Juozas Videika: ilgai užtrunka, kol atrandi tiesas, kaip nereikia daryti (NUOTRAUKOS, VIDEO)

Rūta Vasiliauskienė / „Mūsų laikas“

rugpjūčio 17 d. 14:49 | Žmonės

AŠrifto dydis+- Spausdinti

Medžio drožėjo, skulptoriaus Juozo Videikos, ko gero, daug pristatinėti nereikia – už jį kalba jo darbai, jau seniai pasklidę po Jurbarko kraštą, Lietuvą ir visą platųjį pasaulį. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Skulptorius, kurio kūryba pristatyta ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje. 2004 m. respublikinės Liongino Šepkos parodos laureatas, įvertintas už kūrybos profesionalumą. Ne kartą pripažintas geriausiu Tauragės regiono menininku „Aukso vainiko“ konkurse. 2022 metais apdovanotas Jurbarko rajono savivaldybės ženklu „Krištolinė lelija“ nominacijoje „Už aktyvų Jurbarko krašto garsinimą Lietuvoje bei užsienyje kultūros ir meno srityje“.

Juozo Videikos kūriniai puošia ne tik viešąsias ir privačias erdves. Drožinių, skulptūrų apstu ir jo aplinkoje: užsukus į Videikų namus Jurbarkų kaime prie vartelių iš karto pasitinka pašto dėžutę saugantis ūsuotas ir barzdotas katinas, į įžengusius kieman iš aukšto žvelgia senovės baltų dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas ir Pykuolis, o nuo ūkinio pastato sienos šaiposi kaukės, kurios, pasirodo, yra... inkilai.

Dar viena vieta, kurią Videikų šeima gali vadinti namais – už keleto kilometrų nuo Žindaičių, prie Vidaujos upės, esanti sodyba, link kurios važiuojant taip pat į akis krinta Juozo darbai – net du įspūdingi ženklai, primenantys, kad čia yra Naujininkėlių kaimas. „Viena moteris užsakė, ūkininkė“, – šypteli meistras, pajuokaudamas, kad sprendžiant iš ženklų gausos, atrodo, jog Naujininkėliai labai dideli. Mūsų pokalbio metu juokėmės išties daug, mat Juozo, kurio kalboje vis dar aiškiai girdima dzūkiška tartis, neprilygstamą humoro jausmą rodo anaiptol ne vien tik tas šmaikštus katinas prie vartelių ir kaukės-inkilai ant sienos...

Pati sodybos vieta jam primenanti gimtąją Dzūkiją – su kalnais ir slėniais. Mat iš Makniūnų kaimo netoli Merkinės, Alytaus rajone, kilusiam dzūkui, nors ir seniai jau gyvenančiam Jurbarko krašte, jį supančios lygumos vis dar neatrodo savos. Be to, sako Juozas, apsisprendžiant pirkti nuošalią sodybą, kelio į kurią nežinodamas tikrai nerastum, simboliška pasirodė, kad šalia tekančios upės vardas panašus į jo pavardę: Vidauja – Videika.

Apsuptas skulptūrų

„Aš toks tinginys, kad keliuosi kuo anksčiau, kad kuo ilgiau nieko nedaryčiau“, – rimtu veidu sako Juozas, aiškindamas, kodėl nebenori tiek daug kaip anksčiau rengti parodų, dalyvauti konkursuose. Anksčiau, sako, daugiau entuziazmo buvo – ir parodų be skaičiaus, ir „Aukso vainike“ ne kartą yra tapęs regioninio konkurso etapo nugalėtoju, tačiau dabar jau esąs aptingęs – labiau linkęs daryti tai, kas patinka, nei tai, ką privalo. Tiesa, prisipažinimą apie tinginystę niekais paverčia darbai, kurių – ir pradėtų, ir įpusėtų, ir jau seniai padarytų – Juozo aplinkoje nesuskaičiuojama daugybė. Kur tik užmesi akį, ten stovi, kabo ar iš kertės žvelgia gyvuliai, paukščiai, kaukės, žmonės ir šventieji.

Kaimo sodyboje visa klėties siena paversta savotiška paroda, kur ko tik nerasi: ir smagios žanrinės scenelės – lietuvaitė ant dviračio, artojas, verpėja, kūlėjas, kaimo muzikantai, piemenys, kalviai, elgetos, ir šventas Jurgis, smeigiantis slibiną, šventas Florijonas ugniagesių globėjas, rymantis Rūpintojėlis, o iš viršaus į visus ir viską žvelgia Dievo motina ir angelas su trimitu. Taip eksponuojami darbai, kurie Juozui jau nebe labai patinka, bet visi drauge, sako, atrodo gerai.

Kubiliaus ir batsiuvio anūkas

Atrodo, kad potraukis medžio darbams jam atėjo iš giminės vyrų. Nors tėtis, sako, nebuvo drožėjas, buvo traktorininkas, kuriam medžio darbai vis dėlto nebuvo svetimi – „statė visokius kluonus, pirkią pasistatė“. „O senelis bačkas darė ir čebatus siuvo“, – pasakoja Juozas. Senelis, beje, buvo išvažiavęs į Braziliją, kur susirgo drugiu, taigi sunkiais tarybiniais laikais grįžo gyventi į Lietuvą.

Pats Juozas drožinėti medį pabandė jau suaugęs. „Nuo pat vaikystės nežinau, kaip ten man buvo – laksčiau dantis iššiepęs po laukus, po griovius žuvavau, o paskiau jau, kaip apsiženinau, tai nereikia niekur lėkt, sakau: nagi pabandysiu. Pasidariau tokį kaltuką ir šaukštą gal per savaitę išskobiau“, –apie pačią pradžią pasakoja meistras, po kurio laiko jau pabandęs išdrožti ir skulptūrėlę. „Nu jau labai patiko. Atrodė, kad jau, vajėzau, aš čia stebuklą padariau. Dabar tai jau baisu žiūrėti į tuos „čelubėjus“, – šypsosi Juozas, prisimindamas pirmuosius savo kūrinius.

Pirmieji užsakymai – po dešimtmečio

Taip pamažėle viskas ir judėjo pirmyn, mokantis pačiam iš savęs, mat mokslų Juozas prisipažįsta jokių nebaigęs. „Mokiausi Makniūnų aštuonmetėje, paskiau perėjau į Ryliškių vidurinę, o paskiau – niekur. Tuo ir pasibaigė“, – šypsosi jis. Tačiau medinė skulptūra jį taip užkabino, kad jas darė vėl ir vėl. Dauguma mažesnių jo skulptūrų padarytos iš vientiso medžio gabalo. Labai daug darbo įdėta. „Aš ir dabar mokausi. Su kiekvienu darbu mokaisi. Taip nebūna, kad pasakysi: aš jau viską moku. Gal ir numirsi nieko nemokėdamas“, – sako Juozas, vis dėlto pripažindamas, kad ir kai kuriuose ankstyvuosiuose kūriniuose galima surasti „kažką mielesnio“.

Pirmasis gabų drožėją pastebėjo ir kitiems parodė Druskininkų miško muziejaus „Girios aidas“ įkūrėjas Algirdas Valavičius. „Nuvažiavome į „Girios aidą“, jis ten rodo viską, o aš sakau: ir aš drožiu. „A droži? Tai atvežk parodą“. Tai kad nuvežiau mašiną su priekaba tų savo skulptūrėlių“, – prisimena Juozas, kuris pirmuosius užsakymus pradėjo gauti gal tik po dešimties darbo metų.

Užsakymus daugiausiai sako gaunantis dideliems darbams – vartams, suolams, kryžiams ar koplytstupiams, kurių padarė daugybę, ko gero, ne visus darbus net ir atsimena. Padaro, nuveža, pastato – ir neretai net nufotografuoti pamiršta.

Be žanrinių kaimo gyvenimo scenelių, jam ypač patinka drožti šventuosius – kuo toliau, tuo labiau. Ne dėl to, kad būtų labai religingas, bet dėl to, kad tai yra liaudies tradicija, kurią jis labai vertina. „Pernai padariau Paskutinę vakarienę – toks jau didesnis darbas“, – sako meistras, padarytų angelų ar šventųjų net neskaičiuojantis.

Svarbiausias darbas

„Pats svarbiausias darbas, ko gero, dar nepadarytas“, – sako Juozas, nors prisipažįsta daug energijos ir azarto įdedantis į kiekvieną kūrinį. Tiesa, ne visada tie darbai jam pačiam patinka. Iš pradžių, atrodo gražus ir geras, o po kurio laiko – jau ir čia negerai, ir ten. „Kaip aš jį varysiu kur į krūmus“, – tada galvoja Juozas. Žinoma, nevaro. Meistras pastebi, kad neretai darbas turi pasenti, patamsėti, savotiškai „prisigyventi“ prie vietos. Tas pats koplytstulpis, kuris, kol šviežias ir švytintis, atrodo nejaukus ir svetimas, po kelerių metų, jau aprūkęs, nuo orų permainų patamsėjęs, apsenęs, visai kitokią nuotaiką skleidžia, „alsuoja šiluma“. „Prie vietos darbas turi priaugti, prisišlifuoti“, – pastebi Juozas.

Ir savo darbų eskizų jis nepaišo, juokiasi, kad jo eskizus pamatęs joks užsakovas darbo nenorėtų, tiesa, daro darbų maketus – mažus drožinius, pagal kuriuos daromi dideli darbai. Pradėdamas darbą sako tik paviršutiniškai įsivaizduojąs, koks jis turėtų būti, bet kai padaro, neretai visai kitaip išeina. Ir pats medis diktuoja būsimo kūrinio išraišką. Juozas skulptūroms naudoja įvairias medžio rūšis: ąžuolą, liepą, neseniai išbandė skroblą – tai esąs labai kietas medis, o kas svarbiausia – „prieš plauką eina jį drožti“. O kai jau visiškai nebesugalvoja, ką toliau daryti, sėda ant dviračio ir lekia tolyn. Ir tada, kai, atrodo, nieko negalvoji, „vėjas švilpia pro ausis“, netikėtai ateina sprendimas – „viskas labai paprasta“.

„Ką padariau, taip ir bus“

Paklaustas, kaip save pavadintų, Juozas iš karto paneigia esąs menininkas („menininkai – žmonės jau mokslus baigę“), o jis yra tautodailininkas. Žinoma, tų mokslų gal ir reikėtų, nes šiaip viskas labai ilgai užtrunka, „kol atrandi tas tiesas, kaip nereikia daryti“.

Bet gailėtis dėl to jis neketina. „Kaip sakė mano amžiną atilsį draugas Balys Dobrukas: „Ką padariau, taip ir bus. Mes čia nemokyti, mes čia be jokio mokslo. Ir eikit jūs velniop“ Taip irgi tiesos yra“, – akivaizdžiai pritardamas draugui sako Juozas, anaiptol neketindamas savo kūrinius ar save patį kažkam piršti per prievartą, girtis ar stengtis ką nors įrodinėti. Anot jo, yra žmonių, kuriems ta medinė skulptūra visai nerūpi, o yra, kam ji labai svarbi.

Planai

Didelių kūrybinių planų ateičiai Juozas sako nepuoselėjantis (o gal tiesiog nelinkęs jų atskleisti). Sako, kad jam pati geriausia diena, kai atsikeli ir nežinai, ką tą dieną darysi. „Padarau (darbą) vienu braižu, paskiau užsimanau (kitu). Va pernai padariau tokius visai primityvius darbo tematika – tai kiaulę skerdžia, tai šienauja, tai grėbėjos, tai skalbėjos. Septynis ar aštuonis padariau darbelius iš liepos. O šiemet – nežinau, ką darysiu. Gal katinus pradėsiu drožt? Va, Rudzikų“, – į besiglaustantį apie kelius baltai rudą rainį rodydamas sako Juozas, pripažindamas, kad nuo savęs pabėgti neina – pažvelgus į darbą iš karto matyti, kieno jis darytas. Nors kartais, sako, lyg ir norėtųsi pasislėpti, padaryti kažką kitokiu braižu. „Dar kai darai gražų, bažnytinį darbelį, tai tą veidą žiūri, skutinėji. Tik brūkšteli – ir jau kitokia išraiška. Brūkšteli – kitokia. O čia (apie primityviuosius kūrinius) – pykšt-pokšt. Tiksliai gaunasi kaip aš, skaityk“, – juokiasi Juozas, jaukiai įsikūręs sodyboje tarp savo rankomis prikeltų pastatų, katinų, avių, paukščių, tvenkinių, bebrų, vilkų, drožinėtų suolų, sūpynių ir daugybės medinių žmonių, gyvulių ir šventųjų.