„Jūratės gėlėse“ puokštes kuria Lina

gegužės 3 d. 12:15 | Verslas

AŠrifto dydis+- Spausdinti

Prieš keletą mėnesių prekybos centre „MaximaXL“ Algirdo gatvėje duris atvėrė salonas „Jūratės gėlės“. Čia darbuojasi ne Jūratė, kaip būtų galima pagalvoti, o jos dukra Lina Bukauskienė, floristė, jau penkerius metus kurianti gėlių kompozicijas jurbarkiškiams. Savo veiklą pradėjusi mažutėse patalpose, kaip pati vadina „gėlių kioskelyje“, Lina džiaugiasi persikėlusi į erdvias patalpas prekybos centre, kurias drąsiai galima vadinti „gėlių salonu“.

Lina sako, kad jos gyvenimu būtų galima iliustruoti patarlę „nespjauk į šulinį, nes reikės gerti“. Mat ji visada teigė, kad su gėlėmis tai jau nedirbs ir Jurbarke tikrai negyvens. Baigusi mokslus neplanavo gyventi šalia tėvų – išskrido į Angliją pas mylimąjį. Tačiau... Po 7 metų grižo į gimtinę ir atidarė čia gėlių saloną.

Moksliukė ir menininkė

Menas Liną traukė nuo pat vaikystės: ji lankė dailės užsiėmimus pas menininkę Rasą Grybaitę, važinėdavo į dailės pamokas Vilniuje ir rimtai ruošėsi stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją. Prisimena, kad visada siekė būti geriausia visose srityse. „Man reikėjo „raudono diplomo“, buvau moksliukė ir menininkė, įstojau į Dailės akademiją“, – pasakojo Lina, baigusi ten taikomosios grafikos specialybę. Ji prisimena, jau nuo vaikystės nuolat būdavusi ir šalia gėlių, mat mama Jūratė Stanaitienė turėjo savo gėlių saloną, o Lina jau nuo 10 klasės jame dirbo.

Lina labai dėkinga mamai, kuri užrašė ją į kursus, kur, kaip ji pati sako, „paragavo tikrosios floristikos“ pas Lietuvos floristų asociacijos įkūrėją Marijų Gvildį. Mat tuo metu Lietuvoje kursų praktiškai nebūdavo, o ir internete sunku buvo rasti kokios nors informacijos ta tema. Linai labai pasisekė, kad tuos mokslus galėjo tęsti, mat M. Gvildys subūrė gal 10–15 žmonių, kurie turėjo galimybę toliau gilintis į šio meno paslaptis pas maestro Piterį Hesą (Peter Hess). Šis dėstytojas atskrisdavo iš Šveicarijos į Lietuvą 3–5 dienas per mėnesį ir mokė lietuvius floristikos paslapčių. Į paskutiniuosius užsiėmimus Linai tekdavo grįžti netgi iš Anglijos. Dabar jau Lina pati tapo dėstytoja – ji savanoriauja Jurbarko Trečiojo amžiaus universitete, kurio studentes moko floristikos pagrindų.

Diplomuotai grafikei dirbti pagal specialybę neteko, bet grafinį dizainą ir floristiką vienija kūryba. „Dėstytojas Marijus sakydavo: „tu esi kūrybinga“, – prisimena Lina, tuomet jau turėjusi žinių apie kompoziciją, derinimą. „Nors išgauti norimą spalvą su dažais yra lengviau nei parinkti tinkamas gėles puokštei, ten gali sumaišyti, o čia komponavimo variantų yra labai daug“,– pastebi floristė.

Nugalėjo gimtinės trauka

Paklausta, kodėl nusprendė iš svetur grįžti į gimtinę, Lina pripažįsta, kad meilės emigrantės gyvenimas jai buvo labai sunkus. „Ten gerai tiems, kurie neturi šeimos ryšio, o man labai trūkdavo jos. Kiekvieną kartą išvažiuodama iš Lietuvos verkdavau“, – prisimena Lina, kuriai Anglijoje teko padirbėti ir fabrike, ir kavinėje. Nusprendusi, kad labai pasiilgo gėlių, tame mieste, kuriame gyveno, įsidarbino elitiniame gėlių salone. „Eidama gatve pasidariau nuotrauką ir ant jos užrašiau: „Aš čia dirbsiu“, – šypsosi Lina, netrukus į tą saloną nusiuntusi CV ir pakviesta ten dirbti – iš pradžių tik savaitgaliais, o vėliau ir visu etatu. O dar po kurio laiko ji perėjo dirbti į kitą gėlių saloną ir ten taip prigijo, kad naujojo salono savininkę ėmė vadinti savo „angliškąją mama“.

Tačiau lietuviškoji mama iš Jurbarko dukrą vis kvietė namo, sakydavo, kad čia jos vieta. „Ir aš visada planavau grįžti, vis sakydavau: padirbėsim, pasitaupysime ir grįšime“, – prisimena Lina, kuri gyvendama Didžiojoje Britanijoje po dvejų metų susituokė, o praėjus dar penkeriems ėmė lauktis sūnaus. Tada viskas ir susidėliojo, mat jauna šeima vaikus norėjo auginti tik gimtinėje, todėl ir parsikraustė atgal į Lietuvą, į Jurbarką.

Šeimos verslas

Nors gėlių salonas prekybos centre priklauso Linai, jis vadinasi „Jūratės gėlės“. „Aš sakau, kad mes esame šeimos verslas“, – šypsosi moteris. Mama, pasak jos, labiau rūpinasi gedulo puokštėmis, o ji – šventinėmis. Mama klientams atsakinėje telefonu, ji – internetu. Daug užsakymų gauna iš užsienio, kai ten gyvenantieji siunčia sveikinimus mamoms, sesėms, broliams, arba gėlėmis pažymi liūdnas progas. Tad į paklausimus neretai tenka atsakinėti ir anglų kalba. „Man smagu, kad klientai apie mane šneka ir sugrįžta. Didžiausias įvertinimas, kai žmonės rekomenduoja“, – šypsosi Lina, kuri ir švenčių progomis visada randa laiko nuolatinių klientų užsakymams.

Gėlės – tai ir emocijos, ir prisiminimai

Floristė prisimena sukurtą įspūdingiausią, daugiau nei 1,5 metro aukščio puokštę, prie kurios dar buvo ir balionų kalnas – ją žmonai gimtadienio proga užsakė vyras, dirbantis užsienyje. Linos darbe tenka patirti ir kuriozų. Ji juokdamasi prisimena, kaip Motinos dienos proga įteikdamas puokštę jos vyras sumaišė adresatus, tačiau netrukus susigaudęs grižo, atsiprašė ir pasiūlė klientei pasikeisti puokštėmis. Bet klientei gauta puokštė buvo tokia graži, kad apkeisti jos ji nesutiko, tik grąžino ne jai skirtą kortelę.

Lina pastebėjo, kad Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje gėlių dovanojimo kultūra skiriasi. Čia žmonės dovanoja nelyginį skaičių gėlių – 3, 5, 7, o Anglijoje vyrauja lyginis skaičius – 2, 4. Dovanoti 12 rožių Valentino dienos proga yra standartinis variantas. „Miręs esi vienas, o kol gyvas – poroje“, – juokiasi Lina. Pasak jos, italai niekada nedovanos rožinių ar violetinių gėlių, nes Italijoje tai laidotuvių spalvos.

Pačiai Linai labai patinka sezoninės gėlės – jurginai, astrai, zinijos. Jos svajonė yra pačiai užsiauginti gėlių. Džiaugiasi, kad jau pernai pavyko užsiauginti jurginų, zinijų, o šiais metais pasisodino ir rožių.

Artėja gėlininkams labiausiai įtemptas laikas – Motinos diena. „Visi mes turime mamas, ar gyvas, ar mirusias“, – pastebi Lina, kurios įsitikinimu, gėlės nėra tik gėlės, tai ir jausmai, ir prisiminimai, ir emocijos, todėl jų įteikimą dažnai lydi džiaugsmo ašaros. Pasak Linos, visada smagu gauti gėlių ir pajusti, kad apie tave prisimena.