Ilguva ilgisi ... ateities

Tarp Seredžiaus ir Veliuonos, tik kitoje Nemuno pusėje, kur įteka Nyka, anksti pavasarį ar žiemą per plikus medžių kamienus išryškėja medinis Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios statinys, matyti ir buvusio dvaro gyvenamasis pastatas. Ten ilsisi Ilguvos siela – „gražiausias perlas Sūduvos krašto karūnoje“. Taip ją pavadino žurnalistė Daiva Bartkienė. Šalia bažnytėlės – varpinė, klebonija. Bažnyčią supa senos, su šventoriumi susiliejančios kapinės. O šalia, į 80 m aukščio šlaitą ant galingų akmeninių pamatų kyla elegantiškas medinis dvarininko namas. Ilguva – gilios ir turtingos istorijos, garsių pavardžių ir paslapčių kupinas didikų Grincevičių giminės, aristokratijos, meno ir muzikos lopšys. Čia formavosi ir mūsų lakštingalos Beatričės Grincevičiūtės fenomenas. Ilguva, puoselėta beveik du šimtus metų ir po sovietų okupacijos ilgiems dešimtmečiams įstrigusi tarp vilties ir nevilties, laukė, kad kada nors svetingai prasivers ne tik didikų namo durys, langai, bet ir gerokai pasmukę didieji bažnyčios vartai, kad čia vėl kada nors suskambės muzika ir ją išgirs ne tik kitas Nemuno krantas, ne tik Veliuona ir Klangiai, bet ir visa Lietuva, Varšuva, Paryžius

Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. Šakių dekanato kanauninko kun. Donato Jasiulaičio aiškinimu, anksčiau ji vadinosi Šv. Kryžiaus Išaukštinimo ir Atradimo bažnyčia. Dabar bažnyčios vardas sutrumpintas. D. Didžiapetrio nuotr.

Kad šiandien veriasi ne tik vartai, bet ir langai, kad spindi bažnyčios bokštai, o vasaros pradžią skelbia ne tik panemunių lakštingalos, bet ir fortepijono muzika kasmetinio festivalio „Beatričės vasaros“ metu, teikia vilties, kuri lyg kertinis akmuo gula į svajonių rūmo pamatus – pagaliau Ilguva sugrįžta!

Pasivaikščiokime po Ilguvą, pajuskime po kojomis gulintį Nemuną ir būtinai pamojuokime kitam krantui – ten Ilguvos pradžia. Praskleiskime istorijos uždangas, pajuskime šimtmečių tėkmę ir pasidžiaukime tuo, kad esame čia ir dabar. Ir esame ne šiaip sau.

Dvarui suteikta valstybės apsauga

Ilguvos dvaro ansamblio vertę išmanantys ir jame gyvenusių žmonių istoriją žinantys, jos reikšmę kultūrai suprantantys žmonės seniai rūpinosi dvaro gyvenamojo namo likimu, kuris po jo nacionalizavimo visus sovietmečio metus merdėjo užvertomis ir užkaltomis langinėmis bei durimis. Skaudėjo daug kam – kultūros ir paveldo specialistams, iš šio krašto kilusiai inteligentijai, dvasinio luomo bendruomenei. Važiavo, diskutavo, beldėsi į institucijų duris, bet niekur, ypač iki Nepriklausomybės atgavimo, prisibelsti nepavyko. Deja, bažnyčiai ir varpinei tiek dėmesio nebuvo skirta, nors čia rezidavę kunigai, ilgametis Šakių dekanas prelatas kun. Antanas Maskeliūnas, dabartinis Šakių dekanas kanauninkas kun. Donatas Jasulaitis jos būklei ir išsaugojimui niekada nebuvo abejingi. Iš pažiūros niekuo nuo kitų kaimo bažnyčių nesiskirianti laiko naikinta medinė bažnytėlė su skardiniais baroko stiliaus bokšteliais lankytojų akies netraukė. Nebent, vaikščiojant po šventorių, akis užkliūdavo už senųjų Grincevičių antkapinių kryžių. O kad jie buvo dvaro įkūrėjai ir bažnyčios fundatoriai, kad jų klestėjimo metu Ilguva buvo tapusi didelių talentų susitelkimo ir vasarojimo vieta, žinojo tikrai ne visi.

Bet štai, Lietuva išsivadavo iš okupantų valdžios, ir jau 1990 m. birželį dvaro sodyba, kurią sudaro 11 pastatų 85 251 kv. m plote, įskaitant ir bažnyčią su varpine, įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Jai suteikta teisinė apsauga. Tarp kompleksinių dalių, be Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios ir varpinės, be dvarininko namo, yra amatininkų namas, ūkiniai pastatai (arklidė, ledainė, kluonas), taip pat kumetynas, klebonija, špitolė. Visiems šiems pastatams yra suteiktas valstybės saugomo objekto statusas. Nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos dalys patenka į Panemunių regioninio parko ir Nykos kraštovaizdžio draustinio teritorijas.

Sugriūti nebuvo leista

Kultūros paveldo departamento Marijampolės filialo specialistė Violeta Kasperavičiutė, bene daugiausia pastangų įdėjusi, kad bažnyčios ir varpinės restauracijai būtų skirtas valstybės finansavimas. Asmeninio albumo nuotr.

Tai reiškia, kad nuo 1990 metų atsirado galimybė teikti valstybės paramą šioms vertybėms išsaugoti. Atrodė, kad pagaliau žingsnis žengtas, ir Ilguva pakils visu savo grožiu. Bet vien raštai reikalų nesprendė. Pirmas rimtesnis žingsnis žengtas 1993 m., kuomet pastatų būklė fiksuota apyrašuose ir nuotraukose, o 1995 m. dvaro rūmai šiek tiek paremontuoti. Medinė bažnyčia su varpine, ne mažiau vertingos kaip gyvenamasis pastatas, daugiau nei per porą šimtmečių išlaikiusios išskirtinai autentiškus architektūros bruožus, būdingus sakraliniams pastatams, anot Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio skyriaus patarėjos Violetos Kasperavičiutės,vis dar laukė išmušant valandos. Stebėtinai išsilaikiusios ir į trečiąjį šimtmetį įžengusios bažnyčios ir varpinės būklė bėgant laikui darėsi vis kritiškesnė. Naivu būtų manyti, kad per tą laiką bažnyčia nekeitė savo vidaus vaizdo – sienos ir lubos perdažytos bent kelis kartus. Bet tik tiek. Restauratoriams teko gerokai paplušėti, kad atsakytų į klausimą, kaip atrodė bažnyčios interjeras vos ją pastačius, kaip jis ilgainiui keitėsi. Startas restauracijai duotas 2021 m. kovą, kai Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila davė sutikimą finansuoti darbus bažnyčioje, o tuometinis kultūros ministras Simonas Kairys pasirašė Nekilnojamųjų vertybių tvarkybos darbų (paveldosaugos) finansavimo 2021–2023 m. programą, į kurią įtraukti ir Ilguvos bažnyčios su varpine tvarkybos darbai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartimi, 2022 m. skirtas finansavimas ir pradėti realūs darbai pagal „Ilguvos dvaro sodybos ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios statinių komplekso bažnyčios ir varpinės taikomųjų tyrių ir tvarkybos darbų (remonto, restauravimo) projektą“. Tą pavasarį teko lankytis Ilguvoje. Tuometinis parapijos klebonas Francas Kuklys, deja, sutikęs žemiško gyvenimo pabaigą būtent čia, pasakojo, kad pamatai byrėjo tiesiog akyse – ketvirtus metus tarnaudamas parapijoje, jis stebėjo vis prastėjančią būklę. Būtų bandęs pats juos tvirtinti, betonuoti, bet savivaliauti negalėjo. Ne ką būtų ir padaręs, nes stogas pasmukęs, perdanga nusėdusi, nusėdę ir nebevarstomi didieji bažnyčios vartai. Seniai nebenaudojami vargonai, nes choras avarinės būklės – lipti pavojinga. Didelę žalą bažnyčiai, jos inventoriui padarė šaltis ir drėgmė – sovietmečiu kabėję radiatoriai prieš daugybę metų nuimti. Plika akimi ne viską pamatysi. Stabdyti irimo procesą reikėjo nedelsiant. Tam iš valstybės paveldosaugai skirtų lėšų pagal susitarimą su Šventuoju Sostu buvo skirti nemenki pinigai – daugiau kaip pusė milijono eurų dalimis nuo 2021-ųjų iki šių, 2025 metų, įskaitant ir varpinės remontą. Taigi paveldo restauracijos įmonė „Vidara“, darbus bažnyčioje baigusi pernai, darbuosis čia ir šią vasarą.

1814 m. bažnyčioje įrengtas Didysis altorius 1821 m. buvo pertvarkytas į du – vieną virš kito. Tai galėjo būti padaryta gavus atlaidų ir Mišių už mirusiuosius privilegiją. „Altoriaus kompoziciją vainikuoja stambi pusapskritė arka su monograma IHS, apsupta spindulių glorija su šešiomis angeliukų galvutėmis. Po glorija ant karnizo pritvirtintas horizontalus kartušas, rėminantis autentišką lentelę su neobarokiniu užrašu Altare privilegiatum“ (A. Aleksandravičiūtė). D. Didžiapetrio nuotr.

Minėtame projekte atkurti autentišką bažnyčios interjerą lėšų skirta nebuvo, jos buvo skirtos parengti interjero restauravimo programą. Įmonės „Opus Optimum“ restauratoriai 2021 m. parengė „Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios interjero sienų tapybos tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programą“, atliko bažnyčios vidaus tyrimus – nustatė autentišką bažnyčios sienų vaizdą, paliko sieninės tapybos zondus, atliko piešinių kopijas, nes tikroji bažnyčios vertė su savomis dar iki galo neatskleistomis paslaptimis ir aura slypi viduje – sieninėje tapyboje, paveiksluose, kurių gausu, altoriuose ir juose paslėptose relikvijose. Įmonės komanda pasiruošusi dirbti toliau, kad bažnyčia taptų išskirtine ir vienintele tokia Lietuvoje paveldo vertybe, kalbančia ne tik apie to meto medinę architektūrą, bet apie ilgą ir reikšmingą Grincevičių giminę, glaudžiai persipinančią ne tik su Europos, bet ir pasaulio garsenybių pavardėmis.

Ilguvos dvaro sodybos vaizdas. XIX a. pab.–XX a. pr. B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus „Beatričės namai“ archyvo nuotr.

Grincevičių giminės lopšys

Iki 1794 m. Veliuonos parapija buvo apėmusi abu Nemuno krantus. Visi juose esantys kaimai priklausė Žemaičių vyskupijai: dešiniajame Nemuno krante – Veliuonos, Seredžiaus, Vilkijos, Skirsnemunės ir Jurbarko parapijos, o kairiajame – Zapyškio, Višakio Rūdos, Panemunės, Gelgaudiškio, Sintautų, Slavikų, Sudargo, Kidulių, Plokščių, Šakių, Griškabūdžio, Naumiesčio ir Virbalio parapijos. Iš pradžių parapija Ilguvos pavadinimo neturėjo, prie Nemuno ir Nykos santakos vadinamas Panykių dvarelis kairiajame Nemuno krante iki XVIII a. pradžios buvęs Skirmuntų šeimos nuosavybė. Šiai prasiskolinus, dvaras teko Prialgauskams, kurie 1758 m. dvarelį pardavė prelatui kunigui Viktorinui Aleksandrui Grincevičiui, „teologijos licenciatui, Livonijos kanonykui, Žemaičių katedros prelatui scholastikui, Veliuonos prabasčiui, Alytaus klebonui“ (Jonas Vaičiūnas, „Ten, kur teka Jotulė ir Nyka“ II dalis, 2022 m.). 1758 m. balandžio 8 d. pirkimo akte Panykių dvaro dalis pavadinama „Ilgowskiey Gory“ („Ilguvos kalnai“). Naujasis savininkas 1767 m. ant kalno pastatė medinę koplyčią su Marijai skirtu altoriumi. Deja, kaip rašoma J. Vaičiūno knygoje, koplyčią „sudeginęs Perkūnas“. 1765 m. (J. Totoraičio datuojama 1766 m.) vietoje koplyčios buvo pastatyta medinė tik dvarininkams skirta bažnytėlė – Veliuonos bažnyčios filija. Paties prelato Viktorino pašventinta, bažnyčia buvo medinė, apmušta lentelėmis ir malksnomis, virš prieangio kilo varpinės bokštas. Tuo metu Ilguvoje įsteigta parapija. Tačiau nuo žaibo sukelto gaisro 1813 m. ji sudegė. Mirus Viktorinui, dvarą paveldėjo jo brolio Pranciškaus sūnus, karaliaus Stanislovo Augusto šambelionas (rūmų tvarkytojas) Jonas Grincevičius, vedęs Ariogalos dvarininko Juozo Karpio dukterį Kristiną. (Istorikas, kraštotyrininkas Benjaminas Mašalaitis knygoje „100 Sūduvos dvarų“, rašo, kad Karpiai į Lietuvą atvyko kartu su karaliene Bona Sforca, nes jos palydoje buvęs malūnininkas del Carpio, dovanų gavęs Plokščių dvarą). Po Jono mirties 1807 m. dvarą paveldėjo jo sūnus, Marijampolės Taikos teisėjas Julijonas Grincevičius, bet realiai dvarą valdė Jono našlė Kristina Karpytė-Grincevičienė. Jos lėšomis 1814 m. ant pirmosios pamatų iškilo tokia pati bažnyčia, pašventinta Šv. Kryžiaus Išaukštinimo titulu, kuri ir išlikusi iki mūsų dienų. Iš pradžių ji buvo dengta šiaudais, o 1821 m. – malksnomis. 1822 m. rugpjūčio 18 d. bažnyčią ir jos didįjį altorių Šv. Kryžiaus titulu konsekravo Seinų vyskupas Sufraganas Polikarpas Marcejevskis. Praėjusių metų vasarą restauratoriai varpinėje aptiko aštuonkampę bažnyčios konsekraciją liudijančią plokštę. Lotynų kalba joje parašyta: „Didžiausiam geriausiam Dievui. Šviesiausias ir garbingiausias ponas, ponas Augustinas Polikarpas Marcejevskis, Argijos vyskupas, Augustavo vyskupijos sufraganas prelatas, generalinis vikaras in spiritualibus ir oficijolas, 1822 Viešpaties metais rugpjūčio 18 dieną, dvyliktą sekmadienį po Sekminių, Šventojo Kryžiaus titulu viešai ir iškilmingai konsekravo Ilguvos parapinę bažnyčią, Šventojo Kristaus garbei – tos bažnyčios didįjį altorių ir į kapą po akmenine plokšte įdėjo šventųjų kankinių Jukundino, Felicitos mergelės ir Abundancijos mergelės relikvijas, o visiems Kristų tikintiesiems, lankantiems ir aplankysiantiems šią bažnyčią ir konsekracijos metinių dieną, ir kitomis dienomis Bažnyčios nustatytu būdu suteikė 40 dienų atlaidų bei konsekracijos dieną paskyrė, paskelbė ir įsakė amžinai švęsti duples rango šventę dvyliktą sekmadienį po Sekminių“. Bažnyčios pastogėje turėtų būti saugoma meninę vertę turinti ir bažnyčios fundatorės Kristinos Karpytės-Grincevičienės epitafinė lenta – svarbus asmens atminimo ženklas. Kadaise ji buvo pritvirtinta prie bažnyčios sienos, todėl į pirmykštę savo vietą turėtų sugrįžti.

Beatričė Grincevičiūtė paauglystėje, 1922 m., Ilguva. B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus „Beatričės namai“ archyvo nuotr.

Labai senas tradicijas parapijoje turėjo pamaldumas Šv. Izidoriui. XVIII a. pabaigoje, apie 1766 m., popiežius Klemensas XIII Ilguvoje patvirtino Šv. Izidoriaus Artojo broliją ir pagrindinę Šv. Izidoriaus šventę su visuotiniais atlaidais. Šv. Izidoriaus brolija Ilguvoje gyvavo iki 1857 m. 1888 m. čia veikė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės, Rožinio Marijos, Švč. Trejybės ir Švč. Pranciškaus škaplierininkų brolijos. Nuo 1821 m. kovo 30 d. iki 1898 m. sausio 17 d. didžiajam altoriui buvo suteikti privilegijuoto altoriaus Mišių už mirusiuosius atlaidai (A. Juknevičienė, L. Jovaiša, „Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia“, „Lietuvos sakralinė dailė“ VI knyga, I dalis, 2006).

 Trijų Grincevičių šeimos narių kapavietė yra bažnyčios šventoriaus kapinėse. Spėjama, kad antkapį (kairėje) tėvui ir broliams – polikarpui, Edvardui ir Julijonui Grincevičiams – 1868 m. užsakė iš Sibiro sugrįžęs Henrikas Grincevičius, kuris vėliau baigė gyvenimą savižudybe. Jo kapas yra netoliese. Greta – ir daugiau giminės antkapių. D. Didžiapetrio nuotr.

Išskirtinė giminės tradicija – paveikslų kolekcija

2006 m. Kultūros, filosofijos ir meno instituto išleistos mokslinių straipsnių rinkinio serijos „Lietuvos sakralinė dailė“ VI knygos I dalyje Ilguvos maldos pastatams skiriamas itin didelis dėmesys, menotyrininkai gana išsamiai aprašo visus bažnyčioje esančius ne tik sakralinę, bet ir meninę vertę turinčius kūrinius. Skirtingai nei kitose mažose parapijose, jų dėmesį patraukia ne mėgėjų, bet profesionalių kūrėjų tapytų paveikslų gausa.

Paveikslai „Šv. Izidorius“ ir „Jėzaus krikštas“, spėjama, nutapyti dailininko Vincento Lukoševičiaus (XVIII a. II pusė), kuris lankydavęsis Ilguvos dvare kartu su kolega Mykolu Elvyru Andrioliu. Pastarojo teptukui priskiriamas ant dešinės presbiterijos sienos kabėjęs „Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu“ paveikslas. Praėjusiais metais restauratoriai jį aptiko visai kitoje vietoje – pelėsinio grybelio apimtoje Ilguvos parapijos klebonijoje, anot įmonės „Opus Optimum“ vadovo A. Valkiūno, „pajuodusį ir pavargusį“. Šiuo metu jis saugomas pas parapiją aptarnaujantį kleboną E. Naujalį Lukšiuose. Šis paveikslas aprašytas ir knygoje „Lietuvos sakralinė dailė“. Įdomią prielaidą daro straipsnio autorė R. Stankevičienė. Ji spėja, kad paveiksle pavaizduoti „veidai individualūs, netgi charakteringi, besišypsantys, su ryškiomis, didelėmis, gyvai žvelgiančiomis akimis. Jų emocingumas leidžia daryti atsargią prielaidą, kad Marijos ir Vaikelio atvaizdas galėjo būti kurtas ir kaip paslėptas užsakovų šeimos narių portretas“. Paveikslų „Šv. Jurgis“ ir „Šv. Antanas Paduvietis“ autorystė priskiriama M. Bučynskiui. „Švč. Mergelė Marija Sopulingoji“ – profesionali prancūzų menininko Polio Delarošo (Paul Deloroche) kopija. Jis buvo gausiai kopijuojamas visuose kraštuose.

Dešiniajame bažnyčios altoriuje – Vincento Lukoševičiaus tapytas ūkininkų globėjo Šv. Izidoriaus paveikslas (1892 m.)

Paveikslai – neatskiriamas dvaro turtas ir puošmena. Grincevičiai turėjo sukaupę didžiulę kolekciją. Portretai darė įspūdį 1902 m. mokslininkui, tos pačios giminės atstovui Julijonui Talko-Grincevičiui, medicinos mokslų daktarui, garsiam antropologui ir archeologui, gimusiam Rukšionių palivarke (dabar Seredžiaus seniūnija). 

Grįždamas iš Rusijos ir užsukęs į Ilguvą jis rašė: „Viešnagė žavingoje Ilguvoje ant aukšto Nemuno kranto labai veikė mano tautinę savimonę, (…) čia patyriau daug laimingų akimirkų, vartydamas senus kelių kartų bajorų kilmės medžius arba žiūrėdamas į senus, siekiančius net XVI amžių, giminės portretus, kuriuos senelis taip stropiai rinko. Tie apšiurę ir apiblukę portretai skatino justi kilmės perimamumą, psichologinį ir fizinį, nes tarp pirmtakų ir jų palikuonių buvo didelis panašumas“. Beatričė Grincevičiūtė prisiminė, kad „Namuose kabėjo giminės portretai. Iš Karpių kilusios senelės portretas kabėjo virš durų, einant iš valgomojo į saloną“. „Patamsėjusių“ portretų gausą pastebėjęs ir tarpukariu lankęsis bei prezidento A. Smetonos kvietimu Kaune koncertavęs A. Rubinšteinas. Yra spėjimų, kad dvaro šeimininkai, Pirmojo pasaulinio karo metais traukdamiesi iš Ilguvos, dalį turto ir paveikslų paliko Kiduliuose. Po dvaro nacionalizavimo paveikslai iš dvaro pasklido po visą Lietuvą. Ir ne tik. Vieni atsidūrė muziejuose, tarp jų – Beatričės namuose-muziejuje, Kazio Varnelio namuose-muziejuje Vilniuje (Teodoro Grincevičiaus, Rapolo Jono Grincevičiaus ir Jurgio Aleksandro Grincevičiaus portretai, tapyti XVIII a. nežinomų dailininkų), kiti nusėdo į privačias kolekcijas. Ne per drąsu būtų pasakyti, kad grobstomi ir parduodami po nacionalizavimo buvo visi dvaro turtai. Beatričės Grincevičiūtės dukterėčia Liucija Grincevičiūtė-Morkevičienė pasakojo, jog kelis didikų Grincevičių portretus Lietuvos atgimimo pradžioje ji aptikusi Vilniaus antikvariate. Apie tai informavo Kultūros paveldo departamentą, bet koks tolimesnis jų likimas, moteris sakė nežinanti.

Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu. Menotyrininkai teigia, jog tapytas XVIII a. antroje pusėje. Kiti teigia, jog tai gali būti M.E. Andriolio tapytas paveikslas, kabėjęs bažnyčios presbiterijoje.

Mecenatystės tradicijos tęsiasi

Tačiau vieno paveikslo, kurį praėjusių metų vasarą bažnyčios interjerą tyrinėję restauratoriai aptiko lubose, niekada, niekaip ir niekam nepavyko ir nepavyks išgabenti. Jis tarsi atpildas už didelį ir pasiaukojantį darbą restauratoriams ir padėka dosniems mecenatams.

Bažnyčios interjeras, manoma, buvo perdžytas penkis kartus. Praėjusią vasarą lubose atidengtas paveikslas „Jėzus Alyvų kalnelyje“ (XIX a., autorius nežinomas). D. Didžiapetrio nuotr.

Įpusėjus bažnyčios tvarkymo darbams, iš Ilguvos kilęs verslininkas šakietis Arūnas Tarnauskas su žmona menotyrininke Lina nutarė prisidėti prie kilnių bažnyčios tvarkymo darbų. Motyvas svarbus – čia prabėgo Arūno vaikystė, lakstyta Nemuno lankose. Visai neseniai, prieš trejus metus, Amžinybėn išėjo Arūno mama – paskutinis žmogus, jį siejęs su Ilguva. Čia ji ir palaidota, kaip ir dalis giminės atstovų. Kapus lankantis verslininkas seniai matė apleistą bažnyčią ir, pasinaudodamas tvarkymo procesu, atliekamais tyrimais, pasitaręs su šeima, nutarė įnešti asmeninį indėlį, tęsti gražias bažnyčios mecenatystės tradicijas ir prisidėti prie kurio nors konkretaus bažnyčioje esančio kūrinio atnaujinimo. Pasitarė su paveldosaugininkais, su restauratoriais, bažnyčios atstovais. Istoriniai duomenys rodė, kad ant vidurinės navos lubų, prieš didįjį altorių, XX a. VII dešimtmetyje buvo uždažyta kompozicija „Paskutinė vakarienė“. Tai patvirtino ne tik mėgėjiškoje fotografijoje 1953 m. užfiksuotas bažnyčios interjeras, kurio lubose aiškiai matosi buvus paveikslo, bet ir polichrominiai tyrimai. Tik ar tikrai siužetas toks? Šakių dekanui kanauninkui ir sakralinės dailės žinovui D. Jasulaičiui kilo abejonių – „Paskutinė vakarienė“ negali būti nutapyta ant lubų! Tarnauskams pasiūlyta finansuoti būtent šio paveikslo atidengimą. Šeima sutiko ir skyrė 60 tūkst. eurų. Nedelsdami restauratoriai kibo į darbą.

Atidengto paveikslo mecenatai Lina ir Arūnas Tarnauskai viliasi, kad atsiras daugiau jų pavyzdžiu paseksiančių aukotojų.

Procesas buvo labai sudėtingas, anot V. Kasperavičiutės, „tapyta tiesiogiai ant sienojų, kurie daugelyje vietų visiškai sunykę, o dėl pigmentų su aliejais cheminės reakcijos, kaip pažymima restauravimo programoje, yra susidarę muilai, sluoksniai ypač sukietėję ir sukibę, tad tapybos sluoksnių atidengimas dėl šios priežasties buvo ypač sudėtingas“. Pradėjus ryškėti po dažais esantiems sluoksniams ir pasirodžius pirmosioms detalėms, figūrų fragmentams, ėmė kilti abejonių, ar tikrai paveiksle pavaizduotas siužetas, apie kurį galvota. Kuo toliau, tuo labiau tapo aišku, kad kanauninkas buvo teisus – čia tikrai ne „Paskutinė vakarienė“, o... „Jėzus Alyvų kalnelyje“, tapytas per antrąjį bažnyčios interjero atnaujinimo etapą (XIX a.). Paveikslą pavyko atidengti visą. Veidai, rankų linijos, debesų minkštumas, dangaus gylis jame išduoda, jog šis darbas prilygsta molbertinei tapybai, kad kompozicijos autorius – profesionalus dailininkas. Aplink paveikslą palikti pilkos (pirmas sluoksnis) ir melsvos (antras sluoksnis) spalvų rėmai, kad esant galimybei būtų galima atkurti autentišką lubų spalvą.

Galėtų būti vienintelė Lietuvoje

Taigi pradžia padaryta. O pradžia dažniausiai būna tada, kai susitinka žmonės, degantys ta pačia idėja, sako esminį postūmį bažnyčios restauracijos pradžiai davusi V. Kasperavičiutė. Jos dėka Ilguvos dvaro sodyboje buvo surengtas susitikimas su visuomene ir specialistais Europos paveldo dienų renginio metu pristatyti bažnyčios interjero spalvinius tyrimus. Nustebino visuomenės susidomėjimas, nes, nepaisant to, kad buvo darbo diena, „sugužėjo daugybė žmonių, tiek anksčiau šiose vietose gyvenusių, tiek ir norinčių pasigėrėti sakraliniu objektu ir jo aplinka, išgirsti specialistų įžvalgas“. Bet „didžiausia kliūtis tęsti darbus yra finansinė restauravimo programos įgyvendinimo pusė“, susirinkusiems kalbėjo Kasperavičiutė. Jos argumentas nuostabos nesukėlė. Tai suprantama. „Valstybė šiuo metu skiria gana nedideles sumas kultūros paveldo objektų restauravimui, o patys darbai, priešingai, yra gana stipriai pabrangę, – sako ji, – tad būtų galimas privačių asmenų ar verslo subjektų indėlis, kurio dėka būtų galima nors po truputį judėti į priekį.“ Jos žodžiai galbūt ir buvo tas akstinas, padėjęs Tarnauskams apsispręsti.

Suaktyvinti dėmesį į Ilguvos bažnyčios vidaus restauraciją pasiryžusi ir Gerdžiūnų bendruomenės centro pirmininkė Loreta Balsienė. Ji žada atidaryti sąskaitą, kad norintieji labdariai galėtų pervesti aukas, juolab kad šis kraštas turtingas ne tik pasiturinčiais ūkininkais, bet garsiais čia gyvenusiais asmenimis, kurių atžalos išsibarsčiusios po visą pasaulį. Kas žino, gal jos vis dar jaučia sentimentus savo protėviams, nuo kurių prasidėjo Ilguva, kapams, kuriuose ilsisi jų protėviai?

Įmonės „Opus Optimum“ vadovas Aidonas Valkiūnas tiki, kad medinė Ilguvos bažnyčia bus restauruota iki galo.

Bet gaišti negalima. Įmonės „Opus Optium“ vadovas Aidonas Valkiūnas perspėjo, kad interjero restauracijos darbus pagal parengtą programą būtina pradėti per penkerius metus nuo jos parengimo. Vadinasi, iki kitų metų vasaros. Dabar, pasak jo, turime dėkingą situaciją, nes mediniam kultūros paveldui per kompensavimo mechanizmus kompensuojama bemaž 80 proc. išleistų pinigų. Padarius darbus, dalis jų užsakovui, šiuo atveju – parapijai, grįžtų, kad būtų galima juos tęsti. Ta dalis, nuo kurios investavo mecenatai, jau sugrįžo. Pasak parapiją aptarnaujančio klebono E. Naujalio, sąskaitą papildė apie 42 tūkst. eurų A. Tarnausko skirtų pinigų paveikslui lubose atidengti. Būtent parapija yra projekto vykdytoja ir darbų užsakovė, pasiruošusi tuos pinigus investuoti toliau. „Gal tų pinigų išsyk ir nereiktų labai didelių – tik po truputį pridedant, nes mažomis sumomis neefektyvu dirbti. Svarbiausia, kad ta iniciatyva nesustotų. Pasiruošimo darbai suvalgo ženklią dalį biudžeto (transportas, apgyvendinimas, pastoliai). Nutolęs objektas taip pat turi papildomus kaštus“, – mano A. Valkiūnas. Iš viso, anot jo, reiktų apie 200 tūkst. eurų. Būtų tikslinga bent vieną bažnytėlę Lietuvoje padaryti autentišką iki galo, sako jis. „Nepatikėsite, bet Lietuvoje mes neturime autentiškos medinės bažnyčios, kuri būtų pilnai restauruota pagal pirminį jos pastatymo projektą ir pirminį dekorą. Dažniausiai uždedame stogą, patvarkome pamatus, kažkas nudažo grindis ir viskas, – kalbėjo A. Valkiūnas. – Lietuvoje tokios bažnytėlės, kurios interjeras būtų sutvarkytas pagal pirminį dekorą, pagal autentišką koloritą, kompoziciją – nėra“. Dėl daugelio priežasčių. Viena jų ta, galbūt pagrindinė, kad institucijų dėmesys pirmiausia skiriamas didžiųjų miestų architektūrai. Bet, anot jo, medinė architektūra nė kiek ne menkesnės vertės. „Parapijinės bažnyčios ilgą laiką buvo pamirštos, bet ten esantis paveldas mums yra labai reikšmingas ir unikalus. Daugiau aplinkui tokių niekur nėra“, – vienas už kitą svaresnius argumentus žėrė jis. „Medis, mediena, nors ir nepatvari medžiaga, bet protingai panaudota, suręsta, gali stovėti šimtus metų,– aiškino. – Tuos pavyzdžius mums būtų gerai išsaugoti. O dar geriau, kad ten įėjęs žmogus tarsi persikeltų į kitą laikmetį, į praeitį, epochą. Autentiški elementai, dekoras, koloritas, apšvietimas, daiktai turi tą atmosferą sukurti.“

Klebonija, statyta apie 1930 m., taip pat turinti architektūrinę vertę. Šiuo metu joje klebonas negyvena, nes klebonija apimta pelėsinio grybelio, kuris naikinamas, pastatas vėdinamas. 1945 m. antroje pusėje čia buvo radęs prieglobstį nuo čekistų besislapstantis vyskupas Vincentas Borisevičius, pasisakęs prieš bažnyčios persekiojimą. 1946 m. lapkritį jis buvo sušaudytas ir užkastas Tuskulėnuose. 1999 m. jo palaikai perkelti į Telšių katedros kriptą. Apie tai liudija ant klebonijos sienos esanti atminimo lenta. D. Didžiapetrio nuotr.

Nuo Mlynarskio iki Rubinšteino ir Beatričės

Grincevičiai, vieni iš kitų paveldėdami, dvarą valdė iki XX a. pradžios, kol sodyba buvo nacionalizuota. Ilguvos aukso amžius prasidėjo Julijono Grincevičiaus dukrai Onai 1895 m. ištekėjus už Varšuvos filharmonijos direktoriaus, Varšuvos Didžiojo teatro pirmojo dirigento Emilio Mlynarskio (1870–1935). Santuokos Sakramentas jiems suteiktas Ilguvos bažnyčioje, apie tai liudija registracija bažnyčios knygoje. Po santuokos šeima pastoviau čia gyveno devynerius metus. Jiems gimė trys dukterys – Anelija, Vanda ir Ona, bei du sūnūs – Bronislovas ir Feliksas. Apsistojus Mlynarskiams, Ilguva tapo muzikų susibūrimo ir kūrybos vieta. Čia lankėsi E. Mlynarskio globojami Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (B. Mašalaitis knygoje „100 Sūduvos dvarų“ rašo, jog „yra užuominų“, kad M.K. Čiurlionis E. Mlynarskiui už paramą atsidėkojo darbais), Stasys Šimkus, Kazys Šimonis, Beatričė Grincevičiūtė, Vandos Grincevičiūtės (1878–1847) dukra ir Onos Grincevičiūtės–Mlynarskos dukterėčia. Įdomu tai, kad Grincevčiūtės tėvas Andrius Grincevičius buvo tos pačios, tik kitos giminės atšakos, prieš kelis šimtmečius įsikūrusios Smolensko ir Ukrainos žemėse, atstovas.

Emilis Mlynarskis su žmona Ona (Anna) Mlynartska bei dukrele. 1902 m.

Laukiami svečiai dvare buvo tokios garsios asmenybės kaip dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, Ilguvoje paveikslus tapęs 1863 m. sukilimo metu, Vilniaus universiteto dailės fakulteto įkūrėjas, garsus peizažistas Ferdinandas Ruščicas, dramaturgas Stefanas Žeromskis, kompozitoriai Romanas Statkovskis ir Karolis Pšimanovskis, smuikininkas Polis Kochanskis, pianistas ir politikas Igancijus Paderevskis, rašytojas Vladislovas Maleševskis, kunigas, profesorius, keliautojas Justinas Bonaventūra Pranaitis, teologijos mokslų daktaras, kunigas Antanas Civinskis ir daugelis kitų. Garsiausias svečias dvare tarpukariu vis dėlto buvo pasaulinio garso pianistas, Mlynarskių dukters Anelijos vyras Artūras Rubinšteinas.

Aniela ir Arthuras Rubinsteinai prieš Emilio Mlynarskio portretą.

Dvarui priklausiusį turtą paliks naujiesiems šeimininkams

Po E. Mlynarskio mirties dvarą paveldėjo žmonos Onos sesers Anelijos vyras Henrikas (1901–1993). Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dvare kurį laiką gyveno jau beveik apakęs jo brolis Vaitiekus Grincevičius, vedęs turtingą ir gerokai vyresnę moterį iš Kidulių. Rašoma, kad Vaitiekus buvęs geras smuikininkas, griežęs Veliuonos ir kituose orkestruose.

Grincevičių dvare, ypač Mlynarskių laikotarpiu, būta labai daug prabangos! Žydrų olandiškų koklių krosnys, brangus parketas, krištoliniai sietynai, Liudviko XVI laikų stiliaus baldai, Damasko šilko sienų apmušalai ir garuojanti itališka kava iš ryto jaukioje terasoje... Rūmuose buvo didžiulė biblioteka, vien E. Mlynarskis buvo sukaupęs joje apie tūkstantį knygų. Duris puošė giminės herbas: balta į viršų nukreipta strėlė, jos viduryje – raudonas žiedas.

1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, įrengta senelių prieglauda. Tuomet Grincevičiai šalia dvaro pasistatė kitą namą, bet gyveno trumpai – komunistai 1941 m. į Sibirą ištrėmė Beatričės seserį Kristiną ir brolį, visišką neregį Stanislovą. Dvaro turtai buvo išgrobstyti, meno kūriniai, baldai, buities daiktai išgabenti į muziejus. Po karo ūkinėse dvaro patalpose įkurtas psichoneurologinis internatas. Jis veikia iki šiol, tik kitu pavadinimu. Dvaro pastatas užkaltomis langinėmis ir durimis liko merdėti. Tik 2020 m. Turto bankas jį įtraukė į privatizuojamų objektų sąrašą. Tų pačių metų rugpjūtį jį nupirko vilnietis Egidijus Kirkutis, labai kruopščiai ir po trupinį renkantis dvaro ir Grincevičių giminės istoriją, žadantis dvaro gyvenamąjį pastatą atstatyti. Šiuo metu jis išvalytas, naujomis keičiamos supuvusios sąramos, birželio mėnesį planuojama uždengti stogą. Kai kuriuos ūkinius pastatus atsiėmė B. Grincevičiūtės dukterėčia Liucija Grincevičiūtė-Morkevičienė. Ji čia gyvena nuo 2008 m. Jos namuose prabangos likučius primena kai kurie dvaro rūmuose stovėję baldai, senos nuotraukos, buities daiktai, o ji pati dosniai dalijasi prisiminimais, jeigu kas paklausia ar užkalbina. Moteris turi raktus ir nuo naujiesiems savininkams priklausančio dvaro, kurie mielai įleidžia smalsius lankytojus, ir pasakoja pasakoja giminės istorijas... Visą dvarui priklausiusį jos namuose esantį turtą ji žada palikti naujiesiems dvaro šeimininkams, kad sugrįžtų atgal į tikruosius namus.

Liucija Grincevičiūtė-Morkevičienė, paskutinė dvaro pastatų paveldėtoja, Ilguvoje gyvenanti nuo 2008 m.

Ilguva neišsemiama. Ji – didžios ir garbingos Grincevičių giminės lizdas. Jos gijos veda ne tik į Lenkiją, Prancūziją, Ameriką, bet ir į Ukrainą bei Rusiją. Vargu, ar kas iš tų kraštų atsišauks. Bet gražiai susitelkę, mes visi privalome pagal savo galimybes jausti pareigą ją saugoti ir suteikti jai gražią ir pelnytą ateitį. Gegužės 15 d. – ūkininkų globėjo šv. Izidoriaus šventė. Gal ūkininkai galėtų pagerbti savo globėją ir pervesti paramą į Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos sąskaitą Nr. LT297300010097147944 visų mylimai bažnytėlei paremti.

Restauruojamas gyvenamasis dvarininko namas kurį 2020 m. įsigijo vilnietis Egidijus Kirkutis.