Joninės arba Rasos

Kaip tik dabar saulė, nuo pat Kalėdų kas dieną vis aukščiau kilusi dangaus skliautu ir vis ilgiau dovanojusi mums savo šviesą ir šilumą, „apsigręžia“ ir ima leistis žemyn, pamažu, bet nenumaldomai, trumpindama dieną.

Nors trumpiausią metų naktį ir ilgiausią dieną vainikuojame Jonus, Jones, Janinas, tuo pačiu minėdami Šv. Joną Krikštytoją, tačiau prie laužų vyksta apeigos, kurių ištakos daug senesnės už krikščionybę: rateliai aplink ugnį, žolynų rinkimas, vainikų pynimas ir leidimas į vandenį. Tai skirta vandens, ugnies ir augalų pagarbinimui ir nenutrūkstančiais saitais susieja mus, šiuolaikinio pasaulio žmones, su mūsų tolimais protėviais.

Ištakos

Vasaros saulėgrįžos šventė, viena iš keturių pagrindinių astronominių švenčių, kartu su žiemos saulėgrįža bei pavasario ir rudens lygiadieniais, švenčiama nuo pačių seniausių laikų bei daugelyje kraštų. Lietuvoje tai Rasos arba Kupolės, Latvijoje – Lyguo. Rytų slavų tradicijoje siejama su Kupala, anglosaksų kraštuose vadinama Midsummer, vokiškuose – Mittsommerfest. Panašaus pobūdžio šventė Sobatina švęsta senovės Italijoje Palės garbei, Panonijoje vadinta palilia. Keltai šventė Beltane šventę („Saulės sugrįžimas“). Istorikas T. Narbutas rašė, kad prūsai šventę Kekirio šventę, kuri panaši į slavų Kupalą.

Pagrindinis šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių, raganų. Nors dabar Rasos arba Joninės švenčiamos naktį iš birželio 23-sios į 24-tąją, tradiciškai ilgiausios dienos šventės būdavo pradedamos švęsti sparčiai ėmus ilgėti dienoms, t. y. maždaug gegužės mėnesio pabaigoje. S. Daukantas rašo, kad Rasos šventė buvo švenčiama keturiolika dienų. Kai kur išliko paprotys švęsti nuo birželio 24 d. iki birželio 29 d.

Papročiai

Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo, ugnis ir augalai.

Lietus ir vanduo ne tik „apvaisina“ žemę, bet ir suteikia jai jėgų vesti vaisius. Todėl vanduo – svarbus elementas apeigose. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi gyvuliai. Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba apsižergę šaką apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrėstų rasą ir taip padidintų derlių.

Augmenijai priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaprastos, magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Šis paprotys labai senos kilmės. Kupolėmis įvairiuose raštuose vadinamos jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės ir pan. Kupolės naudojamos vedybiniuose burtuose: merginos prirenka devynių rūšių žolynų, nieko nekalbėdamos pina vainikus ir meta juos per galvas į beržą, gluosnį ar obelį. Kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėjosi ištekėti. Kartais vainiką deda po pagalve, plukdo upe su pritaisyta žvakute, meta į šulinį, palieka kryžkelėje ir pan. Kupole taip pat vadinama kartis, papuošta žolynais, kurią pritvirtindavo prie vartų, pro kuriuos vėliau veš javus. Žolynai, kartis – Pasaulio ašies, pasaulio medžio įvaizdžiai.

Per vasaros saulėgrįžą renkamos vaistažolės, dažnai anksti rytą prieš saulėtekį.

Buvo paplitęs paprotys plaukioti upėse ar ežeruose valtelėse, išpuoštomis gėlėmis ir vainikais, kuriose būdavo kūrenama ugnis. Šis apeigų komponentas simbolizavo plaukiančią Saulę. Per vasaros saulėgrįžą pagerbiama į žiemos pusę išvykstanti Saulė, padėkojama jai už duotą šilumą, ji svetingai išlydima, kad sugrįžtų ir kitais metais. Sakoma, kad prieš šią kelionę Saulė maudosi, puošiasi vainikais. Taip pat apeigomis buvo siekiama, kad Saulė neišdegintų pasėlių – tam aukodavo aukas, Saulė buvo garbinama maldomis ir giesmėmis.

Apeigose svarbūs būdavo apeiginiai rateliai ir giesmės. Svarbus elementas – javų laukų lankymas. Lankytojai vaikščiodami giedodavo apeigines giesmes, turėjusias pagerinti javų derlingumą, pagreitinti augimą. Javų lankymo giesmėse apdainuojami rugių laukeliai, klausiama Kupolės (vėliau Jono), ar geri rugiai, linai ir pan.

Tikėta, kad vidurnaktį pražysta papartis. Jį saugo dvasios, siekiančios nubaidyti ieškotojus. Tačiau radęs (dažniausiai netikėtai, pvz., paparčio žiedas įkrenta į vyžą) gali įgyti visažinystės galių, (pvz., pamatyti paslėptus turtus, suprasti kitų mintis, gyvulių ir paukščių kalbą).

Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja šventa ugnimi, kuri būdavo gaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba išskeliant ją iš titnago. Ugnies iš laužo parsinešdavo namo ir įkurdavo naują ugnį vietoj senosios. Prie laužų būdavo dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, kad gerai užderėtų javai, kišdavo po pamatais ar pastogėn, kad apsisaugotų nuo gaisro. Degindavo ne tik laužus: senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą.

Per ilgiausios dienos šventes buvo itin bijomasi raganų. Moterys prieš saulėlydį suvarydavo karves į tvartus ir išgindavo tik nukritus rasai. Tikėta, kad raganos po pievą tampo koštuvus, marškas, paklodes ir kt., o susikaupusią rasą išgręžia ir duoda atsigerti savo karvėms – taip jų karvės gauna pieną tų, kurios ėdė žolėje. Kad raganos neatimtų iš karvių pieno, moterys kaišydavo tvarto duris ir plyšius dilgėlėmis, šermukšnių šakomis.

Šv. Jonas Krikštytojas

Krikščionių bažnyčia bandė išgyvendinti įvairias su saulėgrįža susijusias pagoniškas tradicijas. Šioms pastangoms nenusisekus, V a. Bažnyčia galiausiai birželio 24-ąją nustatė Jono Krikštytojo minėjimo diena ir perėmė daugelį pagoniškų papročių.

Jonas Krikštytojas – pamokslininkas ir pranašas, Jordano upėje pakrikštijęs Jėzų Kristų, buvo kilęs iš kunigų giminės (jo tėvas Zacharijas buvo kunigas iš Abijo giminės), Elzbietos, Švč. Mergelės Marijos giminaitės, sūnus. Apie Jono gimimą tėvams apreiškė arkangelas Gabrielius. Jonas Krikštytojas gimė apie 8 m. prieš Kristų Judėjoje, augo Judėjos dykumoje. Vėliau Judėjoje ir Samarijoje skelbė artėjančią Dievo rūstybės dieną, kvietė atgailai, Jordano upėje atgailaujančiuosius (ir Jėzų Kristų) krikštijo vandeniu.

Jonas Krikštytojas prilyginamas pranašui Elijui, kuris turėjo ateiti, kad parengtų kelią mesijui ir laikomas Jėzaus Kristaus pirmtaku. Jono ir jo bendruomenės narių (vadinti krikštytojais) veikla buvo reikšminga Jėzui Kristui ir jo bendruomenei.

Dėl priekaištų karaliui Erodui Antipui, kad šis nedorai gyvena, Jonas buvo suimtas, kalintas ir apie 28 metus po Kristaus gimimo nukirsdintas.