Tarp Lietuvos radijo kūrėjų – mokytojas iš Jurbarko

Neseniai Lietuvos radijas paminėjo šimtmetį. Pasirodo, kad radijo Lietuvoje ištakos susijusios ir su Jurbarku – vienas iš jo kūrėjų ir pirmasis diktorius buvo... Jurbarko „Saulės“ gimnazijos mokytojas Petras Babickas, kuris 1925–1926 metais jaunuosius jurbarkiečius mokė dailės bei lietuvių kalbos ir literatūros.

Kaip žinia, pirmoji reguliari Lietuvos radijo laida eteryje suskambo 1926 m. birželio 12 d. iš Kaune, Žaliakalnyje, įsikūrusios radijo studijos. Kaip tik tuomet nuskambėjo istoriniai diktoriaus žodžiai: „Alio, alio, Lietuvos radijas Kaune“. Lietuvos radijo sistemą kūrė lietuvių inžinieriai. Radijo stoties technines sąlygas parengė inž. Alfonsas Jurskis (1894–1966), kuris buvo ir pirmasis stoties viršininkas.

Tuo metu visoje šalyje buvo tik 323 veikiantys radijo imtuvai. Pradžioje radiofono laidas kasdien sudarė maždaug pusantros valandos programa – ELTA pranešimai, orų prognozės, Valstybės teatro operų įrašai, visuomenės veikėjų paskaitos.

Pamažu laidos įvairėjo, atsirado teminės radijo valandėlės, daugėjo tiesioginių transliacijų iš įvykio vietų, gimė radijo teatras, buvo rengiami literatūriniai vakarai. Populiarūs buvo humoristiniai estradiniai dramos aktorių pasirodymai, bene didžiausias radijo linksmintojas buvo Pupų Dėdė – Petras Biržys (Akiras). Radiofonas ne tik transliuodavo operas, bet ir turėjo savo orkestrą, kuris veikė 1926–1940 m. Orkestro repertuarą sudarė lietuvių kompozitorių muzika ir dainos, Vakarų Europos, rusų klasikų kūriniai.

 Radijo gerbėjų klubas Jurbarke

Istoriją, kaip jurbarkietis Petras Babickas atsidūrė radiofone, pasirodo, papasakojo jis pats. Yra išlikęs jo pusšimčio metų senumo interviu įrašas, kurį Lietuvos centriniame valstybės archyve neseniai atrado ir juo pasidalino Lietuvos radijo žurnalistai.

1973 metais JAV, Vašingtone, P. Babicką kalbino Klivlando radijo klubo žurnalistas Juozas Stempužis, paprašęs pašnekovo papasakoti apie pirmuosius laisvos Lietuvos radijo žingsnius.

„Aš buvau studentas ir Jurbarko gimnazijos mokytojas. Mes buvome dideli entuziastai radijo, kuris tada buvo radiofonija. Jis dar tik pradėjo veikti. Tai buvo 1926 metų birželio mėnesį. Visas mokytojų kolektyvas, entuziastų suagituotas, nusipirko už 2000 litų Zenit amerikonišką radijo aparatą. Labai didelę dėžę. Įsteigėme radijo klubą Jurbarke“, – pasakojo P. Babickas. Pirmiausia per radiją išgirdo „točka“ iš Maskvos, paskui vokiškai kalbant ir staiga – keletą lietuviškų žodžių iš Kauno. „Buvo skaitomos ELTOS naujienos. Mes buvome taip sužavėti lietuviško žodžio skambesiu, kad ir nelabai tobulo“, – pasakojo buvęs mokytojas, kuris, nuvykęs į Kauną aplankyti savo artimųjų, padaręs vizitą ir radiofono viršininkui pulkininkui A. Jurskiui.

„Radijo dėdė“

Kaip pats pasakojo, A. Jurskiui jis išgyręs, kaip gražu, kad lietuviškas žodis skamba radijo erdvėje, tačiau kaip mokytojas padaręs „nemandagią ir per staigią pastabą, kad svetimi (užsieniečių) vardai to pranešėjo kalbėjime neteisingai buvo ištarti“. A. Jurskis pyktelėjęs pasiūlė mokytojui „pakalbėti geriau“. „Aš, jaunas vyras, pasakiau: „kodėl ne“, – prisiminė P. Babickas.

Kitą dieną atėjusiam į radiofoną P. Babickui A. Jurskis padavė visą šūsnį atskirų ELTOS naujienų. „Žinios su daug užsieninių žodžių, kurie man buvo pažįstami. Klaidų nedariau. Ir jau matau per stiklą, kad pulkininką kažkas iškvietė prie telefono“, – prisiminė P. Babickas. Perskaitęs žinias ir visas šlapias nuo prakaito išėjęs iš radijo būdelės, išgirdo, kaip pulkininkas kalba telefonu: „Taip, generole. Taip, generole“. Baigęs kalbėti A. Jurskis šypsodamasis paaiškino, kad skambinęs generolas Vladas Nagevičius, kuris „labai išgyrė kalbėtoją, atseit mane“.

Tuo metu P. Babickas studijavo Kaune lietuvių kalbą ir literatūrą ir dirbo piešimo bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Jurbarke. Gavęs pasiūlymą nuolat dirbti radijuje, kurį laiką svarstė, ar užteks algos pragyventi. Prisimena, kad jau kitą dieną atėjęs į radijo stotį A. Jurskio nerado, jis buvo išvykęs su reikalais į Angliją, bet palikęs pavaduotoją. Ant stalo buvo padėta sutartis. „150 litų, kaip ekspeditorius. Provincijoje aš uždirbdavau 350 litų, o dar viršvalandžiai. Apie 400 litų gaudavau. Baisiai daug pinigų. Vis dėlto pagalvojau, kad ne. Šitas dalykas (radijas) vertas didžios ateities. Ir aš sutikau“, – pasakojo pats P. Babickas.

Jam buvo suteikta visa laisvė kurti programą. Jis ne tik skaitydavo žinias, bet kviesdavo į radiją skaityti paskaitas gydytojus, rašytojus, politikus, kariškius... Radiją išnaudojo transliuoti spektakliams. tuo tikslu pats parašė radijui pritaikytą pjesę. Būtent P. Babickas sugalvojo sukviesti gyvai groti orkestrą.

Kauno radiofone P. Babickas dirbo penkerius metus – buvo ne tik pirmasis oficialus Lietuvos radijo diktorius, vėliau gavęs legendinę „Radijo dėdės“ pravardę, bet ir faktinis radiofono vadovas.

Beje, pastatas Žaliakalnyje, kuriame vyko  pirmosios radijo transliacijos, išlikęs iki šiol.

Panaudota Lietuvos radijo, M. Mažvydo bibliotekos inf.