis, Ignas muzikalus: groja gitara, yra didelis džiazo gerbėjas. Pasirinkęs studijuoti verslo vadybą Berlyne, jis sėkmingai baigė magistro studijas, po to doktorantūrą. Jo disertacijos tema – Verslo etika. Dabar sūnus yra universitetų dėstytojas, žinomas mokslo pasaulyje, kviečiamas į mokslines konferencijas įvairiose šalyse, laimėjo konkursą jaunojo profesoriaus pozicijai Drezdeno technikos universitete. Neseniai keletą mėnesių dalyvavo moksliniame projekte Oksfordo universitete. Nijolė rodo Igno disertacijos titulinį puslapį, kuriame parašyta: „Ignas Bruder, aus Jurbarkas, Litauen“. Taigi, Jurbarkas, iš kurio išvažiavo penkerių, Ignui tebėra svarbus. Jo žmona – prancūzė, paryžietė, baigusi Sorbonos universitetą, dirba žurnaliste RBB televizijoje. Šeima įsikūrusi Berlyne ir netrukus padovanos Nijolei dar vieną anūką.

Nijolė su sūnumis Vaidu (kairėje) ir Ignu.

„Savo gyvenime esu daug padėjusi žmonėms. Todėl kai man prireikia pagalbos, ji visada ateina iš kitų žmonių. Kartais visai netikėtai. Tai puikus įrodymas, kad atiduota gera energija niekur nedingsta ir apsukusi ratą vėl sugrįžta. Šiame geros energijos apsikeitimo rate gyvenu ir dabar“, – sako gyvenimą Vokietijoje susikūrusi, tačiau gimtinės nepamirštanti jurbarkietė Nijolė Bruder.

2025 m. birželio mėnesį įvyko 1975 metų laidos Jurbarko pirmosios vidurinės mokyklos abiturientų susitikimas.