Išmintis ir istorija šalia mūsų. Buvusi mokytoja Stanislava Visockienė iš Smalininkų (NUOTRAUKOS)

„Man tas tarpukaris, karai ir okupacijos – tai tarsi atversta knyga. Ją perskaičiau, širdin giliai sudėjau, žinau geriau nei šių dienų karta“, – savo pačios eilėraščio citata pokalbį pradeda smalininkietė, buvusi mokytoja Stanislava Visockienė, kurią aplankėme artėjant Velykoms. Gyvu Lietuvos istorijos vadovėliu galinti būti moteris  gegužės 20-ąją švęs savo 94-ąjį gimtadienį.

Stanislavą aplankiau kaip savanorė. Artėjant Velykoms VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ darbuotojai lanko savo paslaugų gavėjus – vienišus senjorus ar žmones su negalia, pasveikina su artėjančiomis šventėmis  ir jiems „Dovanoja gerumą“ – įteikia geraširdžių jurbarkiečių paaukotas nedideles dovanėles.

„Iš tiesų, svarbu ne tik dovanėlės, labai svarbu bendravimas“, – sako „Jurbarko socialinių paslaugų“ socialinė darbuotoja Asta Kazlauskienė, palydėjusi mane į Smalininkus. „Mums labai reikia savanorių, ypač tokių, kurie norėtų aplankyti ir pabendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis. Jaunieji savanoriai mielai apsilanko socialinėse dirbtuvėse ar senelių globos namuose, tačiau reikia tokių, kas norėtų pasikalbėti su mūsų globojamais seneliais“, – sako Asta.

Nedideliame butelyje jau laukia žvali ir nuoširdžiai besišypsanti senjorė, atrodo, tikrai apsidžiaugusi mumis ir iš karto suskubusi vaišinti kava ir šakočiu, kurį specialiai mūsų apsilankymui nupirko ir atnešė ją lankanti individualios priežiūros darbuotoja. „Labai jaudinuosi“, – prisipažįsta ji, juk mane mato pirmą kartą. „Nesijaudinkite, – sakau. – Aš pati jaudinuosi“.  Ir tai tiesa, juk ir aš Stanislavos nepažįstu. Tačiau mūsų pokalbiui tai netrukdo.

Kambarių sienas puošia spalvingi paveikslai – peizažai, natiurmortai, portretai. Tai pačios šeimininkės darbai, nes ji visą gyvenimą, nuo pat mažens, mėgusi piešti. Pasirodo, baigusi vidurinę mokyklą Stanislava netgi norėjo stoti į meno mokyklą Kaune, deja, sunkios tuometinės gyvenimo sąlygos šio troškimo įgyvendinti neleido. „Už tai visur, kur dirbau, mokiau piešimo“, – šypsosi ji ir prisipažįsta, kad parodą yra surengusi tik vieną – 85-mečio proga jos paveikslai buvo eksponuojami Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre Smalininkuose, ten pat, kur kažkada yra buvusi mokykla, kurioje ji dirbo.

Stanislavos butas yra daugiabučio namo penktame aukšte, tad nenuostabu, kad sunkiai vaikštanti, dviem lazdomis besiramstanti moteris laukan nebuvo išėjusi jau keletą mėnesių. Nepaisant to, geros nuotaikos ji nepraranda. „Dar išeisiu“, – numoja ranka.  Nors kelius ir nugarą varsto skausmai... „Nusiskausminu“, – šypteli ji, išvardijusi keletą naudojamų vaistų.

Stanislavą du kartus per savaitę aplanko individualios  priežiūros darbuotoja. „Gera mergina, mano buvusi mokinė. Viską padaro, ko paprašau“, – sako ji, visiškai patenkinta darbuotoja, kuri ir kambarius sutvarkanti, ir produktų iš parduotuvės atnešanti. Beje, Stanislava sako nesanti visai bejėgė. „Štai grindis šeštadienį išsiploviau“, – pasidžiaugia, pridurdama, kad tokie darbai namuose esantys kaip mankšta. „Kad nesustingčiau“, – sako.

Kadangi buvusios mokytojos akys jau ne tokios, kokios buvo anksčiau, televizorių ji žiūri gal tik porą valandų per dieną – pamėgtus serialus, kurie, pasak jos pačios, padeda bent trumpam pamiršti kasdienybę ir metų naštą, pasinerti į gražų svetimą išgalvotą gyvenimą. Dar Stanislava mėgsta klausytis radijo. Klausosi jo plaudama indus ar dirbdama kitus darbus. Tiesa, klausa taip pat jau ne pati geriausia. „Laidų vedėjus  dar suprantu – jie kalba aiškiai, tačiau pašnekovai dažnai kalba nesuprantamai – per greitai arba neaiškiai taria žodžius, nieko negali suprasti. Šiais laikais žmonės nebemoka gražiai kalbėti“, – reziumuoja senjorė ir pasidalina kažkada iš savo mokytojos išgirstu patarimu: „Jei nori gražiai ir suprantamai kalbėti, aiškiai ištark kiekvieną priebalsį“. Atrodo, kad mes su Asta taip pat tinkamai priebalsių ištarti nesugebame, nes Stanislava tuoj pat nutraukia mus, pabandžiusias garsiai perskaityti jos eilėraštį.

Stanislavos eilėraščiai ir dienoraščio, kurį ji rašė nuo 15 metų, ištraukos gražiai dailyraščiu perrašyti ir įrišti į rankraštinę knygą. Jos išleisti Stanislava sako nesiruošianti, esą tai niekam neįdomu. Tiesiog atšvietė savo rinktinės kūrybos ir prisiminimų lapus penkiais egzemplioriais ir įrišo knygelę „Gyvenimo mozaika“, iliustruotą jos pačios piešiniais, kad anūkai galėtų pasiskaityti, kaip ji gyvenusi.

Knygelėje galima paskaityti Stanislavos prisiminimus apie karo pradžią, apie šiurpius pokario metus, apie gyvenimą, o dar daugiau visko gali papasakoti, nes atmintis jos kuo puikiausia. Tik pasakoti gal nelabai yra kam – vyras mirė prieš dešimtį metų, seserų ir brolių gyvų taip pat jau neliko. „Nežinau, kodėl aš viena tokia ilgaamžė“, – sako ji, prisiminusi, kad vyresnioji sesuo mirusi 80-ties, o jaunesnieji sesuo ir brolis – 55 ir 57 metų. Vaikai ir anūkai gyvena toli, žinoma, atvažiuoja ir aplanko, bet ne taip dažnai, kaip norėtųsi.

Būtent dėl to ir pradėjau rašyti šį straipsnį. Apie Stanislavos gyvenimą parašysime žurnale „Jurbarko laikas“, o dabar tiesiog norėtųsi priminti, kad visai šalia mūsų, gal už gretimo buto durų, gal kitoje gatvėje gyvena žmonės, kuriems labai reikia dėmesio, gero žodžio, o labiausiai – atidaus ir geranoriško klausytojo.

Pasak socialinės darbuotojos Astos, vienišiems senjorams dažnai labiausiai trūksta ne vaistų ir ne dubenėlio sriubos – tai jie gali nusipirkti, ir netgi ne pagalbos namuose – sutvarkyti kambarius, atnešti produktų ar išvirti valgyti gali individualios priežiūros darbuotojas. Amžiaus ir susilpnėjusios sveikatos namuose įkalintiems vyresnio amžiaus žmonėms kaip gurkšnio oro reikia paprasto žmogiško bendravimo. „Reikia, kad kas nors su jais pasikalbėtų, kad išklausytų“, – pastebi Asta, pasak kurios, bendravimo pritrūksta ir gyvenantiems kartu su artimaisiais, nes kasdieniuose rūpesčiuose ir rutinoje įsisukę šeimos nariai neretai taip pat neklauso ir negirdi šalia esančio senolio. Dėl to „Jurbarko socialinės paslaugos“ kviečia savanorius, galinčius padėti vyresnio amžiaus žmonėms vėl tapti bendruomenės dalimi, nes „jei žmogus negali eiti į bendruomenę, bendruomenė turi ateiti pas jį į namus“. Žmonių, gaunančių šios įstaigos paslaugas į namus, visame rajone yra gerokai per šimtą.

„Jei turite laiko ir noro padėti, kreipkitės, – sako Asta. – Jūsų niekas neprašys tvarkyti kambarių ar dirbti kokių kitų darbų, o tiesiog nuvykti ir pasikalbėti su senjoru, išklausyti jo prisiminimus, pasidomėti, kaip jis gyvena“. Kreiptis galima tel. +370 601 43157 arba el. paštu  info@jurbarkosp.lt.

Ir, pridursiu, tai visiškai nėra joks pasiaukojimas, o tiesiog mainai: už valandą savo laiko jūs gausite neišmatuojamus prisiminimų ir gyvenimo išminties klodus. Patikėkite, verta.