Gyvenimas kaip šokis

Jei Jurbarke paklaustumėte, kas yra „Šypsena“ ar „Nemunėlis“, bene kiekvienas sutiktasis jums atsakys, kad tai šokių kolektyvai, kuriuose šoko, šoka ir, tikimės, dar ilgai šoks ne viena jurbarkiečių, vaikų ir suaugusiųjų, karta; kolektyvai, išmoningomis kompozicijomis ir šokių pynėmis puošiantys Jurbarko kultūros centre rengiamus koncertus, krašto, dainų šventes, garsinantys mūsų miestą visoje Lietuvoje ir užsienyje.

Gegužės 16-ąją Jurbarko kultūros centre įspūdingu, nostalgijos, prisiminimų, jaudulio ir emocijų kupinu koncertu „Šoka mano širdis“ abu kolektyvai atšventė gražias sukaktis: šiuolaikinio šokio kolektyvas „Šypsena“ – 40-metį, o liaudiškų šokių kolektyvas „Nemunėlis“ – 35-metį. Scenoje viena kitą keitė bendros liaudiško ir šiuolaikinio šokio kompozicijos, šiuolaikiniai ir liaudiški šokiai, buvusių kolektyvų šokėjų pasirodymai, didžiuliame ekrane šmėkščiojo išsaugoti prisiminimai: vaizdai, nuotraukos, kuriuose užfiksuotos akimirkos iš koncertų, repeticijų ir kolektyvų kelionių, skambėjo sveikinimo žodžiai, o iš sausakimšos salės – audringi žiūrovų plojimai.

Visa tai buvo skirta daugybei žmonių – visiems scenoje pasirodžiusiems šokėjams ir salėje buvusiems žiūrovams, o tuo pačiu – vienam žmogui: abiejų kolektyvų kūrėjai, vadovei ir sielai, choreografei Jolantai Telišauskienei. Būtent ji 40 metų Jurbarko kultūros centre augino ir ugdė nesuskaičiuojamą daugybę šokėjų, kurie jos dėka pajuto harmoningo judesio džiaugsmą, atkakliu darbu kuriamą tobulumą, jaudulį prieš išbėgant į sceną ir visą esybę užliejančią palaimą, kai salė sprogsta nuo ovacijų. „Tiesiog neturiu žodžių. Visus labai myliu. Nemoku kalbėti – juk sakoma, kad šokėjų balsas, tai kojos“, – šventės pabaigoje susijaudinusi sakė Jolanta, dėkodama buvusiems ir esamiems savo šokėjams, jų šeimoms, visiems, prisidėjusiems prie šventės rengimo ar atėjusiems pasveikinti.

Jubiliejiniame koncerte „Šoka mano širdis“, vykusiame Jurbarko kultūros centre 2025 m. gegužės 16 d., pasidžiaugti ir pasveikinti savo vadovę susirinko tiek esami, tiek buvę „Nemunėlio“ ir „Šypsenos“ šokėjai. A. Sinkaus / Jurbarko kultūros centro nuotr.

Šventės baigiasi. Po jų vėl prasideda tai, kas tas šventes ir sukuria – sunkus kasdieninis darbas: repeticijos, prakaitas, nuovargis, kartais netgi ašaros. Tad su Jolanta susitikome praėjus keletui mėnesių po šventės, prasidėjus rugsėjui – po vasaros atostogų, po išvykų ir koncertų, po „Nemunėlio“ jaunimo grupės kelionės į Graikiją, pasikalbėti apie išsipildžiusias svajones, šokį ir gyvenimą.

Pirmieji žingsneliai

Nors dirbti kultūros centre pradėjo prieš 40 metų, Jolantos ryšys su Jurbarku užsimezgė gerokai anksčiau. Ji – tikra jurbarkietė, čia gimusi, augusi ir gyvenanti visą gyvenimą, su keleto metų pertrauka, kol studijavo aukštojoje mokykloje. Neslepia, kad kažkada, po studijų, norėjosi pakelti sparnus ir išplasnoti kitur, kad labai traukė jūra ir Klaipėda, tačiau kelias vis dėlto parvedė atgal į gimtąjį miestą.

Šokis ją lydėjo nuo pat vaikystės. „Aš turbūt jau kai gimiau norėjau šokti. Nuo pat mažų dienų, kiek save atsimenu, sakiau: noriu būti šokių vadove“, – šypsosi Jolanta. Pirmoji jos pačios šokių vadovė buvo Birutė Kliukienė, į Jurbarką atvykusi, kai Jolanta buvo gal antroje klasėje. „Kai ji atvažiavo, mama iš karto ir nuvedė mane pas ją. Taip ir neišėjau iš salės“, – sako Jolanta, pripažinusi, kad tuomet jai galvoje tebuvo tik šokiai. Tiesa, būdama stropi ir atsakinga, ji sąžiningai paruošdavo pamokas, tačiau tik tam, kad turėtų laiko šokti. Lankė vadinamuosius pionieriškus šokius, o vėliau ėmė šokti pramoginius.

Mokydamasi vidurinėje mokykloje Jolanta Grėbliūnaitė (trečia iš kairės) šoko pramoginius šokius. Kolektyvui ne kartą teko dalyvauti ir dainų šventėse. Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau iš kur ta aistra šokiui, paklausėme. Matyt, iš šeimos, svarsto Jolanta. Jos mama Danutė Grėbliūnienė, pasirodo, taip pat kurį laiką dirbo šokių vadove, tėtis, Algirdas Grėbliūnas, mėgo muzikuoti. „Tėtis buvo muzikantas, grodavo iš klausos, nors niekur nesimokė ir natų nepažinojo“, – prisiminė Jolanta. Be to, abu tėvai šoko liaudiškus šokius „Mituvos“ kolektyve.

Samba prie jūros

Baigusi vidurinę mokyklą apie šokį svajojusi mergina matė vienintelį kelią – į tuometinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) Klaipėdos fakultetus studijuoti choreografijos. „Teko labai stipriai ruoštis, nes nieko neišmaniau apie klasikinį šokį, mūsų vadovė tokio nemokė“, – prisiminė ji. Jurbarkiečių Klaipėdos fakultetuose tuomet mokėsi nedaug. „Tik gerokai vėliau jurbarkiečiai pradėjo stoti į choreografiją. Mano šokėjai – nuo kiekvienos kartos vis po vieną“, – šypsojosi Jolanta.

Choreografų kursas buvo didelis – 30 žmonių, 15 merginų ir 15 vaikinų. Tiesa, baigė gerokai mažiau, apie 20. „Vyrai tinginiai: iš pradžių mokydavosi, o paskui aptingdavo“, – prisiminė Jolanta. Tačiau šeši vadinamieji pramogininkai, trys pramoginių šokių specializacijos poros, tarp kurių buvo ir ji, baigė visi. Jolanta sakė, kad jai mokytis patiko. „Visada buvau stropi ir darbšti. Mielai imdavausi visokių darbų ir užduočių“, – šypsosi.

Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakulteto choreografų kursas. Jolanta sėdi pirmoje eilėje, trečia iš dešinės, 1980 m. Asmeninio albumo nuotr.

Pramoginių ir šiuolaikinio šokių mokė legendiniai Skaistutė ir Romaldas Idzelevičiai. „Pramoginiai šokiai man patiko. Tačiau dar labiau patiko šiuolaikinis šokis, toks, koks jis tais laikais buvo“, – pasakojo Jolanta. O koks šokis buvo mėgstamiausias? „Samba, – iš karto atsako Jolanta, – nes joje daug judesio.“

Baigus studijas teko apsispręsti, kur vykti dirbti ir gyventi toliau. „Manęs labai norėjo Panevėžys. Ten atlikau praktiką. Bet man tas miestas nepatiko, nenorėjau ten pasilikti“, – sakė Jolanta, kurią labiau traukė jūra. „Labai norėjau likti prie jūros, Klaipėdoje. Kažkodėl taip yra: visi, kas mokosi Klaipėdoje, nori ten ir pasilikti“, – šypsojosi choreografė. Tai kodėl neliko? „Frejienė (tuometinė Jurbarko rajono Kultūros skyriaus vedėja Liudvika Frejienė – aut. past.) įkalbino grįžti. Turėjau ir darbo pasiūlymų Klaipėdoje, bet jau tuomet dirbau su kolektyvais Jurbarko kultūros rūmuose, ten rengiau ir savo diplominį darbą. Labai gražus išėjo“, – tuometinį apsisprendimą paaiškino Jolanta.

Šeimos ratelis

Dar besimokydama ji ištekėjo, gimė dvynės dukros Giedrė ir Kristė. Su gimtuoju miestu Jolantą rišo ir pirmoji meilė, vyras Rimvydas – taip pat jurbarkietis, su kuriuo iki vestuvių draugavo gal dešimt metų. Mokėsi vienoje klasėje, paskui Rimvydas įstojo į Smalininkų technikumą, vėliau išvažiavo mokytis į Kauną, Lietuvos žemės ūkio akademiją, o Jolanta po vidurinės – į Klaipėdą. Taigi gyvenimas abu vedžiojo įvairiais keliais („vienas ten, kitas – šen“), kol 1983-siais sujungė į vieną šeimą.

Abi dukros mamos vadovaujamuose kolektyvuose šoko nuo mažų dienų. „Visada buvo kartu su manimi: kelionėse, koncertuose, konkursuose. Tėtis buvo vienintelis žiūrovas šeimoje“, – šypsojosi Jolanta. Tačiau mamos pėdomis patraukė ir choreografe tapo tik viena – Kristė. „Giedrė pasakė tvirtai: vadove aš tikrai nebūsiu. Ji matė mano darbą – kad dirbu be išeiginių, negailėdama savęs“, – pasakojo Jolanta. „Gerai, kad vyrą gerą turiu. Kol buvo mažos ir dar nešoko, vyras dukras iš darželio paimdavo, savaitgaliais, kai būdavo koncertai, konkursai, išvykų metu – jis vėl su vaikais. Toks buvo gyvenimas“, – pripažino Jolanta. Tiesa, Kristės tai neišgąsdino, tačiau ir ji mamai teigė nedirbsianti tiek daug, kiek ši. „Dabar kartais primenu jai jos žodžius“, – juokėsi Jolanta, paaiškindama savo gyvenimo credo – „jeigu jau dirbti, tai dirbti gerai, bet kaip – neišeina“.

Dukros Giedrė ir Kristė mamos vadovaujamuose kolektyvuose šoko nuo pat mažens. Asmeninio albumo nuotr.

Tiesa, nuo šokio pabėgti Telišauskų šeimoje niekam iš tiesų nepavyko – abi dukros ištekėjo už choreografų, abi mėgo ir dabar tebemėgsta šokti, tik Giedrės darbas kitoks. O Kristė, kuri ištekėjusi tapo Donauskiene, kaip ir mama, vadovauja Jurbarko kultūros centro šokių kolektyvams: šiuolaikinio šokio kolektyvui „Dona“ ir liaudiškų šokių kolektyvui „Sūkurėlis“.

Šoka ir trys iš penkių Jolantos anūkų. Aštuntokas Nojus – „Nemunėlio“ jaunimo grupėje, jo brolis Kajus – mamos Kristės vadovaujamame kolektyve. Jolanta šypsosi, kad ir mažasis Lukas, kuriam dabar ketveri, nusižiūrėjęs į vyresniuosius brolius, irgi veržiasi šokti. Dar vienas šokantis anūkas – klaipėdietis Ignas, kuris be to dar yra puikus plaukikas. Tik jo jaunesnysis brolis Matas kol kas nešoka, jam labiau patinka futbolas. Tiesa, ar bent vienas anūkas taps choreografu, kaip tėvai, Jolanta abejoja, sako, kad berniukus labiau traukia sportas.

Rimvydas ir Jolanta Telišauskai su dukromis Kriste ir Giedre bei anūku Kajumi. A. Sinkaus nuotr.

Užtat choreografais tapo visas būrys Jolantos išugdytų šokėjų: dabar Amerikoje gyvenantis Eimantas Žukauskas, Justė Lukauskienė, Donatas Liktas, Eiva Dobilaitė, Saida Saldukaitė, baletmeisteris Matas Stirbys, dukra Kristė Donauskienė, Ieva Janauskaitė, Giedrius Paulauskas, Milda Valaitytė.

Šokio ritmu

Baigusi mokslus ir grįžusi į Jurbarką 1985 metais Jolanta pirmiausia įkūrė pramoginių šokių kolektyvą – tą patį, kuris gal po metų ėmė šokti šiuolaikinius šokius ir vėliau tapo „Šypsena“. Pasak jos, pramoginiai šokiai labai brangiai kainuoja ir reikalauja iš šokėjų ypač didelio atsidavimo. „Ir vaikai norėdavo mokytis kaskart vis ką nors naujo, o ne metų metus zulinti vis tą patį judesį, nes pramoginiai šokiai reikalauja ypatingo preciziškumo – pirštą ne taip pasuksi ir teisėjai fiksuoja klaidą“, – sakė ji, aiškindama, kodėl nuo pramoginių šokių perėjo prie šiuolaikinių.

Su pramoginių šokių šokėjais. Asmeninio albumo nuotr.

Besišypsanti „Šypsena“

Kaip „Šypseną“ pristato Jurbarko kultūros centras, 1986 metais susibūrė šiuolaikinių šokių kolektyvas, kuriame šoko apie 30 mergaičių. Vėliau kolektyvas plėtėsi, vaikų vis daugėjo. „Šypsena“, šokanti įvairių stilių šokius (šiuolaikinius, modernius, ir kt.), nuo 1985 metų dalyvauja Lietuvos moksleivių ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse, kolektyvo šokėjai dažni respublikinių ir tarptautinių konkursų dalyviai bei nugalėtojai: „Draugų rate“, „Norim kilt“, „Vaikystės vaivorykštė“, „Šoku tau“, „Dance Revolution“, „OPUS“, „Šokio erdvėje“, „Streetstyle“, „Eurodances“, „Emocijos“ „ŠOK“, „Šokio vizija“ ir dar daug kitų. Savo pasirodymais „Šypsenos“ šokėjai džiugino Airijos, Italijos, Rusijos, Vokietijos, Ispanijos, Latvijos, Lenkijos, Bulgarijos, Graikijos žiūrovus.

 
Vienos iš mažiausių „Šypsenos“ šokėjų.

Nors kartos ir šokėjai keitėsi, kolektyvo tikslas išliko toks pat – kurti, džiuginti ir siekti geriausio. Išvardinti visų per 40 metų pasiektų laimėjimų, pelnytų apdovanojimų ir triumfo akimirkų, neįmanoma, nes jauni ir kūrybingi Jurbarko šokėjai bene visuose konkursuose įvertinami pačiomis aukščiausiomis vietomis.

Šiuolaikinio šokio mados praeityje.

Kur banguoja „Nemunėlis“

„Nemunėlis“ gimė po maždaug penkerių metų, kai pas Jolantą atėjo buvę jos pramoginių šokių šokėjai Nerijus Račys ir Artūras Pocius, pareiškę, kad nori šokti toliau. „Tuomet neturėjau liaudiškų šokių ir iš viso suaugusių, tai pasiūliau eiti į kitus kolektyvus, o jie sako: ne, mes pas jus norim. Tada, sakau: surinkit bent keturias poras, tada pradėsim. Ir surinko“, – kolektyvo pradžią prisiminė Jolanta. Pirmoji naujojo kolektyvo išvyka buvo tarptautinė – į 1995 m. rugpjūčio 25 d. Moldovoje, Kriuleni mieste, vykusį festivalį, kuriame dalyvavo ir Jurbarko delegacija. „Jeigu ne jie, tai liaudiškų šokių gal ir nebūtų buvę. Tuo metu dirbau su šiuolaikiniais, su pramoginiais šokiais, o apie tautinius visai negalvojau. Tačiau man tie tautiniai šokiai patiko. Taip ir atsirado „Nemunėlis“, – pasakojo Jolanta. Vėliau prisijungė Arijana Zairienė, Gvidas ir Loreta Byčiai, a. a. Aldevinas Batarūnas, Mindaugas Steponaitis, Ernestas Sinkus, Vida Jomantienė, Sonata Spaustynaitienė. Netrukus „Nemunėlis“ išsiplėtė iki studijos, kurioje buvo jau ne viena grupė.

Liaudiškų šokių studijos „Nemunėlis“ šokėjai daug kartų dalyvavo Frankų liaudies šventėse Kraisheime, Vokietijoje.

Kaip skelbiama Jurbarko kultūros centro interneto svetainėje, lietuviško šokio pynėmis studijos „Nemunėlis“ šokėjai džiugino ir džiugina ne tik Lietuvos šokio mylėtojus – jie dažnai kviečiami į įvairiose šalyse organizuojamus tarptautinius festivalius: Turkijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Moldovoje, Kroatijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Bulgarijoje. „Nemunėlis“ nuolatos dalyvauja Lietuvos moksleivių ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse bei respublikiniuose konkursuose „Aguonėlė“, „Pora už poros“ „Klumpakojis“, „Iš aplinkui“ ir dar daug kitų, yra nuolatiniai konkursų prizininkai bei laureatai. „Nemunėlio“ ir jo vadovės iniciatyva kas dvejus metus organizuojamas liaudiškų šokių festivalis „Linksminkimos“, sukviečiantis į Jurbarką daugybę kolektyvų iš Lietuvos ir užsienio.

Be daugybės prizų, taurių, padėkos raštų ir kitokių pasižymėjimo ženklų, „Nemunėlis“ yra pelnęs ir ypatingų apdovanojimų ir, kas reta Lietuvoje, net du kartus. 2007 metais liaudiškų šokių studijos „Nemunėlis“ vyresniųjų grupei Lietuvos nacionalinis kultūros centras skyrė garbingiausią ir aukščiausią mėgėjų meno kolektyvų apdovanojimą –  „Aukso paukštę“ tautinių šokių nominacijoje „Geriausia suaugusiųjų šokių grupė“. Po 12 metų, 2019-aisiais, šis apdovanojimas „Nemunėliui“ įteiktas antrąjį kartą, šįkart – visai studijai nominacijoje „Geriausia liaudiškų šokių studija ir vadovas“.

2019 metais liaudiškų šokių studijai „Nemunėlis“ ir jo vadovei Jolantai Telišauskienei įteiktas aukščiausias Lietuvoje mėgėjų meno apdovanojimas „Aukso paukštė“. A. Sinkaus nuotr.

Įvertinimai

Jolantos suburtų ir parengtų beveik viso rajono šokėjų masiniai šokiai jau ne pirmus metus tampa pačiu įspūdingiausiu Jurbarko krašto šventės atidarymo akcentu, o 2024-aiais jos sukurtu šokiu atidaryta ir Tauragės regiono dainų ir šokių šventė „Upėmis tekančios dainos“. Beje, ji buvo ne tik visų Tauragės apskrities dainų švenčių, bet ir respublikinių švenčių Šokio dienos baletmeistere.

Šokėjų kasdienybė – ne tik gražūs rūbai, šypsenos ir žiūrovų plojimai, bet ir kasdieninis sunkus, kartais netgi šlapias bei purvinas darbas. Repeticija dainų šventėje.

Ilgametis darbas nelieka neįvertintas ir nepastebėtas. Padėkų, apdovanojimų, premijų buvo daug, tad belieka paminėti svarbiausius. 2008 metais Jolanta Telišauskienė apdovanota Garbės ženklu „Už nuopelnus Tauragės apskričiai“, 2019-aisiais  jai įteiktas Jurbarko rajono savivaldybės apdovanojimas „Krištolinė lelija“ nominacijoje „Už aktyvų Jurbarko krašto garsinimą Lietuvoje bei užsienyje mokslo, švietimo, meno, politikos, verslo, sporto ar kitoje svarbioje visuomenei srityje“.

„Visada dirbau labai daug: neturėjau savaitgalių, dirbdavau iki vėlaus vakaro. Bet darbas man patiko, gerai jaučiausi su žmonėmis. Atgal pažvelgusi, kartais tik stebiuosi, kaip aš tiek visko suspėjau“, – šypsosi Jolanta. Sako, kad ir dabar dar nemažai norėtų nuveikti, bet jau sveikata nebe ta. Vis dėlto ji jau planuoja, į kokius konkursus rudenį vyks kolektyvai, kitų metų renginius. Taigi tiek „Šypsena“, tiek „Nemunėlio“ jaunimas ir vyresnieji šokiu džiaugsis ir žiūrovus džiugins ir toliau.

Ar niekada nebuvo kilusi mintis, kad reikėtų dirbti kokį nors kitą, ne tokį sunkų ir begalinio atsidavimo reikalaujantį darbą, klausiu. „Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo. Nebūčiau norėjusi kitokio gyvenimo“, – tvirtai sako choreografė Jolanta Telišauskienė.

O tikriausiai didžiausias vadovės darbo įvertinimas – buvusių ir esamų jos kolektyvų šokėjų įspūdžiai, prisiminimai, dėkingumas ir meilė. Tai liudija tik keleto iš daugybės „Šypsenos“ ir „Nemunėlio“ šokėjų atsiliepimai.

Metai po metų augau kartu su „Šypsena“. Iš mažos mergaitės, svajojusios apie sceną, tapau šokėja, išmokusia valdyti ne tik kūną, bet ir emocijas, mintis bei baimes. Kiekvienas sezonas buvo lyg kelionė – repeticijos, koncertai, konkursai, pasiruošimas iki vėlyvos nakties. Tai buvo ne tik užsiėmimas, bet gyvenimo būdas, antrieji namai, kur visada laukė šiluma, bendrystė ir nuoširdus palaikymas. Šokis mane augino ir formavo. Jis išmokė ištverti sunkumus, nepasiduoti net tada, kai pavargsti ar skauda, priimti kritiką ir nuolat tobulėti. Scenoje negali pasislėpti – žiūrovai mato tavo emocijas, jaudulį, netikrumą, bet būtent tai padėjo man augti ne tik kaip šokėjai, bet ir kaip žmogui.

Kiekvienas pasirodymas buvo jausmų audra: širdies plakimas prieš uždangai pakylant, akimirka, kai lieki tik tu, muzika ir šviesa. Nors šiandien šoku mažiau, šokis niekada manęs nepaliko. Jis liko manyje – gebėjime išgirsti ritmą net tyloje, prisiminimuose ir jausmuose, kurie sugrįžta, vos išgirdus muziką. Šokis man – tai terapija, kai skauda, ir džiaugsmas, kai žodžių per maža. Visi laurai mūsų brangiajai vadovei Jolantai Telišauskienei – už įkvėpimą, atsidavimą, begalinę kantrybę ir tikėjimą mumis. Ji padėjo mums ne tik šokti, bet ir augti kaip asmenybėms.

Akvilė Tamošaitytė

„Šypsena“ man buvo atkaklumo, džiaugsmo ir draugystės mokykla. Nors dažnai tekdavo aukoti laiką ar kovoti su tinguliu, repeticijose nuovargis virsdavo lengvumu, o konkursuose pasiektos aukštos vietos – tikra laime. Raumenų skausmas primindavo augimą ir naują pradžią, o bendraminčių pagalba padėjo tobulėti.

Emilija Grabauskaitė

„Šypsenoje“ šokau penkerius metus – tai buvo ne tik šokių pamokos, bet ir gyvenimo mokykla. Šis kolektyvas man padovanojo pasitikėjimą savimi, išmokė įvairių šokio stilių – nuo šiuolaikinio iki gatvės šokio. Gavau tvirtą pagrindą šokio pasaulyje, o svarbiausia – neįkainojamų pamokų apie discipliną, pareigingumą ir vidinę stiprybę. Vadovės dėka supratau, kad šokyje nėra vietos abejingumui – čia visada turi būti pasitempusi, spinduliuoti energija ir nepamiršti plačios šypsenos. „Šypsena“ man visada liks ypatinga vieta, kur užaugau kaip asmenybė ir šokėja.

Ieva Jomantaitė

„Šypsena“ man – tai vaikystės džiaugsmas, nuoširdžios draugystės, įsimintinos kelionės ir augimas kartu. Čia patyriau daug nepamirštamų akimirkų – repeticijas, koncertus, pasirodymus didžiosiose scenose, bendrą jaudulį prieš pasirodymą ir begalinį džiaugsmą po jo. Kolektyvas man suteikė ne tik gražių emocijų, bet ir išmokė labai svarbių dalykų: drąsos žengti į sceną, disciplinos siekiant tikslo, atsakomybės už save ir komandą bei pasitikėjimo savimi. „Šypsena“ man visada liks ypatinga vieta, kurioje formavausi ne tik kaip šokėja, bet ir kaip asmenybė.

Paula Alminaitė

Buvimas „Šypsenos“ dalimi man suteikė vidinį pasitikėjimą. Grupėje buvau matoma ir išgirsta. Ačiū vadovei Jolantai Telišauskienei už tai, kad manimi patikėjo priimdama į grupę, suteikė erdvės skleistis ir augti, pamatyti pasaulį ir būti scenoje. Visos patirtys, kurias patyriau užaugino manyje tikslo siekimą, norą kurti ir pasirinkti choreografės specialybę. Esu ir būsiu be galo dėkinga!

Saida Saldukaitė, choreografė 

Šokiai mano gyvenime užėmė ypatingą vietą – dešimt metų praleistų kolektyve man davė kur kas daugiau nei tik judesį. Tai buvo ne tik hobis, bet ir antrieji namai, kur gimė tvirtos draugystės, išlikusios iki šiol. Šokis atvėrė duris į pasaulį – turėjau galimybę keliauti, dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose. Jis tapo mano poilsiu po mokyklos, padėjo pabėgti nuo rutinos, išjudinti kūną ir mintis. Na, ir svarbu tai, kad šokis ugdė mane kaip asmenybę: išmokė pasitikėti savimi, drąsiau reikšti emocijas ir siekti tikslo. Tai buvo neužmirštama patirtis, formavusi mane tokią, kokia esu šiandien.

Vika Lukauskaitė

Šokis man davė labai daug. Visų pirma, šokio pažinimas: tiek tautinis šokis, tiek šiuolaikiniai. Linksmos kelionės po įvairias šalis autobusais įstrigo visam gyvenimui. Labai daug davė ir vadovės griežta disciplina, mokėjimas suburti ir išlaikyti kolektyvą, paskatinti mus, vaikus, žengti pirmyn. Kultūros namai man visus 12 metų buvo antri namai, o vadovė taip pat užėmė labai svarbų vaidmenį. Visada liksiu dėkinga už tai, kas buvo patirta per tuos 12 metų.

Toma Gecevičienė 

Nepamenu, ar mano pirmi šokio žingsneliai buvo „Šypsenoje“ ar „Nemunėlyje“, nes atrodo, jog visą laiką sukomės šokdami nuo klasikos iki tautinių šokių, žinau tik tiek, kad tuo metu man buvo 4–5 metai.

Vadovė (ji tikrai buvo ir yra Vadovė iš didžiosios raidės) Jolanta Telišauskienė buvo tarsi antra mama: mokė pirmųjų šokio žingsnių, disciplinos, tvarkos šokių salėje ir išvykose – visa tai atmintyje išlikę iki šių dienų.

Tik Vadovės Jolantos ir Jurbarko kultūros centro dėka galėjau išvykti į keliones užsienyje, aplankyti miestus ir miestelius Lietuvoje, kur, beveik visada, vykstančiuose konkursuose pelnydavome pačias aukščiausias vietas. Tik Vadovės dėka, pradėjusi šokti Kaune, nejaučiau baimės, jog kažko nemoku – Vadovės Jolantos pastatytas šokio pamatas buvo ir yra tikrai stiprus.

Atsisveikinimo koncertą su „Šypsena“ ir „Nemunėliu“ turėjau 2015 metais, gal pasirodys keista, tačiau net praėjus dešimčiai metų negaliu be ašarų žiūrėti šio koncerto įrašo (apima nevaldoma nostalgija), o ir visus ten šoktus šokius atsimenu iki šiol.

Labai džiaugiuosi, kad šių metų gegužės mėnesį turėjau galimybę grįžti ir į Jurbarko kultūros centrą, pas Vadovę, kuri mokė pirmųjų žingsnių ir su pačiu didžiausiu jauduliu lipti į sceną kaip „Nemunėlio“ šokėja renginyje „Šoka mano širdis“. Ir šoko mano širdis, o jausmas toks – lyg niekada iš čia ir nebūčiau išėjusi.

Begalinė pagarba ir dėkingumas Vadovei Jolantai Telišauskienei už visas suteiktas pamokas ir patirtis!

Toma Simanavičiūtė

Į „Nemunėlį“ atėjau šokti dar būdamas vaikas. Dar tada vadovės dėka supratau, kad norint kažko pasiekti, reikia sunkiai dirbti. Sunkiai dirbdavome repeticijų salėje ir už tą sunkų darbą sulaukdavom atpildo: dalyvaudavome konkursuose, laimėdavome prizines vietas, taip pat vykdavome gastrolių į užsienį. Tuo metu kelionės buvo sunkiai prieinamos, tačiau su „Nemunėliu“ kiekvienais metais išvykdavome bent į vieną kelionę į užsienį, tai tuo metu mums buvo langas į pasaulį. Grįžau į „Nemunėlį“ po studijų. Čia sutikau naujus draugus, su kuriais bendravome ne tik šokių aikštelėje, bet ir kasdieniniame gyvenime, bendraujame iki pat šiol.

Kaip ir anksčiau, repeticijų metu sunkiai dirbdavome, siekėme tik pačio geriausio rezultato. „Nemunėlio“ dėka supratau kas yra disciplina, sunkus darbas ir saldus atpildas už tą sunkų darbą. „Nemunėlyje“ iš viso šokau 20 metų. Ačiū vadovei Jolantai už šią nuostabią kelionę, į kurią leidomės kartu.

Andrius Ganusauskas, architektas 

„Nemunėlyje“ šoku jau dvidešimt metų – tai ne tik mano pomėgis, bet ir svarbi mano gyvenimo dalis. Per visus šiuos metus kolektyvas tapo antra šeima, su kuria dalinuosi džiaugsmais, iššūkiais ir scena. Vadovei Jolantai esu be galo dėkinga už neįkainojamas pamokas – ne tik šokio, bet ir disciplinos, sceninės kultūros, elegancijos bei tikėjimo savimi.

Aušrinė Meškauskienė, odontologė, visuomenininkė 

Šokau „Nemunėlyje“ 12 metų, nuo pat pirmos klasės iki kol pabaigiau mokyklą. Manau, jog tai buvo laikas, kada aplinka stipriai formavo mano charakterį, požiūrį ir vertybes, todėl džiaugiuosi, kad didžiąją mano laiko dalį užėmė būtent repeticijų salės bei pasirodymai koncertuose, nes tai išmokė atsakomybės, darbštumo, mokėjimo dirbti komandoje ir pagarbos, meilės lietuviškoms tradicijoms bei menui. Esu dėkinga „Nemunėliui“, kad tapo antra šeima, tapo tapatybės dalimi, kuri lydi gyvenime iki šiol.

Aistė Vabalaitė 

Šokių kolektyvas „Nemunėlis“ man yra tikras gyvenimo atradimas – nuo vaikystės (t. y. 1997 m.) iki dabar, „Nemunėlis“ ir vadovė mane lydėjo ir formavo kaip žmogų, dovanojo pačias gražiausias patirtis. Vadovė Jolanta Telišauskienė į mus įdėjo ne tik šokius, bet ir širdį, išmokė darbštumo, draugiškumo bei meilės tradicijoms. Viskas, ką šiandien turiu – drąsą, stiprybę ir bendrystės jausmą – atkeliavo iš „Nemunėlio“ ir mūsų vadovės atsidavimo.

Ieva Janauskaitė, choreografė 

„Nemunėlis“ –  tai kolektyvas, turintis Sielą. Tai kolektyvas, su kuriuo patyriau be galo daug nuostabių emocijų, koncertų, kelionių, sutikau daug nuostabių draugų. Pradėjau šokti nuo pat vaikystės. Jolanta Telišauskienė pamatė mano gebėjimą šokti ir taip aš atsiradau „Nemunėlio“ kolektyve. Tiesa, buvo kolektyvas, bet dar nebuvo pavadinimo. Puikiai atsimenu, kaip mes sėdėjome pas Jolantą kabinete ir galvojome pavadinimą. Ir taip atsirado „Nemunėlis“.

Aš užaugau su „Nemunėlio“ kolektyvu, turėjau labai daug nuostabių akimirkų, nuostabių koncertų, pasiekiau gerą šokio lygį. Už visa tai Ačiū Jolantai Telišauskienei. Ji mane išmokė gerai, gražiai šokti. Nors šiuo metu gyvenu labai toli nuo savo mylimo miesto Jurbarko, visada galvoju apie tą nuostabų kolektyvą. Mano svajonė, kai grįšiu bent trumpam į Jurbarką, sušokti kartu su „Nemunėliu“. „Nemunėlis“ yra mano širdyje. „Nemunėlis“ yra mano šeima. Linkėjimai iš saulėtos Kalifornijos, Los Angelo.

Mindaugas Steponaitis 

„Nemunėlis“ –  ne vien šokių kolektyvas. Tai bendrystė, draugiškumas, kūrimas bendrų emocijų ir akimirkų. Visada didžiavausi būdama „Nemunėlio“ dalis.

Rita Dirdienė 

Šitas kolektyvas man ne tik šokiai – tai mokykla, kurioje išmokau drausmės, atsakomybės, tikėjimo savo jėgomis. Vadovės griežtumas ir atsidavimas padėjo siekti aukštų rezultatų, pergalių ir patirti daugybę gražių akimirkų. Kelionės, konkursai, repeticijos ir juokas užkulisiuose – visa tai paliko neišdildomą pėdsaką manyje. Būti šio kolektyvo dalimi man reiškia jaustis svarbia bendruomenės dalimi, o dar svarbiau, kad šia patirtimi dalinuosi su savo dukra.

Labai branginu tai, kad per visus šiuos ilgus metus, kai nariai keitėsi, aš su vadove likome ištikimos šiam kolektyvui – kartu išsaugojome jo dvasią ir stiprybę. O už ilgametį šokių partnerį esu ypatingai dėkinga – juk tik drauge galima kurti tikrą šokio harmoniją...

Sonata Spaustynaitienė 

Mūsų kolektyvą jungia bendros vertybės – meilė lietuvių liaudies šokiui, noras augti kaip menininkams ir nuoširdus džiaugsmas būti kartu. Kiekvienas pasirodymas – tai galimybė parodyti geriausia, ką mokame, o kiekvienas festivalis – naujas įkvėpimas grįžus į salę. Visa tai nebūtų įmanoma be mūsų vadovės – jos reiklumas, atsidavimas ir užsispyrimas yra pagrindas, ant kurio laikosi „Nemunėlio“ dvasia. Šis kolektyvas – tai mano gyvenimo kelionė, kuri tęsiasi jau ketvirtį amžiaus. Ir aš nuoširdžiai džiaugiuosi būdama jos dalimi.

Vida Jomantienė

Šokti norėjau dar mokyklos laikais. Visada žavėjausi ,,Nemunėlio“ šokėjų aukštu šokių lygiu, grožiu, profesionalumu, šypsenomis. Tyliai pasvajodavau – ech, kaip norėčiau būti šio kolektyvo nare. Gyvenime svajonės pildosi. Vieną dieną dukra (tuo metu buvo pradinių klasių mokinė) grįžusi iš šokių repeticijos pareiškė, kad viską suderino ir vadovė Jolanta laukia kolektyvo repeticijoje. Buvo tikrai nedrąsu, juk šokau tik vaikystėje, tik mokyklos kolektyve.

Ką man šiandien reiškia ,,Nemunėlis“? Labai daug. Širdžiai mielas darbas, laisvalaikis. Kad žiūrovas mėgautųsi šokiu scenoje, darbo reikia įdėti tikrai labai daug. Ne kartą ir ne du kilo mintis – šiandien neisiu į repeticiją. O tada pagalvoji – o tai kaip? Kolektyvas yra vienetas, kurio negali „pavesti“ ir, kad ir kaip pavargusi, kyli ir eini. Repeticijų nuovargį gal 100, o gal ir 200 procentų atperka kelionės, konkursai, šventės. Kiek daug smagių akimirkų patirta festivaliuose, kelionėse į svečias šalis! Kiek jaudulio, nerimo išgyventa konkursų metu. Kiek smagių nutikimų, ilgai išliekančių juokelių patirta Dainų šventėse. Kaip didžiulį turtą vertinu vadovės Jolantos triūsą, užsispyrimą, aukštai iškeltą šokio kokybės kartelę. Tai vadovė, kuri į sceną išleis tik tobulai sukurtą šokį. Dėl jos reiklumo, darbo, „Nemunėlis“ garsus visoje Lietuvoje. Gal todėl ir kolektyvo narių kaita nėra didelė. Gera, kad su kolektyvo nariais ryšys, bendravimas neapsiriboja vien repeticijomis. Smagu, kad gali patarti, padėti sprendžiant asmeninius rūpesčius. Nors keletą metų jau nebešoku, bet visuomet stengiuosi pamatyti naujai sukurtus šokius, gera apkabinti dar šokančius kolektyvo senbuvius.

Ingrida Naujokaitienė

„Nemunėlis“ man buvo tarsi pats brangiausias gyvenimo prieskonis. Kaip ir maistas be prieskonių būtų neskanus, taip ir gyvenimas be „Nemunėlio“ būtų buvęs neįdomus. Nes čia mes turėjom labai saldžių, malonių ir nuostabių patirčių, buvo ir karčių prakaito lašų, tarsi aštrų patiekalą ragautum, kai byra ašaros iš akių. Taigi, tie metai, praleisti „Nemunėlyje“, man buvo labai smagūs, gaila, kad laikas taip greit bėga ir gyvenimas nestovi vietoje. Sėkmės, „Nemunėli“.

Arijana Zairienė