Metų bibliotekininkė Sigita Baltrušaitienė – 43 metai su knyga

Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės renginius balandžio 23–30 dienomis Jurbarke vainikavo, ko gero, laukiamiausias įvykis – Metų bibliotekininko apdovanojimas. Balandžio 30-ąją geriausia 2025 metų bibliotekininke Jurbarko krašte paskelbta Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Sigita Baltrušaitienė, taip įvertinta už ilgametį, prasmingą ir bendruomenę telkiantį darbą, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas suaugusiųjų švietimui, skaitymo kultūros puoselėjimui ir socialinei įtraukčiai. „Jūsų iniciatyvos, klubo „Knygės“ veikla ir gebėjimas įkvėpti žmones augti bei būti kartu įprasmina „2025 metų geriausios bibliotekininkės“ vardą“, –  sveikindama S. Baltrušaitienę kalbėjo bibliotekos direktorė Rasida Stoškienė. Tuo tarpu pati laureatė, kalbinama „Mūsų laiko“, pasidžiaugė, kad jai labai patiko šių metų šventės formatas – be jokių sostų, su puikia muzika ir su tikra staigmena. Sigita sako esanti labai dėkinga kolegėms, kad šios išsaugojo paslaptį ir neperspėjo jos apie būsimą apdovanojimą. Todėl šventėje ji galėjusi būti tokia, kaip visada, natur produkt.

„Šiais laikais niekas taip negyvena“

Su Metų bibliotekininke kalbėjomės emocijoms jau nuslūgus – praėjus keletui dienų po apdovanojimų ceremonijos. Sigita sako dvejojusi, ar reikia apie save pasakoti – ne todėl, kad nepatiktų ar nenorėtų kalbėtis. Anaiptol. „Tai kad neįdomi esu. Daug metų gyvenu toje pačioje vietoje. Mano darbas daug metų vienodas. Vyras tas pats 42 metus. Šiais laikais niekas taip negyvena“, – šypsojosi Sigita. Ji bibliotekininke dirba 43 metus, gyvena Jurbarke, kuriame „gimė, augo ir paseno“, tad mano nebūsianti įdomi laikraščio skaitytojams. Tiesa, pati vėliau pripažįsta, kad ir jos gyvenimas, kaip ir kiekvieno žmogaus, vertas knygos. „Nėra vienodų istorijų. Pasipasakojus, paatviraujant, pradedant draugystėmis, meilės istorijomis... Apie kiekvieną be išimties galima parašyti knygą. Bet ar to reikia?“ – šypsosi Sigita. Jai pačiai, sako, labiau patinka skaityti kitų istorijas, nors ir išgalvotas, bet visada ko nors pamokančias, kažką atminty paliekančias. Ir nebūtinai tos knygų istorijos turi baigtis laimingai – kaip ir gyvenime, kuris yra visoks.

 Laimės receptas

Pati Sigita tikina esanti laiminga. „Bent jau taip jaučiuosi šiuo momentu“, – atsargiai, tarsi nenorėdama laimės atbaidyti, sako ji. Sigita teigia išmokusi neskubėti ir džiaugtis akimirka.

Skubi, kai vaikus augini, o kai vaikai užauginti – galima ir sulėtinti tempą“, – šypsosi moteris, kartu su vyru Romu užauginusi du sūnus, Arūną ir Gintarą – vienam 36, o kitam apie 40 metų. Sūnūs gyvena Marijampolėje ir Vilniuje.  Sigita turi vieną anūkę, Kariną, kuriai beveik 12 metų ir kuri yra močiutės meilė.

Sigita sako, kad yra tik vienintelis dalykas, galintis žmogų liūdinti – jei netenki sveikatos ar susergi sunkia liga. Tada yra blogai. O jei gali judėti ir dar smegenys dirba – viskas gerai. „Svarbu nesigraužti dėl to, ko neturi ar negali turėti, bet džiaugtis tuo, ką dabar turi. Nes tie, kuriems visko negana, yra nelaimingi“, – sako ji. Pati ji moka džiaugtis mažais malonumais: rytą gerti kavą, uodžiant už lango žydinčios kriaušės žiedų kvapą, „kuistis savo keliose lysvikėse“ darže, o po to bent trumpam prie knygos prisėsti. O jei yra pavargusi ar nekokios nuotaikos, įsijungti pažiūrėti kokią melodramą, kuri visada gerai baigiasi. „Man patinka laimingos pabaigos. Gyvenime taip ne visada būna“, – sako Sigita. Kartais su vyru sėda į mašiną ir kur nors išvažiuoja dienai – praėjusį penktadienį ekspromtu sugalvojo nulėkti į Pakruojo dvarą, rytą išvažiavo, vakare grįžo. Šypsosi, kad abu su vyru esantys vienodo kanto.

 Arti namų

Šnekučiavomės su Sigita jos mylimiausioje Jurbarko vietoje – dvaro parke, šalia kurio ji daug metų ir gyvena. Jai smagu, kad viskas, ko reikia, čia pat, arti namų. Trys žingsniai – ir parkas. Ir darbas pėsčiomis pasiekiamas. Ir gimnazija, kurią ji lankė, netoli. Dviračiu gali į abi puses važiuoti: prie Nemuno ar link karjero. „Arti namų ir kapinės, ir bažnyčia“, – šypsosi Sigita. Viskas arti, sava ir puikiai pažįstama. „Tokie miestai, kaip Jurbarkas, yra rojus vyresniems ir jaunoms šeimoms“, –įsitikinusi moteris, kuriai gimtajame mieste visada yra ką veikti. Ją pačią tą dieną atitraukėme nuo darbų – planavo kartu su vyru važiuoti į sodą Smukučiuose, kur jau reikia žolę pjauti. Vyrui tenka stumdoma žoliapjovė, o ji pasiima nedidelį trimeriuką, su kuriuo žolę pjauti esantis tikras malonumas. Sigitai patinka žemės darbai: yra šiltnamiukas, šešios pakeltos lysvikės. Treji metai, sako, neauginantys bulvių. Anksčiau daugiau visko reikėjo, o dabar užsiaugina tik tiek, kiek jiedviem su vyru reikia.

 Svajojo būti mokytoja

Darbas bibliotekoje mūsų pašnekovei taip pat teikia džiaugsmą. Jos gyvenimo kelias paženklintas knyga. „Mano visas gyvenimas yra su knyga“, – sakė Sigita, gavusi Metų bibliotekininkės apdovanojimą. Tiesa, jos istorija galėjo būti ir kitokia. Sigita prisipažįsta, jaunystėje visai neplanavusi dirbti bibliotekininke ir gyventi Jurbarke. „Jaunystėje norėjau tik Vilniuje gyventi“, – šypsosi ji. O mokyklos visiems sakiusi, kad būsianti mokytoja. Ir ne bet kokio dalyko, o istorijos. Jai patiko istorija, teisė, nors puikiai sekėsi ir lietuvių kalba bei literatūra. Nebuvo jokių problemų rašant rašinius. Baigusi mokyklą bandė stoti į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, bet nesėkmingai. Dar buvo minčių studijuoti teisę, bet pabandyti ten stoti nedrįso. Užtat ją mielai priėmė į Vilniaus kultūros mokyklą, kurią baigusi su pagyrimu grįžo į Jurbarką. Reikėjo pasirūpinti  tėvais – mama Agota Aldona ir tėčiu Jonu, nes pašlijo jų sveikata. Sigita su šiluma ir meile kalba apie savo tėvus: jie buvo rūpestingi, geri ir jai, ir jaunesniam broliui Jonui. Matė, kaip Sigita nori mokytis, tad ją skatino, pagal išgales rėmė ir padėjo.

Sako dabar nė nepamenanti, kaip pradėjo dirbti bibliotekoje – pirmiausia Skirsnemunėje, o po kelių metų Jurbarke. Dirbdama Skirsnemunėje susipažino su vyru Romu. Persikėlus gyventi į Jurbarką gimė vaikai.

Beje, nors ji pati gimusi ir augusi Jurbarke, ir laiko save tikra jurbarkiete, Sigitos tėvai ir visi gentainiai esantys iš Suvalkijos, nuo Griškabūdžio.

 Keitėsi požiūris

Sigita sako nė nepajutusi, kaip į tą tiesią vagą, bibliotekininkės kelią, atsistojo. Darbas jai patiko, patinka ir dabar. Džiaugiasi, kad per tuos metus pasikeitė požiūris į biblioteką ir jos darbuotojus, nes tarybiniais laikais tie, kas rinkdavosi kultūros srities darbą, buvo laikomi kvaileliais – algos nedidelės ir susikombinuoti nėra ką. Ir biblioteka tada būdavo įkurdinama ten, kur mažiau, tamsiau, toliau... Manyta tada, kad bibliotekose dirba tik negražios, akiniuotos, nieko neišmanančios, idėjinės mergelės. Iki šiol prisimena ją supykdžiusį tarybiniais metais matytą filmą apie tokią bibliotekininkę. „Nė velnio. Na jau ne“, – sako tada pagalvojusi.

Atgavus Nepriklausomybę, požiūris pasikeitė – viskas ėjo gražyn ir geryn. Bibliotekos įsikuria gražiausiuose pastatuose, kaip ir Jurbarke. Ir požiūris į bibliotekininkes jau visai kitoks. Sigitai smagu, kad į biblioteką ateina dirbti jaunos išsilavinusios, kūrybingos ir veiklios merginos ir moterys. „Gyvenimas puikus verda“, – pasidžiaugia ji.

Sigitai smagu, kad nemažai žmonių sugrįžta prie knygos – ne tik vyresnio amžiaus žmonės ir vaikai, bet ir vidutinio amžiaus. „Fainas užsiėmimas. Ir maloniai laiką praleidi, ir kažką sužinai“,–- sako ji, prisimindama savo mylimo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Vytauto Boso, raginusio skaityti knygas, žodžius. Jai pačiai patinka skaityti grožinę literatūrą. Ypač istorinės tematikos. „Svarbu žinoti, kas ir kaip buvo, kad, neduok Dieve, nepasikartotų“, – mano ji. Tiesa, nemėgsta detektyvų ir fantastikos. Sigitai patinka knygos, kurios sukrečia – ir apie nužmogėjimą, ir apie tai, kad ne tik varguoliai verkia, ir apie tėvų klaidas auginant vaikus. Dažnai pasiima skaityti ir tas knygas, kurias tuo metu ypač skaito kiti. „Knygas „ant bangos“, – šypsosi, nes jai būna smalsu, kas tuo metu domina  bibliotekos skaitytojus. Neretai ir jai pačiai tapopuliari literatūra patinka. Dabar pagaliau galėjusi užsisakyti „ant bangos“ esančią  F. McFadden knygą „Tarnaitė“, kuri jai visai patinkanti.

 Eis į pensiją

Mūsų pašnekovė sako gyvenanti šia diena.  Tiesa, jau kitais metais planuoja išeiti „užtarnauto poilsio“, kaip pati sako. Ką planuoja veikti? „Jei sveikata gera ir nemiršti, visada rasi, ką veikti“, – linksmai pastebi Sigita, nenorinti savo planų atskleisti. Nes kai pasakai, tai neišsipildo. Težino, kad jai labai norisi pagyventi nežiūrint į laikrodį, nesilaikant režimo. Sako, kad neabejotinai jos gyvenime liks ir daržas, ir sodas.  Tiesa, yra vienas užsiėmimas, kuriuo ji labai norėtų užsiimti. Jei nebus bėdų su kojomis, labai norėtų prisijungti prie šokančių moterų – Jurbarke yra tiek daug šokėjų grupių, į kurias visas ji dabar su baltu pavydu žiūri.  Nereikia nė sakyti, kad ir knyga užims deramą vietą Sigitos gyvenime – juk turės dar daugiau laisvo laiko.

O Sigita sako tenorinti vieno – kad visi artimieji būtų sveiki, kad vaikams, anūkei viskas sektųsi kuo geriausiai, kad būtų laimingi. To jiems visiems ir palinkėsime.

 Kibirkštis, inovatorė, magnetas, ramstis ir projektas

Balandžio 30-ąją ne tik paskelbta Metų bibliotekininkė, bet ir apdovanotos skaitytojų mylimiausios ir veikliausios bibliotekininkės, kūrybiškiausi ir iniciatyviausi darbuotojai.

Viešvilės padalinio bibliotekininkei Vilijai Platonovienei įteikta nominacija „Skaitytojų magnetas“. Apie jos dėmesį kiekvienam lankytojui, šiltą ryšį su bendruomene ir gebėjimą net kasdienybėje kurti prasmingą patirtį mintimis dalinosi Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorė Gina Meškauskienė.

Vaikų literatūros skyriaus vedėjai Simonai Antanavičei skirta nominacija „Metų inovatorė“. Atvirumą naujovėms, kūrybiškumą bei vaikams ir jaunimui kuriamą patrauklią biblioteką įprasminančią nominaciją įteikė savanorystę bibliotekoje atliekantis moksleivis Nojus Budelskas.

Skaitytojų skyriaus renginių organizatorei Aurelijai Diškevičiūtei suteiktas „Metų kibirkšties“ vardas. Renginius organizuojančiai, moderuojančiai ir inovatyvius viešinimo sprendimus priimančiai bei aktyviai į šalies iniciatyvas įsitraukiančiai darbuotojai padėkos žodžius skyrė Skaitytojų skyriaus vedėja Reda Pečkaitienė.

Informacijos išteklių formavimo skyriaus vedėjai Laimai Pernarauskienei įteikta „Bibliotekos ramsčio“ nominacija. Už profesionalų, nuoseklų ir atsakingą darbą, užtikrinant informacijos išteklių kokybę, prieinamumą ir sklandų sistemos veikimą apdovanojimą įteikė buvusi ilgametė bibliotekos darbuotoja Danguolė Čekienė.

Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjos Astos Tamulienės darbas įvertintas „Metų projekto“ nominacija. Svariu nominantės indėliu į 2025-aisiais sėkmingai įgyvendintą projektą „Socialinių paslaugų gyventojams prieinamumo užtikrinimas Paulių ir Armeniškių gyvenvietėje“ ir šio projekto rezultatu džiaugėsi Paulių bendruomenės pirmininkė Aurelija Gedminienė.