Gerumas

Žvangteli metalinė juostelė ir tyliai suūžęs robotas siurblys atsirita į koridorių. Atvažiavo, tarsi norėdamas atsisveikinti. Nepasuku galvos pasižiūrėti. Ramiai, neskubėdamas užtraukiu striukės užtrauktuką ir žengiu link durų.

„Atleisk, bet su tavimi neišeis pasikalbėti“, – pagalvoju ir ištiesiu ranką link durų rankenos.

Prieš užsiveriant durims spėju pamatyti, kaip robotas siurblys pasisuka ir tarsi įžeistas mano minčių nurieda į gretimą kambarį. Šmėsteli baltas jo korpusas ir skambiai barkšteli voleliu užkliudyta metalinė slenksčio juostelė...

Klapteli už nugaros laiptinės durys ir sustoju lyg įbestas. Įkvepiu ir užsimerkiu. Pavasaris. Skruostu nuslysta švelnus vėjo prisilietimas. Bet nuo to lengviau nepasidaro, nes susikaupė. Daug. Neteisybės. Bjaurios, šlykščios neteisybės, pagimdytos primityvių, pragmatiškų žmonių tikslų. O kur dar tas apsimestinis spektaklis, kai susitikus jie tau šypsosi į akis, o už nugaros... „Pypt, pypt, pypt...“, – skamba mintyse vietoje keiksmažodžių. Negaliu keiktis. Savigarba neleidžia. O be to, šitą bjaurią ligą aš jau buvau parsivežęs iš sovietinės armijos ir ilgai vargau, kol atsikračiau. Beveik. O dar labiau pikta, kad negaliu atvirai kiekvienam sutiktam pasakyti, ko nirštu. Tik visa savo esybe suprantu, jog susidūręs su neteisybe, nyksta ir kraustosi iš mano miesto gerumas. Elementarus, žmogiškas gerumas.

Gerai, kad esu vienas ir nereikia ginčytis, nes tuoj atsirastų...

„Tai kur eiti? – sukioju galvą. – Į miesto centrą? Pas žmones?“

Dvejoju. Bet neilgai. Pasisuku ir žengiu į priešingą pusę. Tolyn nuo miesto centro ir nuo žmonių...

Lėtai ir neskubėdamas praeinu pro buvusią mokyklą ir suku į parką. Jis traukia tarsi magnetas, nes čia praleista daug laiko. Ir šita vieta saugoja gerus, šypseną keliančius prisiminimus. Čia buvo svajota ir kurti ateities planai. Deja, bet ne visi iki galo liko įgyvendinti.

Suku į skalda grįstą taką ir leidžiuosi link tilto. Einu iki jo vidurio ir sustojęs dedu alkūnes ant turėklo. Oras kvepia drėgme ir jos permerkta žeme. Ir šiluma. Gaivia, su keistu ir nepaaiškinamu saldumu, kuris visada man asocijuojasi su pavasariu. Netoliese klykteli kiras, bet nekeliu galvos pasižiūrėti ir slystu žvilgsniu aukštyn upe. Neilgai. Mituva daro vingį ir įsirėžusį į statų krantą suka kairėn. Viršuje ją palydi ilgametėje sargyboje stovintys, šakas į dangų kantriai keliantys seni medžiai. Šlaitas dar pilkas. Kai kur matosi žemyn tįstančių pernykščių žolių sruogos, seni lapai ir lietaus nuplauti atviri žemės plotai, primenantys žaizdas ant kūno. Upės vanduo susidrumstęs, todėl atrodo, kad niekur neteka ir stovi vietoje.

Užsimerkiu. Visai čia pat išgirstu kaip laša vanduo. Sekundei net dingteli, jog staiga prakiuro dangus ir iš jo pasipylė lietus. Bet ne. Virš galvos plaukia vienas kitas balkšvas debesėlis, bet jis net neketina bausti manęs lietumi. Stipriau pasilenkiu ir žvilgteliu žemyn. Laša nuo tilto sijų ir stambūs lašai skambiai krenta į pavasario šiek tiek pakylėtą vandenį.

Atmintyje bemat iškyla vaikystė...

...priešingame krante gulėjusi tilto dalis nukelta potvynio nuo kranto ir per ją ritasi viską aplinkui skandinantis polaidžio vanduo. Kitas tilto kraštas laikosi vietoje. Prie neapsemto šono plūduriuoja priplaktas nemenkas medis, į viršų keliantis bauginančiai išsikėtojusias šakas. Čia pat prie jo spaudžiasi storesnės ir plonesnės nulaužtų medžių šakos ir sumedėjusių žolių stiebai. Bet mums polaidis nė motais. Užsikorę ant tilto mojuojame meškerėmis, ir iš šalies žiūrint jis primena ežį, į priekį atstačiusį spygliais virtusias iš lazdyno ir bambuko pagamintas meškeres. Kartais jos nežymiai sulinksta, kai iš vandens pakyla ir ore sidabriniais šonais blyksteli pagautos aukšlės.

Žmogus taip yra užprogramuotas, kad į vaikystę visada žiūri su nostalgija. Ne vienam iš mūsų atrodo, kad tada viskas buvo kitaip. Ir, žinoma, šimtą kartų geriau nei dabar. Tada ir ledai buvo skanesni, limonadas saldesnis, žaislai geresni ir multiplikaciniai filmai mokė tik gerumo. Taip atrodo, nes vaikystė visada siejasi su teigiamais, gerais prisiminimais, o jei kas ir pasitaikė blogo, tai mūsų atmintis tokius dalykus blokuoja. Bet, tiesą sakant, visko buvo ir tada. Netrūko patyčių, mėgom vienas kitam lipdyti kuo skaudesnes pravardes, mušėmės, nes niekas nenorėjo būti auka, kurią klasėje visi engtų ir uitų. Patyriau ir aš tai. Savo kailiu.

„Tai kur ieškoti to gerumo?“ – klausiu mintyse ir atšlyju nuo turėklo.

Kojos pačios užneša mane aukštyn taku. Slystu per parką juoda asfalto juosta. Lenkiu klevus bei maumedžius, praeinu pro vienišą pušį, nežinia kaip įsimaišiusią į jų kompaniją. Net nepajuntu, kaip pereinu gatvę ir pasuku kairėn. Po kelių minučių aš jau stoviu prie centrinių kapinių vartų. Neilgai delsiu ir slysteliu pro šoninius vartelius.

Centrinis takas. Ir kairėje, ir dešinėje kyla antkapiai, juodo granito ir metalinės tvorelės, kai kur matosi kapavietės uždengtos masyviomis plokštėmis. „Štai čia... Čia yra palaidota daug gerumo. Gerų prisiminimų ir su jais išėjusių žmonių. Žmonių, kurių mes labai pasiilgstame.“

Kylu centriniu taku aukštyn. Suku į šoną nuo man artimų žmonių kapų, kuriuos būtinai reikia aplankyti. „Vėliau. Aš ateisiu pas jus vėliau“, – raminu save (o gal ir juos) ir einu tolyn. Pakanka kelių žingsnių ir staiga dingteli, jog mano mintyse pasakyti žodžiai skamba dviprasmiškai.

Kapinių pakraštys. Nežinau kaip atsidūriau prie paminklo Kęstučio apygardos partizanams. Žiūriu į masyvius akmenis, į plokštėse iškaltas pavardes ir atmintyje iškyla Liongino Baliukevičiaus-Dzūko rašyto dienoraščio eilutės. Nors su kiekvienu užverstu knygos puslapiu vis labiau stiprėjo jo nusivylimas niekaip neateinančia pagalba iš Vakarų ir susitaikymas su artėjančia neišvengiamybe, bet jis svajojo. Net gyvendamas po žeme jis svajojo sulaukti, kada Lietuva taps laisva ir prasidės taikus gyvenimas. Jis svajojo...

Šiandien mes laisvi ir, atrodo, kad gyvename taikiai. Bet, tiesą sakant, net dabar dažnai gali išgirsti, kad nors ir iškovojome nepriklausomybę, bet vis dar turime už save pakovoti. Ir mes kariaujame. Atrodo, lyg ir nėra akivaizdaus priešo ir fronto linijos, kokią įsivaizduojame iš kino filmų, ar istorijos vadovėlių. Tačiau kariaujame. Ir į darbą einame lyg į karą. Nes ten susikerta mūsų charakteriai ir išsilavinimai, išsiauklėjimas ir ambicijos, pinigų troškimas ir „stipresni“ su „silpnesniais“. „Bet kiek galima?“ – galvoju jau žiūrėdamas į medžius augančius už paminklo. – „Juk kiekviena neteisybė žlugdo gerumą.“ Kiekvienas, net, atrodo, smulkus mūsų žingsnis, gimdantis neteisybę, atsisuka prieš mus pačius. Ir visų pirma prieš mūsų valstybę. Ir tada kyla klausimas, o kas jeigu? Nenoriu garsiai ištarti to baisaus daiktavardžio, bet visai netoli mūsų gyvena „neramus kaimynas“, kurio elgesio niekas negali prognozuoti. Todėl ir klausiu savęs, ar atsiras kas išdrįs paimti ginklą į rankas ir eis ginti šitą žemę, nes bet kokio gėrio naikinimas griauna vienybę. Bet greičiausiai atsiras, kaip ir atsirado tada. Tik gal gretos būtų gerokai gausesnės, jei rastume vieni kitiems to gerumo...

...galvos linktelėjimu atsisveikinu ir pasitraukiu jau nuo savo artimųjų kapų. Grįžtu į centrinį taką ir iš kapinių išeinu pro šoninius iš akmenų sumūrytus vartus.

Žengiu nuo kalniuko ir pajuntu, jog kojos spartina žingsnį. Supratęs, jog tuoj pradėsiu bėgti, prisiverčiu sulėtinti tempą. Dabar jau kulniuoju lėtai, paskendęs mintyse ir nulenkęs galvą. O ir žiūrėti nėra į ką. Ne tik kapuose, bet ir žemyn slystančiame take šiandien tuščia ir tylu. Visai čia pat suūžia mašina ir instinktyviai kilsteliu galvą. Apsidairau ir rituosi per gatvę. Žengiu kelis žingsnius ir neriu į aukštyn šaunančių medžių tunelį.

Dėlioju koją už kojos ir einu žmonių ne vieną dešimtmetį mintu taku.

Jau iš tolo matau jį. Dešinėje nuo manęs, prie asfaltuoto tako krašto, stovi suolelis.

Daug kartų esu praėjęs pro jį. Nežinau kaip kitus, bet mane jis visada kviečia atsisėsti. Kartais taip ir padarau. Tik vienas keistas dalykas. Kad ir kiek kartų ėjau pro šalį, bet niekada čia nemačiau sėdinčio žmogaus.

Turbūt norėdamas sugriauti šią nesmagią tradiciją, suku iš tako ir pasiekęs suolelį sėduosi. Sekundė ir atmintyje iškyla mano kažkada rašytos eilutės:

– Tu vienišas? – atsisėdusi ant suolo žmogaus paklausė vienatvė.

– Ne, – papurtęs galvą nusišypsojo jis. – Aš niekada nebūsiu vienas, nes visada šalia būsi tu.

Dabar mudu dviese. Aš ir suolelis.

Pro senų bei sąlyginai neseniai aukštyn stiebtis pradėjusių medžių kamienus matau cerkvę ir dalį flygelio. Šone iš paskos atskubėjęs, ne vieno žmogaus mintas takas, įsiręžia į asfaltą ir kartu su juo nuslysta žemyn. Keliu akis į žibintus. Stovi. Tvarkingi ir nepaliesti. O anksčiau, prieš kurį laiką, kentėdavo jie nuo žmonių. Žiūrėk, užsuki į parką ir randi stulpus su „nudaužytomis kepurėmis“. Bet šiandien viskas kitaip. Nauji stulpai, naujos lempos, o aplinkui tuščia ir tylu. „Nei gyvos dvasios“, – žybteli mintyse trafaretu virtęs frazeologizmas. Neabejoju, jog jei kai kas išgirstų mane taip mąstant, tuoj sukritikuotų už neoriginalumą. Tačiau šiandien aš čia atėjau ne originalumu ar išmintimi pasišvaistyti. Atėjau ieškodamas, atrodytų, šitą miestą su iš jo išvykstančiais žmonėmis pamažu paliekančio gerumo. Štai ir dabar. Matau aplinkui tvarkingą parką, neišlaužytus suolelius ir idealiai juodą asfalto juostą, o atmintyje iškyla vieno gero, ačiū Dievui, dar gyvo žmogaus pasakyta mintis. Nebegyvena jis šitame mieste. Išsikraustė. Ir turėjo tam svarių priežasčių. Kartą jis yra pasakęs: „Greitai mes turėsime renovuotus namus, sutvarkytą apšvietimą ir šaligatvius, bet klausimas, ar bus kam jais vaikščioti?“

Nenoriu tuo tikėti. Nenoriu pripažinti jo įžvalgų, nors dažnai jis būna teisus.

Suku galvą ir purtau. Nes nenoriu tikėti, kad kartu su žmonėmis iš mano miesto išsikraustys gerumas. Paprastas, elementarus, žmogiškas gerumas.„Prieš mirtį norisi švelnaus.“ Tokio pavadinimo knygą yra parašęs rašytojas Sigitas Parulskis. Ne. Apie mirtį aš negalvoju ir stumiu šalin šitą mintį. Nors ta nelaboji, dažniausiai kaip liga, ateina nekviesta ir nesirenka jaunas tu, ar senas. Suprantu, jog mano troškimas yra naivus, o pragmatiškai mąstančių žmonių akyse net kvailas. Bet nėra kvailesnio dalyko, kaip meluoti pačiam sau, nes iš tiesų giliai širdyje bemaž visi mes norime to elementaraus, žmogiško gerumo. Didžioji dalis gyvenimo jau nugyventa ir bent jau jo pabaigoje norisi kuo daugiau jo patirti.

Nulenkiu galvą ir žiūriu sau po kojomis.

Ne. Ne visada šitas suolelis būna vienišas. Apačioje, prie asfaltuoto tako krašto matosi ištrypta duobė. Nedidelė, matyt, su laiku „išskobta“ maskatuojant kojomis. Šypteliu ir viltingai pakeliu galvą. Atmintyje iškyla vaizdas: žiema, Kūčių išvakarės, pėsčiųjų perėja tarp dviejų prekybos centrų. Jį už rankos veda tėvas, po pažastimi spaudžiantis didelę dėžę su, matyt, šventėms nupirkta dovana. Ketverių penkerių metų vyrukas tvirtu žingsniu kerta per perėją, glėbyje, lygiai kaip tėvas, spausdamas žaislinį... dinozaurą, o gal žirafą, išmargintą keistos spalvos taškais. Pasukęs galvą, jis savimi pasitikinčiu žvilgsniu žiūri į priešais stovinčią mašiną. Ir tame žvilgsnyje matau viską: vaikišką nuoširdų gerumą, dar nesugadintą mūsų pasaulio ydų ir blogybių, pasitikėjimą, neatimtą auklėjimo ir žinias grūdančios sistemos, drąsų žingsnį, nepakirstą blogo jam linkinčių ir sunaikinti siekiančių žmonių. „Štai jame dar gyvena gerumas“, – nuslysta mintyse. – Tame mažame, nuo žemės vos pasistebusiame kamuolėlyje.“

„Viltis yra kvailių motina“, – skelbia liaudies išmintis. Bet geriau būti kvailiu kitų akyse nei sunaikinti paskutinę viltį. Tas mažas kamuolėlis ir yra mūsų viltis. Viltis, kad ateityje viskas bus kitaip. Jei mes viso to nesugadinsime.