Žaibų ir pašvaisčių nutviekstas Rūtos Bakšienės gyvenimas

Visą horizontą užgulę audros debesys. Vaivorykštės. Virš Nemuno plaukiančios rūko bangos. Dangų nutvieskę poliarinės pašvaistės gaisai. Žaibų blyksniai tolumoje. Pajūrio kopos ir panemunių peizažai. Grybai. Bažnyčios. Žmonės. Visa tai ir dar daug daugiau galite rasti jurbarkietės Rūtos Bakšienės nuotraukose – dažniausiai jos paskyroje socialiniame tinkle Facebook, o kartais – ir parodose. Išskirtinės nuotraukos, kaip paaiškėjo, pačios savaime neatsiranda – įdomesnių kadrų tenka paieškoti, kai kada netgi gana toli ir ilgai, todėl žaibų, debesų, pašvaisčių, rūkų ir visokių kitokių, ypač naktinių, gamtos reiškinių gaudymas Rūtai jau tapo savotišku gyvenimo būdu.

Pakalbėti apie gyvenimą, nuotraukas ir kadrų „gaudymą“ susėdome ten, kur, atrodo, vargu ar kas nors „tokio“ apskritai gali įvykti – tarp knygų lentynų tylioje ir ramioje Rotulių bibliotekoje, kur Rūta bibliotekininke dirba jau šeštus metus.

Šaknys

Nors galėtų būti vadinama tikra jurbarkiete, nes gyvena čia nuo trejų metų, Rūta sakosi esanti kilusi iš kitur – iš Suvalkijoje, Šakių rajone, esančio Voniškių kaimo netoli Plokščių. Kai jai buvo maždaug treji, tėvai, kaip ir daugelis tuo metu, ieškodami geresnio gyvenimo ir bėgdami iš kaimo į miestą persikraustė į Jurbarką, kur įsidarbino Nerūdinių statybinių medžiagų gamykloje, paprastai vietinių vadintoje tiesiog karjeru. Rūtos lankytas vaikų darželis buvo dabartinėje klebonijoje (tą patį teko lankyti ir man – sakyčiau, smagus sutapimas), pirmąją mokyklos klasę ji baigė „pilknamyje“ (vyresnieji jurbarkiečiai tikriausiai atsimena šį parko pakraštyje stovėjusį medinuką, kuris, beje, ilgą laiką iki nugriaunant buvo visai ne pilkas – nudažytas, berods, rudai). Rūta su meile kalba apie pirmąją mokytoją (jos pavardę, deja, jau pamiršo), kuri savo pirmokėliams ne tik pamokas vedė, bet ir daug su jais užsiiminėjo po pamokų, netgi pastatė spektaklį, rodytą senuosiuose kultūros namuose, kuriame Rūtai teko paršelio – iš pradžių nevaleikos, o vėliau švaraus – rolė. „Atsimenu, žiūrovų buvo pilna salė“, – šypsojosi ji.

Pirmosios nuotraukos

Toliau buvo 2-oji vidurinė mokykla, dabartinė Naujamiesčio progimnazija, mokslai, šeima, darbas. Fotografija, prisimena Rūta, ją traukė dar mokykloje. Sako, kad ne kartą prašė tėvų nupirkti fotoaparatą, tačiau taip jo ir negavo – šeimai trūko pinigų. Tačiau fotoaparatą turėjo pusbrolis, tad laikas nuo laiko pasisekdavo jį į rankas paimti ir pabandyti fotografuoti. „Ta fotografija, aišku, buvo labai keista, bet tokie buvo pirmieji žingsniai, gal devintoje klasėje“, – prisiminė ji.

Bažnyčios

Pirmąjį jau tikrai savo fotoaparatą, skaitmeninį, Rūta įsigijo gal 2012-aisiais ir, kaip pati sako, iš pradžių net nelabai žinojo, ką su juo daryti, todėl Kaune susirado fotografijos kursus, kuriuos baigusi, „pradėjo žaisti“. Labiausiai „užkabino“ gamta, ypač peizažai, kraštovaizdžiai. Tačiau fotografuodavo ir kitokius objektus. Yra parengusi nuotraukų parodą, kurioje užfiksuotos bažnyčios. Ne tos didelės, kurias visi žino ir yra matę, o kur kas mažesnės kaimo bažnytėlės, kurių kartais netgi tenka gerokai paieškoti.

Vadžgirio bažnyčia.

Ši paroda buvo eksponuota Lietuvių kalbos institute Vilniuje, Gižų kaimo, Vilkaviškio rajone, ir Vadžgirio miestelio, Jurbarko rajone, bažnyčiose. „Bažnyčios bažnyčiose“, – šypsojosi Rūta, kuri dabar sakosi tos parodos jau neturinti – nuotraukos archyvuose kompiuteryje yra, tačiau nebėra fizinių fotografijų. „Dabar jau daug ką daryčiau kitaip. Gyveni – mokaisi“, – pastebi ji.

Pelkė

Aukštumalos pelkė.

Vėliau Rūtą pakerėjo Aukštumalos pelkė – unikali deltinio tipo atvira aukštapelkė Šilutės rajone, vandeniu pasipildanti ne tik iš kritulių, bet ir iš potvynių. Nuolat joje lankydamasi ji taip pat daug fotografuodavo, o viena iš šios pelkės nuotraukų buvo nominuota „Adventur“ rengtame konkurse. „Iš Nemuno deltos regioninio parko netgi gavau knygą apie Aukštumalos pelkę“, – sako Rūta, kurią, kaip ir kiekvieną iš mūsų, džiugina tokie, pasak jos, „mažyčiai laimėjimai“.

Mėlynė.

Portretai

2022 metais švenčiant Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos 85-metį Rūtai kilo mintis įamžinti ten dirbančias bibliotekininkes – sukurti jų portretų galeriją. „Tiesiog šovė į galvą mintis – žinai, kaip būna: eini gatve ir blinkt kažkas“, – šypsojosi ji. Bibliotekos direktorę Rasidą Bajorinaitę įtikinti nebuvo sunku, kur kas sunkiau pasirodė prikalbinti fotografuotis kai kurias koleges – to norėjo anaiptol ne visos. Vis dėlto didžioji dalis fotografuotis sutiko, be to, Rūtai pasiūlius, kiekviena prie nuotraukos ranka parašė kažką, ką būtų galima laikyti credo: kas eilėraščio posmą, kas citatą iš pamėgtos knygos, o kas – savo pačios mintis.

Rūta sako, kad šiais metais jau norėtųsi bibliotekininkių portretų parodą papildyti, atnaujinti, nes praėjus keletui metų pasikeitė dalis darbuotojų.

Debesys

Vis dėlto neabejotinai mėgstamiausia Rūtos veikla – iškylos, dažniausiai naktinės, gaudant išskirtinius gamtos reiškinius: šiaurės pašvaistes, žaibus, meteoritų lietų, o taip pat audros debesis, saulėlydžius, saulėtekius, rūkus... „Iš pradžių ėmiau socialiniuose tinkluose sekti gamtos fotografą Marių Čepulį. Jis, aišku, fotografuoja ten viską ir visaip. Ir fotografuoja naktį. Su tais savo pasakojimais ir istorijomis jis mane ypač sužavėjo“, – kalbėjo Rūta, kuri dabar apie meteorologinius reiškinius sužino iš specialių programėlių telefone. Jos informuoja apie poliarines pašvaistes, audras, žaibus. „Tik su meteoritais tai viskas aišku – daugiausiai krinta rugpjūčio mėnesį“, – šypsojosi ji.

Audros debesis. Visos nuotraukos Rūtos Bakšienės.

O „gaudant“ didžiulius debesis kartais tenka nuvažiuoti ne vieną dešimtį kilometrų. „Būna, galvoji, kad jau nupaveiksluosi, bet matai, kad jis per greitai juda. Tada greitai šoki į mašiną ir varai penkiasdešimt kilometrų į priekį, kad aplenktum ir daugiau pamatytum“, – entuziastingai pasakojo fotografė, pridurdama, kad norint užfiksuoti platų audros frontą neužtenka vienos nuotraukos – tenka daryti panoramines nuotraukas: 10–12 kadrų iš eilės, kurie vėliau kompiuterio programa sujungiami į vieną plačią nuotrauką.

Pašvaistės ir žaibai

Tam tikros specifikos yra ir darant pašvaisčių nuotraukas – šiuo atveju keli kadrai kompiuteriu sudedami vienas ant kito. „Pasimato daugiau „liežuvių“, kuriuos nupiešia pati pašvaistė“, – sako Rūta. Pasak jos, dažniausiai pašvaistės plika akimi netgi nesimato, tik fotoaparatas užfiksuoja jos spalvas, tačiau „atidirbta“ akis iš neryškių žymių mato, kurioje dangaus pusėje galima pašvaistę „pagauti“. „Kitą kartą jauti, kad ji ten, nors tik maži maži blyksniukai, bet žiūri ir matai, kad ten kažkas vyksta“, – pasakojo Rūta. Pasak jos, jei jau pašvaistės „liežuvį“ pavyksta pamatyti savo akimis, tada gali stovėti ir dangumi gėrėtis labai ilgai, nors ir kaip būtų šalta. Kartais pašvaistę galima pamatyti netgi per debesis: žvelgi į naktinį dangų ir matai šviesų debesį, už kurio tikrai ne mėnulis – vadinasi, kažkas jį apšviečia.

Žaibus gaudyti tenka panašiai kaip ir pašvaistes: pastatai trikojį, nustatai ilgą išlaikymą, nuspaudi mygtuką ir lauki. „Arba pagauni, arba ne. Kitą kartą taip ir būna – atrodo, reikėjo sekundę vėliau paspausti. Taigi, čia reikia sėkmės“, – pripažįsta Rūta.

Rūkai

Gal dėl to, kad kilusi iš Suvalkijos, Rūtai labai patinka šio krašto peizažai – plačios lygumos, kuriose taip gerai galima stebėti debesis ar pašvaistes, mat šiems reiškiniams reikia plataus horizonto. „Gali būti koks namas, vienas kitas medis ar miško kampas, tačiau horizontas turi būti tuščias“, – sako Rūta.

Dar viena išskirtinė vieta, irgi kitapus Nemuno – Sudargo piliakalniai, nuo kurių atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuną ir už jo plytinčias Greičių lankas. Čia, sako Rūta, ji yra „pagavusi“ pačias nuostabiausias rūko bangas, besiverčiančias per Nemuną, o virš jų – rausvą saulėtekį. „Gražiausi kadrai yra tada, kai esi virš rūko“, –pasakojo Rūta, prisipažinusi tąkart „šokinėjusi iš laimės“.

Žygiai

Dar viena Rūtos aistra – pėsčiųjų žygiai, kuriais „užsikrėtė“ prieš daugiau nei dešimtmetį, kai jos universiteto laikų draugė pakvietė prisijungti prie Vilkaviškio šiaurietiško ėjimo klubo, kurio fotometraštininke Rūta ir tapo. Tiesa, su šiaurietiškomis lazdomis ji nevaikšto, juokiasi, kad pabandė, bet nuėjo netoli, gal pusę kilometro, mat lazdos trukdo fotografuoti.

Vis dėlto žygių, nors ir be lazdų, buvo daug. Išmaišytas, išvaikščiotas visas Vilkaviškio rajonas. Ypač mielai ji prisimena vilkaviškiečių organizuotą pėsčiųjų žygį palei Lietuvos valstybės sieną – nuo Vištyčio ežero iki pat Sudargo. Šią trasą įveikė atskiromis atkarpomis per keletą žygių. Pėsčiųjų žygiais, sako Rūta, ji yra apkeliavusi didžiąją Lietuvos dalį, ir be galo jais džiaugiasi, nes kitaip vargu ar būtų galimybė tiek daug patirti ir pamatyti.

Dar viena Rūtos aistra, kuriai ji atsiduoda rudenį – grybavimas (žinoma, ir gražuolių grybų fotografavimas). „Grybavimas, bet ne grybų valgymas“, – patikslina ji.

Ištikimiausia draugė

Pirmieji Rūtos naktinės fotografijos bandymai buvo vadinamasis „piešimas šviesomis“ – pravažiuojančio automobilio šviesų gaudymas. Atsistodavo Dariaus ir Girėno gatvėje netoli sankryžos, prie autobusų stoties ar prie „Liukso“ kavinės, pasistatydavo trikojį ir laukdavo atvažiuojančio automobilio, kad galėtų „su išlaikymu“ nufotografuoti jo šviesas. Kartą pravažiuojantys policininkai, pamatę naktį fotografuojančią moterį, sustojo paklausti, ar ji nebijanti. „Sargą turiu“, – tada nusijuokė Rūta, parodydama į iš tamsos išnyrančią ištikimą draugę, visų jos naktinių klajonių palydovę, kalytę Džemą. „Smagu turėti draugę, ypač mieste, nes juk maža kas“, – pripažįsta Rūta, į naktį išeinanti pačiu įvairiausiu laiku: vakare, vidurnaktį ar anksti rytą – tada, kai sužino, jog yra ką įdomaus fotografuoti. „Pasičiumpu šunį ir pirmyn“, – šypsosi ji.

Ištikimoji Džema.

Šeimos nariai, pasak jos, pretenzijų dėl naktinių iškylų nereiškia. „Kiekvienas darom tai, kas patinka“, – juokiasi Rūta, kurios šeimoje esantys vyrai, pasak jos, mėgsta žvejoti, taigi dažnai, taip pat naktimis, išvažiuoja į žvejybą. „Kiekvienas turim savo, bet visi vieni kitus palaikom“, – sako ji.

Paklausta, ar gaudant gamtos reiškinius nepritrūksta miego, Rūta šypsosi, kad jo užtenka tiek, kiek gauna. „Jei kas, kavos daugiau išgeriu“, – sako ir žada prasidėjus pavasariui vėl dažniau leistis į klajones gamtoje, juo labiau, kad tai labai patinka ir jos ištikimajai Džemai.

O mes laukiame vis naujų įspūdingų Rūtos nuotraukų, tad linkime jai ištvermės ir sėkmės.