95-erių Birutės Skandūnienės širdis priklauso Teatrui – Žiūrovui – Žmogui

Jurbarko Konstantino Glinskio teatro aktorė ir pedagogė Birutė Tumėnaitė-Skandūnienė šių metų gegužę atšventė garbingą 95-erių metų sukaktį. Tai išskirtinis gyvenimo etapas, pažymėtas ne tik ilgaamžiškumu, bet ir turtingais prisiminimais apie dramų, istorinių neteisybių, o kartu – ir asmeninės stiprybės kupiną kelią.

Gimusi nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, patyrusi okupacijas, karą, netekusi tėvo, tačiau visada vedama nenumaldomo troškimo mokytis, kurti ir dalintis, Birutė iki šiol stebina savo gyvybingumu, vidine šviesa ir neišsenkančia meile Teatrui – Žiūrovui – Žmogui.

Visą gyvenimą dirbusi vokiečių kalbos mokytoja, šiandien Birutė turi į valias laisvo laiko – scenai, knygoms, pokalbiams, prisiminimams. „Gyvenu tokį gyvenimo tarpsnį, kai visas pasaulio laikas priklauso man. Gimiau nepriklausomoje Lietuvoje ir numirsiu nepriklausomoje Lietuvoje – ar daug kam taip pasiseka?“ – šypsosi Birutė, patikindama, kad kasdien džiaugiasi naujai išauštančia diena, kuriai visuomet turi planą.

Prisiminimai balanos šviesoje

Birutė gimė tarpukario Lietuvoje – Antalieptėje, Zarasų rajone. Nors prabėgo dešimtys metų, ji vis dar ryškiai prisimena Smetonos laikų Lietuvą, senovinę kaimo trobą ir vakarinius vaidinimus prie balanos šviesos.

„Balaną įkišu į krosnies plyšį, uždegu, visus susodinu ant didelės kaimo krosnies, kur sutilpdavo penki ar šeši žmonės, ir pradedu savo vaidinimą“, – prisimena Birutė.

Vakaruškose žiūrėdama į šokančias čigones negalėdavo atitraukti akių – taip ją žavėjo artistiški, sceniniai vaizdai.

„Grįžusi namo iškart prasidėdavo mano „čimbala ach ti čimbala“, – juokiasi pašnekovė, pasakodama apie pirmuosius savo, kaip „artistės“, pasirodymus. Begalinis noras save išreikšti, stebinti, kurti lydėjo Birutę visą gyvenimą – jos gyslomis nuo pat vaikystės tekėjo tikros artistės kraujas.

Tėvai dukters talento nesureikšmino, priėmė kaip tam tikrą augimo etapą, vaikišką išdaigą. „Kaimo žmonės tada kitaip žiūrėjo į savo vaikus – negirdavo per daug, kaip dabar, kai atvirai parodoma meilė, pasididžiavimas. „Bet man tik įdomiau, kad pragyvenau daug etapų, daug požiūrių – visko per gyvenimą mačiau“, – patikina pašnekovė.

Lyderė nuo mažumės

Birutė kiek save pamena, visada norėjo išsiskirti iš kitų. Vaikystėje, paklausta, kur gimė, gudriai atsakydavo – Zarasų ligoninėje. „Man labai svarbu buvo pasakyti, kad ne kaime, kaip mano draugai, o mieste gimiau“, – juokiasi Birutė. Mama jai pasakojusi, kad viso kaimo žmonės aukoję pinigų, kad ji galėtų ten gimti: „Tai gal aš todėl taip į sceną noriu, esu mėgstama žmonių, labai patinka bendrauti, kažką kitiems duoti, kad esu žmonių vaikas, žmonėms pagimdyta,“ – svarsto Birutė, atviraudama, kad žmogus ir žmonės jai reikalingi kaip vanduo.

Pradžios mokykloje, pamena, buvo tikra lyderė. Verždavosi visur, kur reikėdavo vaidinti, deklamuoti ar šokti. Birutė juokiasi, kad dėl meno net į pionierius įstojo – mokytoja buvo pažadėjusi, jog pionieriai galės lankyti šokių pamokas. Išgirdusi apie šį dukros sprendimą, mama supyko – jai atrodė, kad dukrai rūpi tik linksmybės ir pramogos, o pavojinga ideologinė aplinka bei pilietinis sąmoningumas – nė motais. „Kur ten man, vaikui, rūpėjo ta ideologija – man svarbu buvo šokti“, – prisimena Birutė.

Visgi šokių pamokos ilgai netruko – gavusi labai jau „nezgrabnų“ šokių partnerį, ji po mėnesio pranešė mamai, kad iš pionierių išsirašė ir į šokius daugiau nebeis.

Tėvo netektis – skaudus vaikystės lūžis

Ne visi Birutės vaikystės prisiminimai yra malonūs. Viena tragiškiausių jos gyvenimo akimirkų nukelia į 1940-uosius, kai buvo suimtas jos tėvas Petras Tumėnas. Teismas vyko Zarasuose, todėl Birutė kartu su mama pėsčiomis ėjo iš Antalieptės atsisveikinti su tėvu.

„Prisimenu, kaip tėvas norėjo mane paimti ant rankų, bet stribas jį atstūmė, o aš pradėjau verkti, šaukti: „papa, papa“, – pasakoja Birutė. Ji paaiškina, kad tėvą vadindavo „papa“ dėl jo ankstesnės santuokos – mama ištekėjo už našlio, kurio pirmoji žmona buvo rusė, todėl tas vardas šeimoje prigijo.

Skaudus atsisveikinimas teisme liko paskutinis – tėvas buvo nuteistas dvejiems metams kalėjimo Utenoje, tačiau iš jo taip ir nesugrįžo. Karas nušlavė bet kokius tėvo pėdsakus. Nepaisant artimųjų pastangų ieškoti, jokių dokumentų, liudijančių apie jo likimą, nerasta. Birutė mano, kad prasidėjus karui jis, kaip medikas, galėjo būti tiesiai iš kalėjimo išsiųstas į frontą, kur ir žuvo. Šeima neturi kito paaiškinimo.

Tėvas buvo baigęs medicinos mokslus Rusijoje ir puikiai išmanė savo darbą, nors Lietuvoje nebuvo gavęs gydytojo licencijos, todėl dirbo kaimo felčeriu.

„Žmonės jį labai mylėjo – buvo tikras kaimo gelbėtojas. Prisimenu, kaip jis išgydė visus nuo trachomos – baisios akių ligos. Į mūsų kiemą žmonės suvedė vaikus, sustatė juos į eilę, kad tėvas gydytų. Ir mane su broliu toje pačioje eilėje pastatė. Tėvas paimdavo, kaip jis vadindavo, „mėlynąjį akmenėlį“ ir juo braukdavo vaikams aplink akis. O koks tada būdavo skausmas, koks cypimas tame kieme!“ – prisimena Birutė.

Tėvo ji ilgėjosi visą gyvenimą – artimas dūšia jai buvo. Vis laukdavo, kada prasivers kiemo varteliai ir „papa“ grįš namo. Mama, likusi viena su vaikais, patyrė daug vargo, trūko pinigų net maistui. Per sunkią naštą mažiems pečiams teko nešti ir Birutei, bet savo užsispyrimo ir didžiulio noro siekti mokslų, ji nepasidavė vargui ir sunkiausioje padėtyje rasdavo išeitį.

Troškimas mokytis nugalėjo

Puikiais pažymiais baigusi pradinę mokyklą Antalieptėje, Birutė galėjo iškart stoti į Dusetų progimnaziją. Tačiau tai būtų reiškę, kad kasdien teks pėsčiomis įveikti 12 kilometrų pirmyn ir atgal – per daug vienuolikametei mergaitei. Laimei, Antalieptėje dar veikė šeštasis skyrius, tad Birutė nusprendė jį baigti vietoje.

Tačiau netrukus vėl kilo klausimas – kaip patekti į Dusetas? Mama nepritarė Birutės siekiui mokytis toliau – norėjo, kad dukra rinktųsi praktiškesnį kelią ir taptų siuvėja.

„Gerai prisimenu vieną rytą, – pasakoja Birutė. – Mama kepė blynus krosnyje, o aš atėjau į virtuvę pasipuošusi: susipynusi ilgas kasas, apsivilkusi savo gražiausią rūbą. Teta, mamos sesuo, dirbo buhaltere, o Smetonos laikais valdininkai jau gyveno neblogai – ji man buvo padovanojusi žalią klostuotą sijonuką ir raudoną šilkinę bliuskutę. Taip pasipuošusi ir prisistačiau.“

– Čia dabar, kur gi tu taip išsipusčiusi? – nustebo mama.

– Einu į Dusetas laikyti stojamųjų egzaminų, – atsakiau.

Mama apstulbo.

– Ar tu kiekvieną dieną ten vaikščiosi? Ar pajėgsi? Aš tavęs, vaikeli, remti negaliu – neturiu iš ko...

Tą rytą mama prisipažino jau susitarusi su kaimo siuvėja, kad ši priimtų Birutę mokytis amato.

– Nieko daugiau tau negaliu duoti. Samdyti buto neišgaliu, – pasakė ji tvirtai.

Birutė nepasidavė – ji nebūsianti siuvėja, norinti mokytis ir taškas. Taip tarusi išėjo pėsčiomis į Dusetas.

„Reikėjo eiti pro tokį miškelį, ežerą, laukymę. Jau buvo prasidėjęs partizaninis judėjimas, dažni susišaudymai, pamenu, kaip bijojau eiti. Vienoje vietoje sustojau, ir nežinau, ką daryti, toks pavojingas takas buvo. Stoviu, žiūriu, kaip čia man praeiti. Matau, čia pat karvė ganosi, aš tik prieinu prie jos, apsikabinu, ir ji pro tą vietą mane pravedė. Pliaukštelėjau ranka ir nuginiau karvutę atgal – mokėjau su gyvuliais elgtis“, – su šypsena šią kelionę prisimena Birutė. 

Artistės talentas palenkė mokytojų širdis

Dusetose Birutė puikiai išlaikė matematikos egzaminą, tačiau su lietuvių kalba sekėsi sunkiau. Nors knygas skaitė noriai, rašyba ir gramatika jai vis dar kėlė sunkumų.

Pašnekovė juokiasi prisiminusi, kaip per lietuvių kalbos egzaminą pasitelkė savo bundantį artistės talentą.

„Sėdi dvi jaunos mokytojos, o aš, pasipuošusi kaip bijūnas – su ta savo raudona bliuskute – stoviu ir laukiu, kas čia bus. Paklausia vieno klausimo – nežinau, paklausia kito – vėl negaliu atsakyti. Sakau joms: mūsų Antalieptėje to nemokė. Mokytojos tarpusavyje nusišypso – iki dabar prisimenu tuos žvilgsnius – ir vėl klausia. O aš ir vėl kartoju: „Ale kad ir šito nemokė… Aš nežinau, kaip čia yra, bet mūsų mokykloje nieko panašaus nebuvo mokoma.“ Taip ir sukuosi iš padėties.“

Matyt, tas vaidybinis nuoširdumas pelnė mokytojų simpatiją – Birutė gavo teigiamą pažymį ir egzaminą išlaikė.

Tada prasidėjo tikras nerimo laikas – reikėjo laukti galutinių rezultatų, o namai toli. Birutė prisiminė, kad dar būdama maža, su tėvu nakvodavo Dusetose pas vieną močiutę. Prisimindama, kur ji gyvena, nuėjo ir paprašė, kad leistų pasilikti nakvynei.

„Ale gulkis, vaikeli, vietos yra, tik valgyti tai neturiu ką“, – pasakiusi močiutė.

„Galvoju sau – pakentėsiu, nėra tai nėra“, – pasakoja Birutė, atviraudama, kad tais laikais visiškai įprasta būdavo, jog namuose kartais tiesiog nėra maisto. Visgi ta geraširdė močiutė surado dvi bulves – išvirė ir su druska abi pavalgė.

Ryte Birutė nuskubėjo į progimnaziją – anuomet ji dar vadinta Šaulių namais. Ant iškabinto sąrašo surado savo pavardę – Tumėnaitė priimta į antrąją progimnazijos klasę. Džiaugsmas buvo didžiulis… kol vėl atėjo mintis: o kur gi dabar gyventi?

Likimo dovanotas stebuklas

Įstoti į progimnaziją buvo tik pusė darbo – tikru galvosūkiu Birutei tapo klausimas, kur ji gyvens. Mama buvo iš anksto perspėjusi: pinigų butui samdyti neturi, o tokio atstumo kasdien pėsčiomis įveikti Birutė tiesiog nepajėgs. Ir štai – įvyko stebuklas. Kitaip šio momento nepavadinsi.

„Išeinu iš mokyklos, žiūriu – kitoje gatvės pusėje graži tvora, o už jos stovi geltonas, saulėje spindintis namas“, – prisimena Birutė. Klausantis jos, atrodo, kad ji jau nebe paprasta pasakotoja, o lyg aktorė scenoje, įtaigiai atgaivinanti praeities paveikslą.

„Priėjau prie tos tvoros – žiūriu, takelis eina tiesiai iki gonkelių, šonuose gėlės žydi... Ir man taip gražu patapo, taip širdį suspaudė. Pagalvojau: turbūt čia gyvena pati laimingiausia fėja... Ir jei ji mane pasiimtų pas save – o, kaip norėčiau... Vaikiška svajonė, tokia gryna, tokia netikėta.“

Ir štai – netikėtumas: „Atsidaro gonkeliai, ir išeina dama – aukšta, su skrybėle, papuošta tiuliu. Ir eina tiesiai link manęs, o aš stoviu į vartelius atsirėmusi, verkiu... ne iš nelaimės, bet iš susigraudinimo ir nežinojimo, ką man toliau daryti. „Mažyte, ko tu verki? – paklausė ji. Kažkodėl jai manęs taip pagailo.“

Birutė papasakojo, kad sėkmingai išlaikė egzaminus, bet neturi kur gyventi, nors labai nori mokytis. Moteris pasiūlė apsistoti pas ją tame pačiame name, kuris taip sužavėjo Birutę – su viena sąlyga: po pamokų padės prižiūrėti jos mažą sūnų Rimutį. Birutė sutiko nedvejodama – ir iki šiol saugo Rimučio nuotrauką.

Savo globėją, teisėjo žmoną, pas kurią gyveno, Birutė prisimena su didžiausia šiluma ir pagarba. Tą susitikimą ji vadina tikru stebuklu – tokiu, kokius likimas retai dovanoja.

Toliau vaidino ir šoko

Gimnazijoje piešimo ir muzikos Birutei dėstė ne kas kitas, o buvęs Kauno lėlių teatro direktorius, režisierius Stasys Ratkevičius. „Matyt, jis manyje kažką pastebėjo – kažkokį išskirtinumą, kažkas jam krito į akis, nes pakvietė vaidinti“, – prisimena Birutė ir šypsodamasi pasakoja vieną linksmą istoriją iš savo pirmųjų žingsnių scenoje.

Ratkevičius statė su mokiniais spektakliuką „Motulė paviliojo“, o Birutei atiteko pagrindinis vaidmuo. Ji taip įsijautė į savo personažą, kad spektaklio metu ėmė verkti tikromis ašaromis – iš širdies gailėdama nuskendusios motulės. Tarp žiūrovų sėdėjo ir jos mama, dirbusi valytoja – Birutė buvo pasirūpinusi, kad ir ji galėtų apsistoti pas jų geradarę globėją.

Pamačiusi scenoje verkiantį vaiką, mama taip susijaudino, kad neištvėrė: „Birutyte, neverk! Aš gi gyva!“ – sušuko iš salės. Po spektaklio dar ir režisierių apibėrė priekaištais – esą kaip jis drįsta jos vaiką taip graudinti.

Tačiau Birutė gimnazijoje ne tik vaidino. Lietuvių kalbos ją mokė buvusi balerina – viena iš daugelio inteligentų, kurie, prasidėjus pirmajam sovietmečiui su trėmimais ir kalinimais, traukėsi iš miestų ir ieškojo prieglobsčio provincijoje. Birutei pasitaikė proga išbandyti ir balerinos amplua.

Dusetų gimnazijoje Birutę lietuvių kalbos mokė buvusi balerina – viena iš daugelio inteligentų, kurie, prasidėjus pirmajam sovietmečiui su trėmimais ir kalinimais, traukėsi iš miestų ir ieškojo prieglobsčio provincijoje. Baleto šokio ji mokė ir savo mokinius. Birutė buvo viena iš jų, 1947–1949 m. Asmeninio albumo nuotraukos.

Vėliau, kai valdžią perėmė vokiečiai, į mokyklą dėstyti tikybos atvyko jaunas kapelionas. Mokiniai jį labai mylėjo – po pamokų rinkdavosi pas jį pasiimti knygų, o žiemą kartu mokėsi čiuožti ant Sartų ežero. Ir Birutę jis išmokė čiuožti. Jai viskas buvo įdomu, visur norėjosi pirmauti.

Gimnaziją Birutė baigė puikiais pažymiais – su vienu ketvertu tarp penketų. „Už mane geriau tik Meilė Kudarauskaitė, mano draugė, mokėsi. Nuo tada, kai susidraugavom gimnazijoje, iki dabar taip ir esam sulipusios“, – nusišypso pašnekovė.

Birutė buvo ne tik smalsi ir gabi, bet ir darbšti, stipri – sugebėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir mama.

„Dabar pati galvoju – iš kur manyje buvo tiek energijos, tiek ryžto, tiek stiprybės?“ – stebisi pati, dalindamasi savo gyvenimo istorija.

Iš gimnazijos suolo – mokytojauti

Baigusi gimnaziją  Birutė jau galėjo studijuoti, bet neturėjo nei batų, nei palto. Dabartiniam jaunimui turėtų būti keista, kaip buvo galima išgyventi tokiame nepritekliuje. „Į mokyklą nubėgdavau užsigaubusi mamos skara. Mama valytoja dirbdama gaudavo trisdešimt červoncų – jų vos užtekdavo maistui“, – prisimena Birutė.

Vieną dieną į gimnaziją atvyko švietimo skyriaus vedėjas iš Obelių. Jis kalbino geriausius mokinius rinktis mokytojo kelią. Pakvietė ir Birutę su pussesere. Ką darysi – sutiko. Taip Birutė buvo paskirta į Antazavės septynmetę progimnaziją dėstyti vokiečių kalbos, algebros, geometrijos, istorijos ir dailės.

1952 m. Mokytojų tarybos posėdis, Antazavės 7-metė mokykla.

Sekėsi puikiai. Su mokiniais mokėjo rasti bendrą kalbą – jie buvo vos ne jos bendraamžiai. „Vienas net įsimylėjo“, – juokdamasi prisimena Birutė.

Pastangų suvaldyti klasę jai niekada neprireikė – nei tada, kai pati dar buvo beveik mokinė, nei vėliau, jau baigus studijas ir nuėjus ilgą pedagoginį kelią. Turėjo savyje kažką, kas patraukdavo – mokiniai jos klausė, gerbė.

„Ne kiekvienam tas duota – gebėjimas išlaikyti dėmesį, valdyti publiką, klasę, – sako Birutė. – Man tai sekėsi natūraliai.“ Mokinius prie savęs ji traukė ir užklasine veikla – baletu, vaidinimais, kūryba. Tai nebuvo tik pamokos – tai buvo gyvenimas augant kartu su mokiniais.

Nemalonumai dėl spektaklio datos

Pirmasis B. Tumėnaitės su mokiniais pastatytas spektaklis ją gerokai išgąsdino. Paruošusi vaidinimą, mokytoja paprašė vaikų iškabinti skelbimus. Tačiau šie buvo nuplėšiami – vieną kartą, kitą… Niekas nesuprato, kas vyksta, kol vieną rytą į Birutės klasės duris pasibeldė stribas ir ją išsivedė.

Tylėdamas nuvedė jauną mokytoją į pastatą miestelio centre, panašų į daržinę – įstūmė vidun ir užrakino. Paliko ją ten nakčiai. Birutė sušalo, išsigando, nežinojo nei kodėl, nei kas jos laukia. Jokio paaiškinimo nebuvo.

Tik ryte, atrakindamas duris, stribas pasakė: uždaryta ji todėl, kad Vasario 16-ajai rengė vaidinimą. Pasirodo, Birutė netyčia pasirinko šią datą savo spektakliui – visiškai nesusimąstydama apie politinį kontekstą. Pats vaidinimas su Nepriklausomybės diena neturėjo nieko bendra.

„Dabar galėčiau prisiimti tą nuopelną kaip didvyrė – esą štai, pastatėm spektaklį Nepriklausomybei paminėti. Bet iš tikrųjų tai buvo paprasčiausias atsitiktinumas, kuris man kainavo nemažą išgąstį“, – šypteli Birutė.

Vėliau paaiškėjo, kad visa tai įvyko direktoriaus nurodymu. Jis, norėjęs pelnyti Birutės dėmesį, tačiau nesulaukęs atsako, ėmėsi štai tokio keršto. Sužinojusi, kad direktorius ją apskundė, Birutė kreipėsi į Švietimo skyriaus vedėją. Nuo to laiko jis jauną mokytoją paliko ramybėje.

Anekdotinė situacija baigėsi laimingai

Užsidirbusi šiek tiek pinigų mokslui, Birutė ryžosi stoti į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti vokiečių kalbos. Kadangi jau metus mokytojavo, toks pasirinkimas atrodė logiškiausias – tai buvo kelias, kuriame jau turėjo patirties.

Atvykusi į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų, susipažino su mergina, vardu Laimutė. Abi greitai susidraugavo, padėjo viena kitai ruoštis, laikyti egzaminus. Juos abi sėkmingai išlaikė, tačiau laukė dar vienas svarbus išbandymas – mandatinė komisija.

„Laimute, sakau, tu eik pirma, nes mane tai tikrai priims, – pasakoja Birutė. – Draugė buvo užsiminusi, kad jos tėvai – ūkininkai, net buvę sąrašuose išvežimui. Tai pagalvojau, kad jai gali būti sunkiau.“

Pati Birutė jautėsi užtikrinta – iš valsčiaus atsivežtoje charakteristikoje buvo parašyta: „Neloja ant tarybų valdžios.“

„Pagalvojau tada – na, parašyta nemokšiškai, bet vis tiek gerai, reiškia, tiksiu. Juk „neloju“, – juokiasi prisiminusi šį nuotykį Birutė.

Tačiau komisijoje viskas pasisuko kitaip. „Ateinu tokia išdidi – stalas ilgas, vyrų veidai rimti. Vienas dar sako: „Gerai, tegul studijuoja.“ Bet tas, kuris gale sėdi, rusiškai drebia: „Ką, ar mes geresnių neturim? Ne komjaunuolė, o charakteristikoje parašyta „nelojali tarybų valdžiai.“

Tik tada Birutė suprato, kad jos perskaitytas žodis „neloja“ iš tikrųjų buvo „nelojali“ – reiškianti priešiškumą valdžiai. Dėl to jos ir nepriėmė.

Abi su Laimute po mandatinės komisijos įvertinimo pravirko. Ir vėl, kaip jau ne kartą gyvenime, išsigelbėjo per ašaras. Jas pastebėjo vokiečių kalbos dėstytojas, kuris kažkaip sugebėjo pasiekti, kad Birutę priimtų į neakivaizdinį skyrių. Metus ten pasimokiusi, ji perstojo į dieninį.

Paskyrimas į Jurbarką nenudžiugino

1955-aisiais baigusi studijas ir rugpjūčio pabaigoje gavusi paskyrimą į Viešvilę, Birutė Tumėnaitė visai neapsidžiaugė – jau buvo susitarusi su pažįstamu dėl darbo vietos Klaipėdoje. O čia – Jurbarkas, Viešvilė… Tuomet tai atrodė kaip gili provincija.

Atvykusi į Jurbarką, Birutė tiesiai nuėjo pas Švietimo skyriaus vedėją V. Andrikį, prašydama, kad šis parašytų atsisakymą – esą ji netinkanti darbui. Tačiau vedėjas kategoriškai nesutiko prarasti trūkstamos specialybės mokytojos ir pagrasino: jei atsisakys paskyrimo, charakteristikoje liks dėmė visam gyvenimui.

Kadangi Viešvilės aštuonmetėje mokykloje darbo krūvis buvo per mažas, Birutę  įdarbino Švietimo skyriuje metodinio kabineto vedėja. „Taip tapau viršininke“, – juokiasi Birutė. Gavo ir kelias vokiečių kalbos pamokas.

Po metų darbo metodiniame kabinete ji šių pareigų atsisakė, nes Jurbarko vidurinėje mokykloje gavo visą vokiečių kalbos pamokų krūvį. Čia išdirbo daugiau nei 40 metų – buvo ir mokytoja, ir pavaduotoja.

„Oi, kokių sunkių metų būta… Dar nebuvo nei antros, nei trečios vidurinės mokyklos. Dirbdavome trimis pamainomis. Ryte ateini aštuntą, o išeini vakare – taip pat aštuntą. Vienas iš pavaduotojų visada turėdavo būti mokykloje“, – prisimena Birutė.

Netrukus pasikeitė ir Švietimo skyriaus vedėjas – pareigas perėmė buvęs mokyklos direktorius A. Skandūnas, už kurio Birutė ištekėjo.

Motinystės džiaugsmas. Su dukra Daiva, Jurbarkas 1962–1963 m.

Su Skandūnu ji susilaukė vienos dukters – Daivos, tapusios medike. Ji pasekė senelio keliu – pasirinko tą patį kelią, kuriuo kadaise svarstė eiti ir Birutė, bet neišdrįso. Su vyru B. Skandūnienė pragyveno devyniolika metų – kartu užaugino dukrą, o vėliau pasuko skirtingais keliais. Kitos šeimos nebesukūrė – juokauja, kad „ištekėjo už teatro“.

1967 m. Birutė vienintelė pateko į vyrų šaudymo komandą. Dalyvaudavo šaudymo veržybose ir laimėdavo prizines vietas. Ją traukė viskas, kas nauja, įdomu – ieškojo galimybės visose srityse išreikšti save.

Be teatro – gyvenimas pilkas

Teatro aplinka Birutę lydėjo visą gyvenimą. „Be teatro mano gyvenimas būtų buvęs pilkas“, – patikina pašnekovė.

Vos tik atvykusi į Jurbarką, Birutė iškart atsidūrė scenoje – ją pastebėjo Jurbarko kultūros namų dramos būrelio režisierius A. Pauliukaitis. Kadangi su jo žmona Birutė dirbo toje pačioje mokykloje ir artimai bendravo, režisierius netruko atkreipti dėmesį į jos talentą.

A. Arbūzovo „Tania“. 1958 m., Jurbarkas.

Daug metų ji praleido kartu su šiuo kolektyvu, statydama spektaklius, kurdama vaidmenis – teatras tapo neatsiejama mokytojos gyvenimo dalimi.

Birutė yra gyva liudininkė svarbiausių Jurbarko teatro etapų: būrelio tapimo liaudies teatru 1959 m., o vėliau – 1995 m. suteikus Konstantino Glinskio vardą. Per tuos dešimtmečius sukūrė daugybę vaidmenų, iš kurių vienas įsimintiniausių – Mimros vaidmuo E. Riazanovo ir E. Braginskio spektaklyje „Bendradarbiai“ (rež. A. Švedas). 1978 m. Taline vykusiame festivalyje „Pabaltijo teatro rampa“ šis spektaklis pelnė I vietą, o B. Skandūnienei atiteko geriausios moters vaidmens atlikėjos apdovanojimas.

A. Švedo režisuotame spektaklyje D. Psato „Reikia melagio“,1994 m.

Išskirtinis buvo ir jos vaidmuo spektaklyje „Sūnus paklydėlis“ (rež. A. Pauliukaitis), pastatytame 1960 m. pagal E. Ranneto pjesę. Jame Anikos vaidmenį Birutė atliko kartu su tuometiniu Vilniaus akademinio teatro aktoriumi Jonu Kavaliausku (Martas).

Spektaklyje „Sūnus paklydėlis“ Rietave. Pagrindinis vaidmuo – Anika.

Kartu su teatru Birutė lankėsi Estijoje, Rusijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Ukrainoje. 2009 m. Jurbarko K. Glinskio teatro veteranė buvo įvertinta respublikine Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos nominacija „Už nuopelnus Lietuvos mėgėjų teatrui“.

Rež. A. Pauliukaičio spektaklis R. Toma „Aštuonios mylinčios moterys“, 1979–1980 m.

Net ir šiandien, sulaukusi garbaus amžiaus, Birutė nesiskundžia nei atmintimi, nei gebėjimu perteikti personažo charakterį. Vienas iš paskutinių jos suvaidintų spektaklių – Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro (vad. D. Samienė) pastatymas pagal Romualdą Granauską „Kenotafas. Paminklas mokytojai“.

Birutė sako vis dar turinti svajonę – sukurti išties prasmingą, herojišką vaidmenį.

Kai scena – mokinių klasė

Kurdama vaidmenis, Birutė Skandūnienė atiduodavo visą save. Namuose, pakeliui į darbą, eidama į mokyklą – visur mintyse kūrė savo personažus, taip įsimindama jų žodžius, nuotaikas, charakterį.

„Einu, būdavo, rytais palei Imsrę ir galvoju, ką šiandien galėčiau pasakyti vyresniems mokiniams vokiškai, kaip papasakoti taip, kad jie ne tik išgirstų kalbą, bet ir susidomėtų. Ypač kai grįždavau iš užsienio – tais tarybiniais metais – eidama pakeliui trumpai mintyse pasikartodavau, kaip paprastai, aiškiai jiems perteiksiu, ką pamačiau, ką patyriau. Mokiniai man būdavo tarsi žiūrovai – turintys ne tik išklausyti, bet ir suprasti, įsisąmoninti tai, ką mokytojas nori pasakyti“, – pasakoja Birutė.

Ji prisipažįsta buvusi reikli – tiek sau, tiek mokiniams. Prisimena, kaip liepė visai klasei užsisakyti vienintelį tuo metu vokiečių kalba leistą laikraštį „Neues Leben“ („Naujas gyvenimas“), kuris buvo leidžiamas Maskvoje. „Pati visiems užprenumeravau“, – šypsosi prisimindama.

Kartą, susitikimo su vokiečių delegacija metu, buvęs jos mokinys Ričardas Juška, tuo metu meras, pagyrė buvusią mokytoją. Birutė, kuri laiką vertėjavusi, vienu metu nutilo. Vokiečiai nustebę  paklausė, kodėl ji nebeverčia – ar meras supranta vokiškai? „Kaip jis nesupras, – nusijuokė Birutė. – Juk jis mano mokinys.“ Visi salėje ėmė juoktis, o meras tik patvirtino: Birutė buvusi griežta, reikli, bet būtent todėl jis taip gerai išmoko kalbą.

Nors širdimi visada priklausė teatrui, Birutė sako, kad mokiniams atidavė visą savo energiją, užsispyrimą, norą juos išmokyti kalbėti vokiškai.

Paklausta, koks turėtų būti geras mokytojas, Birutė nedvejodama atsako: visų pirma – puikus savo dalyko specialistas, gebantis žinias aiškiai perteikti mokiniui. O antra – žmogus, kuris geba sudominti ne vien pamokoje: vesti būrelius, įtraukti į kūrybą, rasti kelią į mokinio širdį ir po pamokų.

1997 m. „Top modeliai“, Birutė centre.

Gražiai gyventi ir mylėt gyvenimą

Septynios buvusios kolegės, mokytojos, ir šiandien susitinka pasikalbėti prie kavos puodelio. „Rytoj jas pakviečiau į kavinę atšvęsti mano jubiliejaus“, – susitikimo išvakarėse pasakoja Birutė.

Ką jos veikia susitikusios? Diskutuoja apie gyvenimą, šiek tiek „papolitikuoja“, bet dažniausiai pokalbiai sukasi apie buvusius mokinius, kolegas, švietimo aktualijas, pasiekimus. „Kalbamės apie koncertus, spektaklius, kultūrą. Štai paskutinis matytas reginys –  „Pasaulių sutvėrimas”, paremtas M. K. Čiurlionio kūryba, paliko neišdildomą įspūdį“, – dalijasi mintimis pašnekovė.

Nors Birutei sunkiau vaikščioti – kaip pati sako, jau nepasitiki savo jėgomis – ji vis dar aktyvi, stengiasi dalyvauti visuose renginiuose, o ypač – nepraleisti nė vieno spektaklio. „Atvažiuoja režisierė Danutė Samienė ir nusiveža. Ji labai jau mus, senuosius aktorius, prižiūri. Likome tik keturiese – senbuviai teatralai…“, – šypteli aktorė veteranė.

Birutė Skandūnienė rankoce laiko „Aukso paukštę“, 2011 metais skirtą Konstantino Glinskio teatrui nominacijoje „Geriausias suaugusiųjų mėgėjų teatras ir vadovas“. Įteikta 2012 m. Jurbarko kultūros centro nuotr.

„Jums vis dar patinka dėmesys?“ – klausiu Birutės.

„Labai! Nors, gal negražu taip sakyti, – nusijuokia. – Danutei, režisierei, sakau: ačiū tau, kad padedi man gražiai gyventi senatvėje ir mylėt gyvenimą. Jis spalvingas, gražus. Kai pagalvoju – dabar gyvenu patį geriausią savo gyvenimo laikotarpį. Man niekada nebūna nuobodu – skaitau, domiuosi viskuo. O šalia – teatras. Kas aš būčiau be jo?“

Birutės gyvenimo credo paprastas, bet prasmingas: niekada neįžeisti žmogaus, kuris stovi prieš tave, su kuriuo tuo metu bendrauji.

„Neturime jokios teisės teisti kitų – turime stengtis suprasti ir gerbti žmogų“, – tokiais žodžiais užbaigiame mūsų pokalbį.

Birutė (centre) su kolegomis, teatro vetranais, Juozu Karvausku ir Laimute Ašmonaitiene Jurbarko kultūros centre 2025 m. minint Teatro dieną. A. Sinkaus / Jurbarko kultūros centro nuotr.