Gyvenimo ir sunkaus darbo užgrūdinta šimtametė Vincenta iš Klausučių

Kai kurie žmonės tarsi uolos – talžomi gyvenimo negandų išlieka orūs ir nepajudinami, išbandymus priima savęs negailėdami, neverkšlendami. Toks vaizdinys iškilo pasikalbėjus su šimtamete Vincenta Ubartiene, pagal tėvą Šimkute. Viduklėje, Raseinių rajone, gimusi, daugiau nei 60 metų praleidusi Tauragėje, pastaruosius penkerius metus moteris gyvena pas vienturtę dukrą Danutę Klausučiuose. Dukra taip pat jau gali vadintis ilgaamže, nes šiemet atšventė 80-metį. 

Trys kartos: 100-metį atšventusi Vincenta Ubartienė, vienturtė jos dukra 80-metė Danutė ir anūkė Rasa, bene vienintelė iš giminės gyvenanti užsienyje, Vokietijoje. Visi kiti įsikūrę Lietuvoje. L. Juškaitienės nuotr.

Tą pirmadienį įėjusi į namus dėl visa ko pasiklausiu, ar tikrai pas tą jubiliatę pataikiau, nes pasipuošusi prie šventinio stalo sėdinti Vincenta visai nepanaši į šimtametę. Paaiškėjo, kad ir kiti, ją pamatę, panašiai reaguoja. Jaunatviškai atrodo ir jos dukra. Danutė su mama paprastai laiką leidžia dviese, bet atvykusi randu ir anūkę, tad prie saldumynais nukrauto stalo sėdime ir šnekamės keturiese: aš, šimtametė Vincenta, jos dukra Danutė ir anūkė Rasa, specialiai močiutės jubiliejui su keturkoju draugu Beiliu atvažiavusi iš Vokietijos, kur gyvena daugiau nei 20 metų. Danutė perspėja, kad kalbėti reikėtų kiek lėčiau ir garsiau, nes babulės klausa jau ne tokia, kaip anksčiau. „Mane visi [vaikai, anūkai] močiute, o ją baba, babule vadina“, – paaiškina Danutė. O ir Vincenta į jubiliatę kreipiasi tik tokie svečiai, kaip mes, nes visi kiti ją Vincike arba tiesiog Vince vadina.

Šventė kelias dienas

Jubiliatė sako nesitikėjusi, kad iki 100 metų išgyvens, norėjusi bent 50-ies sulaukti. „O išgyvenau dar antra tiek“, – nusijuokia. Širdyje ji gal ir jaunesnė jaučiasi, bet artimieji, sveikindami su jubiliejumi, šimtmečio pamiršti neleidžia. Vincentai smalsu, iš kur mes apie ją ir jos gimtadienį sužinojome. Pralinksmina atsakymas, kad iš socialinių tinklų, mat Seredžiaus seniūnijos atstovai pirmieji ją pasveikino su jubiliejumi ir spalio 23-ąją apie tai paskelbė – tą dieną ir yra Vincentos gimtadienis. „Trečia diena švenčiame“, – šypsojosi jubiliatė, kurią nuo penktadienio lankė ir sveikino kaimynai, o su giminėmis ir artimaisiais šventė šeštadienį. Baliavojo kavinėje Klausučiuose, o muzikantai buvo iš Jurbarko. Kaip paaiškėjo, tokią dovaną – muziką – užsakė anūkai. Smagu buvo. „Kiek turėjau familijos, tiek suvažiavo“, – šypsojosi Vincenta, sulaukusi anūkų, proanūkių ir net proproanūkių. Ir jos draugę Marytę iš Tauragės anūkai atvežė.  Sekmadienį giminaičiai į kavinę rinkosi pusryčių, tačiau pati jubiliatė jau norėjo pabūt namuose, tai visi sugužėjo pasimatyti ir atsisveikinti. Pirmadienį mes atvykome su sveikinimais, o kitą dieną žadėjo atvažiuoti meras.

Viena iki 95 metų

Vincenta apie savo gyvenimą kalba santūriai, be ilgų išvedžiojimų. Atrodo, kad visas šimtmetis sutelpa į vieną ilgą sakinį: gimė, augo, užaugo, apsiženijo Viduklėje, susilaukė savo mergelės (taip vadina dukrą), gyveno kaime, tada išvažiavo į Tauragę, o kai pradėjo senti, suprato, kad jau laikas važiuoti pas dukrą į Klausučius, kur gyvena pastaruosius penkerius metus. Senti pradėjusi, kai pajuto, kad darosi sunku į butą penktame aukšte užlipti. Dabar jau sunku vaikščioti be lazdikės, tiesa, tik neseniai ją į rankas pasiėmė. „Baliuje be lazdos buvau“, – užtikrina jubiliatė, kurią giminaičiai už parankių visur vedžiojo, o prie stalo pati pamažiukais prisėdo. Juokiasi prisiminusi, kaip visi ploti pradėjo, kai ji atsistojo ir krutėti, t. y. šokti pradėjo, o garsiausiai plojo, kai šimtmetinį tortą prapjovė. „O paveikslavo, o paveikslavo. Visi su telefonais“, – juokiasi jubiliatė. Visi norėjo su ja įsiamžinti. „Kaip su prezidente“, – sako anūkė Rasa. Gėlių gavo daugybę – pilnas balkonas puokščių. Vincentai buvo smagu, kad šventėje buvo ir šiais metais gimusios proproanūkės. „100 metų skirtumas“, – šypsosi ji. Visi jai linkėjo sveikatos, o ji pati sau palinkėjo dar 10 metų pagyventi, 110-ies sulaukti.

Didysis balius Vincentai surengtas spalio 24-ąją. Tą dieną šimtametė įsiamžino su proanūkiais ir dviem proproanūkėmis, gimusiomis šiais metais. Asmeninio albumo nuotr.

Augo šešiese

Priminus, kad Vincenta yra prezidento Valdo Adamkaus bendraamžė, ji pastebi, kad tarp jų yra „10 dienų skirtumas. Anas lapkričio 3 dieną gimęs“. „Viską ji žino. Viską atsimena. Mes pamirštame, kur kas padėta, o ji žino“, – šypsosi dukra ir anūkė. Nors jau akys ne tos ir kojos neklauso, Vincenta nesiskundžia. „Užtat proto turiu“, – sako. Ir išties – puikiausiai atsimena visų savo seserų ir brolių gimimo metus. Vincenta turėjo dar tris seseris ir du brolius: „Alfiukas, Aloyzas, Antosė, Stasė, Birutė“. Vyriausia, Antosėlė (taip vadina Danutė), gimusi 1913 metais, o jauniausia, Birūta –1934-aisiais. Vincenta yra trečias vaikas šeimoje. Būta ir daugiau brolių ir seserų, bet jie neišgyveno, kas buvo įprasta tiems laikams. „Dievas pasiimdavo, kaip būdavo sakoma“, – priduria dukra. Vincenta prisimena, kaip ji, jau paūgėjusi, pati mačiusi, kaip josios mama Agota pagimdė dvynukus (šie neišgyveno), nes moterys tais laikais gimdė namuose. Abu, Agota ir Kazimieras, Vincentos tėtis, jauni krito – 49 metų tėtį nušovė pokario metais, o mama mirė 53-ejų. Tėtis, sako, buvo geras siuvėjas – mokėjo paltus, kostiumus siūti, tačiau nė vieno vaiko siuvimo amato neišmokė. Gal vaikai tam neturėjo gyslelės, svarstė Vincenta.

Teko sunkiai dirbti

Vincentai ir  nebuvo kada mokytis, nes nuo mažumės turėjo tarnauti – pradžioje piemenauti, vėliau pusmerge būti. Nuo 6–7 metų dukras tėvai varė karvių ganyti, nuo gegužės 1-osios iki pat šalčių. Kol karves ganydavo, į mokyklą neleisdavo. Tik karves į tvartą suvarius galėdavo mokytis, dažniausiai nuo gruodžio ar sausio mėnesio. Iki šiol Vincenta prisimena, kaip sunku buvo ganyti. „Šalta. Kojalas suskirdusias“, – prisimena ji. Vaikai laukdavo, kol karvės ims šlapintis ir jie galės rankas ar kojas pakišę po šlapimo srove pasišildyti. „Ji pati sau pažadėjo, kad josios vaikai neganys karvių“, – mamos žodžius primena Danutė. „Geriau duoną su vandeniu valgyti“, – sutinka Vincenta, pastebėjusi, kad jai lengviau buvo savo pažado laikytis, nes daug vaikų neturėjusi, tik vieną.. Danutė, tiesa, primena, kad ir jai yra tekę karves ganyti, nors trumpai.

Paūgėjusi Vincenta ėjo tarnauti pusmerge – pas ūkininkus karves melžė, kiaules šėrė. Tarnauti reikėjo, nes visada biednai gyveno, šeima buvo didelė, o tėvai už jos darbą gaudavo bulvių, vilnos, grūdų. Dėl to jai tik keturias klases pavyko baigti, tačiau išmoko skaityti ir rašyti. „Gražus babos raštas. Su paraitymais“, – sako Danutė. Prisimena, kad tik vyriausioji Antosėlė nemokėjo skaityti ir rašyti, o visi kiti vaikai šiokius tokius mokslus baigė.

Karas, badas, pokaris

„Kaip sunkiai dirbau. Kaip sunkiai gyvenau“, – sako Vincenta, o paprašyta papasakoti daugiau, teištaria: „Labai didelė istorija, vaikeli“. Per 100 metų ji išgyveno karą, badą, pokario metus. Iš atminties išnyra prisiminimai apie Antrojo pasaulinio karo laikus, kai Viduklėje vieni po kitų buvo įsikūrę vokiečių ir rusų kariai. Jie nakvodavo ir Vincentos tėvų sodyboje – pradžioje vieni, paskui kiti. Vincenta prisimena mamą Agotą sakius, kad ugnį užkūrus nuo vienų dvelkia kvepalais, o nuo kitų – bezdalais. Suprask, vokiečių kariai tvarkingi buvo, o nuo rusų dvokė. Kariai iš tvartų galvijus, kiaules išsivarydavo, skersdavo ir valgydavo ar į frontą siųsdavo. Vokiečiai tėvo turėtą arklį nušovė ar išsivedė, o kaip kompensaciją savo adijalą davė. Tada tėtis iš to adijalo vaikams paltus siuvo. Sunkus buvo metas. Bet dar sunkiau, pasak Vincentos, buvo pokaryje, kai nei valgyti, nei apsirengti nebuvo ko. Tiesa, dėl tos biednystės sovietų trėmimų išvengė – niekas iš giminės ištremtas nebuvo.

Karui baigiantis, maždaug devyniolikos, Vincenta sukūrė šeimą. Su vyru susipažino Viduklėje. Tačiau jos vyras netrukus mirė, tik spėjo dukters susilaukti. Su antru vyru, Ubartu, susipažino ir susituokė apsigyvenusi Tauragėje. Bet ir jį jau palaidojo. Palaidojo ir savo žentą, vieną anūką. Jau mirę ir visi jos broliai bei seserys, nors šios taip pat buvusios ilgaamžės – viena sulaukė 96-erių, o kitoms buvo apie 90.

Daug dirbti

Ilgaamžės mama ir dukra sako negalinčios pasakyti, kaip tokio amžiaus sulaukti. „Aš žinau, ką pasakys. Dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti“, – įsiterpia anūkė, paaiškinusi, kad babulė ir pati daug dirbo, ir anūkus prie darbo pratino. Atvažiavusi į svečius Klausučiuose sužiūrėdavo, kad anūkai paskirtus darbus nudirbtų, tik tada maudytis išleisdavo. „Darbo žmogus. Labai darbšti buvo ir viską kruopščiai dirbo. Darbo pirmūnė buvo. Aš tos linijos nepasiekiau“, – šypsosi Danutė, pasak kurios, sovietiniais metais jos mama už gerą darbą buvo skatinama kelionėmis į Maskvą, Leningradą.

Kad dirbti svarbu, Vincenta neprieštarauja. Jai teko visokius darbus dirbti: ir karves melžti, ir kiaules šerti, paskui dirbo Tauragės mėsos kombinate. Siūti, megzti nemėgo, bet buvo gera gaspadinė – mokėjo skaniai gaminti mėsiškus patiekalus, tad ją kviesdavo į šventes šeimininkauti. Užėjus kalbai apie maistą, Danutė atkreipia dėmesį, kad baba iki šiol turi beveik visus savo dantis. Ir išties – gražūs, balti. Ir anūkė stebisi, kokie stiprūs, balti babulės dantys – galima tik pavydėti. 

Kuo riebiau, tuo skaniau

Paaiškėjo, kad šimtametė iki šiol valgo viską. „Aš tris cepelinus, ir ji tris“, – šypsosi Danutė. „Mėgstu cepelinus ir su varške, ir su mėsa. Viskas eina“, –  nusijuokia ir Vincenta.  „Viską valgo. Ir barščius, ir cepelinus, ir kugelius. Ir kad tik riebiau“, – sako Danutė, kartais raginanti mamą pasisaugoti. „Sakau, gal košikių išsiverdame. O ji man atsako, kad jau „tų košių man neduok.“ Košė jai ne maistas“, – šypsosi Danutė. Vincenta patvirtina košių nemėgstanti, tačiau mėgsta kugelį, tiesa, jau ne su kiaulių kojikėmis, kaip kad anksčiau, o su vištiena, ir bulvių košę su spirgučiais. Danutė nuperka faršo, pakepa su cibuliais ir su bulvių koše patiekia. „Vis prašo riebiau, o paskui klausia, kodėl galva traška“, – neištveria ir anūkė. Pasirodo, kad prie daugiabučio Klausučiuose jos dar ir dabar apie 10 arų daržą turi, kuriame bulvių pasisodinusios (8 vagikės), morkų, burokėlių. Danutė šypsosi, kad pirmi metai kai toks daržas, nes anksčiau dar daugiau visko augino. „Bet mes abi tas bulves ir valgome. Čia atnešiau, čia jau nėra“, – šypsosi Danutė. „Mūsų visa giminė bulvinė“, – linksmai pritaria Rasa.

Anksti kyla, anksti gula

Tą pirmadienį pietums buvo sriubos išsivirusios. „Jau norėjo barščių“, – sako Danutė. Pietų užvalgiusi baba mėgsta pamiegoti, tiesa, dėl mūsų vizito teko pietų miego atsisakyti, bet dėl to ant mūsų ji nepyko. Sako negalinti rytais lovoje ilgai vartytis. Danutė šypsosi, kad mama galėtų ir ilgiau pamiegoti – gi nereikia anksti kelti kiaulių šerti, bet ne – pusę septynių atsikėlusi eina praustis, tvarkytis, tai ir Danutė turi keltis. Tiesa, anksti kilusi Vincenta ir miegoti anksčiau eina – pusę septynių vakare abi žinias per televizorių jau sugulusios žiūri. Vincenta anksčiau užmiega, o Danutė dar ir vakaro koncertus pasižiūri. Džiaugiasi, kad abi ramiai gali miegoti, jokie skausmai nekamuoja.

Moterys sutinka, kad dabar visai gerai gyvena. Džiaugiasi gerais giminaičiais, artimaisiais, kurie kone visi čia pat – kas pačiuose Klausučiuose, netgi tame pačiame name, o kas Kaune, Raseiniuose. „Viskas dabar gerai. Svarbiausia, kad tik karo nebūtų. Vis paskaitau, kas vyksta, ir į galvą imu“,–- pasiguodžia Danutė. Tuo tarpu Vincentai baisiausias scenarijus atrodo atsigulti ir nebesikelti, nes nenori kitiems našta būti.

Tokia yra šimtametė Vincenta. Gal gyvenimas jai ir pašykštėjo gražių dienų, svajonių, bet ji dėl to nepyksta ir dėl nieko nesigaili. Jai nieko netrūksta. Nebent daugiau sveikatos. Tik tiek.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026-10-30 Nr. 43 (1609).