Ligoninė Jurbarke: istorija, pastatai, žmonės

Spalio 17-ąją Jurbarko ligoninė atšventė savo šimtmetį. Šventiniame renginyje Jurbarko kultūros centre netrūko įspūdingų vaizdo montažų, teatro improvizacijų, eilių, magijos triukų, dainų. Pakalbėta apie ligoninės praeitį, pagerbti buvę ir esami darbuotojai, prisiminti praeities bei dabarties iššūkiai, pasidžiaugta naujovėmis ir pasitelkus išmaniąsias technologijas drąsiai pasvajota apie ateitį.

100-metį ligoninė pasitiko su 311 darbuotojų, 12 skyrių: Konsultacine poliklinika, Fizinės medicinos ir reabilitacijos, Radiologijos, Dienos geriatrijos, Priėmimo-skubiosios pagalbos, Chirurgijos ir ortopedijos traumatologijos, Reanimacijos-intensyvios terapijos, Psichosomatiniu, Vidaus ligų, Vaikų ligų, Reabilitacijos, Palaikomojo gydymo ir slaugos. 170-tyje stacionaro lovų per 2024 metus buvo hospitalizuoti 3 609 pacientai. Atlikta 1 936 operacijų. Klinikinės diagnostikos laboratorijoje atlikti 142 009 tyrimai. Konsultacinėje poliklinikoje per 2024 metus apsilankė 34 179 pacientai, Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje – 15 154.

Šiame žurnalo numeryje nusprendėme atsigręžti į praeitį, į pačias ištakas ir lyg iš mozaikos gabalėlių pamėginti sudėlioti, kaip mūsų mieste buvo rūpinamasi ligoniais, koks buvo kelias, atvedęs iki Jurbarko ligoninės įkūrimo. Tam grįžti atgal reikės gerokai daugiau nei 100 metų. Mat atkurtos  ligoninės šimtmetis paminėti pasirinktas dėl to, kad, kaip sakė vyriausioji gydytoja Rūta Lukšienė, būtent tą datą galima pagrįsti dokumentais – Valstybiniame archyve išlikęs Sveikatos departamento direktoriaus dr. Broniaus Sipavičiaus pasirašytas 1925 m. spalio 27 d. įsakymas Nr. 29, kuriuo gydytojas Povilas Perevičius nuo spalio 20 d. laikinai skiriamas eiti plaučių ligų ligoninės Jurbarke gydytojo / vedėjo pareigas, o „nuo š. m. spalių mėn. 25 dienos skaityti ligoninę atidaryta“.

Priešistorė

Pats žodis „ligoninė“ – „hospital“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „hospes“ („svečias, atvykėlis“), taigi pradžioje „hospital“ reiškė vietą atvykėliams, sergantiems, vargšams. Iš žodžio „hospital“ kilęs ir pavadinimas „špitolė“, per vokišką Spita ir lenkišką szpital, patekęs į lietuvių kalbą. Taip Lietuvoje buvo vadinamos prie bažnyčių įsteigtos prieglaudos ligoniams ir vargšams.

Pirmosios žinios apie tokią įstaigą Jurbarke datuojamos 1689 metais, kai Jurbarko seniūnijos apžiūrėti pasiųsti valdininkai pažymėjo, kad sudegusioje špitolėje liepsnose pražuvo fundaciniai jos dokumentai, duoti buvusio Jurbarko seniūno Jono Karolio Kapočiaus (valdžiusio seniūniją iki žmonos (buv. Radvilienės) gyvos galvos, 1662 m.). Tais reikalais į Jurbarką buvo pasiųsti komisarai Gabrielis Motiejus Galaunė ir Jeronimas Kazimieras Lindemanas. Špitolėje gyvenančių vargšų prašomi jie 1689 m. liepos 20 d. aktu prieglaudai naudotis paskyrė valaką žemės, esančios tarp Kalnėnų kaimo valakų, vadinamą Vitkiškėmis.

Beje, po 1698 m. liepos 23 d. prie Jurbarko vykusių kautynių tarp Sapiegų ir Oginskių kariuomenių sužeistieji buvo slaugomi ne špitolėje, o pirtyje – dar vienoje vietoje, to meto žmonių nuomone, tikusioje rūpintis ligoniais.

Daug rūpesčio vargšams skirta prieglauda karų ir gaisrų alinamame mieste nesulaukdavo. 1819 m. bažnyčios ir jurisdikos inventoriuje, surašytame Vincentui Giedraičiui perimant parapiją iš Kasparo Giedraičio, nurodoma, kad špitolė sena, statyta buvusio klebono Giedraičio, be kamino, šiaudiniu stogu, stovėjo į vakarus nuo bažnyčios. Joje, beje, buvo ir mokoma. 1820 m. bažnyčios vizitacijos akte nurodoma, jog parapijos mokykloje žiemą 4 mėnesius špitolėje moko mokytojas Pranciškus Matulevičius.

XIX a. antrojoje pusėje prie Jurbarko dvaro jau veikė Vasilčikovų išlaikoma ligoninė, vaikų prieglauda ir elgetynas. Kaip apybraižoje „Jurbarko miestelis“ rašo K. Gukovskis ir N. Černyševas, netoli mokyklos buvo prieglauda senutėms ir ligoninė vargšams, visų pirma majorato tarnautojams. Kunigaikštis Vasilčikovas ligoninei išlaikyti, be buto, skyrė per metus 1050 rb, iš kurių 600 tekdavo gydytojui, 100 – jo padėjėjui, 150 – vaistams ir 200 – kitoms išlaidoms.

Ligoninė

Būtent šiai ligoninei, Vasilčikovui davus žemės „apie pusę kilometro nuo miesto ir apie pusantro kilometro nuo Nemuno – sausoje, gražioje vietoje“, o valdžiai skyrus lėšų, buvo pastatytas mūro trobesys, ūkio trobesys ir ligoninės vedėjui namas. Pastatas buvęs suprojektuotas pagal Rokiškio ligoninės pavyzdį. Tai buvusi kaimo gydykla, turėjusi 10 lovų.

Kaip nurodoma 1926 m. liepos 7 d. Sveikatos departamento direktoriaus E. Draugelio rašte Vidaus reikalų ministrui, ligoninės mūro trobesiai baigti rengti vokiečių okupacijos metais, taigi, tikėtina, kad Pirmojo pasaulinio karo metu, bent jau dalį to laiko, Jurbarko ligoninė veikė.

Antanas Giedraitis-Giedrius nurodo 1918 metų vasarą susitikęs su Jurbarko ligoninės vedėju dr. Pr. Gudavičiumi (dr. Pranas Gudavičius-Gudas (1876–1956), kuris steigiamos Jurbarko progimnazijos fizikos kabinetui įruošti davęs 1000 rublių. Tačiau Visuotinė lietuvių enciklopedija teigia, kad šis gydytojas į Lietuvą iš Rusijos grįžo tik 1919 metais. Anot Valdo Banaičio, „jeigu pasirodytų A. Giedraitis-Giedrius ir teisus, apie šio gydytojo darbavimąsi Jurbarke daugiau duomenų nėra.“

Legendinė akušerė Juzefa Gepnerienė (1876–1973), Jurbarke pradėjusi dirbti 1909 metais, 1948 metais rašytoje autobiografijoje nurodo karo metais mieste buvusi vienintelė akušerė ir 1918 metais iš gyd. Prano Vaičiuškos (1876–1939) perėmusi ligoninę, nes tuo metu kitų gydytojų nebuvę. Tik po dviejų mėnesių atvažiavęs gyd. Bronius Sipavičius (1885–1972) ir perėmęs ligoninę iš jos, tačiau kurį laiką padirbęs, ją uždarė ir išvažiavo į Raseinius.

Tiesa, gali būti, kad garsiosios akušerės atmintis biografijos rašymo momentu ją supainiojo, nes nerasta daugiau duomenų ir apie P. Vaičiuškos gydytojavimą Jurbarke. Dokumentai rodo, kad 1918 m. gruodžio 18 d. ligoninės vedėju paskirtas gydytojas Juozas Žemgulys (1890–1941), kuris Jurbarke  ilgai neužsibuvo – nuo 1919 m. rugpjūčio pradėjo dirbti Kaune. Jurbarko ligoninė buvo uždaryta dar anksčiau – 1919 m. gegužės mėnesį, tačiau birželio ir liepos mėnesiais ėmus siausti vidurių šiltinės epidemijai, buvo kuriam laikui atidaryta, būtent tada jai vadovauti paskirtas gyd. B. Sipavičius. Kitų metų pradžioje Jurbarko ligoninė uždaryta jau ilgesniam laikui, o B. Sipavičius 1920 m. sausio 17 d. miesto valdybai perdavė „šiokį tokį jos turtą“.

Gydytojai

Tai kas gi senais laikais gydė jurbarkiečius? Kaip pastebi Valdas Banaitis, netgi XIX a. pirmosios pusės sveikatos apsaugai aprašyti neturima dokumentų. Galima manyti, kad tuo metu pačiame Jurbarke profesionalių gydytojų dar nedirbta. Valstiečiai medicinos pagalbą tikriausiai gaudavo iš žolininkų, žiniuonių, bobučių, o gal ir iš kokio caro kariuomenėje atitarnavusio sanitaro ar felčerio, o turtingesnieji gydytojus pasiekdavo Raseiniuose, Kaune, kur jau XIX a. pradžioje būta apskričių gydytojų. Kai kas galbūt medicinos pagalbos ieškoti nukakdavo į netoliese esančią Tilžę ar Karaliaučių. Tikėtina, kad jurbarkiškiams pagelbėdavo ir mieste stovėjusio karinio dalinio gydytojai.

Tik 1881 m. dokumentuose nurodoma, kad Jurbarke dirbo du laisvai praktikuojantys gydytojai – Borisas Solcas ir Josifas Kamenskis, pastarasis, tiesa, kitais metais iš Jurbarko išvyko ir po to daug metų dirbo Raseiniuose. O B. Solcas jurbarkiečius gydė maždaug iki 1907-ųjų.

Apie 1894 metus mieste pradėjo dirbti ir antrasis gydytojas – Isaakas Rabinovičius. Daug metų rūpinęsis jurbarkiečių sveikata, jis nusipelnė miestelėnų pagarbos ir meilės. „Ilsėkis ramiai, brangus žmogau ir geras daktare!“, – 1919 metais rašė laikraštis „Lietuva“, kai I. Rabinovičius tų metų rugpjūčio 11 d. „staigiai širdies liga, grįžęs nuo ligonio, mirė“. 1910–1915 metais netoli Jurbarko esančioje Šilinėje praktikavo gydytojas Jonas Girdvainis.

1920 metais uždarius Jurbarko ligoninę gyventojai be medicinos pagalbos taip pat neliko. Tuo metu „Medicinos“ žurnale nurodomi du Jurbarke praktikuojantys gydytojai: Elijas Levinas ir Leiba Geršteinas, mieste dirbo dantų gydytojas Mordchelis Simonovas ir dantistas Moisejus Rikleris, vėliau dar ir Raisa Monasevičaitė. Akušerių sąraše nurodoma II laipsnio akušerė Juzefa Kazlauskienė (vėliau – Gepnerienė) ir laikinai gavusi teisę praktikuoti Marcelė Zambacevičienė.

1922 m. tarp turinčių teisę nuolatos versti gydytojo praktika Lietuvoje nurodomi Jurbarko gydytojas Motiejus Barcevičius, dirbęs mieste bent jau iki 1932 metų, Leiba Geršteinas ir Tuvie Goldbergas.

Atkurtoji ligoninė

2025 m. buvusios Jurbarko ligoninės patalpose įkurdinta valstybinė plaučių ligų ligoninė, pirmoji Lietuvoje, specialiai pritaikyta gydyti tuberkuliozę. Anot V. Banaičio, po tokios ilgos pertraukos tai buvo tolygu įkurti naują ligoninę: neliko inventoriaus, personalo, be priežiūros likę pastatai buvo gerokai apirę, tad Sveikatos departamento direktorius, kadaise Jurbarko ligoninės vedėju buvęs B. Sipavičius, pirmiausia sudarė sutartį su Feinbergu dėl trobesių remonto. Tam buvo skirta 14 660 litų.

Ilgokai ieškota ligoninės direktoriaus. Tos pareigos buvo siūlomos M. Barcevičiui, netgi siųsta telegrama į Palangą žymiajam „varpininkui“ dr. Liudui Vaineikiui, bet šis atsisakęs. Tuomet, kaip minėta šio straipsnio pradžioje, B. Sipavičius įsakymu laikinai ligoninei vadovauti paskyrė P. Perevičių. Kaip rašo V. Banaitis, P. Perevičius reikalų perimti neskubėjo, o ir perėmęs ligoninės atidaryti negalėjęs, nes Feinbergo darbininkai labai blogai suremontavo pastatus, tad pirmuosius ligonius buvo galima priimti tik lapkričio pabaigoje.

Apie ligoninės atidarymą 2025 m. lapkričio 23 d. paskelbė laikraštis „Lietuva“, nurodydamas, kad joje pradėti priiminėti ligoniai, o vedėju paskirtas... dr. Aloyzas Petrikas (1893–1964). Šią informaciją patvirtina ir žurnalas „Medicina“, kurio 9–10 numeryje pranešama, kad ligoninės vedėju paskirtas gyd. Aloyzas Petrikas, buvęs Lietuvos universiteto įvado į vidaus mediciną katedros vyr. asistentas.

Apie čia įsikūrusią ligoninę 1926 m. vasario 20 d. žurnale „Iliustruotoji Lietuva“ rašyta: „ligoninė randasi apie pusę kilometro nuo miesto ir apie pusantro kilometro nuo Nemuno – sausoje, gražioje vietoje. Apie ją yra 8 ha nuosavos žemės. Žemė smiltinga, vietomis apaugusi pušimis. Susisiekimas vasaros metu patogus Nemunu, o kitu laiku geležinkeliu per Klaipėdą ar Tauragę iki Smalininkų stoties. Savo uždaviniu ši ligoninė yra pirma Lietuvoje, specialiai pritaikinta kovai su tuberkuliozu. Ji patalpinta keturiuose namuose, iš kurių 3 yra mūriniai ir vienas medinis. Didysai namas paskirta ligoninei, o kiti – ligoninės personalui ir ūkiui. Įrengiant šią ligoninę kreipta dėmesio, kad ji būtų prieinama ir nepasiturinčiai liaudžiai ir todėl mokesnis už dienos išlaikymą ir gydymą paskirti tik 4 litai, tuo tarpu kai valstybei atsieina vieno ligonio dienos išlaikymas ir gydymas ne mažiau kaip 8–9 litus. Gydyti priimami abiejų lyčių ir amžiaus žmonės, sergantieji visokiomis chroninėmis plaučių ligomis, ypatingai tuberkuliozu. Ligoniai gydomi naujausiais metodais; įrengiamas Rentgenas ir kalnų saulės šviesa.“ Ligoninė buvo skirta 50 ligonių.

Į klausimą kodėl būtent Jurbarke buvo įsteigta tuberkuliozės arba plaučių ligų ligoninė, iš dalies atsako dr. J. Žemgulio pastebėjimas, kad 1918 metais jam dirbant Jurbarko ligoninėje ambulatorijoje per pusantrų metų apsilankė 140 džiova sergančių ligonių. Koks buvo ligos paplitimo mastas vaizdžiai iliustruoja to meto spaudoje rašyti nekrologai. Vos pradėjusioje veikti Jurbarko ligoninėje 1926 m. pradžioje mirė trys jauni vyrai: vasario 21 d. – Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentas Feliksas Mackus, kovo 10-ąją – ateitininkas Vaclovas Vladas Butkus, kovo 14-ąją – ateitininkas Petras Jauniškis. Mirusiųjų galėjo būti ir daugiau, nes spauda, kaip ir šiais laikais, rašė tik apie žinomesnių žmonių mirtis.

Tiesa, ligonine buvo patenkinti ne visi – būta ir kritikos. 1926 m. rugsėjo 12 d. laikraštyje „Darbininkas“ buvo keliami Jurbarko plaučių ligoninės netvarkos pavyzdžiai: pro ją važiuojantys vežimai kelia dulkes, iš kanalizacijos duobės sklinda smarvė, ligoniai po du mėnesius neturį kur išsimaudyti. Kai kurie girti ligoniai kelia triukšmą. Katalikai ligoniai, kai juos aplanko kunigas su sakramentais, persekiojami.

Vis dėlto pacientų netrūko, nes Jurbarke gydėsi žmonės ir iš kitų Lietuvos vietovių, tad jau 1927 m. „Medicinoje“ pasirodė informacija: „Jurbarko plaučių ligų ligoninė praneša, kad dabartiniu metu ligoninėje laisvų vietų ligoniams nėra“. Trūkstant vietų kilo sumanymas ligoninę plėsti.

Pertvarkymas

1931 m. rugpjūčio 20 d. buvo pradėtas ligoninės remontas, tiksliau, rekonstrukcija, kurios metu ji buvo sumoderninta ir išplėsta. Dviejų aukštų pastato projektą paruošė žinomas inžinierius Karolis Reisonas (1894–1981), projektavęs ir Prisikėlimo bažnyčią Kaune. Statybos darbus prižiūrėjo vyriausioji statybos inspekcija ir vietos komisija iš apskrities inžinieriaus Ežerskio, ligoninės vedėjo dr. P. Perevičiaus ir ūkio vedėjo p. Chamanskio. Taigi, rekonstrukcijos metu ar iki jos pasikeitė ir ligoninės vedėjas. Kaip rašė „Lietuvos aidas“, 1932 m. gegužę baigiamą remontuoti ligoninę apžiūrėjo komisija – Sveikatos departamento medicinos skyriaus viršininkas dr. S. Virkutis, inžinierius Mačiūnas ir valstybės kontrolės atstovas (pavardė nenurodyta). Konstatuota, kad remonto darbai vyksta greitai. Per savaitę ligoninę nutinkuosią, tada būsiančios išdažytos grindys ir baigtas įrengti vandentiekis. Ypač gerai esanti įrengta ligoninės ventiliacija. Ligoninėje žiemą galės gydytis 100 ligonių, o vasarą jų būsią ir daugiau, nes šilelyje yra įrengtų namelių, kur galėsią miegoti ore po vieną ar po du ligonius.

Atnaujinta ligoninė po keleto atidėjimų duris atvėrė1932 m. rugpjūčio 30 d. „Visas ligoninės remontas kaštavo 350 000 litų. Už šiuos pinigus ligoninė visai pasikeitė. Ji padidėjo 60 lovų ir dabar joje telpa 100 lovų (buvo 40). Be to, centrinis šildymas, šviesos signalizacija, moderniškiausiai įrengta ventiliacija, praustuvai, tynės ir visa eilė kitų patobulinimų ligoninę padarė geriausią visoj Lietuvoj ir nė kiek ne blogesnę už tokias pačias gerai įrengtas užsienio ligonines“, – 1932 m. rugpjūčio 31 d. rašė „Lietuvos aidas“. Be pagrindinio pastato buvo plečiama ir aplinka. Anot „Lietuvos aido“, „dar šiais metais pradedamas statyti atskiras mūro trobesys virtuvei, skalbykla ir dezinfekcijai. Tam trobesiui pastatyti švietimo ministerija nemokamai davė jai priklausomus buvusių kunigaikščio Vasilčikovo rūmų griuvėsius, iš kurių tikimasi gauti apie 60-80 tūkstančių gerų plytų.ׅ“ Nurodyti statiniai buvo pastatyti 1933–1934 metais.

Priėmimas į ligoninę iš esmės priklausė nuo ligoninės vedėjo valios. „Kiekvienas kuris nori būti į ligoninę priimtas, turi dėl priėmimo atsiklausti ligoninės vedėją laišku arba telefonu. Pageidaujama juo daugiau suteikti žinių apie savo ligą. Esant laisvai vietai, ligoninė praneš laiką kada galima į ligoninę atvykti. Atvykę be pakvietimo į ligoninę gali būti nepriimti“, – 1932 m. rugsėjo 5 d. pranešė „Lietuvos aidas“.

1937 m. žurnale „Medicina“ vedėjas P. Perevičius paskelbė „Valstybinės plaučių ligų ligoninės dešimties metų veikimo apyskaitą“. Ligoninė turinti 85 lovas, personalas – 27 žmonės, iš kurių du gydytojai ir šešios gailestingosios seserys. 1935 metų gydymo rezultatai: iš gydytų ligonių 22,8 proc. pasveiko, 50,7 proc. sveikata pagerėjo, 2,1 proc. pablogėjo, 16,7 proc. būklė nepakito, 7,7 proc. mirė.

Įvairiu laiku nuo 1925 iki 1940 metų Jurbarko ligoninėje dirbo gydytojai Povilas Perevičius, Aloyzas Petrikas, Jonas Kilys (ar Kilis), Ona Vilutytė.

Jau 1935-aisiais ligoninę ketinta plėsti – kaip rašė „Lietuvos aidas“, tų metų spalio mėn. Jurbarko plaučių ligų ligoninę vizitavo Sveikatos departamento direktorius J. Maciūnas. Jis susipažino su pernai pastatyta moderniškai įrengta virtuve ir skalbykla. Projektuojama statyti dar vieną gydomąjį korpusą 100 ligonių (dabar gydosi 90–100). Ligoninė buvo praplėsta 1939 metais: vasarą vyko statybos, o 1939 m. lapkričio 20 d. „Lietuvos žinios“ informavo, kad buvo praplėstos Jurbarko ligoninės patalpos ir dabar joje gali gydytis apie 180 ligonių.

Bene dar pirmosios ligoninės metais tarp netoliese buvusių stačiatikių kapinių ir jos pastatų pasodinta pušaičių. 1926 metais naujosios ligoninės vadovybė ėmėsi žygių užsodinti pušaitėmis visą plotą iki kapinių, o vėliau ir apie ligoninę plytinčius laukus. Talkininkavo Jurbarko progimnazijos mokiniai. Per kelerius metus aplink ligoninę nusidriekė būsimojo šilelio jaunuolynai. Aptverti ir rūpestingai saugomi jie išaugo į tikrą mišką, daugelį metų džiuginusį ir dabar džiuginantį jurbarkiečius, tapusį laukinių gyvūnų namais. Kad ligoninės pušyne gyvena gausybė paukščių ir voverių, nestebina nieko. O štai 1935 m. balandžio 29 d. „Lietuvos aide“ pasakojama, kad Jurbarko ligoninės pušyne saugūs jaučiasi... kiškiai: medžioti čia draudžiama, o ligoniai ir administracija juos globojanti, žmonių jie nebiją.

Tarpukario spaudoje galima rasti ir daugiau neeilinių žinių iš Jurbarko ligoninės.

1928 m. Valstybės kontrolė padarė Jurbarko plaučių ligoninės reviziją. Iš karto pastebėtas tik 100 Lt trūkumas. Ligoninės ūkvedys R. išsigandęs kažkur pasišalino. Kitą dieną, nuodugniai patikrinus, rastas 20 000 Lt trūkumas. Ūkvedys R. buvo pabėgęs į Klaipėdos kraštą, bet paskui pats, nuvažiavęs į Kauną, pasidavė („Lietuvos aidas“, 1928-07-21, Nr. 138).

1930 m. darbininkas Juraitis įkrito į kasamą Jurbarko plaučių ligoninės šulinį, susižalojęs į rentinį galvą, paskendo vandenyje („Rytas“, 1930-08-18, Nr. 186).

1933 m. laikraštyje paskelbta žinutė, kad Jurbarko ligoninėje ligoniai skundžiasi dėl nepakankamo maisto („Lietuvos žinios“, 1933-02-28, Nr. 48).

Okupacija, karas ir pokaris

1940 m. birželio 15-ąją Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai Sveikatos apsaugos liaudies komisariatas netrukus perėmė ir Jurbarko valstybinę plaučių ligų ligoninę. 1940 m. lapkričio 1 d. joje dirbo 2 gydytojai: vedėjas P. Perevičius ir asistentas Borisas Reichmanas, 6 gailestingosios seserys, 11 slaugytojų ir apie 20 administracijos bei ūkio darbuotojų. Gydėsi 83 ligoniai. 1941 m. balandžio 20 d. į ligoninę atvyko dirbti trečias gydytojas Motiejus Šeštokas.

Prasidėjus karui ir Lietuvą bei Jurbarką okupavus vokiečiams, 1941 m. liepos 3-ąją gyd. B. Reichmanas buvo nužudytas kartu su kitais Jurbarko žydais.

Nors karo meto sąlygos buvo labai sunkios, ligoniai Jurbarko tuberkuliozės sanatorijoje (taip tuo metu buvo pervadinta ligoninė) buvo gydomi, tiesa, jų skaičius, lyginant su ankstesniais metais, sumažėjo (1939 m. Jurbarko ligoninėje gydėsi 534 ligoniai, 1940 m. – 483, 1941 m. – 375, 1942 m. – 349, 1943 m. – 396, 1944 m. – 290). Kaip rašo Juozas Malinauskas, sunkios karo meto sąlygos atsispindėjo ir to meto sanatorijos direktoriaus įsakymuose: sudarytai komisijai buvo pavesta atrinkti aukotinus karo reikalams sanatorijos metalus bei jų dirbinius, be kurių įstaiga galėtų apsieiti arba kuriems galima būtų gauti pakaitalus, o tarnautojams, gyvenantiems sanatorijos patalpose arba kuriems tarnybos pareigas atlikinėti tenka sutemus, griežtai prižiūrėti langų ir durų aptamsinimą.

1944 m. rudenį praėjus frontui, ligoninėje liko tik jos vadovas P. Perevičius, dvi medicinos seserys, kelios slaugytojos ir nedidelė dalis administracijos ir ūkio darbuotojų. Mieste buvo likusi ir akušerė J. Gepnerienė. Kadangi netiekta elektra ir neveikė vandentiekis, ligoninėje nebuvo šviesos, neveikė skalbykla, dezinfekavimo kamera. Lovų skaičius sumažėjo iki 40: 10 vidaus ir 30 užkrečiamųjų (TBC) ligų skyriuje, nurodoma 1944 m. lapkričio 20 d. anketoje. Ligoniams tada marškinių turėta 30 vienetų, kelnių – 20, paklodžių, užvalkalų – po 30, antklodžių, pagalvių, matracų, chalatų ligoniams – po 24, o chalatų personalui – 8. Visą pokarį trūko vaistų, todėl pravertė gyd. P. Perevičiaus vaistininko patirtis (jaunystėje jis dirbo vaistinėje Rusijoje): buvo naudojami vietiniais vaistiniai augalai, iš kurių gamintos tinktūros ir įvairūs preparatai. 1945 m. pabaigoje ligoninėje dirbo jau 5 medicinos seserys, tačiau antrasis gydytojas – Jonas Kiauleikis darbą pradėjo tik 1947 m. lapkričio viduryje.

Vėlesniais metais Jurbarko medicinos įstaigos, tarp jų ir ligoninė, po truputį buvo plečiamos ir pertvarkomos: 1948 m. vasarą su tuberkuliozės ligonine buvo sujungta Jurbarko ambulatorija, o motinos ir vaiko konsultacija – su gimdymo namais, rugsėjo 24 d. gyd. Jonas Naujokaitis ligoninėje oficialiai ėmėsi organizuoti chirurgijos skyrių. Tais metais ligoninėje buvo 60 lovų ir gydėsi 574 ligoniai. Dirbo 3 pagrindiniai gydytojai ir 2 antraeilininkai, 8 medicinos seserys.

Greitosios pagalbos skyriaus tuomet nebuvo. Ligoninė turėjo arklį ir vežimą, kuriuo veždavo maisto produktus, vaistus, žiemą iš Mituvos ar Nemuno ledą į ledainę. Elektrą miesto elektrinė tiekdavo iki pirmos–antros valandos nakties, tad kartais tekdavo prašyti miesto elektrikų toliau tiekti elektrą kol baigsis operacija. Ligoninėje budėdavo viena medicinos sesuo ir dvi sanitarės. Jei naktį prireikdavo gydytojo, kviesdavo šalia ligoninės gyvenusį vyr. gydytoją P. Perevičių, vėliau – antrąjį gydytoją J. Kiauleikį, o prireikus rimtesnės chirurginės pagalbos – gyd. J. Naujokaitį, kuriam neretai tekdavo po operacijos naktį namo grįžti tiesiausiu keliu per kapines ir neapšviestomis gatvėmis. Kartą dėl to chirurgui netgi nutiko nelaimė – jis įkrito į kapinėse pavakare šalia tako iškastą kapo duobę, kurios dieną, jam einant į darbą, ten dar nebuvo.

Sveikatos miestelis

Vėlesniais metais ligoninė plėtėsi, buvo įkuriami nauji skyriai, daugėjo lovų ir gydomų ligonių skaičius. Nuo 1964 metų pasikeitė ir pavadinimas – ji tapo Jurbarko rajono centrine ligonine.

Augant miesto gyventojų skaičiui, koncentruojant specializuotą medicinos pagalbą, senosiose patalpose darėsi vis ankščiau. Reikėjo statyti naują ligoninę. Kaip rašė tuometinis vyr. gydytojas J. Malinauskas, „teko daug raštų parašyti, daug durų varstyti, daug kam lankstytis, kol 1977–1980 m. centrinės ligoninės teritorijoje buvo pastatytas penkių aukštų 200 vietų gydomasis korpusas, nauja virtuvė, skalbykla, katilinė, patologinės anatomijos pastatėlis ir garažai.“ Naujajame gydomajame korpuse buvo operacinis blokas, klinikinė laboratorija, rentgeno kabinetas su nauja aparatūra. Atidaryti traumatologijos ir nervų ligų skyriai.

1985 m. šalia ligoninės pastačius poliklinikos pastatą, o 1989-siais – moterų ir vaikų konsultacijos pastatą, pasak J. Malinausko, „apie senąją ligoninę, pradėjusią kurtis dar caro laikais, susibūrė visos Jurbarko gydymo įstaigos. Kartu su sanitarijos ir epidemiologijos stotimi jos sudarė savotišką sveikatos miestelį“.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Jurbarko medicinos įstaigų struktūroje iš pradžių didesnių pasikeitimų nevyko. 1998 m. Jurbarko centrinė ligoninė tapo viešąja įstaiga.

Mažėjant rajono gyventojų skaičiui, vykstant šalies sveikatos sistemos reformoms, kito ir ligoninės struktūra, o gydymo įstaigai atėjo sunkūs laikai – 2009-aisiais uždarytas Akušerijos-ginekologijos skyrius, nes labai sumažėjo gimdymų, kalbėta, kad gali nelikti Chirurgijos-traumatologijos skyriaus ir netgi apie pačios ligoninės panaikinimą. Įstaiga skendėjo skolose. Vis dėlto atsilaikyti pavyko – pradėjus taupyti, sugebėjus pritraukti jaunų specialistų, padedant ir rajono savivaldybei, radusiai biudžete lėšų ligoninei. Buvo remontuojami ir rekonstruojami ligoninės pastatai, stiprinamos dienos chirurgijos ir reabilitacijos paslaugos, išlaikytas stacionaras.

2020 m. VšĮ Jurbarko ligoninė patvirtinta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rezidentūros baze, tai suteikė galimybę pritraukti dirbti daugiau gydytojų rezidentų. Šiuo metu ji gali priimti šeimos, vidaus ligų, anesteziologijos-reanimatologijos ir chirurgijos rezidentus.

Koronaviruso pandemijos metu Jurbarko ligoninė buvo tapusi atramine COVID-19 ligonine, į kurią buvo guldomi pacientai iš kitų Lietuvos vietų.

2023 m. spalio 25 d. minint 98-ąsias ligoninės veiklos metines atidarytos renovuotos Chirurgijos ir ortopedijos skyriaus patalpos, kurių remonto darbai vyko beveik trejus metus.

Po metų, švenčiant 99-ąjį gimtadienį, atidarytas atnaujintas Radiologijos skyrius su nauju įrenginiu – kompiuteriniu tomografu, o ligoninėje pradėta teikti kompiuterinės tomografijos tyrimo paslauga, dėl kurios iki tol Jurbarko rajono gyventojams tekdavo važiuoti į kitus miestus.

Į ateitį dabartinė ligoninės vadovė Rūta Lukšienė žvelgia su viltimi: bus statomi nauji erdvūs ir šiuolaikiški Priėmimo-skubios pagalbos ir Reanimacijos skyriai, startuoja dienos psichiatrijos paslaugos projektas, skatinantis pacientus nebijoti kreiptis dėl psichikos sutrikimų.

Žmonės

Dar nepriklausomos Lietuvos laikais ligoninės vadovu tapęs P. Perevičius 1959 m. balandžio 15 d. atsisakė vyriausiojo gydytojo pareigų ir liko dirbti Tuberkuliozės skyriaus vedėju. Vyriausiojo gydytojo pareigas perėmė Vincas Čepaitis, bet vadovavo neilgai – 1960 m. rugpjūčio 10 d. jam išvykus į Vilnių ligoninei vadovauti buvo paskirtas Juozas Malinauskas, šias pareigas ėjęs daugiau nei 20 metų – iki 1981 m. rugsėjo 7 d. Po jo vyriausiuoju gydytoju buvo Juozas Daukantas, nuo 1989 m. vasario 1 d. – Zigmas Bartkus, dirbęs Traumatologijos skyriaus vedėju. Vėliau ligoninei vadovavo Jonas Petkinis, Aivaras Šlekys, o nuo 2018-ųjų – Rūta Lukšienė.

„Pastatai, infrastruktūra, lėšos – jie svarbūs ir be jų mes negalime judėti į priekį. Bet visą ligoninės šimtmečio istoriją kūrė žmonės“, – švenčiant ligoninės šimtmetį kalbėjo Rūta Lukšienė.

„Už skaičių slypi daugelio medikų pasiaukojamas darbas“, – rašė ir buvęs ligoninės vadovas J. Malinauskas, paminėdamas Jurbarko legenda tapusią akušerę J. Gepnerienę, daugiau nei 30 metų ligoninei vadovavusį P. Perevičių, nuo 1944-ųjų iki 1973-ųjų Jurbarke dirbusį J. Naujokaitį, daug metų dirbusius medikus: pediatres Bronę Brajienę ir Oną Miežienę, terapeutę Eleną Janušienę, akušerį-ginekologą Povilą Ručinską ir kitus.

R. Lukšienė ligoninės šimtmečio šventėje padėkas įteikė buvusiems darbuotojams: gydytojai pulmonologei Birutei Kazakevičienei, vidaus ligų gydytojai Daliai Butėnienei, gydytojai kardiologei Romai Pocienei, gydytojui ortopedui traumatologui Valerijui Zdornovui, medicinos technikos inžinieriui Vytautui Duobai, vidaus ligų gydytojai Violetai Ganusauskienei, vidaus ligų gydytojai Onutei Makūnienei, slaugytojai Rasai Karalienei, gydytojui odontologui Jonui Levickiui.

Šventėje įteiktos ir Jurbarko rajono savivaldybės padėkos ilgamečiams darbuotojams: Reanimacijos-intensyvios terapijos ir operacinės skyriaus gydytojai anesteziologei reanimatologei Janinai Norkienei, Konsultacinės poliklinikos gydytojai neurologei Alinai Diržiuvienei, Reanimacijos-intensyvios terapijos ir operacinės skyriaus bendrosios praktikos slaugytojai Zitai Šimkutei, Klinikinės diagnostikos laboratorijos vedėjai medicinos biologei Leonidai Matusevičienei, Konsultacinės poliklinikos bendrosios praktikos slaugytojai Audrai Rožkienei, Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėjui, vidaus ligų gydytojui Česlovui Jonui Siaurusaičiui, Psichosomatinio skyriaus bendrosios praktikos slaugytojai Irenai Kazlauskienei, o taip pat vyriausiojo gydytojo pavaduotojai medicinos reikalams Vaidai Lukšienei ir pačiai vyriausiajai gydytojai Rūtai Lukšienei.

„Ligoninėje dirbo be galo daug įvairių kūrybingų, talentingų, profesionalių, atsidavusių žmonių. Kiekvienas jūsų, kas dirbote, kas dirbate dabar ligoninėje – jūs esate to šimtmečio dalelė“, – šventėje kalbėjo ligoninės vadovė.

O Jurbarko ligoninės istorija tęsiasi toliau...

Straipsnyje naudota informacija iš knygų „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ (1996, Vilnius), „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1918–1940 metai“ (2018, Vilnius), A. Giedraičio-Giedriaus „Mūsų Jurbarkas“ (1979, Čikaga, JAV), Vikipedijos, KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro, VšĮ Jurbarko ligoninės, lsveikata.lt, „Mūsų laiko“ interneto svetainių.