Kodėl jurbarkiškiai tėvus ir artimuosius tujina?

„Tu manęs netujink, aš su tavimi kiaulių neganiau“, – tikriausiai esate girdėję tokį posakį, nors Jurbarko krašte vietiniai į senelius, tėvus, brolius ir seseris, o ir į kitus giminaičius ar artimus panašaus amžiaus žmones įprastai kreipiasi žodžiu tu, tuo kai kada stebindami ar net piktindami kitų Lietuvos kraštų gyventojus, nes, atseit, mes žodžiu tu nepagarbą savo artimiesiems išreiškiame. Net mūsų kaimynai suvalkiečiai nuo senų laikų, kreipdamiesi į tėvus, vartoja tik mandagumo žodį jūs. Jiems, kaip ir daliai dzūkų, tujinimas reiškė didžiulę nepagarbą, neišsiauklėjimą. Už kreipimąsi į senelius ar tėvus žodžiu tu buvę galima gauti net antausį. O Jonas Jablonskis net ir Dusetose, Zarasų krašte, yra išgirdęs pasakymą „koks aš tau tu?“.

Tujinamas net Dievas

Taigi, ar jurbarkiškiai ką nors blogai daro, kad mėgsta tujinti? Gal derėtų į artimuosius kreiptis jūs ar tamsta? Įvardis jūs paprastai naudojamas tuomet, kai kreipiamasi į nepažįstamus, ypač vyresnio amžiaus, žmones, aukštesnes pareigas einančius asmenis. Na, o žodį tamsta šiais laikais galima išgirsti labai retai, dažniau didžiuosiuose Lietuvos miestuose ar kokio nors oficialaus renginio metu, kreipiantis į žmonių grupę. Visi tie trys įvardžiai yra geri ir tinkami vartoti, bet mūsų krašte  populiariausias yra labiausiai familiarus kreipimasis su žodžiu tu ir kokiu nors vienaskaitos II asmens formos veiksmažodžiu. Mūsų supratimu tas tu suteikia bičiuliškumo ir šiltumo jausmą. Taip jau esame įpratę kreiptis į namiškius, gimines ir bendradarbius. Įvardžiu tu mes vienodai, kaip ir žodžiais jūs ar tamsta, išreiškiame ir pagarbą. Net tardami maldos „Tėve mūsų“ žodžius į Dievą irgi kreipiamės įvardžiu tu. Kaip kad ir šventuosius tujiname.

Iki mūsų dienų yra išlikęs Martyno Mažvydo laikų gražus pasakymas su žodžiu tu: „Atverk kietą širdį, jeng Christus per žodį nū ing tave ineis“. O kiek tų tu lietuvių grožinėje literatūroje, kasdieniniame vartojime! Pavartę knygas ar žodynus, tikrai rasime labai gražių tujinimų pavyzdžių tradiciniuose buitiniuose sakiniuose ar frazeologizmuose: „Tik tu ma[n] nepasakok niekus!“, „Aš daba atsisėsiu i sėdėsiu, – a tu girdėjai!“, „O ko čia? Aš tau tu!“  (visus tris sakinius kalbininkai užrašė Jurbarkè), „Kaipgi tu – lietuvỹs buvai ir nebemoki kalbėt?!“ (užrašyta Aknystoje (Latvija), „Tik akis sudedu, tavi̇̀ matau sapnė[je] i rokuojuos su tavim“ (užrašyta Mažeikių krašte), „Tu pasakok, tu visokių atsitikimų žinai“ (paraginimą kalbininkai išgirdo Skuodo krašte), „Nieko, rodos, nepasakiau, o tu žiūrėk, kaip supyko“ (pasiguodimas iš Sintautų), „Ką tu čia dainuoji? (autorius – J. Biliūnas)...

Etiketo žinovai – griežti

Etiketo žinovų ir kalbininkų nuomonės šiuo reikalu šiek tiek išsiskiria. Etiketo taisyklių kūrėjai ir aiškintojai dažniausiai yra gana griežtos nuomonės ir labiau remiasi konservatyviu požiūriu – į kitą asmenį (net ir į mokyklinio amžiaus) siūlo kreiptis vartojant ne žodį tu, bet jūs, nebent yra susitarimas ar gautas to kito asmens leidimas jį tujinti. Rekomenduojama į asmenį, ypač esantį aukštesnėse pareigose ir (arba) vyresnį, kreiptis įvardžiu jūs, o artimumo ir nuoširdumo įvaizdžiui atskleisti prie to žodžio pavartoti ir asmens, į kurį kreipiamasi, vardą. Žmogų tujinti būtų galima nebent bendraujant su namiškiais ir itin artimais asmenimis.

Kalbininkai – liberalesni

Kalbininkų požiūriu lietuviški įvardžiai tu ir jūs yra geri kreipimosi žodžiai ir jie savo prigimtimi nėra nei mandagūs, nei nemandagūs. Kartais ta mandagumo daugiskaita jūs su veiksmažodžio 2-ojo asmens daugiskaitos forma gali turėti net ironišką, manieringą ir jausmų šaltumu ar konfliktine situacija dvelkiančią prasmę (pvz.: „O jūs, ponaiti, iš kokio šabakštyno čia dabar išlindote“, „Jūs, gerbiamasis politike, visus tik kritikuojate, o apie savo problemas tai nutylite“). Bet ir familiarus tujinimas gali atitolinti besikalbančiuosius (pvz.: „Ei, tu, ar jau pasirinkai elektros tiekėją?“, „O ką tu, direktoriau, man padarysi?“). Taigi, pasirenkant kreipimosi žodžius, reikėtų jausti, koks yra pašnekovas (ar jis į žmonių santykius žiūri pozityviai, empatiškai, ar yra toks, kuris nori išlaikyti atstumą, išsaugoti savo įvaizdį ar net pranašumą). Mandagumo žodžių vienaskaitos ar daugiskaitos formų vartoseną taip pat lemia ir įvairūs socialiniai, kultūriniai bei istoriniai veiksniai.

Vienas ar keli?

Kalbininkų mokslinių tyrinėjimų dėl lietuviškų mandagumo žodžių vartosenos nėra daug. Galima rasti šiek tiek straipsnių leidiniuose „Bendrinė kalba“ ir „Gimtasis žodis“, keletą studentų magistrinių darbų. Taip pat vertinga susipažinti su Jurbarko lituanistams gerai pažįstamos kalbininkės Giedrės Čepaitienės mokslinėmis įžvalgomis apie įvardžių vartojimo tendencijas. Na, o vienas iš naujausių tyrinėjimų yra paskelbtas Vilniaus universiteto elektroniniame mokslo žurnale „Taikomoji kalbotyra“ (Nr. 19). Jame galima paskaityti itin įdomų Aleksandros Ivanauskaitės ir Ingos Hilbig mokslinį darbą „Lietuvių kalbos mandagumo vienaskaitos ir daugiskaitos vartosena: jaunų žmonių kalbėsenos polinkiai“. Autorės, pristatydamos užsienio ir Lietuvos kalbininkų įvairias nuomones, pastebi, kad itin daug metų, gal net kelis šimtmečius, europiečiai vienaskaitos 2-ojo asmens formą vartojo kreipdamiesi į vieną asmenį, o daugiskaitos formą jūs – tuomet, kai kreipėsi į asmenų grupę. Nelengva nustatyti, kuomet daugiskaitos forma pradėta vartoti mandagiam kreipimuisi į asmenį, bet niekas nepaneigia fakto, kad tai buvo susiję su adresato galia, įtaka, turtingumu ar socialiniu vaidmeniu, pavyzdžiui – atstovavimu žmonėms. Mokslininkai teigia, kad mandagumo daugiskaita Europos kalbose dažniausiai pradėta vartoti norint parodyti galią, bet nuo XIX a. toks supratimas ir vertinimas ėmė menkti, o stiprėti – noras daugiskaitos kreipiniu parodyti tik tarpusavio santykių ribas ar pagarbos išreiškimą.

Mes, jurbarkiškiai, būdami skirtingų tarmių ir šnektų sandūroje, išsaugojome žemaitiškąją vienaskaitos 2-asmens formos kreipimosi į asmenį tradiciją. Ji Žemaitijoje buvo gerokai išplitusi, ypač tarpukariu. Žemaičiai vaikai kreipiniu tu kreipdavosi ne tik į namiškius, bet ir į kaimynus ar pažįstamus, nekreipdami dėmesio į žmogaus amžių. Ir tai jiems visiems buvo tiesiog įprastas reiškinys. Net keistai atrodydavę, kai kas nors pavartodavo žodį jūs. Žemaitis tarmėtyrininkas Vladas Grinaveckis savo studentams yra ne kartą pasakojęs anekdotišką situaciją apie tai, kaip vienas suvalkietis keliavo po Žemaitiją ir susitiko žemaitį. Pasisveikino jie, maloniai pasikalbėjo, o tuomet vietinis gyventojas buvo paklaustas – „o tai kur Jūs keliaujate?“. Žemaitis nieko neatsakė, o tik apsižvalgė aplink, norėdamas sužinoti, kas dar su juo keliauja...   

Keičiasi gyvenimas, keičiasi papročiai

Paskutiniaisiais dešimtmečiais labai pasikeitė žmonių tarpusavio santykiai. Gana didelė dalis tėvų vaikus auklėja jau kaip sau lygius, vienodai akcentuoja pagarbą ir bendraamžiams, ir vyresniems, ir jaunesniems. Dėl šios priežasties mandagumo formų vartosena jaunų žmonių kalboje gana stipriai keičiasi, dažnėja žmogiškąjį lygiavertiškumą pabrėžiančio tujinimo vartojimas. Tačiau daugeliui vyresnio amžiaus lietuvių vis dar nemalonu išgirsti, kai radijo ar televizijos laidų vedėjai (ypač jaunosios kartos) gana dažnai jau kreipiasi į pašnekovą žodžiu tu. Bet tegul nestebina ir neliūdina toks bendravimas. Keičiasi gyvenimas, keičiasi papročiai. Šių dienų žiniasklaidoje jau net imama  diskutuoti ir teigti, kad daug sėkmingiau dirbama ir yra didesnis pasitenkinimas savo darbu tose organizacijose ir verslo grupėse, kuriose yra to tujinimo ir vardų vartojimo. Ir atvirkščiai – kad formalus bendravimas su nuolatiniu jūs tarp vadovų ir darbuotojų, taip pat tarp bendradarbių jau parodo esant problemų ir įtampos darbovietėje.

Kitur – vis kitaip

Užsienio šalyse vartojami įvairūs kreipimosi į asmenį žodžiai. Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Prancūzijoje ir dalyje kitų Europos šalių tarpusavio bendravime išlieka žodis jūs. Skandinavijos šalyse labiau vartojama familiaresnė forma, atitinkanti mūsų tujinimą. Štai Suomijoje net oficialioje aplinkoje bendravimas yra gana laisvas, neformalus, todėl yra įprasta tujinti, o jų kreipinys, atitinkantis mūsiškį jūs, jau naudojamas tik itin formaliose situacijose. Amerikiečiai taip pat mėgsta tujintis. O Urugvajuje visai normalu mokiniui ar jo tėvams į mokytoją kreiptis žodžiais „tu, mokytojau“ – nes jis yra tarsi draugas, su kuriuo bendraujama beveik kasdien.

Mūsų savastis

Taigi, žmonių santykiai labai įvairūs. Ir visada reikėtų atsižvelgti į vietos gyventojų papročius. Formaliai kalbos vartotojų požiūriu visais trimis žodžiais tamsta, jūs ir tu kreiptis į tėvus,  senelius, draugus ar artimus kolegas yra tinkama. O mes, jurbarkiškiai, nebijokime ir vartokime iš žemaičių kažkada pasiimtą ir atmintyje išlikusį tujinimą. Priimkime tai kaip normalų faktą. Tačiau visuomet verta jausti ir bendravimo aplinką: kas įprasta Jurbarkè, nebus įprasta Vilkaviškyje ar Marijámpolėje, kas įprasta šeimoje, tas nelabai tiks apsilankius įstaigoje, o ypač bendraujant su aukštos visuomeninės padėties ar visai nepažįstamu žmogumi. Na tiesiog, reikėtų būti atsargiems, kad mūsų tujinimasis kitam, ypač nežinančiam mūsų krašto specifiškumo, netaptų nemalonus ar net įžeidus. Gal tada geriau tuos mandagumo vienaskaitos ar daugiskaitos įvardžius pakeisti kitomis formomis, pavyzdžiui: žodžiu mes arba beasmeniais žodžių junginiais (pvz.: gal teko girdėti, ar pasisekė gauti).  

Nenusiminkime, kad kai kas mumis stebėsis dėl to tujinimo, pavadins stačiokais ar dar kaip kitaip, bet tai yra jau mūsų savastis. Juk tie tujinimai, kaip ir žodis mergučė (mergučia), o taip pat ir Lietuvoje jau daug kur užmiršta dviskaita (einava, užsukiva, nusipirkiva, dainuokiva) ne kartą taip gražiai nuskambėjo dar ir šių metų Jurbarko krašto šventėje.