Miškininkė, beprotiškai mylinti Mažąją Lietuvą

Sutikite, kad žmogus, tais pačiais metais apdovanotas už nuopelnus ir Pagėgių, ir Jurbarko kraštui, turi būti ypatingas. Jūravos seniūnaitei, aktyviai Viešvilės bendruomenės centro „Skalvija“ narei, Jūravos girininkijos girininkei Daliai Mačienei Kovo 11-ąją už aktyvią visuomeninę veiklą, bendruomenių telkimą, savanorystę ir svarų indėlį į Jurbarko miškininkystės tradicijų puoselėjimą įteiktas ženklas „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“, analogiškas apdovanojimas už bendruomeniškumą Pagėgiuose jai buvo įteiktas Vasario 16-ąją.

Dalia, kurią kalbinau praėjusią savaitę, nuoširdžiai tikino negalinti paaiškinti, kodėl būtent šiais metais ji pastebėta ir įvertinta skirtingose savivaldybėse. „Gal už bendruomeniškumą, savanorystę“, – svarstė ji, nes ne tik mielai prisijungia prie kitų iniciatyvų, talkų, bet ir pati jas organizuoja – rūpinasi kaimais ir jų žmonėmis, senosiomis kapinėmis. Daliai lengvai sekasi burti žmones, juos motyvuoti, nesvarbu, kur – Jurbarko ar Pagėgių krašte. Gal dėl to, kad lengvai bendrauja, randa bendrą kalbą su kiekvienu.

Duoklė gimtajam kraštui

Dėmesys, įvertinimas malonu, bet Dalia sako dirbanti ne dėl apdovanojimų, o todėl, kad kitaip negali. Savo, kaip pati vadina, „avantiūromis“ ji atiduoda duoklę kraštui, sudėtingu metu svetingai priglaudusiam jos tėvų šeimą, kraštui, kuriame užaugo – Mažajai Lietuvai. Apie tai, kaip beprotiškai ji šį kraštą myli, Dalia kalbėjo ir trečiadienį, atsiimdama apdovanojimą Jurbarko kultūros centre, ir tuo pačiu dėkodama visiems: už pastebėtus kasdienius darbus, už tai, kad kartu leidžiasi į avantiūras, kad kritikuoja ir giria; visiems, kurie gyveno, gyvena ir po mūsų gyvens Jurbarko krašte.

Saugus prigobstis

Dalios mama mokytoja Aniceta Dutkaitė kilusi iš Veliuonos krašto, Pakalniškių kaimo, o tėvelis Mykolas Margevičius – iš Raseinių rajono Pareizgupio kaimo. Tėvo šeima buvo ūkininkai, turėjo nemažai žemės, tad tuoj po Antrojo pasaulinio karo, baimindamiesi trėmimų į Sibirą, ūkį paliko ir su visa didele šeima (7 vaikai) persikėlė į Mažąją Lietuvą. Gyveno Bardėnuose, Mikytuose, Katyčiuose... Mykolui ir Anicetai susituokus šeima įsikūrė netoli Priekulės, Voveriškių kaime, apleistame raudonų plytų vokiečių name. Ten ir gimė visos trys jų dukros – Rima, Vilma ir jauniausioji Dalia. Tėtis valdiškuose darbuose dirbo ūkvedžiu, mama – biologijos mokytoja tuometinėje Priekulės vidurinėje mokykloje. Dalios vaikystės prisiminimai ir apie šeimą, ir apie kaimą – šviesūs: tėvelis pasirūpindavo, kad kiekvienas naujakurys turėtų darbo; išsaugota maldaknygė primena mažlietuvį vokietį, kurį kiti atstūmė, o Dalios tėvai jam ir maisto nuveždavo, ir vis aplankydavo. Dukros augo, jausdamos tėvų rūpestį: ganydavo žąsis, vasaromis daug maudydavosi, į nedidelį mišką eidavo grybauti. Į mokyklą Priekulėje tekdavę klampoti per sniegus: jei Minija nepatvinusi, eidavo apie 2 kilometrus, o jei patvinusi – visus 5. Dalia šypsosi labai pykdavusi, jei per šalčius pasiekus mokyklą mokytoja pasakydavo, kad pamokų nebus.

Šaukė miškas

Ji sako nežinanti, iš kur kilo miško trauka, nors giminėje buvo dėdė miškininkas. Po 8 klasių Dalia buvo suplanavusi stoti į tuometinį Girionių technikumą mokytis apželdinimo, bet tėvai neišleido – per jauna esanti tėvų namus palikti. Baigusi vidurinę mokyklą ji įstojo į miškininkystę tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Nors konkursas buvo didelis – 10 į vieną vietą – sako, viduje jautusi, kad įstos, o  mandatinės komisijos nariams paklausus, kodėl ji nori miškininke būti, drąsiai ir užtikrintai atsakė: „nes noriu“. Buvo viena iš 7 merginų tarp maždaug 100 kursiokų.

Kodėl jai taip patinka miškas, pasak Dalios, sunku paaiškinti. „Yra kažkas iš vidaus. Kaip ir negali pasakyti, kodėl savo vaikus myli“, – sako ji. Miške ji dirba daugiau nei 30 metų, o tuoj bus 10 metų, kai ji yra Jūravos girinkijos girininkė, atsakanti už 3 specialistus, darbininkus ir 6000 hektarų miško. Pirmoji darbovietė irgi buvo Jūravoje, kur pradėjo dirbti 1993 metų kovo 3 dieną: iš pradžių  miško meistre, paskui –  eigule, vėliau – girininko pavaduotoja. Nuo 2007-ųjų 10 metų dirbo Viešvilės medelyno viršininke, kai medelyno nebeliko – Mociškių girininkijoje, o Mociškių girininkiją prijungus prie Jūravos – Jūravos girininke. Beje, girininko darbas ne vien miške. Dalia sako, kad norėtųsi dažniau į mišką važiuoti, deja, daugiau laiko tenka sėdėti prie kompiuterio.

 Nebijoti miško

O ką reiškia būti miškininke, ar užtenka mišką tik mylėti? „Mišką reikia gerbti“, – kiek pagalvojusi sako Dalia, o tai, pasak jos, sunkiai nusakomas ir apibūdinamas jausmas. Prisimena, kaip ji iš Kauno, po studijų, atvažiavo į Jūravą. Žiema, jau tamsu, prastas oras, o  nuo autobuso reikia pareiti namo du kilometrus per mišką. „Ir eini. Nebijai“, – sako Dalia, kurios negąsdina nei laukinių žvėrys, nei galimybė paklysti, nei erkės („Reikia tiesiog apsižiūrėti“, – šypsosi). Dalia į mišką eina bet kokiu oru, nesvarbu, sninga ar lyja. Kai buvo didelis vėjas, ėjo žiūrėti, kaip medžiai virsta – ne todėl, kad džiaugtųsi, jog bus daug medienos, o kad gražus vaizdas, kai medžiai siūbuoja ir virsta. Ar nebuvo baisu? Jokios baimės, tik pagarba gamtai, sako Dalia, pasak kurios, jei pergyventų dėl kiekvieno virstančio ar kertamo medžio, negalėtų miškininke dirbti.

 Šikšnosparnių buveinė

Ji gerai jaučiasi ne tik miške, bet ir savo namuose Jūravoje, kur gyvena ne tik iš prieglaudos paimta kalytė Liza, dukros katinas Rainius (Dalia juokiasi, kad tas senolis tuoj šimto metų sulauks), bet ir daugiau augintinių: pelių ir šikšnosparnių, kurių visą kolonija įsikūrusi palėpėje. Dalia šypsosi, kad negalėtų nė stogo dangos pakeisti, nes jos namas pažymėtas kaip saugomų retų gyvūnų buveinė. Atvažiavęs mokslininkas suskaičiavo jos namuose per 50 šikšnosparnių, tačiau gali būti ir daugiau. Tarp jų – į Raudonąją knygą įrašytas vėlyvasis šikšnys. Dalia prie šikšnosparnių jau pripratusi, sako, didelė šventė, kai jos augintiniai palėpėje pradeda krebždėti – „vadinasi, pavasaris prasidėjo“.  Kol kas palėpėje tylu, nes dar šalta, šikšnosparniai paprastai pabunda gegužę ar birželį. „Yra daug ploto. Reikia juo pasidalinti. Kodėl ne“, – sako Dalia, jau neįsivaizduojanti namų be šikšnosparnių, kurie net į jos miegamąjį įskrenda.

 Girininkės namas

Dalios sodyboje ne tik šikšnosparniai gyvena – tiesiai į kiemą ateina miškas ir jo gyventojai. Daliai išvažiavus į darbą kaimynai jos kieme mato stirnas, kiškius, barsukus... „Šie gi žino, kad plotas yra laisvas“, – juokiasi Dalia, pasakodama, kaip grįžusi užklumpa po obelimi kimarinantį, t. y. ramiai sau snaudžiantį kiškį, kuris net nufotografuojamas leidžiasi, arba obuolių prikirtusius vos pajudančius barsukus, suirzusius, kad ji per anksti sugrįžo. Prie šiltnamio gyvena nemažas žaltys, kuris mėgsta šildytis saulėje. Ateina ir stirnos, kurios, pasitaiko, tujas nugraužia. „Na ir kas“, – sako Dalia, visai nesiruošianti savo kiemo aptverti. Pasak jos, reikia gamtą priimti ir gerbti, tačiau specialiai jaukinti nereikia. Stirnų bembiais Dalia nevadina ir jas pamačiusi nesijausmina, gyvūnų nemaitina, nes, pasak jos, būna, kad nuo kačių ėdalo apsunkę ežiai vos pajuda.

Dalia sako, kad geriausiai jaučiasi savo namuose, nors ir keliauti mėgsta. Moka džiaugtis gyvenimu ir, kaip pati sako, nevergauja grožiui – užuot žolę aplink sodybą pjovusi, išvažiuoja į Klaipėdą prie jūros pagulėti. Arba sugalvoja nuvažiuoti į koncertą Tauragėje. Arba giminaičiui staigmeną padaryti  – po Lietuvą išsibarsčiusius gimines surinkti ir visiems kartu nuvažiuoti 90-mečio proga pasveikinti tėvo pusbrolį.

„Viskas yra įmanoma, kai turi tikslą ir įveiki baimes, kurias dažniausiai išsigalvoji“, – sako Dalia, kuri tikslų susikuria visokių, aplink save burdama kitus, plėsdama pažinčių ratą. O tai išauga į akciją „Darom“ atokesniuose kaimuose, senųjų kapinių, tokių kaip Baltupėnų, tvarkymą, dalyvavimą  bendruomenės veiklose. 

Permainų laikas

Dalia šypsosi, kad artėja permainų laikmetis – pastebėjo savo gyvenime pasikeitimus, kuriuos išgyvenanti kas dešimt metų. 2027-ųjų sausį sukaks 10 metų, kai dirbai Jūravos girininkijoje. Kažkas turi nutikti, šypsosi ji. Neretai pagalvoja, kad visai patiktų tik močiute būti – išeiti anūkų priežiūros atostogų. Kol kas anūką turi tik vieną, tačiau dar vienas pakeliui, turi gimti vasarą. Vis dėlto močiutės atostogas gali tekti atidėti – per mažai darbuotojų likę girininkijoje, sako, negalinti jų palikti.

Nežinia, kaip bus, bet neabejotinai ji priims patį geriausią sprendimą. Nes Dalia mums visiems rodo pavyzdį, kaip gyventi darnoje su savimi, gamta ir žmonėmis.