Tarpukario Jurbarko gyvenimo trupinėliai. Gegužės 9 d.

1928 m. Žiaurus kerštas. Laikraštyje informacija, kad Kauno apygardos teismas Jurbarke nagrinėjo seserų Skrickyčių ir jų draugių bylą dėl 1927 m. liepos mėnesį įvykdyto Knystautų vienkiemio padegimo („Lietuvos aidas“, 1928-05-09, Nr. 80). 1927 m. liepos 22–23 ir 24–25 dienomis Drebulynės kaime (Jurbarko valsč.) pirmą naktį sudegė P. Knystauto klojimas, o antrą naktį sudegė keturi trobesiai su visu turtu. Bendra nuostolių suma – 40 000 Lt. Padegė Marcelė ir Katrė Skrickytės („Šaltinis“, 1927-09-15, Nr. 38).

1936 m. Žinutės iš Jurbarko. Laikraščio žinutėje apibūdinama gerėjanti kelto per Nemuną padėtis. Kauno vandens kelių rajono šauliai, kurių vadas laivininkystės inspektorius V. Jasutis, apsiėmė pastatyti naują keltą, kuris vienu sykiu paimsiąs iki 30 vežimų. Sumažintas kelto mokestis. Keltas nebepriklauso Meklenburgui („Lietuvos aidas“,1936-05-09, Nr. 214). Kitoje tos dienos korespondencijoje pranešama, kad Jurbarke apskrities savivaldybė gydytojo J. Kilio name atidarė venerinių ligų ambulatoriją. Trūksta tik iškabos.

1936 m. Paieška. Skelbiama, kad už triukšmo kėlimą ieškomas Jurbarke gyvenęs Česnauskis Ignas, Igno s., gim. 1904 m. Telšių apskr., Plungės vlsč., Prūsalių k. („Kriminalinės policijos žinios“, 1936-05-09, Nr. 13).

1940 m. Rusų pasirodymas. Laikraštyje aprašoma, kaip Jurbarke kažko po miestą vaikščiojo Raudonosios armijos kariškiai. Jie miestiečiams buvo neįtikima sensacija: ėmė būriais eiti paskui tuos raudonarmiečius. Toks įkyrus Jurbarko gyventojų dėmesys jiems kėlė visokių įtarimų. Kad išsigelbėtų nuo įkyruolių, tuodu raudonarmiečiai turėjo ieškoti išsigelbėjimo restorane. Tai buvo, matyt, pirmas jurbarkiškių susitikimas su galingosios „draugiškos“ šalies kariais („Lietuvos aidas“,1940-05-09, Nr. 215).