Devintinės

Devintinės – Katalikų bažnyčios šventė Švenčiausiojo Sakramento (Jėzaus Kristaus Kūno) garbei.

Jos pradedamos švęsti devintą savaitę po Velykų (iš čia pavadinimas) ketvirtadienį (kai kuriose šalyse ir Lietuvoje keliamos į sekmadienį).

Bažnytinė tradicija

1264 m. rugpjūčio 11 d. popiežius Urbonas IV paskelbė bulę „Transiturus de hoc mundo“, kuria nurodė, kad ketvirtadienį, po Sekminių oktavos, visame katalikų pasaulyje būtų švenčiama „Festum Corporis“ („Kūno šventė“) ir kad ją minėdami visi katalikai džiugiai, iškilmingai išpažintų tikėjimą tikru Kristaus buvimu Eucharistijos sakramente.

Taip atsirado ir eucharistinių procesijų tradicija.

Visoje Bažnyčioje įvesti Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę paskatino vidurio Italijoje tryliktajame amžiuje įvykęs stebuklas. 1263 m. kunigas vardu Petras kaip piligrimas iš Bohemijos keliavo į Romą. Bolsenos miestelyje jam aukojant Mišias įvyko stebuklas: iš konsekruojamos ostijos pradėjo lašėti kraujas.

Bolsenos stebuklo ir Devintinių šventės įvedimo laikais gyvenęs žymus teologas šv. Tomas Akvinietis šia proga sukūrė garsųjį eucharistinį himną „Pange lingua“, kurio paskutiniai du posmai, prasidedantys žodžiais „Tantum ergo Sacraemntum“ („Prieš taip didį Sakramentą“) iki šiandien labai dažnai skamba mūsų bažnyčiose.

Liaudiški papročiai

Švč. Sakramentui pagerbti skirtos procesijos buvo labai populiarios senajame Lietuvos kaime. Kartu su tikinčiaisiais jose dalyvaudavo ir Lietuvos valstybės vadovai, kariuomenės karininkai, įvairių organizacijų atstovai. Lietuvos bažnytkaimiuose ir miestuose į Devintinių paskutiniąją procesiją visada suplaukdavo minios. Buvo šventinami žolynai, berželių šakos. Kaip ir per Sekmines, kaimiečiai apkaišydavo sodybos vartus berželiais, nupindavo „bromus“. Prieš Devintines piemenys vainikuodavo melžiamas karves lapų vainikais. Už tai šeimininkės atsidėkodavo sūriu, kiaušiniais, sviestu.

Žemaitijoje ši diena dar pavadinama Vainikais. Priimta Devintinių dieną prie namo durų prisegti dvi sukryžiuotas beržo šakeles. Žemaitės pašventintus žolynus pasodindavo į daržo lysves. Tikėta, kad tada kurmiai žemės neišraus.

Seniau Rytų Aukštaitijoje iš kiekvienų namų merginos nešdavosi pašventinti po devynis rūtų vainikėlius. Sudžiovintos jų rūtos, kaip ir Verbų dieną pašventinti kadagiai, būdavo padeginami ant ugnies, užėjus smarkiai perkūnijai, kad šventi dūmai išblaškytų audros debesis. Šiaulių apylinkių moterys prie rūtų būtinai dar pridėdavo juozažolės šakelę, manydamos, kad „kitaip rūtos nesišventina“. Pašventintieji per Devintines įvairūs žolynai – rūtos, mėtos ir kiti, vadinti „Devintinio žolelėmis”, liaudyje plačiai vartojami ne tik apsaugai nuo perkūno įtrenkimo, bet ir gydant įvairias ligas. Moterys jomis smilkydavo susirgusius vaikus. Šventintomis žolelėmis buvo aprūkomi kūdikiai ir vaikai, gydant juos nuo išgąsčio, nemigos, krūpčiojimo… Šios liaudies medicinos procedūros būdavo gana sudėtingos: žolynai atrenkami, rūšiuojami, maišomi su kitais augalais (samanomis nuo medžio, seno kryžiaus, gryčios kerčių), skirstomi į krūveles, įrišami į atskirus mazgelius ir pan.

Tautosakoje, užrašytoje iš Alytaus apylinkių, sakoma, kad „po Devintinio negalima nei arti, nei akėti, nei sėti, nes nesiseks ūkininkauti.“ Aišku, kad Devintinių laikas, ypač kai jos vėlyvos, jau būna netinkamas, kad spėtų užaugti ir subręsti vasariniai javai. Taip susivėlinusiam su sėja šeimininkui tarsi pati gamta keršydavo, derliaus neišaugindama.

Dar XX a. pradžioje prieš devintines piemenys vainikuodavo melžiamas karves lapų vainikais. Už tai šeimininkės atsidėkodavo sūriu, kiaušiniais, sviestu. Tuo laiku, kaip ir per Sekmines, piemenukai keldavo savo sambarį. Tai liudija Sekminių ir Devintinių liaudiškų papročių artumą.