Menas ne fotografuoti, o atidžiai stebėti

Tiesiog pasisekė – tokio turiningo pasivaikščiojimo galėtų bet kas pavydėti: ir netikėtu kampu Sudargo istoriją išgirsti, ir nuostabioje piliakalnių erdvėje akis paganai, ir saulę, lietų patiri... Pasisemi išmintingų minčių apie gyvenimą ir mirtį, fotografiją ir realybę, žmogų ir... katę. Vaikštinėjant Sudargo gatvelėmis kalbiesi apie tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną, apie Jurgą Ivanauskaitę, apie pasaulinio garso kompozitorių estą Arvo Piartą, apie muzikologą Darių Užkuraitį... Tiek patirčių pasivaikščiojus su fotografu Rimantu Akutaičiu po jo gimtąjį Sudargą, kur gyveno ir jo tėvai bei seneliai, o gimtoji sodyba stūkso visai netoli pasaulinio garso rašytojo Džeromo Selindžerio prosenelio sodybos.

Rimas parodo vietą, kur stovėjo Zelingerio (taip jis vadina rašytojo prosenelį) namukas, kuklus, skurdus, kuriame kažkada gyveno ir Rimo močiutės sesuo. Parodo namus, kur kadaise žydų gyventa (jo močiutė turėjusi draugių žydaičių, su kuriomis žaisdavo), savo buvusių mokytojų namus. Apgaili nugriautą Sudargo katalikų bažnyčią...

Improvizuotoje ekskursijoje suspėjome aptarti daugybę temų, nors Rimas, prisipažįsta, nemėgstantis daugžodžiauti, apie save pasakoti. Jam daug smagiau yra atidžiai stebėti, nes taip gali pažinti žmones, o pažinęs padaryti geriausius foto kadrus, kuriuos norėtųsi ir kitiems parodyti. Nori, kad kalbėtų ne apie jį, o apie jo darbus. Taip, kaip norėjo ir mokė tėvas Stanislovas. „Aš tik ir kalbu darbais“, – apie savo fotografijas sako Rimas, subtiliai pajuokavęs, kad dar moka kalbėti „šachMATAIS“, turėdamas omeny keiksmažodžius (iš rusų kalbos matas – keiksmažodis).

Rimą kalbinau birželio 6-osios popietę, trumpam atsitraukusį nuo ūkio darbų. Mat gyvena jis Jurbarke, o į Sudargą atvažiuoja gimtosios sodybos tvarkyti. Praėjusiais metais palaidojus mamą, ši liko tuščia.

 
Jurbarko katilinė žiemą. R. Akutaičio nuotraukos.

Kai gatvė virsta upe. Dariaus ir Girėno gatvė Jurbarke po lietaus.

Katės slaugytojas

Nors Rimas gimė ir augo Sudarge, sako galintis laikyti save ir jurbarkiečiu: Jurbarke dirbo abu tėvai, jis pats ten baigė mokyklą, vėliau dirbo: ir pagal profesiją veterinarijos gydytoju, ir fotostudiją buvo įkūręs. Ir dabar Jurbarke gyvena, yra pagarsėjęs fotografas, tiesa, apie jį patį menkai žinoma. „Ir gerai, kad nežino“, – su šypsena sureaguoja Rimas. Be to, paaiškėja, kad jam nepatinka būti vadinamam fotomenininku. Fotomenui, pasak jo, reikia režisūros, o jis tuo neužsiima. „Dabar jaučiuosi katės slaugytoju“, – pajuokauja apie iš dukros paveldėtą katę Luną, kuriai 15 metų ir kuri labai sunkiai serga, tad tenka atidžiai stebėti. O stebint galima daug išmokti.

Rimas ne tik kate turi rūpintis. Kartu su tėvų sodyba paveldėjo šešias vištas ir gaidį. Sako, bandęs atiduoti, bet norinčių paimti neatsirado. Gaidys esąs toks jaukus, kad iš rankų lesa.

Tėvo Stanislovo fotobiografas

Pokalbis greitai pasisuka apie tėvą Stanislovą. Rimas dabar tokio amžiaus, kokio buvo tėvas Stanislovas, kai pirmą kartą jį sutiko Paberžėje. Buvo 1981 ar 1982 metų žiema. Jau tada į Paberžę traukė žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Rusijos, Estijos.

Rimas prisimena, kad tėvas Stanislovas jį šiltai sutiko, kaip seną pažįstamą. Nebuvo panašus į kunigą – darbiniais rūbais apsirengęs nešė kibirais vandenį, ruošėsi pirtį kūrenti. Ir pats dirbo, ir atvykusių į Paberžę be darbo nelaikė, tad ir Rimui teko plytomis kelią kloti, dažyti. Iki šiol pamena, kaip su Jurga Ivanauskaite, jau tada žinoma rašytoja, susėdę žibintus margino.

Išpažintis.Ši nuotrauka kabo Paberžės bažnyčioje netoli klausyklos.

Prisimena, kad 1982 metais pas tėvą Stanislovą jis pirmą kartą pamatė Lietuvos trispalvę, kuri nors lyg ir nebuvo uždrausta, bet už jos turėjimą buvo persekiojama.

Rimui patiko Paberžės aura – tarsi atskira sala, kuri traukė žmones. Patiko ir bendravimas, įvairūs žmonės, estai, rusai, kurie ten lankėsi. Pajuto, kad atminimą apie šį ypatingą žmogų reikia išsaugoti, todėl pradėjo fotografuoti, kaip jis dirba, meldžiasi. Kunigui fotografuotis nepatiko, bet Rimą prisileido, todėl šis ne tik jį fotografavo, bet ir perfotografavo albumo nuotraukas. Ir gerai, kad tai padarė, nes tėvas Stanislovas visas savo nuotraukas vėliau sudegino. Rimas santūriai pasidžiaugia, kad yra keletas tėvo Stanislovo nuotraukų, kuriomis jis pats patenkintas. Likus maždaug trims savaitėms iki mirties laikytos bene priešpaskutinės Mišios. Ir kita, už kurią gavo nuo kunigo pylos, bet kadras puikus: tėvas Stanislovas veria bažnyčios duris... Ir nesuprasi, ar jis plačiu mostu jas atidaro, ar uždaro.

Paskutinė tėvo Stanislovo nuotrauka, likus trims savaitėms iki mirties. 2003 m. birželio 23 d.

Planuose – Estija

Rimas yra tikras tėvo Stanislovo gyvenimo fotometraštininkas. Jo nuotraukos iliustruoja ir Marijos Čepaitytės rusų kalba parašytą ir 2023 metais Maskvoje išleistą knygą „Pater“, kurioje užfiksuoti rusų inteligentų, važiavusių į Paberžę, prisiminimai (ir ne tik). Rimo bendraautorystę išduoda autorės ranka knygon įrašytas tekstas lietuvių kalba, kuriuo Rimantui dėkojama už bendrą knygą. „Be tavęs jos nebūtų“, – rašo autorė. „Būtų. Bet vis tiek malonu“, – šypteli Rimas, patikinęs, kad tai yra geriausia knyga apie tėvą Stanislovą. Tik gaila, kol kas neišversta į lietuvių kalbą. Jau 3–4 metus su ta pačia autore jis planuoja išleisti antrą leidimą, papildyti knygą nauja medžiaga ir išversti į lietuvių kalbą. Sako, reikia darbą iki galo užbaigti. Tam reikia visus žmones, papasakojusius prisiminimus apie Paberžę, surinkti ir nufotografuoti. Nemaža tų pašnekovų dalis gyvena Estijoje. Svarbiausia esą susitarti su estų kompozitoriumi Arvo Piartu, kuris taip pat dažnai lankėsi Paberžėje. Jam dabar beveik 90 metų, mažai su kuo bendrauja, bet Rimui labai norėtųsi jį dar kartą pamatyti ir nufotografuoti. Viliasi, jog pavyks sumanymą įgyvendinti šią vasarą, tuo tikslu su Marija Čepaityte planuoja vykti į Estiją.

Įamžinti esančius savo vietoje

Pašnekovas sako, kad labai norėtų garsų kompozitorių įamžinti grojantį fortepijonu. „Nes ten yra jo vieta. Tokia yra jo prasmė“, – paaiškina Rimas, sutikdamas su mintimi, kad pavykę yra portretai, kuriuose žmonės jaučiasi laimingi, savimi pasitikintys, nes užsiima tuo, kas jiems patinka. Šypsosi, kad jis stengiasi tokius momentus pamatyti, nors nežino, ar tai jam pavyksta, bet bando. O norint tokias akimirkas pagauti, reikia gerai pažinti pašnekovą. Tokią nuotrauką, tėvo Stanislovo esmę, Rimui atrodo, kad pavyko įamžinti: kunigas klauso vaikų išpažinčių. Ypatingos, jautrios Pirmosios komunijos akimirkos.

Jurbarkiečių portretai. Gydytoja Bronė Brajienė.

Taip gimsta žmogus. Prieš 25 metus Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose daryta nuotrauka.

O taip gimsta vitražas. Rasos Grybaitės portretas.

Patinka senos kapinės

Paklaustas, kur jis pats jaučiasi geriausiai, Rimas ilgai galvoja. „Man patinka kapinėse. Ten tyla ir ramybė. Niekas klausimų neužduoda“, – pagaliau pajuokauja, patikslinęs, kad patinka senosios kapinės: Sudargo evangelikų, Jurbarko žydkapiai. Ypatingą aurą turi ir Bitėnų kapinės netoli Rambyno. Patinka ne tik po senas kapines vaikščioti, užrašus skaityti, bet ir fotografuoti. Sako, kad kapinės primena apie mirtį, bet neatbaido.

Gamtos ir žmogaus kūriniai. Iš ciklo „Šventųjų gyvenimai“.

Žemės drebėjimas ir veterinarija

Mirtį iš arti ji yra matęs, nes 1989 metais du mėnesius praleido Armėnijoje po žemės drebėjimo. Vyko kaip savanoris veterinaras šalinti nelaimės padarinius. Sako tada matęs tokias gyvūnų ligas, apie kurias iki tol tik knygose skaitė – žaibiškai plintančias pavojingas infekcijas. Ten jis fotografuodavo tiesiai į skaidres, daug kadrų padarė.

Matė ir kitokią mirtį. Pasak jo, sovietinės okupacijos metais veterinarijos esmė ir prasmė buvo paprasta – paruošti skerdieną, arba dar paprasčiau – gyvulių žudymas. Jei dabar veterinarai gelbsti kačiukus, šuniukus, tai tada tik tikrindavo ir gydydavo galvijus, kiaules, juos ruošdami paskersti. Pagal profesiją Rimas dirbo nuo 1981 iki 1995 metų. Prisiminė, kaip Nepriklausomybės atgavimo pradžioje savo noru pasiprašė į Tauragės mėsos kombinatą – norėjo fotografijose įamžinti to darbo kasdienybę, tačiau vėliau niekam tų baisių kadrų nerodė.

Slegia karas

Dabar Rimą slegia karas Ukrainoje, nuo kurio nepavyksta atsiriboti. Turi draugą Ukrainoje, kurio sūnų paėmė į frontą, o draugas senokai neskambino. Visus pastaruosius trejus metus, sako Rimas, neperskaitė nė vienos knygos. Negali skaityti. Bandė tą sunkumą įveikti mėgstamo rašytojo Čarlio Bukovskio poezija – irgi nepavyko.

Svarsto, kad gal atsidūręs Ukrainoje ir ten fotografuodamas save realizuotų, gal savijauta būtų geresnė. Tiesa, liūdnai pajuokauja, pabėgti būtų sunkoka, nes kojos jau ne tos, kaip jaunystėje. Gydytis reikia.

Fotografuojantis veterinaras

Fotografija, sako Rimas, visada buvo šalia, lydėjo nuo vaikystės. Tėtis turėjo fotoaparatą, kuriuo fotografuodavo šeimą, o Rimas juo pažaisdavo tarsi žaislu. Tada nebuvo jokių minčių, kad bus fotografu. Kodėl pasirinko veterinarijos studijas? „Gi stebiu katę“, – santūriai pajuokauja, paaiškinęs, kad nuo mažens patiko gyvūnai, norėjosi jais rūpintis. Tik sovietinės veterinarijos koncepcija buvo tolima nuo to įsivaizdavimo. Dirbdamas veterinarijos gydytoju apie fotografo karjerą negalvojo, norėjo tik laisvalaikiu fotografuoti savo malonumui. Į fotografijos verslą nėrė kartu su buvusia žmona – atidarė fotostudiją, kur fotografuodavo pasams, turėjo užsakymų. Studija Jurbarke jau senokai neveikia, o Šakiuose veikusi Rimo pagrindinė fotolaboratorija duris užvėrė visai neseniai.

Parodos Jurbarke ir Taline

Papriekaištavus, kad senokai kokią parodą Jurbarke surengęs, primena, kad neseniai jo paroda buvo pristatyta Paberžėje, kur eksponuotos ne tik jo darytos tėvo Stanislovo nuotraukos. Priminsime, kad Rimo tėvo Stanislovo nuotraukų paroda 2009 metais veikė Jurbarko Vinco Grybo memorialiniame muziejuje, prieš tai parodą iš ciklo „Paberžė“ 2001 metais buvo surengęs Jurbarko krašto muziejuje. Jo nuotraukos iliustruoja ir kitas knygas apie tėvą Stanislovą. Dar viena tėvo Stanislovo portretų paroda veikė ir Estijos sostinėje Taline, Kotrynos bažnyčioje. Rimas turi sukaupęs didelį archyvą, daug pavykusių nuotraukų, kurios niekur nebuvo eksponuotos, taigi, kad ir dabar galėtų surengti naują parodą Paberžės tema.

Jurbarkiečių portretai.

2009 metais Jurbarke buvo eksponuota ir Rimo paroda „Jurbarko veidai“, skirta miesto 750 metų jubiliejui. Panašu, kad jurbarkiečių portretais jis buvo patenkintas. Šypsosi, kad ne viena nuotrauka ir per laidotuves panaudota – atsisveikindami su mirusiuoju artimieji žiūrėjo į Rimo užfiksuotą jo portretą. Fotografas sako, kad negalėtų tos parodos iš naujo pristatyti, nes negatyvus išdalinęs artimiesiems, o nuotraukas Jurbarko krašto muziejus priglaudęs. Prisimena jis ir Jurbarke 2016 metais buvusioje cerkvėje eksponuotą parodą pavadinimu „Jurbarkas sutinka Laakdalį“, kuri buvo skirta paminėti Magdeburgo teisių suteikimo Jurbarko miestui 405 metų sukaktį. Tada, tęsiant Jurbarko ir Laakdalio draugystę, buvo atidaryta bendra šių miestų fotografų paroda. Prisimena, kad buvo jurbarkiečių, kuriems labai nepatiko belgų įamžinti seni, apleisti Jurbarko pastatai. „Yra griuvėsių estetika. Gali būti ir purvo estetika“, – šypsosi fotografas, patikinęs, kad kuo vieni baisisi, kitiems gražu.

Menas ne fotografuoti, o matyti

Koks geriausias fotografo įvertinimas? „Kai išperka visą parodą“, – nusišypso Rimas ir tuojau patikslina: „Juokauju“. Vienas draugas Rimo nuotraukose pagautas akimirkas pavadino „dzen meistryste“ (nuo dzenbudizmo). „Kada toji akimirka, lengviau kitiems suprasti nei pačiam. Adrenalino išsiskiria daugiau, kai pamatai rezultatą“, – sako Rimas, pasak kurio, fotografas pamato tą momentą, bet niekada nežino, ar pavyko laiku mygtuką nuspausti.

2011 metais Taline įamžintas Dalai Lama.

Maldininkė. Sutinkant Dalai Lamą.

Sako, kad dabar, rodos, visi moka rašyti, fotografuoti, bet ne visiems vienodai pavyksta, nors į tą patį vaizdą žiūri. „Tai čia yra klausimas, ar fotografija yra menas, ar tik mokėjimas pamatyti, nes iš esmės fotografija yra tikrovės fiksavimas“, – pastebi Rimas.

Rimo bičiulis estas, kinų medicinos specialistas Leif Olaf ir kalavijas.

„O kaip tą tinkamą kampą pamatyti, ar tą matymą galima išlavinti, klausiu. „Galima. Ne veltui fotografai mažai kalba. Jie labiau stebi, nes stebėdamas ir daugiau pamatai“, – santūriai pajuokauja Rimas, tiesa, tuoj patikslinęs, kad ne visi fotografai nekalbūs, jis pažinojęs ir labai šnekių, kuriems toji savybė gerai fotografuoti netrukdė.