Kai Jurbarke skambėjo „Šabat šalom“

Rugsėjo 8-ąją, minint Europos žydų kultūros dieną, Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka pakvietė į savotišką kelionę laiku, leidusią bent mintimis sugrįžti į senąjį Jurbarką, kai čia gyveno gausi žydų bendruomenė, o lietuviams nereikėjo aiškinti, kas yra šabas, kai šeštadieniais čia skambėdavo pasveikinimas „Šabat šalom“. Anksčiau tai buvo kasdiena, o dabar – saugotinas paveldas, apie kurį paskaitoje „Šabo džiaugsmai ir taisyklės“ jurbarkiečiams pasakojo kultūros paveldo specialistė, gidė, edukatorė Jurgita Jackevičiūtė-Meškienė.

Jurgita Jurbarke svečiavosi pirmą kartą, tad pasidžiaugė mieste išsaugotomis senosiomis žydų kapinėmis, mat ne visur tai padaryti pavyko, kaip kad jos gimtojoje Ukmergėje. Vienur žydų kapinės sulygintos su žeme, kitur paverstos ganyklomis.

Nuo žvakių iki taurių

Vis dėlto tą dieną Jurgita atvyko ne kalbėti apie liūdnus dalykus, o priminti apie didžiausią žydų šventę, švenčiamą kiekvieną savaitę – šabą. Prieš pradėdama pasakoti, ji iš medžiaginio krepšelio, papuošto hebrajiškomis raidėmis, traukia ir ant stalelio rikiuoja įvairius antikvarinius daiktus: taures, taureles, žvakides, lėkštelę, dėžutes, kepuraites, žvakes ir kitus daiktelius, kurių paskirties iš pirmo žvilgsnio net nesuprasi. Paaiškina, kad jie visi buvo naudojami šabo metu, o ji juos surinko, surado, supirko svečiuodamasi įvairiose šalyse. Kalba kaip mokytoja per pamoką, kad ne tik suaugę, bet ir mokiniai suprastų, nes į paskaitą apie žydų šabą susirinko ir smalsios vyresnio amžiaus moterys, daug skaitančios ir lankančios kultūros renginius, ir gimnazistai, lydimi dailės mokytojos. Ne tik mokiniai, bet ir vyresnieji tą dieną sužinojo ir daug naujų žodžių: Tora, chala, talitas, kipa, arba jarmulka, kidušas ir kt., ir tai, ką jie reiškia.

 Švenčia šeštadienį

Pasirodo, kad šabas religingiems žydams yra tokia svarbi šventė, jog dėl jos gali tekti net gedulą atidėti, nes šabo metu liūdėti negalima. Beje, šabo metu daug ko negalima daryti – priskaičiuojama per 1500 įvairiausių draudimų.

Šabas, pasak Jurgitos, švenčiamas, nes tai vienintelė šventė, paminėta dešimtyje Dievo įsakymų, tik krikščionys švenčia sekmadienį, o žydai – šeštadienį (sekmadienis jiems darbo diena, kaip mums pirmadienis). Švęsti šeštadienį žydai ruošiasi kaip lietuviai Kalėdas, Naujuosius metus ar savo gimtadienį (čia, kad ir jaunimas suprastų). Visa šeima tai dienai iš anksto ruošiasi: nusiteikia mintimis, nusiprausia, pasipuošia, iš anksto pasigamina valgius, kuriais mėgaujasi, susėdę prie šventinės vakarienės stalo. Beje, šabas prasideda jau penktadienį, saulei nusileidus, kai šeimos moterys (mama ar močiutė) uždega dvi žvakes. Susėdus prie gausiai nukrauto stalo, neskubama valgyti. Pirmiausiai padėkojama moterims, kurios padengė stalą, prigamino įvairiausių valgių. Ir ne bet kaip padėkojama, o progiesmiu giedamomis eilėmis. Tai buvusi vyro pareiga.

Šabo vakarienės stalą būtinai puošdavo dvi šeimos moterų iškepto pyrago pynės – chalos, Bene populiariausias šabo patiekalas – čiolentas, arba chaminas, mėsos, pupelių ir daržovių troškinys, į orkaitę pašaunamas dar šabo išvakarėse, troškinamas pernakt ir patiekiamas tik šeštadienį per pietus. Ant šabo stalo būtinai rastumėte ir beigelių, įvairiausių žuvies, vištienos, jautienos patiekalų. Tačiau niekada nerastumėte kiaulienos ir jūros gėrybių. Šeimininkės turėjo žinoti, kokiu maistu negalima šabo vakarienės sugadinti.

Jurgita paaiškina, ir ką reikia žinoti apie košerinį – sveiką, teisingą Dievo atžvilgiu –maistą: jame negalima derinti mėsos ir pieno produktų. Paprasčiau tariant, cepelinų su mėsa žydas jokiu būdu nevalgytų su grietine.

Prie gausiai nukrauto stalo negalima pasninkauti – reikia visko ragauti ir valgyti daug. Šabo metu geriamas vynas. Šeimos vyras būtinai turės apeiginę taurę, kidušu vadinamą, į kurią raudono vyno bus pripilta tiek, kad varvėtų per viršų, pabrėžiant gausą, pilnatvę ir kad tuose namuose nieko netrūksta. Todėl po taure statoma lėkštelė. Ant stalo dega ir dar viena, storesnė, tarsi į kasą supinta žvakė, kuri užgesinama šabo pabaigoje – ne užpučiama, bet įmerkiama į vyno taurę. O prieš tai iš rankų į rankas perduodama speciali dėžutė su skylutėmis, kurioje įdėta prieskonių – kad kiekvienas šeimos narys įkvėptų jų kvapą ir kad tas kvapas jiems primintų šabą.

Mezuza ant durų

Paaiškėja, kad šabo vakarienėje gali dalyvauti ir ne žydai – litvakų (Lietuvos žydų) tradicijoje priimta per šabą pasikviesti svečių. Yra ir būdas sužinoti, kuriuose namuose švenčiamas šabas – prie laukujų durų staktos būna prikalta nedidelė dėžutė, vadinama, mezuza, į kurią įdedamas susuktas pergamentas su malda iš šventos žydų knygos – Toros. Toji dėžutė ir yra ženklas, kad šiuose namuose švenčiamas šabas. Pasak Jurgitos, Jurbarko Kauno gatvės pastatai prieš karą turėjo įspūdingai atrodyti – ant laukujų durų daug mezuzų, apie kurių reikšmę lietuviai neabejotinai žinojo. Kaip ir tai, kad einant į svečius per šabą geriausia atsinešti vaisių, tik būtinai nepjaustytų. Ir žinoma, ateiti su gera nuotaika, nes šabo metu negalima liūdėti. Taip pat nieko negalima dirbti, kurti ką nors nauja, keliauti... Tačiau tą dieną galima melstis, bendrauti su šeimos nariais, kaimynais...

Susidomėjo perskaičiusi dienoraštį

Kai bendravimas džiugina, nesinori ir skirstytis. Būtent taip nutiko bibliotekoje viešniai baigus savo pasakojimą, nes susirinkusiems buvo smalsu sužinoti ir apie ją pačią. Jurgita šypsosi, kad jos nestebina klausimai, ar pati turinti žydiško kraujo. Sako, kad ne – ją tiesiog jau seniai traukė žydų kultūra, norėjo kuo daugiau sužinoti apie šią tautą. Žydais susidomėjo dar būdama paauglė, perskaičiusi tragiško likimo žydaitės Anos Frank dienoraštį. Ilgainiui atrado ir žydiškąją gimtąją Ukmergę.

Toji kultūra Jurgitą taip įtraukė, kad dabar ji ne tik veda edukacijas, rūpinasi žydišku paveldu, bet ir lankosi Izraelyje. Pasibaigus paskaitai Jurgita visus pakvietė į čia pat, viešojoje bibliotekoje, eksponuojamą savo nuotraukų parodą „Kitais metais Jeruzalėje“ – apžiūrėti įamžintų jos kelionės po Izraelį akimirkų.