Karo liudijimai. Tetiana ir Julia

Šiandien – ketvirtosios karo Ukrainoje metinės. Daugiau nei 1400 dienų mirčių, kraujo, skausmo, baimės... Ir begalinio ilgesio tų, kurie gelbėdami savo ir savo vaikų gyvybes, paliko šalį ir tapo karo pabėgėliais. Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūros (UNHCR) duomenimis, dėl karo iš Ukrainos pasitraukė apie 7 milijonus gyventojų. Iš to milžiniško srauto apie 200 žmonių, daugiausia moterų ir vaikų, įsiliejo į Jurbarko krašto bendruomenę.

Moterys, kurių istorijas užrašiau, Jurbarke jau keletą metų mokosi lietuvių kalbos, o man likimas lėmė būti jų mokytoja. Per tą laiką pažinome vienos kitas, susidraugavome, išsikalbėjome... Jau seniai kirbėjo mintis jų papasakotas istorijas užrašyti. Kaip Rusijos karo nusikaltimų liudijimus ir kaip priminimą mums visiems, koks šiurpus yra karas, laužantis likimus ir griaunantis gyvenimus.

Šios istorijos – tik kelios iš daugelio. Jos nėra kažkuo ypatingos, nes su panašiais išgyvenimais susidūrė beveik visi dėl karo baisumų pasiryžę palikti savo namus ukrainiečiai.

Jau ketvirti metai Tetiana dirba „Ryto“ kavinės virtuvėje. Nuotraukoje su kavinės savininku G. Žemaičiu. O. Mazur nuotr.

Tetiana: „Nuo pirmos karo dienos laukiam taikos“

Tetiana Baieva gyveno Ukrainos rytuose, apie 30 km nuo sienos su Rusija esančiame Charkive. Ji su nostalgija prisimena, kaip milijoninis miestas, senais laikais buvęs netgi Ukrainos sostine, atrodė prieš karą: labai gražus, su daug universitetų, plačios gatvės ir jaukūs namai.

Iki karo Tetianos šeima gyveno įprastą gyvenimą: dirbo, augino vaikus, kūrė buitį, svajojo apie ateitį. Šeimoje augo du sūnūs. Vyresniajam, Romai, prieš karą suėjo 25-eri. Jis jau buvo baigęs institutą, pradėjo savo automobilių remonto verslą, kuris neblogai sekėsi. Romai padėjo visa šeima. Jaunesnysis, Igoris, mokėsi septintoje klasėje. Tetiana tuo metu turėjo nedidelę saldumynų parduotuvėlę, kurioje pati ir dirbo. „Kai grįždavau iš darbo, mažasis sūnus sakydavo: kaipgi tu galėjai pavargti, juk tavo toks geras darbas – sėdėti ir saldainius valgyti“, – juokiasi prisiminusi tas dienas Tetiana. Vyras dirbo taksi firmoje. Netoliese savo bute gyveno močiutė – vyro mama. „Gyvenome, kaip galėjome, už savo pačių uždirbtus pinigus, kūrėme ateities planus. Prieš karą mums nekilo jokių minčių, kad gali kažkas tokio įvykti“, – kalba moteris. Nors tarp žmonių sklandė įvairių gandų, Tetianos šeima jais netikėjo. Naujuosius 2022-uoius metus visi kartu sutiko namuose – džiugiai, su laimės ir sveikatos linkėjimais, su šampano taure ir be jokių blogų nuojautų.

„Pradėjo drebėti visas kūnas“

Tetianai į atmintį neišdildomai įsirėžė pirmoji karo diena. Ankstyvą 2022 metų vasario 24-osios rytą ji jau buvo prabudusi, kai kažkur toli pasigirdo neaiškūs lyg ir sprogimų garsai. Žiemos rytą mieste būna tylu, sako Tetiana, todėl labai gerai girdėjosi. Iš pradžių ji pagalvojo, kad gal kurioje iš gamyklų, kurių Charkive daug, įvyko avarija. Pradėjo skambinti pažįstamiems, klausdama, kas nutiko, ir sužinojo: prasidėjo karas. „Pradėjo drebėti visas kūnas, turbūt iš baimės nustojo dirbti galva, jokių minčių, ką toliau daryti“, – pasakoja moteris.

Internete pasipylė vaizdo įrašai apie keliais judančius tankus ir rusų kariuomenę, kuri per Charkivą veržėsi toliau į Ukrainą, apie apšaudymus. Buvo labai baisu, o jokios oficialios informacijos tuo metu dar nebuvo, prisimena ji. Pirmomis karo dienomis Tetianos šeima, kaip ir kiti miesto gyventojai, stengėsi niekur neiti, sėdėjo namuose. Užsidarė visos įstaigos, mokyklos, parduotuvės, vaistinės. Sūnėnas sirgo diabetu, buvo būtinas insulinas, tačiau vaistinės nedirbo. „Nežinojom, ką daryti“, – prisimena ji.

Po keleto dienų okupantai pradėjo bombarduoti miestą. Moteris prisimena tą baisų lėktuvų gausmą – tarsi ant tavęs važiuotų 20 garvežių. Bombardavimai prasidėdavo apie 5 val. ryto. „Dar trejus metus po to aš visada be jokio žadintuvo prabusdavau penktą valandą ryto, taip giliai į pasąmonę įsirėžė tas siaubas“, – kalba Tetiana. Prasidėjus bombardavimams vyras liepė jai su sūnumi išvažiuoti iš miesto. „Važiuokite, bent jūs išliksite gyvi“, – sakė jis. „Verkiau pusantros valandos, per visą gyvenimą nebuvau taip verkusi“, – ir dabar su ašaromis akyse prisimena ji.

„Nežinojom, ar dar susitiksim“

Šeima išsibarstė. Charkive liko Tetianos vyras ir vyresnysis sūnus. Tada moteris dar nežinojo, ar su jais kada nors susitiks. Jau buvo įsibėgėjusi gyventojų evakuacija. Kas galėjo, išvyko savo automobiliais, kitus vežė autobusais, traukiniais. Vėliau važiuoti automobiliais pasidarė pavojinga – okupantai pradėjo apšaudyti kelius. Tetiana su seserimi, abiejų nepilnamečiais vaikais ir dar vienais giminaičiais išvyko traukiniu į Lvivą. Traukinių išvykimo laikas iš anksto buvo neaiškus. „Dvi valandas stovėjome šaltyje ir laukėme traukinio, aš visą tą laiką kalbėjau maldą „Отче наш“ („Tėve mūsų“). Mums pasisekė, gavome sėdimas vietas“, – pasakoja Tetiana. Visas per daug metų užgyventas turtas liko namuose, su savimi pasiėmė tik dvi kuprines.

Iš Lvivo autobusu pavyko pasiekti Lietuvą. Kodėl važiavo į Lietuvą ir būtent į Jurbarką? „Tokia buvo likimo valia“, – atsako moteris. Čia gyveno jos pusbrolio pažįstamas, kuris juos su sūnumi ir priėmė. Jurbarką pasiekė 2022 metų kovo 10 dieną. „Mus čia iš karto priėmė į šiltus namus, – sako Tetiana, – Žemai lenkiuosi tiems žmonėms, kurie mus priglaudė, visą laiką palaikė. Mums pasisekė, nes daug ukrainiečių tuo metu laukė eilėse priėmimo punktuose, sėdėjo su vaikais šaltose patalpose“.

Linki sveikatos ir taikos

Taip prasidėjo visai kitas gyvenimas – nepažįstamame mieste, tarp kitos tautos žmonių, kalbančių nesuprantama kalba. Ypač sunkiai adaptavosi paauglys sūnus, netekęs įprastos aplinkos, draugų, mokyklos. Pati Tetiana atkakliai kabinasi į gyvenimą svečioje šalyje: jau po mėnesio nuo atvykimo pradėjo dirbti kavinės „Rytas“ virtuvėje, kur tebedirba iki šiol, lanko lietuvių kalbos kursus. Šiais metais ji išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, neblogai supranta ir po truputį jau kalba lietuviškai, savarankiškai studijuoja Lietuvos Respublikos Konstituciją, ruošiasi laikyti Konstitucijos egzaminą.

Ukrainoje likusiam vyrui su sūnumi nelengva. Stresas, išsiskyrimas su šeima ir pergyvenimai atsiliepė sveikatai, vyrą ištiko insultas, jis ilgai gydėsi. Sūnus turėjo uždaryti savo verslą. Šiuo metu vyras, jau pensininkas, prižiūri savo seną mamą. Buvo atvažiavęs į Jurbarką aplankyti šeimos. Nors Charkive dabar daug griuvėsių, laimei, jų daugiabutis išliko nesugriautas.

Tetiana prisimena, kaip jos mama dar senais laikais artimiesiems linkėdavo sveikatos ir taikos. Tada jai, sovietinių laikų mokinei, tas palinkėjimas atrodė nei šioks, nei toks. Dabar ji supranta, kokie prasmingi buvo šie žodžiai ir pati visiems linki sveikatos ir taikos.

Gyvenimas tęsiasi, tačiau ukrainiečių ateitis toli gražu neaiški. Moteris pergyvena dėl sūnaus Igorio – Lietuvoje pilnametystės sulaukęs vaikinas uždaras, nesusiranda draugų, jam sunku. „Karo išgyvenimai, prieš tai buvusi izoliacija dėl kovido padarė nemažą poveikį jaunų žmonių psichikai“, – su liūdesiu sako Tetiana. O labiausiai vargina nežinomybė, kaip bus toliau. „Nuo pirmos karo dienos laukiam taikos“, – kalba moteris.

Julia su dukra Ksenia. L. Juškaitienės nuotr.

Julia: „Vienintelė mintis – apkabinti savo vaiką“

Julios Romaniutos šeima iki karo gyveno Melitopolyje. Per šį miestą eina pagrindinis kelias ir geležinkelis, jungiantis Ukrainos žemyninę dalį su Krymu, todėl jau pačiomis pirmomis karo dienomis jis buvo užimtas okupacinės rusų kariuomenės. Iki karo šis miestas Ukrainos pietuose turėjo apie 130 tūkst. gyventojų, šiuo metu gerokai ištuštėjęs: daug vietinių gyventojų evakavosi, nemažai žuvo. Į jų vietą okupantai atsiuntė ne tik rusų, bet ir osetinų, čečėnų, kitų pietinių respublikų piliečių.

Graži, visada maloniai besišypsanti, šviesiaplaukė Julia turi puikų išsilavinimą – yra baigusi net kelis aukštuosius mokslus, gerai kalba angliškai. Nemažai metų ji dirbo Melitopolio universitete dekano pavaduotoja, vėliau vadovavo logistikos įmonei. Paskutiniaisiais metais prieš karą moteris užsiėmė grožio procedūromis – turėjo savo manikiūro-pedikiūro kabinetą. Ši veikla jai labai patiko, klientų netrūko. Vyras nuo 2019 metų važinėdavo į Lietuvą, kur dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Melitopolyje gyvena Julijos tėvai, brolis, kiti artimieji, daug draugų.

Reikėjo padėti vyrui

Julia sako puikiai prisimenanti kiekvieną tų siaubingų dienų akimirką. Jau 2021 metų paskutiniais mėnesiais ji pradėjo jausti kažkokią neaiškią grėsmę, naktimis negalėdavo užmigti, vis atrodė, kad kažkas nelaukiamas įsiverš. Metų pabaigoje sunkiai susirgo Julios vyras – gydytojai nustatė, kad jo krūtinės ląstoje yra neaiškus auglys. Didelėmis pastangomis pavyko susitarti, kad 2022 metų vasario 24 d. Kyjivo ligoninėje jam būtų atlikta operacija. Taigi vasario 22 dieną Julia su vyru traukiniu išvažiavo į Kyjivą. Moteris prisimena nustebusi, kai į jų traukinį Zaporižėje įlipo labai daug kariškių, pagalvojo, gal jie vyksta į kažkokius mokymus. Tiesa, kalbų ir gandų, jog gali prasidėti karas, buvo. Dar prieš kelionę į Kyjivą Julios pažįstamas kariškis ją perspėjo: „Ruoškitės, bus karas, išvažiuokite su šeima“. Tačiau tuomet rimtai tų patarimų ji nepriėmė – reikėjo ieškoti galimybių, kaip padėti sergančiam vyrui.

Kyjive vyrą iškart pradėjo ruošti operacijai, kuri turėjo būti atlikta kitą rytą. Julia apsigyveno hostelyje šalia ligoninės, kambarys buvo 15 aukšte. Rytą atsikėlusi 5 valandą ruošėsi eiti į ligoninę. Koridoriuje buvo kažkoks sujudimas, girdėjosi šūksniai. Iš administratorės Julia išgirdo: „Jūs ką, nežinote? Karas prasidėjo“. Žvilgtelėjo pro langą ir oro uosto pusėje pamatė sprogimus. „Stoviu ir nežinau ką daryti“, – prisimena ji. Pirmiausia puolė skambinti dukterėčiai į Melitopolį, pas kurią liko vienuolikmetė dukra Ksenia, tačiau niekas neatsiliepė. Pasirodo, merginos dar miegojo, neišgirdo kitoje miesto pusėje pradėjusių griaudėti sprogimų. Kai pagaliau prisiskambino, liepė dukterėčiai bėgti į jų butą ir paimti bent Ksenios dokumentus.

Ligoninėje buvo didelė suirutė. Visus galinčius vaikščioti ligonius siuntė namo. Gydytojo, kuris iš pat ryto turėjo operuoti Julios vyrą, vis nebuvo, jis buvo užstrigęs milžiniškose spūstyse. Visi, kas galėjo, stengėsi išvažiuoti iš miesto, nes kalbėta, kad iš visų pusių į Kyjivą veržiasi rusų kariuomenė. Kai pagaliau sulaukė gydytojo, šis pasakė, kad nieko nedarys, ir liepė vežtis sergantį vyrą namo.

Kelionė per fronto liniją

„Ligoninę palikome su dideliu širdies skausmu ir beviltiškumu, o galvoje buvo vienintelė mintis – kaip pasiekti Melitopolį, kur liko Ksenia“, – prisimena Julia. Jokio transporto, kuriuo galėtų grįžti, nebuvo. Tik po pietų sužinojo, kad vakare iki Zaporižės važiuos traukinys. Atstovėję ilgose eilėse su vyru šiaip ne taip gavo bilietus skirtinguose vagonuose ir vėlai vakare pritemdytomis šviesomis išvyko. Širdyje buvo neramu, nes Melitopolyje gyvenantis brolis pranešė, kad tos dienos vakare daug rusų tankų pasiekė miesto pakraštį ir ten pradėjo kažkokius manevrus, matyt, tam, kad pagąsdintų gyventojus. Ksenia su ją globojančia dukterėčia tuo metu jau buvo išvežtos į kaimą pas Julios brolį ir tėvus.

Traukinys laimingai pasiekė Zaporižę, bet iki namų dar buvo likę apie 130 km. Autobusai į tą pusę nebevažiavo. „Brolis skambina, kad rusų tankai jau stovi darže prie namų, visiems labai baisu“, – prisimena Julia. Jos vyrui tuo metu pavyko surasti taksistą, kuris už didelę pinigų sumą Julią su vyru sutiko parvežti į Melitopolį. Atsirado dar du žmonės, kuriems taip pat būtinai reikėjo pasiekti šį miestą – jaunuolis norėjo supažindinti tėvus su savo mergina. Važiuodami iš pradžių kelyje sutiko labai daug Ukrainos karo technikos. Maždaug iki pusės kelio judėjimas buvo gana intensyvus, paskui staiga pastebėjo, kad iš priekio niekas nebevažiuoja. Kai iki Melitopolio buvo likę apie 50 kilometrų, dešinėje kelio pusėje lauko vidury pamatė patrankas. Pasigirdo baisus trenksmas, mašina net pašoko į orą – tai iššovė ukrainiečiai. „Buvo sunku suvokti, kodėl sava armija taip daro“, – sako Julia, tik vėliau supratusi, kad taip buvo perspėti nevažiuoti toliau, kur prasidėjo karo zona.

Ryšys su Melitopolyje esančiais šeimos nariais pradėjo trūkinėti, o jie suprato, kad jeigu nori pasiekti kelionės tikslą, turi bandyti važiuoti aplinkiniais keliais. Vairuotojas atsisakė važiuoti toliau. Tik šiaip ne taip pavyko jį įtikinti nuvežti iki miesto pakraščio. Į Melitopolį įvažiavo pro oro uostą. Jis degė, viskas aplink skendėjo dūmuose, girdėjosi sprogimai. Netoli oro uosto gyveno draugai, iš kurių sužinojo, kokia padėtis mieste. Tuo metu Ukrainos kariuomenė iš miesto jau buvo atsitraukusi, kovos vyko už Melitopolio, ties ta vieta, kur važiuodami matė patrankas.

Aplink griaudėjo sprogimai

Abu ginė viena mintis – kuo greičiau pasiekti dukterį ir artimuosius, tuo metu buvusius kaime. Pėsčiomis patraukė link savo namų, iki kurių buvo apie valanda kelio. Buvo baisu – šalia važiuoja priešo tankai ir nežinai, ką jie gali padaryti. Pasiekus namus per trečiame aukšte esančio buto langus Julia pamatė, kad gatvėje bėgioja „žali žmogeliukai“, jie šaudo, o kulkos atšoka nuo asfalto. Suprato, kad miestas tikrai užimtas.

Susirinkę daiktus, šaldytuve buvusį maistą, savo automobiliu išvažiavo į kaimą. Iš pradžių bandė vykti artimiausiu keliu, per pietinį išvažiavimą iš miesto, bet pasiekę transporto žiedą pamatė pakelėje sušaudytą automobilį ir greitąją pagalbą su užrašu „Груз 200“ („Krovinys 200“), kuria transportuojami žuvusieji. Pasuko kitu keliu. Kai iki kaimo, kuriame gyveno  artimieji ir jų laukė Ksenia, buvo likę 8 km, privažiavo sankryžą. Čia visomis kryptimis stovėjo kolonos rusų tankų, laukė ženklo pajudėti pirmyn. Pamatė haubicą, kurios vamzdis buvo nukreiptas tiesiai į juos. Automobilį sustabdžiusiam automatu ginkluotam kariškiui stengėsi išaiškinti situaciją, laimei, buvo praleisti.

Kai pasiekė brolio namus kaime, visi namiškiai buvo kieme. Darže stovėjo rusų tankai. Bet Juliai buvo svarbiausia, kad pagaliau galėjo apkabinti savo vaiką. Greitai apsisuko ir tuo pačiu keliu grįžo į miestą.  Tik pasiekus namus, nugriaudėjo didžiulis sprogimas, aptemo dangus. Rusai tuo metu užiminėjo ir sprogdino pastatus Melitopolio centre – Valstybės saugumo pastatą, ligoninę ir kitus objektus. Tie baisūs sprogimai nesiliovė ir vėliau.

Viltis – Kauno klinikos

Taip Julios šeima gyveno 3 mėnesius. Nuolat vykdavo apšaudymai, bombardavimai. Žmonėms buvo sudėtinga gyventi be būtinų vaistų, be maisto produktų, tačiau viskuo dalinosi vieni su kitais. Atsiradus galimybei išvažiuoti į kaimą, parsiveždavo maisto atsargų iš tėvų. Tuo metu pasiligojusio vyro sveikata vis blogėjo, kilo temperatūra, jam buvo sunku pakilti iš lovos. Kovo mėnesį pradėjo veikti Onkologijos skyrius ligoninėje ir kovo 31-ąją vyrui ten atliko operaciją. Tada tiksliai sužinojo, kad jam jau gerokai pažengusi onkologinė liga. Ligoninėje trūko vaistų, didelėmis pastangomis  pavyko gauti ir parsivežti iš Krymo vaistų tik dviem chemoterapijoms. „Ką aš galiu padaryti, – skėsčiojo rankomis gydytojas. – Mes jau ir ne Ukraina, bet dar ir ne Rusija. Bandykit vežti vyrą į Zaporižę, gal pavyks kirsti karo veiksmų zoną“. Julia verkė iš beviltiškumo, nežinojo, ką daryti. Atsitiktinai feisbuke perskaitė, kad savanoriai iš Kyjivo sergančius vaikus išveža į Lenkijos, Vokietijos ir kitų užsienio šalių ligonines. Tada ir jai kilo mintis ieškoti pagalbos užsienyje, sėdo prie kompiuterio ir išsiuntė laiškus į kelias Lenkijos ir Lietuvos ligonines. Labai greitai gavo atsakymą iš Kauno klinikų – kvietė nieko nelaukiant atvažiuoti gydytis. Tai buvo viltis.

Į Lietuvą šeima važiavo savo automobiliu. Vienintelis kelias išvažiuoti iš Melitopolio buvo per Krymą, o tai reiškia per Rusiją, nes visur aplink vyko karo veiksmai. Kelionė per pačią Rusiją buvo labai sunki ir varginanti, jautė didelę įtampą. Vairavo sergantis vyras. Sieną kirto Latvijoje. Iš Melitopolio išvažiavo 2022 m. gegužės 25 d., Lietuvą pasiekė gegužės 29-ąją. Dar būdami Ukrainoje susisiekė su UAB „Manvesta“, kurios atstovai žadėjo surasti, kur jiems apsistoti Lietuvoje. Latvijoje gavo žinutę, kad gali apsigventi Vadžgiryje. „Ten pragyvenom tris laimingus savo gyvenimo mėnesius“, – kalba Julia. Juos pasitiko ir visą laiką nuoširdžiai globojo seniūnas Sigitas Vaitiekūnas ir bibliotekininkė Erika Žievienė. Julia kupina dėkingumo visiems, kurie tuo metu labai padėjo. Vyrą iškart nuvežė į Kauno klinikas, kur jis praėjo visą chemoterapijos kursą, sveikata pagerėjo. Pasitarę nusprendė kol kas negrįžti į priešų valdomą Melitopolį, likti Lietuvoje. Dukterį ketino leisti į Jurbarko miesto mokyklą, todėl artėjant mokslo metams išsinuomojo butą mieste. Čia ir gyvena iki šiol.

„Reikia gyventi čia ir dabar“

Julia jau neblogai supranta lietuviškai, po truputį bando kalbėti, išlaikė valstybinį A2 lygio lietuvių kalbos egzaminą, mokosi vairuoti automobilį, pažįstamiems ir draugams teikia manikiūro-pedikiūro paslaugas. Šiuo metu ji gilinasi į podologiją (pėdų ir pažeistų kojų nagų priežiūra – aut. pastaba). Jurbarke tai būtų nišinė paslauga, tad Julia turi planų atidaryti mūsų mieste savo manikiūro-pedikiūro kabinetą. Vyro sveikata šiuo metu nebloga, jis vėl dirba „Manvestoje“ tolimųjų reisų vairuotoju. Puikiai lietuviškai kalbanti duktė Ksenia sėkmingai mokosi Vytauto Didžiojo progimnazijoje.

„Čia jau ketvirtas mūsų ruduo, – kalba moteris. – Iš pradžių visos mūsų mintys ir siela buvo ten, Melitopolyje. Ten mūsų tėvai, namai, artimieji. Pirmus dvejus metus net minčių nebuvo, kad galim negrįžti. Bet kai Lietuvoje prabuvom trejus metus, smegenys pradėjo suvokti, kad reikia gyventi čia ir dabar, reikia mokytis kalbą, pažinti vietines tradicijas. Gyvename Lietuvoje, valgome lietuvišką duoną ir po truputį įsigyvename čia. Lietuviškos šventės ir tradicijos tapo mums labai artimos, dabar švenčiame dvejas šventes – ukrainietiškas ir lietuviškas.“