„Nemuno tėkmėje susitinkantys“ – 24 žvilgsniai į Lietuvos upių tėvą

Beveik keturis mėnesius trukęs kūrybinis darbas davė savo rezultatą – birželio 5-ąją Vinco Grybo memorialinio muziejaus „Menų namuke“ pristatytas suaugusių dailės studijos sukurtas keraminis pano „Nemuno tėkmėje susitinkantys“, skirtas Nemuno metams. Didžiajai upei skirta ir tą pačią dieną muziejuje vykusi geologės dr. Aldonos Damušytės paskaita „Nemunas. Karalius be karūnos“, iš mokslinio taško atskleidusi Nemuno kilmę ir jo geologinį portretą.

Kaip rašoma parodos anotacijoje, 2026-uosius metus Jurbarko rajono savivaldybės taryba paskelbė matematiko akademiko Jono Kubiliaus, kalbininko Arnoldo Piročkino ir Nemuno metais. Nemunas – ne tik ilgiausia Lietuvos upė, bet ir reikšminga mūsų šalies istorijos, kultūros, kraštovaizdžio dalis. Jurbarkiečiams ši upė turi ypatingą reikšmę, o menininkams ji jau šimtmečius išlieka neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu. Ne išimtis ir Vinco Grybo memorialinio muziejaus neformalios suaugusiųjų dailės studijos narės. Siekdamos simboliškai įprasminti Nemuno metus, jos svajojo sukurti apčiuopiamą kūrinį, o taip pat ieškojo galimybių įgyti teorinių žinių bei praktinių įgūdžių mozaikos meno srityje. Ši svajonė virto tikrove, kai kūrybinėms dirbtuvėms sutiko vadovauti profesionalūs keramikai – Vilniaus dailės akademijos docentas Egidijus Šimatonis ir Onutė Šimatonienė.

Idėjos gimimas

Kaip gimė pati pano idėja? Projekto sumanytoja ir kuratorė muziejininkė-edukatorė Gabija Viduolytė pasakojo, kažkada dabar jau uždarytoje Lekėčių mokykloje mačiusi įspūdingą keraminį pano, vasaros stovyklos metu sukurtą mokinių, vadovaujamų šios mokyklos mokytojų Egidijaus ir Onutės Šimatonių. Pradėjus svarstyti, koks meno kūrinys geriausiai įprasmintų Nemuną, ji prisiminė tą pano ir išdrįso paskambinti keramikos meistrui. Jos dideliam džiaugsmui, E. Šimatonis, nors ir ne iš karto, sutiko prisidėti prie projekto.

50 eskizų

Tad vasario 14-ąją, Valentino dieną, „su meile keramikai“ dailės studijos moterys susirinko muziejaus „Menų namuke“ kurti Nemunui skirto pano. Kiekviena turėjo sukurti, padaryti po vieną 30x30 cm dydžio keraminės mozaikos lentelę, iš kurių ir susideda bendras kūrinys.

Visame kūrybiniame procese teko laimė dalyvauti ir šių eilučių autorei. Reikia pasakyti, kad darbo vadovas iš pirmo žvilgsnio pasirodė esantis labai griežtas ir reiklus. Vaizdžiai parodęs, kaip atrodo keraminės mozaikos, jis dailės studijos moterims davė pirmąją užduotį –  nupiešti kiekvienai po 50 savo būsimo darbo eskizų. „Galima ir 60“, – rimtai pasakė mokytojas, kai G. Viduolytė nedrąsiai paklausė, ar tikrai reikia 50-ies.

Iš daugybės eskizų teko pasirinkti vieną piešinį (kartais tai tebuvo tik pradinio eskizo fragmentas), kuris turėjo virsti keramine mozaika.

Įdomu, kad projekte dalyvaujančių moterų žvilgsniai į Lietuvos upių tėvą buvo absoliučiai skirtingi. Kam Nemunas asocijavosi su ledonešiu, kam – su Jurbarko tilto konstrukcija, kam – su bažnyčios bokštais, pakrančių akmenėliais, žuvimis, varle, paukščiu, drugeliu, žalčiu, vandens sūkuriais, nameliais upės pakrantėje, Veliuonos tulpmedžio lapu ir netgi kunigu Antanu Juška su dainų sąsiuviniu rankoje...

Beje, eskizų piešimas pasirodė esantis tik gražioji ir lengvoji darbo dalis. Toliau sekė sudėtingas techninis darbas. Nauja užduotis – suskaidyti pasirinktą piešinį į fragmentus. Šie fragmentai neturėjo būti nei per dideli, nei per maži, jų neturėjo būti nei per mažai, nei per daug – maždaug 30–40 detalių vienoje mozaikos lentelėje. Tiesa, toms, kurios nusprendė kurti sudėtingesnius kūrinius, tokio padalinimo neužteko – smulkiausiai mozaika padalinta buvo kone 70 detalių. Toliau teko „šešėliuoti“ – pasirinkti būsimos mozaikos šviesius ar tamsius atspalvius, piešinį perkelti ant reikiamo dydžio popieriaus, vėliau – ant molio plokščių, jas pjaustyti, detales šveisti, degti, glazūruoti, vėl degti, klijuoti, glaistyti...

Molis turi atmintį

Kai rašai, atrodo, ne taip ir sudėtinga, tačiau kiekviena proceso dalis kupina savo iššūkių. Molio plokštė, pasirodo, padaroma plonai „suraikant“ didžiulį molio gabalą, tas „riekes“ ištiesus per visą stalą ir tarpus vėlgi užglaistant moliu – ne per plonai ir ne per storai, kad būsima plokštė visa būtų vienodo storio.

Perkelti piešinį nuo popieriaus ant molio reikia labai kruopščiai, kad nepraleistum nei vienos linijos, tačiau negali ir per daug delsti, nes popierius nuo molio drėksta ir vis taikosi prilipti prie plokštės, o bandant jį nukrapštyti, galima subraižyti paviršių.

Pjaustyti molio plokštę reikia visiškai vertikaliai laikomu aštriu peiliuku, o tai, patikėkite, tikrai nelengva – ranka vis taikosi pasvirti į šalį. Molio detalės imant jokiu būdu negalima sulenkti, nes molis „turi atmintį“ – netgi vėl ištiesinta detalė degama gali išsikreivinti. Kiekvieną detalytę iš „blogosios“ pusės reikia pažymėti skaičiumi ir savo ženklu, kad mozaiką vėl būtų galima surinkti.

G. Viduolytė šypsojosi, kad dailės studijos moterų kuriami darbai buvo gerai įvertinti dar jo kūrimo eigoje ir ne bet ko, o profesionalų. Į muziejaus edukacijų erdvę užsukę Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedros dėstytojai pamatė ant stalų sudėtus „iškeptus“ būsimų mozaikų ruošinius ir puolė juos fotografuoti, teigdami, kad dauguma kūrinių, tiesiog „tobulai suskaidyti“. „Visa grupė jau dabar gali būti priimta į Vilniaus dailės akademijos keramikos pirmo kurso antrą semestrą“, – juokavo išeidami dėstytojai.

Tam, kad molinės detalės degamos nesuklyptų ir nesuskiltų, jas reikia labai gerai išdžiovinti – šis sudėtingas ir atsakingas darbas teko Gabijai. Detalės buvo sudėtos ant muziejaus ūkvedžio Rimanto Semenausko išpjautų specialių drėgmę sugeriančių  lentų, o lentos (žinoma, su tarpais) sukrautos viena ant kitos. Kad detalės džiūtų vienodai, tas lentas po keletą kartų per dieną teko perkrauti – apatines kelti į viršų, viršutines leisti žemyn.

Apdžiūvusias detales dar teko švelniai kempinėlėmis pašlifuoti, kad mozaikos kraštai nebūtų aštrūs. Išdegtos detalės glazūruojamos įvairių spalvų glazūromis. Kad būsimasis pano nevirstų „margučiu“, E. Šimatonis parinko 5 glazūrų spalvas. Kai kurias maišant su balta, buvo išgauti papildomi atspalviai. Vėlgi, žvelgiant į glazūra padengtą detalę, beveik neįmanoma įsivaizduoti, kokios spalvos ji bus išdegta, nes karščio veikiama glazūra visiškai pasikeičia. Ne veltui E. Šimatonis visai rimtai paaiškino, kad keramika esanti labai techninis dalykas – padarai tai, ką nori, o išeina tai... kas išeina.

Ypatingas kūrinys

Šiuo atveju „išėjo“ įspūdingas kūrinys – ant 30x30 cm dydžio lentelių, kurias preciziškai išpjovė ir nušlifavo vėlgi tas pats auksarankis Rimas, muziejaus ūkvedys R. Semenauskas, suklijuota kiekviena atskira keraminė mozaika, kiekvienas žvilgsnis į Nemuną darniai susijungė į paveikslą „Nemuno tėkmėje susitinkantys“. Kaip sakė Gabija, „daug individualių potėpių Lietuvos upių tėvo portretui“.

„Naujam baseinui Jurbarke papuošti jau yra pirmas kūrinys“, – su šypsena replikavo muziejaus direktorė Rasa Grybaitė.

Skirtingus Nemuno veidus, kuriuos nuo šiol galima pamatyti ir jais pasidžiaugti edukacijų namuko antrajame aukšte, kūrė: Romarika Pikelienė („Tulpmedis“), Vilmanta Šulskienė („Paukštis“), Rasa Grybaitė („Nemuno vingiai“), Daiva Mockienė („Tarp kranto ir vandens“), Jolanta Tamošaitienė („Šakelė“), Jolita Štrimienė („Ledonešis“), Vilija Dovidaitienė („Į gelmes“), Alma Budrytė-Busch („Bažnyčios bokštai“), Onutė Siaurusaitienė („Vandens lapija“), Rūta Vasiliauskienė („Nuo vandens“), Gabija Viduolytė („Žiobrių karalienė“, „Medis palei Nemuną“, „Kunigas Antanas Juška su dainų sąsiuviniu“, „Žiobris“ („Norėjau gerai įsisavinti technologiją“, – šypsojosi Gabija), Jurgita Davidavičienė („Monažolės“), Odeta Kniečiūnienė („Nemuno Varlė karalienė“), Laima  Mickūnienė („Augmenija“), Daina Tolpežnikienė („Nameliai prie Nemuno“), Audronė Martinaitienė („Peteliškė“), Eglė Blažiūnaitė („Nemuno miestai“, „Sala“), Sandra Mielkaitytė („Tėkmėje susitinkantys“), Irmina Masiokaitė („Gelmės gyventoja“), Vilija Levgardienė („Nemuno žalčių karalius“).

„Susitikau šitas moteris ir įsimylėjau. Ne iš karto – po eskizavimo“, – pano pristatymo metu šypsojosi E. Šimatonis, džiaugdamasis dailės studijos moterų darbštumu, kantrybe ir atsidavimu. „Labai puikus rezultatas, džiaugiuosi juo“, – sakė menininkas, o G. Viduolytė užsiminė, kad šis pano tikriausiai bus ne paskutinis bendras dailės studijos ir keramikų poros darbas – spalio mėnesį planuojamas naujas projektas.

Beje, Nemunas, pasirodo, dailės studijos moteris įkvėpė jį pašlovinti ne tik vaizdais, bet ir eilėmis – Jolita Štrimienė parodos pristatymo metu perskaitė Nemunui skirtą savo sukurtą eilėraštį. Paskaitykite ir jūs.

Jolita Štrimienė

Tėkmėje

Nemunas teka per Kauną.
Nemuno gatvėje augau –
Bėgiojau pakrantėm, svajojau,
Tiltai degino pėdas
Neramių mano kojų
Į vandenis žiūrint juodus.|
Į vandenis žiūrint lyg dangų
Spalvomis netikėtomis margą.

Pačiupo. Nešė be luoto
Senvagių slėniais gyslotais,
Krantai svetimi kur stovi –
Šimtą metų jau nebe broliai. 

Į Nemuno smėlius įaugau
Mieste, kurio vardą saugo
Vienintelis skersgatvis Kauno,
Per Nemuno gatvę šaunantis –

Smalininkai. Lyg motina priėmė,
Artimi žmonės čia, kaip giminės.
Sunešti vandenų po karo
Našlaite tapusion žemėn.

Metų trisdešimt vandenys teka,
Slėpiningas man pasakas seka:
Apie pradžią, gelmes ir seklumas,
Apie potvynius, skenduolius ir vandenis,
Kuriuose pasibaigia vardas
Suskildamas tarsi ledas –
Atmata, Skirvytė, Pakalnė, Gilija –
Rusnės salą bučiuoja, girdo
Visą save pilnai atidavęs
Nemunas užbaigia savąją vagą.

Kiek savęs atiduoti galėčiau
Kad kaip Nemunas kantriai tekėčiau
Lytis nešdama ir dangų
Į bekraštę ir šviesią gelmę?

Daugiau nuotraukų galima rasti čia>>

Straipsnis pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026 m. birželio 12 d. Nr. 23 (1589)