Medžio drožėjas ir dekoratorius Pranciškus Mikutaitis – ryškus epochos kultūros atspindys

Šiuos, 2025-uosius, metus Jurbarko rajono savivaldybė paskelbė Pranciškaus Mikutaičio ir Išeivijos metais. P. Mikutaičio, jau prieškariu garsėjusio dailidės ir namų statytojo, kryžių ir Rūpintojėlių drožėjo, bažnyčių interjero dekoratoriaus metus minėti pasiūlė Jurbarko krašto muziejus – šiemet balandžio 23-ąją sukako 135 metai nuo jo gimimo. Ir vertai – kiek jo darbų, sukurtų daugiausia sovietmečiu, likę ne tik Jurbarko krašto bei Užnemunės, bet ir Paberžės, Joniškio, Kelmės, Raseinių bei kitose bažnyčiose, kol kas nesuskaičiavo ir neįvardino niekas. Jų labai daug.

Muziejus pasiryžęs atlikti tokį darbą ir paruošti Mikutaičio drožinių, paveikslų kopijų, paminklų, pasklidusių Jurbarko rajone bei pas kaimynus, žemėlapį. Tai didžiulis darbas, kurį muziejininkai pradėjo metų pradžioje, surengę ekspediciją po Jurbarko ir Šakių rajonų muziejus, bažnyčias, kapines, ieškodami P. Mikutaičio darbų. „Tada bus matyti, – kovo pabaigoje surengtoje P. Mikutaičiui skirtoje konferencijoje kalbėjo menotyrininkė Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, – kad Pranciškaus Mikutaičio, kaip pasimokiusio liaudies meistro, kūryba buvo ryškus šio krašto liaudies meistro kūrybos reiškinys.“ Jo Rūpintojėliai keliavo į Vatikaną ir JAV, vienuolio Tėvo Stanislovo, kunigo Zigmo Grinevičiaus bei kitų užsakyti ir dovanoti jie sklido po visą Lietuvą, ne tik bažnyčioms ir kunigams asmeniškai, bet ir privatiems asmenims kaip dovanos. „Tų Rūpintojėlių P. Mikutaitis išdrožęs turbūt triženklį skaičių“, – renginyje kalbėjo menotyrininkė.

Pranciškus Mikutaitis. XX a. 3–4 deš. Jurbarko krašto muziejaus archyvo nuotr.

Talentingi pusbroliai

Polinkį į medžio drožybą, lipdybą, konstravimą Pranciškus Mikutaitis greičiausiai bus paveldėjęs iš motinos Onos Puišytės giminės – vienuolika metų vyresnis jo pusbrolis Pranas Puišys, taip pat buvo gabus drožėjas ornamentuotojas. Taigi buvo užkrečiantis pavyzdys prie medžio ir grožio linkusiam Pranciškui. Kai šis paaugo ir įgijo daugiau įgūdžių, pusbroliai pradėjo darbuotis kartu. P. Puišys buvo visiškas „savamokslis menininkas, kūręs iš savo vidiniais regėjimais suvoktos realybės“, drožęs „tik jo kūrybai būdinga ornamentika puoštus kryžius, saulutes, rėmus šventiems paveikslams“, kūręs ir tobulinęs kankles, verpimo ratelius, net audimo stakles. „Mėgo vienatvę, buvo reto kuklumo ir gerumo, gilios dvasios, visa širdimi paniręs į krikščioniškosios pasaulėjautos ir meno pasaulį“, apie P. Puišį rašė giminaitė eseistė, vertėja, poetė Aldona Elena Puišytė žurnalo „XXI amžiaus“ 47 numeryje 2013 metais. Rašė apie abu pusbrolius kaip apie pamirštus liaudies meistrus. Pranciškus, anot jos, buvęs kitoks. Daugiau ragavęs mokslų, „mėgo bendrauti, ilgiau gyveno, daugiau ir žinomas, be to, ryškesnis ir jo talentas, daugiau išliko darbų“. Moteris prisimena Prano Puišio brolio Tado dukters Genovaitės Puišytės-Vilaniškienės pasakojimą, kad abu pusbrolius ši matydavusi dirbančius ne vieną darbą senelių sodyboje Vanaginės kaime.

P. Mikutaičio pusbrolis Pranas Puišys. Pusbroliai neretai dirbo kartu.

1923 m. plačioji visuomenė sužinojo ir apie nagingą meistrą Pranciškų Mikutaitį, savamokslį drožėją, kilusį iš Jurbarko. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje už medinį kryžių jam buvo skirtas sidabro medalis. Kryžių įsigijo Karo muziejus ir pastatė garbingoje vietoje – muziejaus sodelyje. Anot menotyrininkės Skirmantės Smilingytės-Žeimienės, „yra išlikęs šito arba beveik identiško kryžiaus projektas. Kryžiaus architektonika projekte išryškinta polichromija, šalia aukso ir baltos spalvos panaudotos tautinės trispalvės spalvos. Kryžiaus šakos užbaigtos kiauriniais kryželiais, kurie, kaip ir kryžmos koplytėlė, spindulių aureolė bei viršutinė stiebo dalis, papuošti „eglaičių“ ornamentu. Į viršų nuosekliai siaurėjančiomis šakomis eglaitės motyvas kartotas, varijuotas ne viename meistro dirbinyje, kartais jis paverčiamas labai stilizuotu augalu – gėle.“ Tačiau tikėtina, kad prie kryžiaus kūrimo nemenkai prisidėjo ir Pranas Puišys. Jo brolio Tado dukra Genovaitė Puišytė-Vilaniškienė Aldonai Elenai Puišytei yra pasakojusi, kad mačiusi šį kryžių dirbant abu pusbrolius kartu. Anot jos, tai tvirtina ir Jurbarko kraštotyrininkė Alma Puidokaitė, 1991 m. rugsėjo 5 d. Jurbarko laikraštyje „Šviesa“, straipsnyje „Žmonės ir likimai“ rašiusi, jog šis kryžius buvo abiejų pusbrolių darbas. Anot A. E. Puišytės, „šis kryžius sovietmečiu buvo sulaužytas, bet nuolaužos išsaugotos Dailės muziejaus fonduose. Po Atgimimo jo kopija pastatyta toje pačioje vietoje, kur stovėjo originalas, šalia koplytstulpių paminklo Nežinomam kariui, dešinėje“ (A. E. Puišytė, „Jų darbai verti atminimo“, „XXI amžius“, 2013, Nr. 47). Ten pat ji rašo, kad M. K. Čiurlionio muziejuje bandė sužinoti, kuriais metais jį nupirko, bet sulaukė žinios, kad „ne tik kryžiai buvo sulaužyti, bet ir jų dokumentai sunaikinti“.

1923 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje P. Mikutaičiui už šį kryžių buvo skirtas sidabro medalis. Kryžių įsigijo Karo muziejus ir pastatė muziejaus sodelyje. Tikėtina, kad prie kryžiaus kūrimo nemenkai prisidėjo ir Pranas Puišys. Sunykus originalui kryžius atkurtas. D. Sederevičiūtės nuotr.

Kad šis kryžius buvo abiejų – Pranciškaus Mikutaičio ir Prano Puišio – darbas, galima spręsti ir dėl to, kad ir toliau jie dirbo kartu. 1924 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune jie sulaukė didžiausio įvertinimo – eksponavo abiejų sukurtą trijų metrų ąžuolinį kryžių, už kurį pelnė aukščiausią apdovanojimą – aukso medalį. Pavasarininkų parodoje Šiauliuose už tą patį kūrinį buvo apdovanoti aukščiausio laipsnio diplomu. Kryžius gausiai ornamentuotas, jame pavaizduoti Kristaus gyvenimo siužetai, kampus puošia keturių evangelistų skulptūros, kryžiaus apačioje – klūpančios Marijos Magdalietės skulptūra. Kryžiaus centre – Nukryžiuotojo skulptūra, viršuje – bareljefinė Dievo Apvaizda su Šv. Dvasios simboliu viršuje. Šis kryžius iš pradžių puošė šv. Kazimiero knygyną Kaune, o vėliau pastatytas Šiluvos bažnyčios koplyčioje. Pakankamai geros būklės jis išlikęs ten iki šiol.

1927 m. liepą meniškus savo drožinius jie abu eksponavo Lietuvos katalikiško jaunimo Pavasario sąjungos tautodailės ir rankdarbių parodoje ir buvo apdovanoti I laipsnio diplomais su dailininkų Adomo Galdiko, Igno Šlapelio, Jono Šileikos ir kitų komisijos narių parašais.

Abiejų meistrų sukurto įspūdingo tam laikmečiui išskirtinio darbo jurbarkiškiams nereiktų toli ieškoti – vos perėjus tiltą, Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje esantis dvipusis procesijų altorėlis. Dailėtyrininkė Marija Matuškaitė teigė, kad altorėlis yra „labai būdingas savo menine bei idėjine išraiška tarpukario laikotarpiui, priskiriamas prie labiausiai pavykusių tautinio stiliaus pavyzdžių“. Dėl profesionalumo šį altorėlį ji buvo priskyrusi skulptoriui Vincui Grybui, bet menotyrininkės S. Smilingytė-Žeimienė ir Nijolė Tumėnienė tai paneigė. Altorėlio paveikslus 1929–1934 m. nutapė (tiksliau, nukopijavo) Pranciškus Mikutaitis pagal „Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos“ ir „Švč. Jėzaus Širdies“ paveikslus. S. Smilingytė-Žeimienė „Lietuvos sakralinės dailės“ I tomo VI knygoje (418 psl.) rašo, jog „ypatingą jo puošnumą kuria iš metalo pagaminti ažūriniai elementai: iš eglučių motyvo sukonstruoti sparnai šonuose, dvylikos apibendrintų augalų (lelijų?) puslankis retabulo viršuje ir trys viršūnės puošmenos – stilizuotos eglutės, užbaigtos kryžgėlių pavidalo kryželiais“. Šie bronzos pudros dažais dažyti ornamentai, anot jos, dera su drožinėtais baltai, geltonai, žaliai ir raudonai dažytais retabulo geometriniais raštais. Teigiama, kad šį procesijų altorėlį užsakė ir Kaimelio bažnyčiai padovanojo neturtinga tarnaitė P. Mikelaitytė, paaukojusi visus savo sunkiai uždirbtus pinigus (apie 700 litų).

Dvipusis procesijų altorėlis (1929 m.) Kaimelio bažnyčioje – bendras P. Puišio ir P. Mikutaičio kūrinys. Paveikslų „Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo motina“ kopija – vienoje pusėje, kitoje – „Švč. Jėzaus Širdies“ kopija. Abi kopijas atliko P. Mikutaitis. Altorėlio ornamentika priskiriama P. Puišiui. D. Ufartienės nuotr.

Procesijų altorėlis – galimai ne vienintelis šioje bažnyčioje, kaip ir daugelyje kitų, išlikęs bendras darbas. Deja, ne vienas jau ir sunykęs. Kūrę kartu, vienas – puošybos ornamentiką, kitas – skaptavęs reljefus ir drožęs figūras, abu meistrai pasižymėjo ir individualiais darbais, kurių gausu ne tik Kaimelio, bet ir kitose bažnyčiose. P. Puišio kurti kryžiai stovi Vanaginės kaime ir Jurbarko kapinėse prie Puišių šeimos kapo, jų galima rasti Jurbarko bažnyčioje. Anot A. E. Puišytės, P. Puišio ornamentuoti, savito stiliaus darbai (daugiausia religine tematika) sklido visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Kiek jų buvo sukurta – nėra žinoma. Galbūt atsakingą darbą juos surasti ir inventorizuoti prisiskirs Jurbarko krašto muziejus? Šio straipsnio tikslas ne toks. Norėtųsi atkreipti dėmesį į A. E. Puišytės pastabą tame pačiamestraipsnyje „XXI amžiuje“: „Dailėtyrininkai turėtų būti atsargesni, skelbdami šių menininkų vieno ar kito kūrinio autorystę. Sunku atskirti bendrus jų darbus, kai nėra, kas paliudytų.“

Nėra abejonės, Pranciškus Mikutaitis vertas būti žmogumi, savo meistryste, talentu, darbštumu, įsiterpusiu į Jurbarko krašto žmonių gyvenimą, tapusiu neatsiejama jo dalimi ir reiškiniu, kaip kad sako menotyrininkė S. Smilingytė-Žeimienė ir pripažįsta Jurbarko krašto muziejaus komanda. Bet ar nederėjo giliau pakapstyti, kam derėtų glaustis prie Pranciškaus Mikutaičio asmenybės skelbiant jo vardo metus? Mano įsitikinimu ir su visa pagarba – tikrai ne Išeivijai. Pelnytai būtų buvę galima jį suporuoti su menkiau įvertintu Pranu Puišiu, kuriam galbūt eilė dar neatėjusi, o galbūt niekada ir neateis...

Troško mokytis

1924 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune P. Mikutaitis ir P. Puišys už savo sukurtą 3 m ąžuolinį kryžių pelnė aukščiausią apdovanojimą – aukso medalį. Šiuo metu kryžius yra Šiluvos Jono Pauliaus II piligrimų namų koplyčioje. O. Mazur nuotr.

1924 m. aukso medaliu apdovanotas kryžius, apie kurį Liudas Gira yra sakęs, kad jį galima vežti į kiekvieną Europos parodą ir visur jis gaus pagyrimus, Pranciškui Mikutaičiui buvo tarsi kelialapis įgyvendinti savo svajonę – siekti mokslo skulptūros srityje ir tapti profesionaliu skulptoriumi, kuriuo būti taip svajojo dar nuo tarnybos rusų kariuomenėje laikų, kur Duchovščinos mieste, tarnybos vietoje, piešimo jį mokė dailės mokytojas Skuratovas, o 1913 m. komandiruotės metu aplankyta Tretjakovo galerija Maskvoje padarė „svaiginantį įspūdį dirbti meno srityje“ (iš 1953 m. rašytos P. Mikutaičio autobiografijos). Drįsčiau pasakyti, kad P. Mikutaitis tuo kelialapiu nepasinaudojo. Greičiausiai dėl objektyvių priežasčių. Skirtingai nei P. Puišiui, P. Mikutaičiui nusišypso sėkmė – jis susipažįsta su skulptoriumi Vincu Grybu, kuris įžvelgęs P. Mikutaičio talentą suveda jį su Kauno meno mokyklos direktoriumi tapytoju Justinu Vienožinskiu. Nors jau sulaukusiam Kristaus amžiaus, P. Mikutaičiui reikia mokytis, trūksta rimtų pagrindų. 1924 m. rugsėjo 7 d. laisvu klausytoju P. Mikutaitis įstoja į Kauno meno mokyklą. „Keletą dienų pasiruošiau ir, išlaikęs įstojamuosius egzaminus gerais pažymiais, su didžiausiu ūpu maniau mokysiuos, bet dėl tuo metu sunkių materialinių sąlygų mokytis nebuvo galima, iš namiškių pagalbos tikėtis negalėjau, nes namiškiai patys sunkiai pragyveno. Meno mokyklą teko palikti, nes buvau neturtingas, o iš kitur paramos nesitikėjau“, – rašė jis. Anot S. Smilingytės-Žeimienės, tų pačių metų spalio 20 d. jis atleistas už pamokų nelankymą ir nemokėjimą už mokslą. Išvykęs mokytis į Paryžių, Vincas Grybas jam nuolat rašė laiškus ir vis skatino mokytis. P. Mikutaitis po kryžiaus pripažinimo triumfo, aukso medalio ir stojamųjų egzaminų grįžo į kaimą, bet noras mokytis niekur nedingo. Tiesa, jis patraukė ne į Kauną mokytis meno, o į Veroną tobulėti amatų srityje. „Gyvendamas kaime, užsidirbau šiek tiek lėšų, dar brolis pagelbėjo ir 1925 m. išvažiavau į Italiją, į Veroną, į dailiųjų darbų institutą. Sėkmingai baigiau medžio drožybos ir paišybos kursą su gerais pažymiais ir, gavęs atestatą, sugrįžau į Lietuvą“, – rašė P. Mikutaitis. Veronon jis išvyko globojamas saleziečių į Don Bosko amatų mokyklą, nors tikėjosi mokytis skulptūros. Apsigavo. Pasak S. Smilingytės-Žeimienės, Italijoje jam nepasiseka – jis patenka į jaunų moksleivių būrį, nes „saleziečiai labai aktyviai vykdė gailestingumo veiklą – rinko paaugliukus, kad šie neitų elgetauti ir plėšikauti, stengėsi juos išmokyti amato“. Daugiausia darė piešinių, ornamentų kopijas, bet nebuvo dėstoma anatomijos, skulptūros plastikos dalykų. Veronoje P. Mikutaitis mokėsi dvejus metus, 1927 m. grįžo į Lietuvą. V. Grybas, 1928 m. baigęs mokslus Prancūzijoje, Didžiosios lūšnos akademijoje pas skulptorių Emilį Antuaną Burdelį (Emil Antoine Bourdelle) bei Sevro nacionalinėje aukštojoje keramikos mokykloje, taip pat grįžo į Lietuvą, bet patekti į Kauno meno mokyklą dėstyti skulptūros jam nepavyko. Apsigyveno Misiūnų kaime (dabar Šakių raj., Kriūkų sen.) pas seserį. Ieškojo dirbtuvių, galimybės kurti savarankiškai. Susitiko su P. Mikutaičiu. Tiek pats P. Mikutaitis autobiografijoje rašo, tiek plačiai teigiama, kad nepavykus rasti tinkamų patalpų Kaune, P. Mikutaitis pasikvietė V. Grybą jų pasiieškoti Jurbarke ir surado. Anot P. Mikutaičio, tušti pastatai „buvo Švietimo ministerijos žinioje (dabartinė V. Grybo muziejaus teritorija Jurbarke). Patalpas atitinkamai paruošę, pradėjome dirbti“, rašė jis. Tuo tarpu Vinco Grybo memorialiniam muziejui Jurbarke vadovaujanti skulptoriaus vaikaitė, menininkė vitražistė Rasa Grybaitė, išsamiai susipažinusi su asmeniniu senelio archyvu, daro prielaidą, jog idėja ieškoti patalpų Jurbarke buvo Petro Rimšos, pas kurį V. Grybas Kaune apsistodavo ir kuris gerai žinojo miestą, mėgo pasivaikščioti po dvaro parką. „Po visų Daukanto paminklo sprendimų parodyti, kurį variantą darys“, V. Grybas aplankė P. Rimšą, o šis, matydamas, kad artėja žiema ir bičiuliui reikia ieškoti vietos darbui ir gyvenimui, pasiūlė pasidairyti Jurbarke. P. Mikutaitis nebuvo toks įtakingas, kad būtų galėjęs, anot R. Grybaitės, jam „numatyti puikias dirbtuves kunigaikščio Vasilčikovo dirbtuvių kalvėje“.

P. Mikutaičio laiškas V. Grybui iš Veronos, rašytas 1927 m. balandžio 15 d. V. Grybo memorialinio muziejaus archyvo dokumentas.

Patalpas V. Grybas gavo. P. Mikutaitis ir kiti vietiniai pagalbininkai padėjo jas įsirengti.

Skulptoriaus pagalbininkas ir mokinys

Jaunai Lietuvos valstybei reikėjo įprasminti savo nepriklausomybę, tapatybę, pagerbti savus didvyrius. Jiems įamžinti reikėjo paminklų. Tačiau monumentaliosios skulptūros sritis tuometinėje Lietuvoje buvo labai apleista. Monografijos „Kudirkos Naumiestis“ (1990 m.) viena iš straipsnių autorių Kauno A. Žmuidzinavičiaus muziejaus vadovė, menotyrininkė Zita Railienė pastebi, jog „trūko išsilavinusių, aukštos meninės kultūros, turinčių specialų pasirengimą skulptorių“. Išsigelbėjimas buvo skulptorius Vincas Grybas, vienintelis jau žinomas, tokį išsilavinimą ir talentą kurti paminklus turėjęs skulptorius.

Prasidėjo darbas. V. Grybas kūrė paminklus Simonui Daukantui Papilėje, Vytautui Didžiajam Jurbarke ir Kaune, Vincui Kudirkai – Naumiestyje, „Žemaičiui“ – Raseiniuose. Niekam net į galvą nebūtų atėję manyti kitaip. Bet abejonių iškyla suradus P. Mikutaičio autobiografiją, kurioje jis rašo: „Paminklus lipdėme kartu kaip lygūs, be to, pats Grybas dažnai važinėdavo administraciniais reikalais, darbe manimi visiškai pasitikėdavo. Paminklų projektus ruošdavome kartu su V. Grybu, vienas kitą pakritikuodami, patardami, galutinį paminklų užbaigimą vietoje dažnai atlikdavau be Grybo. Vincas Grybas ne kartą sakydavo, kada aš pavedu draugui Mikutaičiui, tai aš geriau pasitikiu kaip pats savimi.“ Vis dėlto, kyla abejonių, ar P. Mikutaitis, pasimokęs amatų mokykloje drožybos ir piešimo, galėjo prilygti V. Grybui, gavusiam geriausią išsilavinimą, kokį tik tuo metu buvo galima gauti? Vargu. Ar galėjo jis V. Grybą kritikuoti? Turbūt galėjo. V. Grybas, norėdamas paskatinti bičiulį, nuoširdžiai galėjo pasakyti, kad pasitiki juo labiau nei savimi. Juk vienas kitą laikė draugais. Bet P. Mikutaitis, matyt, V. Grybo pozityvą savo atžvilgiu priėmė savaip. Negana to, jis toje pačioje autobiografijoje rašo, kad Vinco Kudirkos paminklą Naumiestyje pastatė pats vienas, „V. Grybas net nebuvo atvažiavęs prie darbo, tik pavasarį 1934 m. atidengimo iškilmes jau jis vienas be manęs atliko. Tą visą gali patvirtinti tuometinis V. Kudirkos paminklo statybos komiteto pirmininkas menininkas Zigmas Skirgaila, taipogi to paminklo darbų dalyviai Daniliauskai, tėvas Antanas ir sūnus Jurgis, „Gegužės Pirmosios“ kolūkiečiai.“ Kaip buvo iš tiesų, niekas, ypač sovietmečiu, nesigilino, nors gyvų liudininkų dar buvo. Juolab kad P. Mikutaitis drožė bažnytine tematika ir bažnyčioms.

Vincas Grybas (antras iš kairės) ir jo padėjėjas Pranciškus Mikutaitis prie pastatyto paminklo Simonui Daukantui. Papilė. 1930 m. rugpjūtis. Jono Sinkevičiaus nuotrauka. Vidos Girininkienės asmeninė nuosavybė

Tik 1991 m., po Nepriklausomybės atgavimo, imama ieškoti istorijų, užmirštų gabių šviesuolių, traukti juos iš atminties užkaborių. Vieni pirmųjų P. Mikutaitį pastebėjo „Respublikos“ laikraščio korespondentai Gediminas Petraitis ir Česlovas Skaržinskas, balandžio 12 d. numeryje, straipsnyje „Nežinomo menininko likimas“, rašę: „Daug žinome apie skulptorių Vincą Grybą, 1941 m. liepos 3 d. sušaudytą Jurbarke. Bet turbūt nieko nežinome apie Praną Mikutaitį, kuris aštuonerius metus dirbo ir kūrė drauge su Vincu Grybu ir po karo, ir 1990-aisiais metais – per 100-ąsias Vinco Grybo gimimo metines vis tvirtino ar nežymiai pabrėžė: skulptorius (kalbama apie P. Mikutaitį – aut. past.) paminklus Vincui Kudirkai, Vytautui Didžiajam, Simonui Daukantui ir „Žemaičio“ skulptūrą kūrė [RV1] vienas“. Netrukus dienraštis sulaukė atsako iš V. Grybo sūnaus Gedimino Grybo. Jis išspausdintas gegužės 24 d., pavadintas „Žinomo menininko likimas“. Atsakomajame straipsnyje G. Grybas pažymi, kad autoriai lyg ir bandė P. Mikutaitį padaryti V. Grybo darbų bendraautoriumi. Tačiau „likę dokumentai, V. Grybo susirašinėjimas su paminklų statybos komitetais bei pavieniais tų komitetų nariais, taip teigti neleistų. Be to, P. Mikutaičiui dar gyvam esant „bendraautorystė“ buvo tikrinta. Klausinėti su V. Grybu dirbę žmonės, nes kai kurie iš jų dar nebuvo palikę šios ašarų pakalnės. Tada „bendraautorystė“ buvo paneigta. Turbūt straipsnio autoriai šio fakto nežinojo, be to, rašinio išdėstymas leidžia manyti, jog ir nenorėjo žinoti.“ Su visa pagarba geriems norams ir intencijoms, įdėtam darbui, šią klaidą tęsia ir Jurbarko krašto muziejus P. Mikutaičiui skirtos parodos anotacijoje praėjus 34 metams po straipsnio „Respublikos“ laikraštyje pasirodymo...

Kas paskatino P. Mikutaitį taip susireikšminti rašant autobiografiją? Memuarų jis greičiausiai niekada nebūtų parašęs, o autobiografijos greičiausiai reikėjo valdiškoms institucijoms įrodyti savo „autorystę“, parašyti, kad V. Grybas buvo tik administratorius, nes, pasak G. Grybo, paaiškėjo, kad P. Mikutaičiui trūko darbo stažo. G. Grybas visiškai paneigia kūrybinę skulptoriaus ir jo padėjėjo bendraautorystę – visus paminklų projektus V. Grybas sukūrė vienas, o prie paminklų realizavimo ir pastatymo prisidėjo ne vien P. Mikutaitis, bet visas būrys darbininkų, kurių skulptorius ieškodavo paminklų pastatymo vietose.

P. Mikutaitis prie Šv. Kazimiero paveikslo, nutapyto Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčiai. Jurbarko krašto muziejaus archyvo nuotr.

Požiūris į bendraautorystę

P. Mikutaičio autobiografijoje, o ir Jurbarko krašto muziejuje kovo mėnesį surengtos konferencijos metu, išskiriamas Vinco Kudirkos paminklas, prie kurio P. Mikutaitis neva darbavosi vienas, po jo atidengimo liko „tuščias“ ir pajutęs nuovargį nuo V. Grybo atsiskyrė.

Iš tiesų prie V. Kudirkos paminklo V. Grybas darbavosi labai ilgai – dar vaikystėje daug girdėjęs apie šį taurų, kovingą žmogų, pakviestas statyti paminklą Kudirkos Naumiestyje, labai džiaugėsi pasitaikiusia proga įamžinti V. Kudirką skulptūroje. Minėtoje monografijoje „Kudirkos Naumiestis“ Z. Railienė rašo, kad „skulptorius daug dirbo ir atsidėjęs gilinosi į V. Kudirkos asmenybę, ieškojo nuotraukų, skaitė jo raštus, klausė jį pažinojusių žmonių atsiminimų, bet darbas ilgai nesisekė“. Mat iš pradžių buvo sukurtas biustas, kuris skulptoriui nepatiko, tad jį sudaužė – „reikia statyti visą figūrą, kad būtų tinkamai pagerbtas šis žymus ir visai tautai brangus žmogus. Paminklo statybos komitetui nieko kita neliko daryti, kaip tik sutikti su šiuo siūlymu, juo labiau kad V. Grybas atsisakė papildomo honoraro, paprašęs apmokėti tik už medžiagas ir darbininkams už darbą.“ Tai, anot Rasos Grybaitės, kuri prižiūri V. Grybo šeimos fondą ir asmeninį archyvą, patvirtina ir V. Grybo laiškai Naumiesčio burmistrui Zigmui Skirgailai – skulptorius sau atlygio neprašęs, tik sumokėti už medžiagas ir darbininkams už darbą.

Štai ką monografijoje toliau rašo Z. Railienė: „V. Grybas pats asmeniškai talkino ir organizavo apylinkės žmones į skvero rengimo bei paminklo statybos talkas. Dabar skulptorius iš naujo entuziastingai ėmėsi darbo. Sukūrė keletą paminklo eskizų, suplanavo skverą. Pradėjo lipdyti ir pačią statulą. Paminklas turėjo būti nulietas iš cemento ir padengtas balto marmuro grūdeliais. (…) Skulptoriui talkino žmonės, turintys panašių į V. Kudirką bruožų: darbininkas Spirauskas ir Jurbarko gimnazijos mokinys K. Kriščiukaitis, būsimasis Marijampolės J. Jablonskio vidurinės mokyklos mokytojas.“ Savo atsiminimuose jaunuolis rašė, jog tada jam buvo 18–19 metų, buvo aktyvus sportininkas. Po treniruotės priėjęs V. Grybas ir paprašęs užeiti į dirbtuvę pasikalbėti. Užėjo. V. Grybas parodė ant pjedestalo stovinčią žmogaus figūrą iš storų virbų, grubiai aplipdytą moliu. Parodė projektą – modelį, paprašė papozuoti. Vaikinas sutikęs. Pozuoti nebuvo nuobodu, nes dirbdamas skulptorius pasakodavo apie V. Kudirkos gyvenimą arba tyliai sau pro ūsus niūniuodavo kokią nors lietuvių liaudies dainelę. Skulptūros lipdymas atėmė daug laiko, terminai ėjo į pabaigą. Natūralaus dydžio skulptūrą V. Grybas liejo savo namuose, gyvenamajame name (dabar muziejaus ekspozicijų salė), nes dirbtuves buvo užėmęs „Žemaitis“. Iki žiemos paminklą reikėjo nulieti. Nors nebuvo patenkintas savo kūriniu, teko statyti tokį, koks buvo sukurtas. „Slapčia vylėsi, kad statant paminklą natūroje, pavyks kai ką pakeisti bei ištaisyti“, – rašė Z. Railienė. Paminklas atidengtas 1934 m. birželio 10 d. Nuo tada Naumiesčiui suteiktas Kudirkos Naumiesčio vardas, todėl klaidinga teigti, kad paminklas V. Kudirkai statytas Kudirkos Naumiestyje. Abejonių kelia faktas, kad V. Grybas esą tuo pat metu darbavosi prie „Žemaičio“ paminklo, kuris buvo atidengtas tais pačiais metais per Jonines Raseiniuose, praėjus vos porai savaičių po Kudirkos paminklo atidengimo, todėl negalėjo tuo pačiu metu dirbti prie abiejų ir paminklą Kudirkai buvo pavedęs P. Mikutaičiui. Bet, anot R. Grybaitės, „Žemaitis“ buvo nulietas gerokai anksčiau nei atidengtas paminklas. Kaip ir paminklas Daukantui – nulietas 1928 m., o atidengtas tik po dvejų metų.

Statant paminklą, V. Grybui padėjo ir vietiniai darbininkai, ir, žinoma, P. Mikutaitis, kuris jau daug ko buvo išmokęs iš skulptoriaus. Todėl tikėtina, kad pjedestalą su skulptoriaus sukurtais bareljefais, iliustruojančiais V. Kudirkos gyvenimo ir kūrybos momentus, atliejo P. Mikutaičio vadovaujama brigada. Kitaip nebūtų įsivėlusi klaida gimimo datoje ir V. Kudirka „pasendintas“ dvejais metais, nes paminklo brėžinyje-eskize gimimo data nurodyta teisingai – 1858 XII 31, bet ne 1856 XI 31. Vadinasi, V. Grybas nesuklydo. Suklydo pagalbininkai. „Kai ją pastebėjo, buvo jau vėlu ką nors keisti, nes būtų reikėję nudaužyti gimimo datą, o tai būtų keitę ir paminklo išvaizdą. Kadangi prie postamento liejimo darbų dirbo skulptoriaus padėjėjas Pranciškus Mikutaitis su talkininkais, tai jie tikriausiai tą klaidą ir padarė“,– rašo Raimondas Daniliauskas knygoje „Įžvalgos apie Šakių apskritį“ (2019), straipsnyje „Statykim Vincui Grybui paminklą: aukotojai ir spauda“. Straipsnį iliustruoja ir minėtas paminklo eskizas.

Medžio drožėjas ir dekoratorius

Pranciškus Mikutaitis buvo puikus konstrukcijų meistras, namų statytojas, baldų gamintojas. Maža jų dalis eksponuojama Jurbarko krašto muziejuje. V. Grybas vertino P. Mikutaitį. Yra išlikę skulptoriaus laiškų, rašytų Petrui Rimšai: „brolau, tu važiuoji į Berlyną, tai, jei gali, nupirk mano draugui Mikutaičiui žurnalų apie medžio drožybą ar baldų gamybą. Jis labai domisi. Aš tau atsilyginsiu...“ Viename iš jo namuose rastų kvitų 1942 m. pats P. Mikutaitis save įvardija „medžio drožėju ir dekoratoriumi“. O „darbai, sukurti Grybo dirbtuvėse, Grybui padedant, gerokai skyrėsi nuo Mikutaičio darytų savarankiškai“, – profesionaliai abu meistrus vertina R. Grybaitė ir jos kolegos.

Paminklą V. Kudirkai V. Grybas sukūrė ir pastatė dovanai, nors pats tuo metu gyveno ties bankroto riba, praktiškai visas jo asmeninis turtas buvo areštuotas, išvaržytos net 25 pušinės lentos, kurias buvo pirkęs dirbtuvių stogui užkalti. Tikėto ar žadėto atlygio negavo ir P. Mikutaitis. R. Grybaitė pasakojo, jog sužinojęs apie konfliktą su P. Mikutaičiu, Naumiesčio burmistras Z. Skirgaila laiške rašęs, jog P. Mikutaitis buvo „labai ambicingas dėl atlyginimų, mes jam mokėdavom penkis kartus daugiau negu kitiems darbininkams“.

Klaidinga teigti, jog atsiskyrus P. Mikutaičiui, V. Grybas praktiškai nieko nebesukūrė. Anaiptol, sukūrė 11 įspūdingų projektų paminklams – Motiejui Valančiui, du projektus Jonui Jablonskiui, Vytauto Didžiojo sarkofagą Vilniaus katedrai, projektą Kęstučiui ir Birutei, paminklą lietuviškos mokyklos pradininkui Vokietaičiui. Neįgyvendinti jie liko ne dėl to, kad pasitraukė P. Mikutaitis, o dėl to, kad skulptorius visiškai neturėjo lėšų.

Jurbarko ir Kidulių bažnyčioms V. Grybo dirbtuvėse sukurtos skulptūros „Jėzus Karste“. Jas 1931 m. P. Mikutaičiui iš gipso nulieti padėjo skulptorius Vincas Grybas. D. Ufartienės nuotr.

Per kartu su V. Grybu „nugyventus metus, – rašo straipsnyje S. Smilingytė-Žeimienė, – P. Mikutaičio kūrybinėje sąskaitoje atsidūrė berods tik pora antkapinių paminklų ir įtaigi natūralaus dydžio gipsinė skulptūra „Jėzus karste“ (1931 m.), lig šiol Didžiąją savaitę tenaudojama Jurbarko ir Kaimelio bažnyčiose“. Jėzaus figūra atlikta akademiškai V. Grybo dirbtuvėse (V. Grybo šeimos archyve išlikusios nuotraukos), nes savų P. Mikutaitis neturėjo, sprendžiant pagal proporcijas ir plastiką – neabejotinai padedant V. Grybui.

Valstybės saugomas namas

Nors atlygio, kokio tikėjosi, P. Mikutaitis už V. Kudirkos paminklo statybas ir negavo, tačiau į Jurbarką iš Naumiesčio parsivežė žmoną – pas burmistrą Z. Skirgailą tarnavusią Antaniną Vinaitytę. Reikėjo įsikurti, reikėjo namų, pinigų. Drožinėdamas kryžius ir Rūpintojėlius, daug neužsidirbsi. Gelbsti bažnyčia. 1935 m. Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios komitetas jam užsako suprojektuoti ir pastatyti centrinius Jurbarko kapinių vartus su dviem arkangelų figūromis bei tvorą. „Nulietos iš betono įspūdingos angelų skulptūros ir pastatytos ant aukštų mūrinių stulpų. Šonuose žemesni stulpai su dekoratyvinėmis vazomis. Padaryta daili tvora su metaliniais ažūriniais vartais ir šoniniais varteliais“, – rašo minėtame straipsnyje A. E. Puišytė. Tikėtina, kad prie jų taip pat nemažai prisidėjęs V. Grybas. Tai V. Grybo šeimai patvirtino vienas iš skulptoriaus padėjėjų Vytautas Jocius (yra išlikusi filmuota medžiaga). V. Grybas sutiko P. Mikutaičiui padėti tarsi jausdamas kaltę už padarytą skriaudą ir skolą, kad šis negavo atlygio už Kudirką... R. Grybaitė sako, jog architektūrinių projektų Mikutaitis nebraižė, o restauratoriai, restauravę Vytauto Didžiojo paminklą Jurbarke ir kapinių vartus, gali paliudyti, jog jie nulieti iš tokios pat sudėties betono. Tai reiškia, kad V. Grybas padėjo ir medžiagomis.

Restauratoriai nustatė, kad Jurbarko kapinių vartų ir Vytauto Didžiojo paminklo (autorius V. Grybas) betono sudėtis – vienoda. Tai rodo, kad ir Jurbarko kapinių vartus P. Mikutaičiui padėjo sukurti V. Grybas savo dirbtuvėse. O. Mazur nuotr.

Gavęs už vartus užmokestį ir 47 arų žemės iš valstybės[RV2] , tuometinėje Komjaunimo gatvėje (dabar Vydūno) P. Mikutaitis pasistato namą pagal 1933 m. Raseiniuose dirbančio inžinieriaus projektą. Vėliau palaipsniui namas buvo nacionalizuotas. Jame pradžioje įrengti du butai buvo padalinti į šešis. Mikutaičiams liko tik kambarėlis su virtuve, kur P. Mikutaitis visą gyvenimą drožė ir tapė. Mirė jis 1988 m., taip ir nesulaukęs Lietuvos valstybės atkūrimo dienos. Palaidotas Jurbarko kapinėse. Namas grąžintas jo žmonai Antaninai Mikutaitienei. Kadangi vaikų neturėjo, jį paveldėjo ten pat gyvenusi Aldona Janina Kleinienė. Po jos mirties pastatas perėjo jos sūnui Liudui Kleiniui, iš kurio 2024 m. namą įsigijo dabartinis Panemunės pilies muziejaus direktorius Marius Daraškevičius, beje, V. Grybo giminės atstovas. Jis pabrėžė, jog namas pastatytas puikiai, visos konstrukcijos išlikusios, yra pakankamai geros būklės – tai atspindi P. Mikutaičio meistrystę ir gebėjimus. Pastatas saugomas valstybės kaip kultūros paveldo objektas.

Šiuo metu valstybės saugomas kaip paveldo objektas P. Mikutaičio gyvenamasis namas (projektas patvirtintas 1933 m., pastatytas 1939 m.). Projekto autorius – inžinierius iš Raseinių, namą pasistatė pats P. Mikutaitis. Namą 2024 m. įsigijo ir tvarko Panemunės pilies direktorius Marius Daraškevičius. G. Didžiapetrienės nuotr.

V. Grybas greičiausiai prisidėjo ir P. Mikutaičiui kuriant Juzefos Gepnerienės bei lakūno Romualdo Marcinkaus žmonos kapo antkapinę Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, kurio autorystė priskiriama P. Mikutaičiui. A. E. Puišytė teigia, kad P. Mikutaitis kaip pagalbininkas darbavosi ir prie Sintautų bažnyčios altoriaus 1936–1937 metais. Juk P. Mikutaitis pats patvirtino, kad jų su V. Grybu keliai po 1934 m. išsiskyrė. Bet realybė buvo kitokia, – P. Mikutaitis ir vėliau talkino V. Grybui. Iki šiol Sintautų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų bažnyčios altoriuje stovi jo sukurta Prisikėlusio Kristaus medinė skulptūra. Beveik identiškas skulptūras turi ir Vertimų, Sudargo bažnyčios.

Beveik identiškas P. Mikutaičio išdrožtas prisikėlusio Kristaus skulptūrėles su „P.M.“ straipsnio autorei pavyko rasti Vertimų, Sudargo ir Sintautų bažnyčiose. G. Didžiapetrienės nuotr.

Duoklė Jurbarko bažnyčiai

1940 m. gaisrui sunaikinus pietinę Jurbarko dalį, smarkiai nukentėjo ir Jurbarko bažnyčia – sugriautos smailės, neliko stogo, išdegė vidus. Pirmuosius atstatymo darbus organizavo klebonas Anatolijus Stanevičius. Vienas pagrindinių talkininkų buvo Pranciškus Mikutaitis. Apie jo darbus kalba šiemet per Atvelykį bažnyčioje pristatyta paroda. Jos anotacijoje rašoma, kad P. Mikutaitis „išdekoravo bažnyčios vidų. Ištapė skliautus, piliorius (polichromija neišliko). Dekoruodamas bažnyčios lubas, patyrė nelaimę – nukrito nuo pastolių, susižalojo ir kurį laiką gydėsi. Tačiau net ir po šio įvykio, jausdamas pareigą per kūrybą tarnauti Dievui, gimtosios parapijos bažnyčiai ir jos tikintiesiems, jis sugrįžo tęsti įrangos ir puošybos darbų. Tik bėgant metams ne visi jie išliko. P. Mikutaitis išdrožė didžiojo altoriaus tabernakulį, groteles, nutapė paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Sumeistravo pora klausyklų, naujus suolus, visų altorių karkasus. Matome jo dirbtą sakyklą su baldakimu, greta kabo ir nemažas P. Mikutaičio kryžius su jo išdrožta Nukryžiuotojo skulptūra (1950 m.). Bažnyčioje yra ir emociškai įtaigi, meniškai brandi jo skulptūra „Jėzus karste“ (1931 m.), eksponuojama tik Didžiosios savaitės metu. Pranciškus Mikutaitis yra nutapęs ne vieną savo dvasinio globėjo – Šv. Pranciškaus atvaizdą. Paveikslas, vaizduojantis šio šventojo viziją, taip pat kabo Jurbarko bažnyčioje, yra papuoštas dailiais rėmais su Pranciškonų ordino emblema. Žinoma, rėmus drožė P. Mikutaitis. Netoliese galima pamatyti ir kitą menininko pranciškoniškosios tematikos paveikslą „Šv. Elžbieta Vengrė“. Menininkas bažnyčiai buvo nutapęs kur kas daugiau religinių siužetų, bet įrengiant dabartinius altorius, paveikslai „Šv. Rokas“, „Šv. Teresė“, „Šv. Agota“ ir „Švč. Mergelė Marija“ iškeliavo nežinia kur. Neberandama ir meistro drožto altoriaus pastatomo kryžiaus.“

P. Mikutaičio daryti kryžius ir sakykla Jurbarko bažnyčioje. G. Didžiapetrienės nuotr.

Bet anotacijos tekstą būtina patikslinti ir pabrėžti, kad visų šventųjų paveikslus, taip pat „Paskutinę vakarienę“, P. Mikutaitis sukūrė ne pats, o nukopijavo nuo garsių italų ar ispanų pasaulinio garso tapytojų reprodukcijų ar religinio turinio paveikslėlių. Toks nutylėjimas rodo parodų ar straipsnių autorių profesionalumo stoką. Paveikslų yra ir kitose bažnyčiose – titulinis paveikslas „Jėzaus krikštas“ Kaimelio bažnyčioje, titulinis paveikslas Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, Sudargo, Girdžių ir daugelyje kitų. Tapytų kopijų palikimas išties gausus. Žinia, P. Mikutaitis yra nutapęs peizažų. Vienas toks – „Mituva“ – prieš porą metų buvo patekęs į Jurbarko sendaikčių krautuvėlės savininko Vitalijaus Greičiaus rankas. Jį parduoti atnešė Jurbarko gyventojas (pavardė žinoma). Krautuvėlės savininkas pasiūlė paveikslą įsigyti Jurbarko krašto muziejui, bet, kaip sakė, šiam atsisakius, pardavė Kaune gyvenančiam kavinės savininkui.

P. Mikutaičio paveikslas su Mituvos upės vaizdu neseniai pateko į sendaikčių parduotuvę ir buvo parduotas. V. Greičiaus nuotr.

P. Mikutaičio ir Tėvo Stanislovo bendrystė

Be Jurbarko bažnyčios įrengimo, stambesniais P. Mikutaičio darbais reiktų laikyti Smalininkų, Vertimų ir Sudargo bažnyčių altorius, jiems išdrožtas šventųjų skulptūras bei bareljefus. Itin daug Rūpintojėlių, šventųjų figūrėlių P. Mikutaitis padarė sovietmečiu. 1956 m., Vertimų parapijai paskyrus klebonauti Tėvą Stanislovą – Mykolą Doblovolskį, iš rąstelių surentė prakartėlę ir jos skulptūrinę grupę (anot S. Smilingytės-Žeimienės, 2005 m. jos rasti nepavyko). Išdrožė Prisikėlusio Kristaus figūrą, kuri ir dabar stovi ant altoriaus. Jo drožybos darbų randama Kryžių kalne (Tabariškių parapijos kryžius), taip pat Slavikų, Šakių, Barzdų, Sutkų, Sintautų (Šakių raj.), Girdžių, Smalininkų (Jurbarko raj.), Juodeikių (Joniškio raj.), Butkiškės (Raseinių raj.), Paberžės (Kėdainių raj.) bažnyčiose ar jų šventoriuose. Be jokios abejonės, ir daug kur daugiau – ten, kur klebonavo Tėvas Stanislovas, toms bažnyčioms darbavosi ir P. Mikutaitis. Marijos Pranciškos Čepaitytės Tėvui Stanislovui skirtoje monografijoje „Pater“ (2023 m., rusų kalba) ji užsimena, jog pranciškonas kunigas itin jautrus buvo mažutėliams, vargstantiems, todėl ir užsakymų P. Mikutaičiui, matyt, nepagailėjo. „Pirkau ir pirkau, tai sau, tai kitiems“, – yra sakęs Tėvas Stanislovas. S. Smilingytės-Žeimienės straipsnyje randame Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Antano Račo prisiminimus, kad „Tėvui Stanislovui į Juodeikius jis yra gabenęs pilną kuprinę meistro skulptūrų. Būtent kun. M. Dobrovolskis įkurdino P. Mikutaičio Rūpintojėlius koplytėlėse Juodeikių (ne vėliau 1957 m.), Butkiškės ir berods Paberžės bažnyčių fasaduose“. Senosiose Butkiškės kapinėse iš akmenų ir girnapusių sumūrytose koplytėlėse jis taip pat talpino P. Mikutaičio Rūpintojėlius. Menotyrininkei 2005 m. pavyko rasti tik vieną skulptūrėlę, kitos greičiausiai buvo pavogtos.

Vertimų (Jurbarko r.) bažnyčios altorius. Autorius – P. Mikutaitis. G. Didžiapetrienės nuotr.

Daugybė Rūpintojėlių iškeliavo į privačias rankas – jų nesuskaičiuosi. Tačiau jų visų braižą lengva atskirti – jis Rūpintojėlio dešinės rankos dilbį darydavo baliustros pavidalu. Poetui Juškaičiui yra sakęs, kad Jėzus turi atsiremti į Lietuvio namus, todėl jo ranka lyg gonkelių kolonėlė.

„P. Mikutaičio Rūpintojėliai buvo pradžia masiškos Rūpintojėlio temos eksploatacijos, neregėtą mastą įgavusios nuo 9-ojo XX a. dešimtmečio“, – rašo S. Smilingytė-Žeimienė. Anot jos, „Pranciškus Mikutaitis – viena ryškiausių, universalių Jurbarko krašto bažnytinės dailės meistrų, dirbęs altorių retabulus, kitą įrangą, skulptūras, kryžius, tapęs paveikslus. Reikšmingas yra jo indėlis išpuošiant Užnemunės ir kitų Lietuvos regionų bažnyčias, šventorius ir kapines. Įsidėmėtina, kad P. Mikutaitis itin daug tapė ir drožė bažnyčioms nepalankiu metu – XX a. 5–8 dešimtmečiais. Nors jo kūriniai, ypač religinio turinio skulptūros, kryžiai, priskirti liaudies dailei, visgi kartais savo profesionalumu jie yra naujovė tradicinėje drožyboje.“

P. Mikutaičio Rūpintojėliai pasklidę po visą Lietuvą. Šį, išdrožtą 1981 m., įsigijo jurbarkietė E. Pakštaitienė. G. Didžiapetrienės nuotr.

Vertas paminėti

Pranciškus Mikutaitis šiandien vertas minėti, prisiminti, vertinti. Puikus, darbštus ir išskirtinis liaudies meistras, anot M. Daraškevičiaus, „mąstantis, smalsus, turėjęs savitą, tarpukario estetiką atspindintį braižą. Gaila tik, kad jo autobiografija įnešė tiek sumaišties ir paliko daug šešėlių kito, nepaprastai talentingo ir žymaus kraštiečio skulptoriaus Vinco Grybo biografijoje. Dar daugiau šešėlių meta ir praeities vandenis drumsčia stalinistine dvasia 1957 m. parašytas Kazio Borutos romanas „Sunkūs paminklai“.

P. Mikutaitis, 1982 m. Jurbarko krašto muziejaus archyvo nuotr.

Abu su V. Grybu gimė tais pačiais metais, tik vienas vienoj, kitas kitoj pusėj Nemuno. Vienam pasisekė labiau, kitam – ne. Kuriam labiau? Vienas buvo sušaudytas, išgyvenęs vos 50 metų, kitas gi išgyveno iki gilios senatvės. Vienas gavo aukščiausią išsilavinimą, kitas buvo savamokslis. Galbūt P. Mikutaitis V. Grybui pavydėjo, galbūt jautėsi nuskriaustas. Kas dabar pasakys?

Sudėtinga ir atsakinga rašyti apie žmogų, jo darbus, jo realybės suvokimą, jo atsidavimą kūrybai ir jų reikšmę tada, kai jo jau nebėra, o išlikę darbai, dokumentai, jį pažinojusių žmonių spaudoje atrasti liudijimai, prisiminimai tiek prieštaringi, kad tenka per juos brautis lyg per brūzgyną. Tenka rankioti ir sverti kiekvieną spaudoje ar laiškuose išlikusį vertinimą, kiekvieną ten pasakytą žodį, atsižvelgti į tai, kiek arti šalia to žmogaus ir jo veiklos buvo pasakotojai, kokia jų kompetencija vertinti ir apskritai suvokti, kad atmintis nėra toks labai jau patikimas dalykas, ji gali iškreipti praeities realybę, apie kurią, kalbėdami šiandien, galime nuklysti šunkeliais. Užtenka vieno neteisingo spaudoje ar šiaip viešai pasakyto fakto, kad juo pasiremtų tolimesni rašeivos ir ta realybė būtų iškreipta... Itin sunku kalbėti apie žmones, išgyvenusius ideologinius valstybė lūžius – prieškarį, karą, okupaciją...

P. Mikutaitis palaidotas senosiose Jurbarko kapinėse. O. Mazur nuotr.

Pranciškus Mikutaitis gyveno būtent tokiu metu.