Jurbarko mūrinės sinagogos istorija: nuo maldos iki gimtųjų namų

Žurnalisto darbe kartais sutinki žmonių, apie kuriuos labai norisi, bet tuo pačiu metu ir baugu rašyti. Neramu, kad nepajėgsi atskleisti to žmogaus, parodyti jo tokio, koks yra. Panašiai jaučiausi, susiruošusi rašyti apie ypatingą Kauno gatvės pastatą, pažymėtą 64-uoju numeriu – buvusią mūrinę Jurbarko sinagogą, sovietiniais metais paverstą gyvenamuoju namu. Šį sudėtingo likimo pastatą „prakalbinti“ pabandžiau per žmones – įvairaus amžiaus jurbarkiečius, daugiau ar mažiau jį pažįstančius: anksčiau gyvenusius ar dabar gyvenančius netoliese ar pačiame buvusios sinagogos pastate, arba kitokiu būdu prie jo prisilietusius.

Šviesios atminties jurbarkietis Chaimas Jofė, rašydamas apie žydų gyvenimą ir žūtį 1996 metais išleistoje knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“, nurodo, kad Jurbarko žydų bendruomenė pajėgė 1790 m. pasistatydinti didelę medinę sinagogą, įdomios ir vertingos architektūros pastatą. Vėliau, jau XIX a., didėjant žmonių skaičiui, netoli medinės sinagogos, pastatoma mūrinė sinagoga. Ji buvo labiau „žieminė“ – šildoma, todėl labai tikusi pamaldoms ir Toros studijavimui šaltesniu metų laiku.

Škala

Kalbinti jurbarkiečiai, nepriklausomai nuo to, ar Jurbarke gimę, ar į jį atsikėlę iš kitur, žino, kad Kauno gatvėje stovintis pastatas – buvę žydų maldos namai, tačiau jo sinagoga nevadina, tik „škala“ arba „iškala“. „Čia jokia sinagoga, o škala. Net patys žydai, aplink mus gyvenę, sinagoga nevadindavo. Tik škala“, – paklausus apie sinagogą iš karto sako jurbarkietė Remigija Vasauskaitė, kurios kaimynystėje gyveno žydų tremtinių Kromų šeima.

Tuo tarpu Jurbarko žydai savo prisiminimuose šį pastatą vadina dažniausiai maldos namais arba Beth Hamidrash, kas išvertus iš hebrajų kalbos reikštų mokslo namai, arba namai, skirti studijuoti Torą. Joelio Alperto sudarytoje knygoje „Memorial book for the Jewish Community of Yurburg“ Sara Frank Šapira pasakoja apie mūrinę Beth Hamidrash, stovėjusią netoli sinagogos. Rašo, kad šis pastatas buvo naudojamas kaip maldos namai ir religinė mokykla (ješiva). Dauguma būtent čia melsdavosi, nes būdavo apšviesta. Jos pačios tėvai eidavo melstis į šiuos maldos namus. Turėjo nuolatines ir pagarbias vietas rytinėje pastato dalyje, vadinamoje Mizra. Lietuviškuose šaltiniuose, kraštotyrininkų straipsniuose, interneto portaluose šis pastatas vadinamas mūrine sinagoga, tad taip jį vadinsiu ir aš.

Sinagoga

Gidė Nijolė Paulikienė gali būti laikoma Jurbarko žydų istorijos eksperte, nes organizuoja ekskursijas ir konsultuoja kuriančius dokumentinius filmus šia tema. Ji yra perskaičiusi begalę knygų, surinkusi senųjų Jurbarko gyventojų prisiminimų, domisi ir visos Lietuvos bei pasaulio žydų istorija, todėl ir apie mūrinę sinagogą žino daugiau už bet kurį vietos gyventoją.

Pasak jos, pastatas Kauno gatvėje buvo kasdieninė žieminė Jurbarko žydų sinagoga, kurioje tiesiog virte virė gyvenimas, nes didžioji medinė sinagoga veikdavo tik keletą kartų per metus, per didžiąsias šventes. Mūrinė sinagoga buvo ne tik maldos namai, bet ir religinė mokykla, kur suaugusieji ir vaikai ateidavo studijuoti Torą, ir susirinkimo vieta, kur buvo galima sužinoti naujienas, aptarti įvairius reikalus.

Šioje sinagogoje, kaip ir bet kurioje kitoje, pirmajame aukšte, centre, buvo bima – pakyla kalbai sakyti ir skaityti Torą. Pirmajame aukšte, rytinėje sienoje, buvo aronkodešas – saugi, sandari, metalinėmis durimis spinta, kurioje laikyta Tora.

Antrajame aukšte buvo galerija arba balkonai, skirti moterims, nes vyrai melsdavosi apačioje. Moterys į sinagogą ir įeidavo per kitas duris. Visi ateidavo pasipuošę, švarūs, nes bet kada galėjo būti pakviesti į bimą Toros skaityti. Pasak Nijolės, šiame pastate turėjęs būti ir rabino butas, nes yra įrengtas atskiras kaminas. Neabejotinai buvęs ir prieangis, būtinas visoms sinagogoms, kad maldininkai įeitų į ją švarūs ir apsivalę.

• Gidė Nijolė Paulikienė gali būti laikoma Jurbarko žydų istorijos eksperte. L. Juškaitienės nuotr.

Šulinys

Nijolė sako, kad yra sutikusi jurbarkiečių, savo akimis mačiusių sinagogoje buvusį rabino akmeninį dubenį. Deja, dabar iš tų laikų yra likęs bene vienintelis atminimas – šulinys. Mat tarp dviejų sinagogų, kaip privalomi religiniai elementai, turėjo būti akmuo ir šulinys. Tiesa, išlikusį šulinį, prie kurio Nijolė atveda turistų ekskursijas, nežinančiam surasti nelengva, nes jis... apstatytas šiukšlių konteineriais. O senais laikais prie šulinio būdavo moterų susirinkimo vieta, kur jos su vaikais ateidavo pasisemti vandens, tuo pačiu ir su kaimynėmis pasikalbėdavo, ir visas naujienas sužinodavo. Beje, mieste, pasak Nijolės, greičiausiai buvo du viešieji šuliniai.

Prie sinagogos niekur nepamatysite ir čia buvusios šūlės. Kas tai yra? Jei Nijolė jūsų to paklaustų, tik nesakykite pirmo į galvą šovusio atsakymo – kad tai mokykla. Pasirodo, žydai, statydami savo maldos namus, konkuruodavo su katalikų bažnyčiomis dėl pastato aukščio, todėl sinagogoje iškeldavo aukštą strypą. Tas strypas ir vadinamas šūle.

Rabinas

Svarbiausias asmuo sinagogoje, žinoma, buvo rabinas. Nedideliame mieste paprastai būdavo vienas, o didesniame – ir du rabinai. Žydų bendruomenėje rabinas buvo labai įtakingas ir spręsdavo tiek ginčus, tiek kitus reikalus. Jei kuris žydas dėl kito žydo veiksmų kreipdavosi į teismą, susilaukdavo didžiausio pasmerkimo, mat dėl visų nesutarimų reikėjo kreiptis tik į rabiną.

Rabinai buvo ne tik dvasininkai – neretai jie mokėdavo ir kitų svarbių bendruomenei darbų: kantorius kurdavo muziką, raštininkas tvarkydavo dokumentus, rieznikas, arba skerdikas, metus ar dvejus pasimokęs, košeriniu būdu skersdavo gyvulius. Tiesa, jei mieste būdavo vienas rabinas, jis turėdavo daryti viską. Rabinai galėję užsiimti ir verslu, nors paprastai juos išlaikydavusios žmonos.

Pasak Nijolės, rabinas bendruomenėje būdavo tol, kol jį laikydavo. Jei žmonės nuspręsdavo, kad jų rabinas nesugeba Toros išaiškinti, gražiai bendrauti, atsisakydavo jo ir iš kito miesto kviesdavo tinkamesnį, labiau išsilavinusį.

Tora

Didžiausioje pagarboje ir labai saugoma buvo žydų šventoji knyga – Tora. Jos rankomis liesti nebuvo galima – tam naudodavo specialią rankutę. Jei knyga susidėvėdavo, suplyšdavo ar kaip nors būdavo pakenkiama, ją pagarbia procesija nunešdavo į senąsias kapines ir palaidodavo kaip žmogų. Tarpukariu leisto žurnalo „Šaltinis“ 1937 m. gegužės 8 d. Nr. 19 rašoma, kad per potvynį Jurbarke vanduo apsemtoj sinagogoj sugadino žydų Toras. Rabinai jas iškilmingai palaidojo. Laidotuvių metu visos žydų krautuvės buvo uždarytos.

Jurbarko sinagogoje lankytis ir melstis galėjęs ir Abraomas Mapu (1808–1867) – pirmojo romano hebrajų kalba autorius, kuris gimė Kaune, tačiau ilgai gyveno Jurbarke, kur mokė turtingo žydo vaikus. Anot Nijolės, savo garsiąją knygą „Meilė Sione“ jis parašė Jurbarke ir labai išgyrė šį miestą. A. Mapu laikomas moderniojo hebrajų romano pradininku, Kaune yra jam skirtas paminklas, jo vardu pavadintos gatvės, deja, Jurbarke jis visiškai nežinomas ir niekaip nepaminėtas, nors vertėtų.

Fundatorius

Nijolė turi ir savo versiją, kas galėjo paremti mūrinės Jurbarko sinagogos statybą ir išlaikymą. Pasak jos, jei sudegus medinei sinagogai vienas turtingas pirklys inicijavo ir parėmė naujos sinagogos statybą, tai turtingas vietos žydas galėjo funduoti ir kitus maldos namus. Jos nuomone, tokiu fundatoriumi galėjęs būti pirklys Dombrovskis arba jo šeima. Šis pirklys buvęs „be proto“ turtingas ir testamentu, dalį turto palikęs žmonai, pirmajai dukrai ir šiek tiek sūnums, didžiąją dalį savo turto skyrė Lietuvos žydų bendruomenei. Taigi, Nijolė spėja, kad dalis tų pinigų galimai tekę ir Jurbarkui, nes pirklys buvo gimęs mūsų mieste.

Žinoma, tai tik versija, nes turtingų žydų Jurbarke netrūko – jei ne Dombrovskis, tai Verblovskių ar bet kuri kita turtinga šeima galėjusi paremti sinagogos statybą ir išlaikymą.

• Ko gero, jau sovietmečiu sinagogos rytiniame gale buvo įrengtas antras įėjimas, nes tarpukariu darytose nuotraukose šių durų nėra. XX a. 7 deš.

• Vakarinė škalos (sinagogos) pusė. Sigito Skirkevičiaus nuotr.

Internatas

Pasakoti ir kalbėti apie maldos namus galima tik iki 1941 metų. Tų metų birželį vokiečiams okupavus Lietuvą buvo nugriauta gražioji medinė Jurbarko sinagoga, o liepos 3-ąją prie senųjų žydų kapinių ir vėliau kitose vietose sunaikinta visa Jurbarko žydų bendruomenė. Žydiškoji Jurbarko istorija nutrūko.

Apie tai, kaip škala atrodė vėliau, maždaug nuo 1955 iki 1976 metų, papasakojo jurbarkietis Arvydas Višinskas, kurio vaikystės namų langas žvelgė tiesiai į ją, beje, vyras dalyvavo ir renovuojant šį pastatą prieš keletą metų.

Pasak jo, pastate buvo du įėjimai – iš rytų ir vakarų pusės. Ypač gerai įsiminė rytinėje pusėje buvusios durys ir dideli laiptai –per patį pastato vidurį, tarp langų. Įėjus pro tas duris patekdavai į ilgą koridorių su daug durų abiejose pusėse, tarsi į mokyklos klases. Pastatas buvęs vieno aukšto, tad labai aukštomis lubomis. Arvydas prisimena, kad prie sinagogos prekeiviai iš pietų kraštų atveždavo arbūzų, kuriais ten ir prekiaudavo. Kitapus namo buvęs atskiras įėjimas, aptvertas kiemas ir pastatytas suolelis.

Panašūs yra ir šiek tiek vyresnės Remigijos Vasauskaitės, tikros jurbarkietės, gimusios ir gyvenančios Kauno gatvėje ir galinčios detaliai papasakoti apie kone kiekvieną Kauno gatvės žydų namą ir jo gyventojus, prisiminimai – ilgas koridorius, daug durų ir dideli kambariai aukštomis lubomis. Kambariuose stovėjo lovos. Pasak jos, tuo metu pastatas buvo naudojamas kaip internatas ar bendrabutis – nakvynės vieta mokiniams, gyvenantiems kitapus Nemuno ir besimokantiems Jurbarko mokyklose.

Remigija sako, vaikystėje nebuvusi ta, kuri visur landžioja, bet vieną kartą „pasiciekavinusi“ ir įėjusi į škalą iš kitos pusės, kur žinojo esant rūsius. „Tai nustebau, kad viskas plytelėmis išgrįsta, kad žemyn leidžiasi laiptukai, o ten buvo kitos patalpos, kurios irgi plytelėmis nuklotos“, – pasakojo ji. Sako girdėjusi, kad ten galėjusi būti žydų berniukų apipjaustymui bei mirusiųjų kūnams įvynioti į drobulę skirta vieta. Pastato langai jos atmintyje išlikę gerokai aukščiau nuo žemės nei dabar – matyt, perstatant buvo gerokai pažeminti. Prie škalos augę alyvų krūmai – senoviški, žydintys violetiniais žiedais.

Beje, Remigija yra viena iš nedaugelio, mačiusių medinės sinagogos pamatus – pasakojo ant jų žaidusi vaikystėje. Pamatai buvę toje vietoje, kur dabar stūkso baisusis „Buitinis“ – sovietmečiu pastatytas buitinių paslaugų kombinatas.

Panašu, kad tai, ką prisimena Arvydas ir Remigija, buvo jau sovietinių laikų pertvarkymai. Pokariu didelis mūrinis pastatas nebuvo laikomas tuščias – trūkstant gyvenamųjų patalpų gyvenimui buvo stengiamasi pritaikyti tai, kas turėta. Kad taip buvo, leidžia manyti ir 96 metų Rūtos Safonovienės prisiminimai – jos šeima, 1945 metais grįžusi iš Vokietijos, neturėdama kur įsikurti, apsigyveno Kauno gatvėje esančio tuščio žydų namo antrame aukšte, visai netoli škalos. Rado tuščią butą išdaužytais langais ir įsikėlė, nes neturėjo, kur kitur prisiglausti, pasakojo Rūta. Teko miegoti ant grindų prieš tai susirankiojus šukes. Sako, kad šalia kurį laiką gyveno ir rusų kareiviai.

• Škalos griovimo darbai 1975 m. spalio mėn. Broniaus Grigaičio nuotr.

Gimtieji namai

Internatas šiame pastate veikė kurį laiką, o vėliau buvo įkeltos gyventi šeimos. Basčių šeima į škalą įsikraustė 1960 metais, o 87-erių Anelė Gražina Bastienė šiuo metu yra pati seniausia šio namo gyventoja: tiek amžiumi, tiek gyvenimo šioje vietoje trukme. Čia gimė sūnus ir dukra. Anelės dukra Violeta Beištarienė sakė puikiai atsimenanti senąjį pastatą, kuriame tuomet dar jautėsi buvusios sinagogos, o tuo pačiu ir sovietinio bendrabučio dvasia. Per visą namą ėjo ilgas koridorius medinėmis girgždančiomis grindimis, kurio abiejose pusėse buvo nedideli kambariukai neįtikėtinai aukštomis lubomis. Basčių šeimai, pasak Violetos, dar pasisekė – jie turėjo kambarį ir nedidelę virtuvę, o buvo tokių kaimynų, kurie glausdavosi viename kambaryje ir virtuvės neturėjo. Sanitariniai patogumai buvo „būdelės“ kieme, kūrenama malkomis, kurios buvo laikomos sandėliukuose. Tačiau rūsių po sinagoga nei Violeta, nei jos mama sakosi nemačiusios ir apie juos negirdėjusios. Kai namas buvo perstatomas, šeima pati po butu išsikasė nedidelį sandėliuką, kuriuo naudojasi iki dabar.

Sandra – jau trečios kartos buvusios sinagogos gyventoja. Pirmiausia čia apsigyveno jos seneliai, o jiems visam laikui išvykus į Vokietiją – Sandros tėvai. Šiame name prabėgo ir Sandros vaikystė ir jaunystė kol baigė mokyklą.

Tiesa, daug informacijos apie savo vaikystės namus ji neturinti. Sako girdėjusi, kad tai buvęs medinis pastatas, po to mūrinis, kuris ir buvo pertvarkytas į gyvenamąjį namą. Jos trijų kambarių butas yra pirmajame aukšte. Anksčiau butas buvo prijungtas prie centrinio šildymo, po to centrinis šildymas kažkodėl atjungtas ir kiekvienas butas šildėsi atskirai, paprastai malkomis. „Turėjome namuose, virtuvėje, krosnį iš koklių. Prisimenu, jog vonioje buvo nedidelis langas į virtuvę (šypsosi). Kiemas buvo nedidelis, jame buvo medinis suoliukas, ant kurio dažnai laiką leisdavo kaimynai. Kieme žaisdavome su kitais vaikais. Šalia visada veikė gėlių turgelis“, – pasakojo Sandra. Po jų ir kaimynų butais pirmajame aukšte yra po mažą rūsį, kuriuos išsikasė patys gyventojai. Šie rūsiai naudojami ir dabar. „Kiemo draugas pasakojo, kad jo senelis iš ten išnešė akmenis ir tada naudojo savo daiktams laikyti“, – prisiminė ji. Pasak Sandros, namo gyventojai mažai keitėsi, čia visada gyveno geri ir šilti žmonės ir buvo patys geriausi kiemo draugai. „Visi žinojome ten buvus sinagogą, tik vadindavo ją tiesiog žydų škala. Aš tą namą galiu vadinti tik gimtaisiais namais“, – sako ji.

Pasirodo, renovuotas, naujomis spalvomis šviečiantis namas ir dabar šildomas senoviškai – čia yra butų, kuriuose vis dar stovi malkomis kūrenamos krosnys. Apie tai, kad namas šildomas kietu kuru, išduoda ir iš toliau puikiai matomi kaminai ant stogo. Tiesa, renovuojant pastatą, ant jų buvo įrengtos suodžių gaudyklės. Žinoma, yra butų, kurių savininkai įsirengė modernų elektrinį šildymą, bet tai sau gali leisti ne visi.

• Škala žiemą. Sigito Skirkevičiaus nuotr.

Perstatymas

Nors rašant apie šį pastatą nurodoma, kad jis pertvarkytas į gyvenamąjį namą, išlikusios nuotraukos rodo, kad jis 1976 metais buvo beveik visas nugriautas ir pastatytas iš naujo.

Tai patvirtina jurbarkiečio fotografo Sigito Skirkevičiaus, dirbusio Jurbarko fotoateljė, išsaugotos jo draugo Broniaus Grigaičio, vietinio laikraščio korespondento, fotoarchyvo nuotraukos. Būtent B. Grigaitis įamžino griaunamą sinagogą, o ant negatyvų vokelio užrašyta data – 1976 metų spalis. „Nors ten pat yra ir kadras prieš griaunant. Tad gali būti, kad spalį dar buvo sveika, nepaliesta“, – spėjo Sigito sūnus Eligijus Skirkevičius, kuris ir perdavė tas unikalias nuotraukas redakcijai. Vis tik panašu, kad sinagoga griauti pradėta tų metų rudenį, gal net tą patį spalį – nuotraukoje medžiai dar su lapais.

Reikia pasakyti, kad neradome nė vieno jurbarkiečio, kuris būtų matęs, kaip tas pastatas buvo griaunamas. Gal dėl to, kad rečiau į tą gatvės galą užsukdavo, sako jie. O gal tiesiog jis buvo vienas iš daugelio. Tik teko girdėti prisiminimų, kad darbininkai bandę sinagogos sienas griauti traktoriumi „Stalinec“, bet šios buvusios tokios tvirtos, kad nepavyko.

Vis dėlto žvelgiant į nuotraukas panašu, kad sienas nugriauti pavyko. Arvydas Višinskas, pastato renovacijos darbus atlikusios įmonės darbų vadovas, tikina, kad darbininkai ten neradę nieko iš XIX amžiaus, tik sovietinių laikų sienas, kurių tinkas buvęs tokios prastos būklės, kad tekę jį visą pašalinti. Pasak jo, jei ir liko kas iš mūrinės sinagogos, tai tik pamatai ir sienos iki pirmo aukšto langų – darbininkai atkasę žemę palei pamatus rado akmenis.

• Buvusi žieminė sinagoga virto gyvenamuoju namu. L. Juškaitienės nuotr.

• 96-erių Rūta Safonovienė 1945 metais gyveno škalos kaimynystėje. L. Juškaitienės nuotraukos.

• Arvydo Višinsko vaikystės namų langas žvelgė tiesiai į škalą, o prieš keletą metų jis dalyvavo renovuojant šį pastatą.

• Remigija Vasauskaitė – viena iš nedaugelio, mačiusių senosios medinės sinagogos pamatus, ant kurių žaisdavo vaikystėje. Dabar toje vietoje stūkso baisusis „Buitinis“.

Ženklai

Nebūdamas vietos gyventoju ir nežinodamas istorijos šio pastato pradinės paskirties neatspėtum niekaip. Gidė Nijolė Paulikienė sako, kad ant namo reikėtų nors lentelės, primenančios čia buvus sinagogą. Jos nuomone, labai tiktų ir stendas su senojo pastato nuotraukomis. Reikėtų ir lentelės, pažyminčios, kad šalia yra Sinagogų aikštė.

• Architektės Gražinos Gadliauskienės ir paveldosaugininkės Margaritos Karūnienės pastangomis renovuoto pastato išorėje šiek tiek atsispindi buvusios sinagogos ženklai: spalvinė pastato gama iliustruoja buvusios sinagogos tūrį ir aukštį. L. Juškaitienės nuotr.

Tuo tarpu buvusi savivaldybės vyriausioji architektė Gražina Gadliauskienė turi kitą nuomonę. „Greta yra Memorialas (2019 m. Kauno gatvėje atidengtas Sinagogų aikštės memorialas, skirtas šimtmečius drauge gyvenusioms žydų ir lietuvių bendruomenėms, – red. past.). Jie labai susiję. Tie stendai, pridengę pastatą, yra laikini. Manyčiau, kai jie atitarnaus, reikės kitų sprendimų. Tada tuose sprendimuose galėtų būti visa informacija – taip pat ir apie abi sinagogas. Atskirai kažką daryti nepatarčiau, nes ši vieta ir jos istorija prašosi kompleksinio sprendimo“, – mano architektė. Beje, būtent Gražinos Gadliauskienės ir paveldosaugininkės Margaritos Karūnienės iniciatyva renovuoto pastato išorėje šiek tiek atsispindi buvusios sinagogos ženklai: spalvinė pastato gama iliustruoja buvusios sinagogos tūrį ir aukštį, paženklinta viena įėjimo arka. Tiesa, paaiškėjo, kad sumanytojos tikėjosi daugiau. „Turėjau dar visos mūrinės sinagogos nuotrauką, tačiau žinojau, kad užstatytas pilnas antras aukštas, gyventojai privatizavę butus. Nors ir įstatymiškai neturėjau teisės, bet projektuotojų prašiau bent fasade atspindėti buvusio pastato tūrį. Aišku, norėjau, kad tai būtų atlikta išradingiau ir kokybiškiau, bet projektuotojai neturėjo kitų pasiūlymų. Džiaugiuosi, kad ėjo nors ir į tokį kompromisą. Na, galėjome tik taip. Buvo dar ir viešasis svarstymas. Jei pastatas nebūtų negrįžtamai sugadintas, įrengiant butus, būtų reikėję nustatyti vertingąsias savybes, jas išsaugoti ir atkurti. Šiuo atveju tai buvo jau netikslinga, nes nebuvo praktikos iškelti žmones ir atstatyti pastatą“, – kalbėjo G. Gadliauskienė.

Šis darbas nepretenduoja į istorinę tiesą – viliuosi, kad juo paskatinsime jurbarkiečius labiau domėtis savo krašto istorija, o muziejininkus ir istorikus – rimtai įsigilinti į Jurbarko žydų bendruomenės gyvenimą ir pasistengti mieste atskleisti kuo daugiau jį atspindinčių ženklų.