Mokytoja ir mokinė. Du žvilgsniai į pasaulį

Tikriausiai nenuostabu, kad sumaniusi „Jurbarko laiko“ kūrybos skyrelyje skaitytojams pristatyti kuriantį jaunosios kartos atstovą, kreipiausi į mokytoją, prašydama rekomenduoti poeziją rašantį mokinį. „Turiu tokią vieną. Neringą Riaukaitę“, – iš karto pasakė Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilija Bartusevičienė, ir pati, beje, neretai į rankas paimanti plunksną (šiais laikais, ko gero, derėtų sakyti – prisėdanti prie kompiuterio, betgi kompiuteriu galima daryti daug ką, ne tik kurti).

Mokytoja sako, kad rašančių, eiliuojančių mokinių, kaip ir suaugusiųjų, šiais visuotinio raštingumo laikais yra daug (ir tai yra gerai, visada tuo džiaugiuosi ir giriu, priduria), tačiau kuriančių, turinčių savotišką, kitokį nei įprasta žvilgsnį į pasaulį – vienetai. Kartais, pasak mokytojos, visoje laidoje tokio mokinio nepasitaiko, nors į devintąją klasę atėjusių paauglių ji visada paklausia, ar tarp jų yra bandančių ir norinčių kurti. Neringa, prisimena, iš karto pakėlė ranką. Tiesa, lituanistė neatmeta galimybės, kad kuriančių mokinių gali būti ir daugiau, gal jie tiesiog nedrįsta viešintis. „Rašymas, poezija šiuolaikiniam moderniam žmogui yra gal šiek tiek intymus dalykas, tik sau. Nors aš vaikams sakau, kad tai labai gražu“, – svarsto ji.

Mokytoja Vilija

Vilija Bartusevčienė. K. Kalvelio nuotr.

Pati Vilija prisipažįsta eilėraščius pradėjusi rašyti labai anksti, gal antroje klasėje, sako buvusi romantikė, susitelkusi į save... Tiesa, pirmųjų bandymų ji poezija nevadina, pasak jos, tai buvęs tiesiog eiliavimas. Troškimui kurti, tikėtina, įtakos turėjo ir gimtosios vietos, vaikystė dabar jau paskendusiame Kalnėnų kaime. Ne tame prie Nemuno, anuomet vadintame Laivynu, kurį žino kiekvienas jurbarkietis, – buvo ir kiti Kalnėnai, maždaug 5 km nuo Jurbarko, išsidėstę kairiojoje kelio į Smukučius pusėje, kur dabar tyvuliuoja karjeras. „Čia, kur dabar miškas, buvo mano gimtinė, čia aš užaugau. Čia buvo pirmieji įspūdžiai, prisiminimai, pirmieji draugai ir nedraugai“, – kalba Vilija, prisipažinusi neseniai toje vietoje veltui bandžiusi ieškoti tėviškės namų žymių, ženklų – laikas jau nutrynė viską, nieko neliko, tik ošia didžiulės pušys. „Mūsų sodybą tiesiog apkasė iš visų pusių. Visi kaimynai jau buvo išsikraustę, likome tik mes su mama... Taigi teko išsikelti“, – pasakoja ji, pripažindama, kad prisiminimuose, sapnuose iki šiol tebegyvena gimtinėje.

Mokėsi Jurbarke, iš pradžių I-oje vidurinėje mokykloje (dabar Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija), paskui II-oje vidurinėje (dabar Naujamiesčio progimnazija), kur jos mama dirbo bibliotekininke, o 11-oje klasėje persikėlė į Girdžius, nes reikėjo ten gyvenusiems seneliams padėti ūkyje. Šypsosi, kad po kelių mėnesių galėjo grįžti į Jurbarką, į savo buvusią klasę, bet jau nebenorėjo, taip ir pabaigė vidurinę Girdžiuose. „Kaimo žmonės tokie šilti, aš ten pritapau ir man buvo labai miela“, – sako Vilija, pasirodo, ir dabar gyvenanti Girdžiuose. „Grįžtu į savo vietas. Mes grįžtame ten, iš kur atėjome – bent jau aš“, – pastebi.

19 metų pradėjusi dirbti II-oje vidurinėje mokykloje, iš pradžių prailgintos dienos grupės auklėtoja, pavaduojančia mokytoja, Vilija tuo pačiu metu Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. „Man iš pat pradžių labai patiko darbas, mokytojavimas“, – sako, vis dėlto prisipažinusi, kad baigdama mokyklą svajojo studijuoti mediciną, tiesa, sako, gydytojo darbui vargu ar tikusi, nes buvusi tikra humanitarė. Pasirinkti lietuvių kalbos ir literatūros studijas ją paskatino mama, priminusi dukrai jos pomėgį skaityti ir rašyti. Vilija paklausė mamos ir sako nesigailinti. „Daugybė mokinių, daugybė veidų, įvykių. Jaučiuosi savo rankomis lipdanti žmogų, jo pasaulį, jo vertybes“, – kalba mokytoja, vis dėlto kartais su kolegėmis pasiguodžianti, kad nemato nei pavasarių, nei žydinčių kaštonų, nei alyvų. „Mūsų pavasariai – egzaminai, vaikai, kontroliniai“, – šypsosi ir teigia , kad kiekvieni mokslo metai, kiekvieni egzaminai yra kaip slenkstis, kurį reikia peržengti. Tų slenksčių jau peržengta 44.

Vilijai kūryba yra kaip skydas, ginantis nuo gyvenimo negandų, bandymas stoti prieš beprasmybę. „Nėra kūrybos recepto, –  sako ji, – niekas nežino, kodėl Dievas įdeda į sielą kūrybos kibirkštį. Tai yra malonė, kurią ne visada tinkamai išnaudojame“.

„Jurbarko laiko“ skaitytojams Vilija Bartusevičienė siūlo eilėraščius, kurie jai pačiai brangiausi: apie gimtinę, tėviškę, savą kraštą.

***

Šitaip ryši vasaros –
bruknėmis
ir geltonais irisais
per didžiuosius Onos atlaidus,
per vasarvidžio
kaitrų žiburį.

Šitaip kalba vasaros –
lietum,
lietumi į žolę.
Ir atodūsiais:
Ak, vėlei vakaras
į gyvenimo
margą rožinį.

Šitaip žiūri vasaros –
delčiomisiIr Mergelės žvaigždynu.
Atrodo, lyg piešia,
lyg rašo ką
į sunkius
dienų debesynus...

Girdžiai

Toli girdėt, kai šaukia
ir kai kalba,
kai tyli, žydi,
žvalgosi po pievą ar po lauką.
Girdėt, kaip gieda
prie Miliušių strazdas
ir kaip nutyla pievose
užgesus vasara.

Girdėti būna, kaip Girdžių Giraitėj
išbėga žemuogės į erčią
ir kaip plakasi
lietus į gluosnių kojas,
kaip lizdus prilyja,
ruduo kaip vaikšto
sulaukėjusiam vyšnyne.

Girdėt Girdžiuos,
kaip eina vieškeliu Gyvenimas,
Kaip šventą Oną liepa
Į bažnyčią vedasi,
Kaip žiūri tėviškė,
vanduo kaip supasi,
kaip žemė apkabina
ir priglaudžia buvusį...

***

Mūsų žemių dangus kalba Nemunu. Vėjai
Čia pačiuos debesynuose suka lizdus.
O per patį vasarvidį, regis, angelas būtų praėjęs
Į lelijų žydėjimą soduos labai panašus. 

Mūsų žemių vardai – iš Velionės, iš Nemuno, Šilo,
Iš tylos, iš rūkų, iš plazdėjimo margo rudens.
Ir iš vaikštančio tyliai, taip tyliai senam ąžuolyne
Baltai apsirengusio, lyg aukuro ugnį kūrentų, lietaus.

Mūsų žemių dangus kalba Nemunu, Mituva, Imsre,
Glaudžias vieškelis baltas prie kojų. Žolių sietuvoj
Regis, patį Gyvenimo gyvuonį, pačią esmę būtum išbridęs‘
O pats prie tėviškės pavirtęs dulkėtu keliu.

***

Vėl Ilgių rankos glostys vakarą
Ir prismaigstys baltų ugnelių vėjy,
O rudenys ir vėl žiūrės į mūsų valandas –
Kaip laša jos, kaip dyla, kaip mažėja...

Kaip traukiasi į žemės drėgną vėsumą
Ir blyškiai žydi Vėlinių ugniakure,
Toks ilgesys, kad, regis, angelas praėjo,
Kad, regis, sutemas balta šviesa apakino.

***

Apkabinki mane
ir aš tave apkabinsiu.
Sėdėsim abi  prie lelijomis
papuošto stalo.
Vakaras tykiai ir baugščiai
slankios aplinkui
vis mėgindamas
mudvi atskirti. Nuo žvakių
lis vašku ir žydrom mėnesienos sniegulėm
ir skubės, ir skubės
laikrodžio juodos rodyklės.

Tu vilki
karališkai mėlyną suknią,
aš – tik elgetos maršką sulytą...
Apkabinki mane –
esu tiktai dekoracija
gyvenimo scenoj dulkėtoje.
Koks šaltas tavo glėbys,
mano drauge
vienatve,
mėlyno šilko karališkos
suknios
šiugždėjime.

Veliuona

Apkabinusi laikai šitą žemę, Velione,
Kaitrų liepų žydėjimą ir vėjų gūžtas,
Veliuonoj – tavo pėdos, tavo žydintys sodai
Ir aukurą saugantis lietus – vaidila.

Veliuonoj tavo žemė ir dangūs, Velione,
Ir žmonių išdidi atmintis. Vakarais
Iš sakmių ir legendų, dainų lyg šventovių
Atpažįstam tave. O tu mus vardais

Pasišauksi kiekvieną kaip vaiką. Gyvenimai
Prasidėjo ir baigsis prie tavo versmės.
Apkabinusi laikyk šitą mylimą žemę
Tarsi žalią šventovę iš vaidilų šalies.

***

O vandens kalbėjimas. O dienų gražumas –
Laumės vakarėjant mėlynais žirgais
Žydi ajerynuos. Margą sparną suka|
Kalnėnų šermukšniuos vėjai ir strazdai.

O žali meldynai. O širdies baltumas
Iš pačios gražiausios atlaidų giesmės
Kas gi šitoj žemėj dar gražiau bebūna
Už gimtinės soduos baltas lelijas...

O viržynų šviesos. Rožinio karoliai
Iš melisų, mėtų, bruknių, dobilų.
Tėviškė čia kalba vandeniu ir sodais,
Volungėm prieš lietų, bitkrėslių variu.

***

Vakarėjant
susėda tėviškės
darželiuos,
pražilusios renka
nutrūkusio
rožinio
žiedus.
Verdenių vėsą
semia ir semia,
lyg žiburį neštų,
lyg kviestų
į vieškelių vingius,
į rudenis,
į volungių giesmę
per vasaras,
į erčią
prie mėlyno duburio,
į gražiausius
pasaulyje
Vakarėjant
jos susėda
darželiuos,
kalba rožinį
iš snapučių ir mėtų...
O tarp pirštų po žiedą
Gyvenimas
žydi, teka ir byra
lyg smėlis, lyg smėlis.

Neringa

Neringa Riaukaitė. Asmeninio albumo nuotr.

„Neringa yra kurianti, turinti savitą požiūrį į pasaulį, netgi man ne visai suprantamą ir kiek baugų. Jos sritis yra mistika, Dievas – jaunam žmogui, atrodo, tokia tolima sritis“, – apie Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos dvyliktokę Neringą Riaukaitę kalba jos mokytoja Vilija. Paprašiau ir Neringos pasidalinti mintimis apie kūrybą.

Kada pradėjai rašyti eilėraščius ir kodėl būtent eilėraščius, juk paprastai manoma, kad proza mintis reikšti lengviau?

Eilėraščius pradėjau rašyti, kai mane pastebėjo gimnazijos mokytoja Vilija Bartusevičienė, nors pirmieji bandymai buvo anksčiau, kai dar mokiausi Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinėje mokykloje. O pirmiausia ir kūriau noveles. Pradėjau rašyti gan anksti, būdama gal 12 metų. Pirmieji kūriniai buvo romantinio žanro, kuriuos viešindavau „Wattpad“[1] platformoje. Šioje platformoje būdavo nemažai mano amžiaus merginų ir vyresnių, rašančių romantines istorijas, kurias dabar paskaičius norisi juoktis pro ašaras. Tačiau taip užaugo aistra rašymui: nuo skaitymo iki minties „o kodėl nepabandžius man?“ Prisimenu, pirmuosius kartus buvo jaudinančiai smagu rašyti beprotiškas istorijas apie „princus ant balto žirgo“.

Ar atsimeni savo pirmąjį eilėraštį ir kokiomis aplinkybėmis jis gimė?Kokios temos labiausiai artimos? Kas įkvepia kurti?

Pirmasis tikras eilėraštis gimė išrašant jausmus, kilusius klausantis Mocarto muzikos, ir mintis apie meilės religiją. Tarsi į vieną visumą susidėtų nusivylimas, liūdesys, bet ir pasaulio grožis. Tad labiausiai mane ir įkvepia grožis; tai, kas materialiai ar dvasiškai gražu – žmogiškosios vertybės ir ne tik.

Mokytoja sakė, kad gerai sekasi filologų konkursuose, kokių aukščiausių įvertinimų teko sulaukti? Ir kaip manai, ar įvertinimai rašančiam ar kitaip kuriančiam žmogui labai svarbūs?

Praeitais metais (2024) rajoniniame filologų konkurse užėmiau 3 vietą, o visai neseniai man teko pabuvoti 57-ajame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse, šalies etape. Nors medalio nelaimėjau, įgavau patirties ir supratau, kad poezija labai vertinama, gal netgi labiau nei proza.

Įvertinimus vertinu dviprasmiškai: gerai, kad kažkas įvertina ir pamato talentą; parodo kelią, kuriuo būtų galima eiti ir kurio nesitikėjome ar neplanavome; kaip Dievo suteiktą galimybę, kurią išnaudosime ar ne, priklausys nuo mūsų. Bet iš kitos pusės, kitų žmonių įvertinimai gali būti pernelyg subjektyvūs, atitinkantys tik jų aplinką, vienpusišką ar konservatyvų supratimą.

Vis dėlto vertinimai vienaip ar kitaip praplečia akiratį – pamatai klaidas ir dėl to tobulėji. Niekas negimė mokėdamas rašyti, tad įvertinimuose aptikta kritika, nors kartais ir nemaloni, reikalinga norint mokytis.

Kas šiuo metu tau pačiai tavo gyvenime yra svarbiausia ir kodėl?

Šiuo metu man, kaip ir daugeliui, svarbiausia išlaikyti egzaminus, baigti vidurinę, įstoti ir pradėti gyventi pilnavertį gyvenimą be tėvų. O iš tiesų, svarbiausia gyvenime – būti laimingam, daryti tai, kas kelia džiaugsmą ir būti tarp mylimų žmonių.

Tu jau abiturientė, tad kokie ateities planai? Ar jie susiję su literatūra, filologija, o gal visai kitokie?

Man patinka pasakymas: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi‘‘, tad tikslių ateities planų atskleisti nenorėčiau. Tačiau jau seniai turiu norą išleisti knygą. Manau, kad tik laiko klausimas, kada tai padarysiu. Svarbiausia, nepamesti to, ko tikrai norisi, nors tikri dalykai retai pasimeta; viskas turi savo vietą ir priežastį.

[1] Wattpad – tai internetinė platforma ir mobilioji programėlė, skirta rašyti, skaityti ir dalintis istorijomis. Ji itin populiari tarp jaunimo ir pradedančių autorių.

Honda Rebel

Aš ne vyras, bet noriu važiuoti kaip vyras.
Manęs du ratai neprivilegijuoja, užtat šis metalas gundo.
Gundo pajausti vėjo laisvę; laisvę kūnui, kai skrendi it vanago pamintas.
Grandinės man atspindės ne vergavimą, bet maištą!
Man einant jos žvangės, o batai drebins žemę.
Dėl laisvės ir teisingumo Aš čia.

Lemtingi laikai

Drebina kūną lemtingi laikai!
Ne mūsų laikai,
Mes tik juose gyvename
Kaip pašaliečiai, keliaujantys laiku;
Tai elipsė, kurią matome vienpusę,
Nes tik pusė regima akims.
Kaip Edeno sode,
Kurio vaisiaus niekas nedrįsta ragauti,
Nes šis medis nebe medis,
Nebegalioja pradžios laikmetis.
Kitos rankos valdomos, turi savą tvarką.
Apsuktas atvirkščiai, suprantamas kitaip.
Ir visi priprasime, nes drebins kūną tiesa,
Drums ramybę ir taiką,
Kurios čia pasigendama.
Ir ši elipsė, patapusi dienos melagiena,
Valdoma vienos rankos,
Smerks mus,
Nes antroji ten aukštai!
Ir taip arti...

Durys atvertos tiems, kurie matė šviesą

Broliai ir seserys! Kelkitės!
Varpai sudundėjo, laikas griaudėt vargonams.
Lai ši melodija dar ilgai skambės,
Žadins nepabudusius iš žiemos miego!
Ši karalystė dar ilgai stovės,
Kol mes šoksim ir dainuosim!
Tik pirmyn ir niekada atgal!
Broliai ir seserys… Kelkitės!
Melodija sprogsta ore.
Atjojo raitelis baltu žirgu,
Iš paskos seka balti nekalti avinėliai.
Pirmyn į namus!
Ir niekada atgal!
Lai ši gyva melodija ir toliau skambės,
O bažnyčios vartai niekada neužsidarys!

Kelias (66)

Kelias tapo raktu.
Didžioji depresija išsisklaidė tarp dūmų,
Iš rytų į vakarus!
Trys laiko zonos, kertamos baikerių,
Primins Motinos Kelią!
Šis kelias, tapęs raktu,
Nieko neatrakina, nieko nežada,
Tad sėsk ir važiuok!
Tavoji valia – kilsi arba krisi.
Kely pažinsi save ir savo demonus,
Visi atsuks nugaras,
Nes barzda ims augti, o balsas taps rimtesnis.
Turėsi tik žodį ir motociklą.
Tik nepamiršk,
Kely atrasi savus brolius!

Džiazo šokis

Sunkių batų dunksėjimas sklinda užgrojus džiazui.
Vis kartojasi ir kartojasi; užsirūksta seno tabako.
Tamsus vyriškis su skrybėle,
Geria viskį.
Vis geria ir geria; iki paskutinio lašo.
Džiazas paskęsta dūmuose.
Protestantai grįžta atsiimti, kas jiems priklauso –
Tai laisvė šokti.
Pavargę balsai gatvėje šaukia už vienybę.
Velniop spalvas. Išmokime gyventi ir be jų.
Sunkių vyriškų batų dunksėjimas pasigirsta nubėgant gatve,
Gatve, kurioje pilna sodrių spalvų.
Sienos išpaišytos afrikiečių, toli gražu ne realizmu.
Kitoje gatvės pusėje – juodai baltas kinas.
Suplok gi rankomis! Mes klausomės džiazo.
Einam pašokti, kibk man už rankos.

 Romiečiai 7:17/Sąžinė

Vidaus organai nepastebimai graužiami sparnuotų kirminų.
Te apsaugo graži šypsena,
Nors akys meluos.
Ir niekada toji šypsena nebus švari,
O akys dvelks nuodėme.
Jos jau bus pajuodusios nuo vidinių demonų,
Kurie norės išskristi,
Kaip balandžiai per iškilmę.
O toji iškilmė skambės:
Atleisk ir Tau bus atleista.
 

Kryžiaus kaina

Gyvybė kainuoja mirtį.
Tai besisukanti pentagrama,
Nesibaigiantis Mahakali šokis,
Nesibaigianti auka,
Nesibaigiantis gyvenimas,
Kuris kainuoja.

 Piligrimas

Užrištomis akimis eik,
Tikėk ir tikėk!
Nieko nėra didingiau už Jį patį.
Visata nuklos savus kelius savais ženklais.
Šie neatpažinti simboliai atmerks tavąsias akis!
Tada juos pažinsi.
Tikėsi ir eisi.
Ši tylos malda nuskambės garsiai Dievo karalystėje,
Nereikės nei žodžių,
Mintys bus iškalbingesnės bei garsesnės,
Tyra širdis bus išpažinta ir surasta.
Tyloje Dievas veikia.

 Dieviškasis Tikėjimas

Žiūriu į akis,
O akys, akys, akys...
Jos išdavikės!
O mano akys kenčia,
Širdis verkia.
Kūnas – maskuotė.
Tik maskuotė,
Kurią perprasti – tai nuplėšti kaukę.
O kokia begalybė kaukių! O jos visos tenori nuplėšti mergystės plėvelę...
O išdurki man akis kaip Šventai Liucijai!
Kam nusidėti be vargo?
Verčiau glūdėti skausmo liūne ir pajausti maloningąjį išganymą.
O Amžinybe.. ne tam tu čia, kad pigiai nusidėtume ir skęstume nesibaigiančioje agonijoje. Tai pragaištis! O kur meilė?
Kur tikrumas, kur gyvenimas, ten visi gražiausi pasaulio vaisiai... O Šventoji Žeme!
Tiki tik tie, kas ieško ir randa,
Bet tam reikalingas Dieviškasis Tikėjimas!
O prakeiktieji, būkit amžiams pasmerkti ne meilėje, o pragaišty... O nesibaigianti kančia! O nesibaigianti naktis!
O nesibaigianti meilė pergalingai išganys,
Atvers akis ir jos tau atskleis tiesą.
Tiesa išlaisvina. Telydi tave šviesa!

Pabuskite, broliai ir seserys!

Kada mes nustojome kovoti už tiesą?
Kada mes pradėjome rengtis vienodai?
Šiandienos vaivorykštė madinga, bet nuodėminga.
Gatvės apniukusios mirštančia gyvastim,
Iš tolumos atskrieja užrašas:
Tuštybės mugė!
O tik pažiūrėk į dangų!
Pasakyk, ką matai ir ko nematai!
Įkvėpk ir iškvėpk.
Pamirštoji gamta žadina, liepia pabusti.
Išsikosėk šio purvo,
Ne ginčams mes gimėme.
Ak, vargšeliai medžiai, medeliai,
Pamirštoji gamta pamažu nyksta,
Laukia naujojo pabudimo!
Pabuskite, broliai ir seserys!