Laimutė Ašmonaitienė – tarp molberto, scenos ir... eketės (VIDEO)

Gegužės 13-ąją Jurbarko kultūros centre vyko tikrai išskirtinis renginys –  teatralizuota konferencija, pavadinta: „90 metų – ne pensija, o antras veiksmas“. Sutikite, toks pavadinimas būtų gana keistas, jei ne skelbime žemiau parašytas paaiškinimas, kad renginys skirtas Konstantino Glinskio teatro aktorės, tautodailininkės Laimutės Juzikėnaitės-Ašmonaitienės 90-mečiui.

Paklausta, kodėl teatro senjorę nuspręsta pasveikinti taip originaliai, režisierė Danutė Budrytė-Samienė šypsojosi, kad renginiui buvo laisva tik konferencijų salė, tad teatralai ir nusprendė pasirinkti humoristinės konferencijos formatą – sukurti originalius ir žaismingus „pranešimus“, apžvelgiančius įvairius L. Ašmonaitienės talentus ir veiklas, suprantama, daugiausia dėmesio skiriant jai kaip aktorei.

„Konferencijoje“ tikrai netrūko nei šmaikščių pokštų, nei gražių žodžių, skirtų jubiliatei. Prisiminti jos sukurti kūriniai, ryškiausi teatro scenoje įkūnyti personažai, paminėta jos drąsa ir stiprus charakteris, išskirtinis humoro jausmas. Visa tai sudėta į humoristinius, bet visiškai tikrus „pranešimus“, perskaitytus teatro kolegų: „Tarp Apolono šviesos ir lietuviško peizažo tylos: Laimutės Ašmonaitienės tapybos fenomenas“, ,,Laimutė: kai net kaliošai vaidina“, „90 metų jaunystės: tarp eketės, scenos ir molberto“, „Vaidinau karalienes, raganas ir net save pačią“, kurių ištraukas jums ir siūlome perskaityti.

Apie gyvenimą

„Laimutė Ašmonaitienė gimė 1936 m. gegužės 4 d. Jurbarke. Baigusi Kauno medicinos mokyklą, ji pradėjo savo „profesinį spektaklį“ greitosios pagalbos skyriuje – čia reikėjo ne tik tikslumo, bet ir geros improvizacijos. Tačiau tikroji jos scena laukė kitur. Dar mokykloje išryškėjo Laimutės artistiškumas – ją traukė tapyba, scena ir vaidmens magija. Dirbdama ligoninėje ji subūrė dramos būrelį, kuriame pati tapo ir režisiere, ir pagrindinio vaidmens atlikėja. Netrukus talentingą aktorę pastebėjo režisierius Antanas Pauliukaitis ir pakvietė prisijungti prie K. Glinskio teatro trupės.

Šio teatro scenoje Laimutė sukūrė apie 20 skirtingų vaidmenų – nuo dramatinių iki charakterinių, o svarbiausia – nė karto nenuleido scenos uždangos savo kūrybiniam polėkiui.

Už ilgametį artistinį meistriškumą ir ištikimybę nacionalinei dramaturgijai 2014 m. jai įteiktas Kazimieros Kymantaitės diplomas. 2017 m. Laimutė apdovanota Jurbarko rajono savivaldybės ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“. Ji taip pat du kartus tapo Lidijos Meškaitytės premijos laureate – o tai jau ne epizodinis pasirodymas, o tikras pagrindinis vaidmuo kultūros scenoje.

Jos iliustracijos papuošė poezijos knygas. Laimutė Ašmonaitienė sukūrė scenografiją K. Glinskio teatro spektakliams Vydūno  „Sigutė“ (1990), E. Vicherto „Šaktarpis“ (1994), G. Veličkos „Žmonės prie vieškelio“ (1996). Šalia tapybos darbų Laimutė puikiai siuvinėja, mezga.

Ji ir šiandien lieka ištikima teatrui, kuriame, kaip rašoma knygoje apie K. Glinskio teatrą, „savo vaidmenis kuria labai organiškai, nesibaimindama negražios išorės, bjaurių charakterių.“ (Iš pranešimo „Vaidinau karalienes, raganas ir net save pačią“).

Apie vaidmenis

„Šiandien susirinkome ne tik pasveikinti garbingą 90-mečio jubiliatę, bet ir prisiminti moterį, kuri Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatre gyveno ne vieną gyvenimą, o mažiausiai dvidešimt! Nes tiek vaidmenų scenoje sukūrė mūsų Laimutė Ašmonaitienė. Ir kiekviename jų – dalelė jos talento, drąsos, humoro ir nepaprasto žmogiškumo.

Šiandien norisi prisiminti vieną ypatingą vaidmenį – Aškenazy spektaklyje „Jie mane paliko“, pastatytame pagal Birutės Pūkelevičiūtės romaną „Devintas lapas“. Laimutė tame spektaklyje... na, ji ne vaidino – ji gyveno. Kad įkūnytų žydę Aškenazy, ji ne tik įsigilino į personažo tragediją, bet net išmoko kelias frazes idiš kalba. Štai čia ir prasideda tikras aktorės profesionalumas: kai dėl vaidmens žmogus pasiruošęs viskam – net kaliošams! Ir kokiems kaliošams! Žiūrovai iki šiol prisimena tuos keliais dydžiais per didelius, virvelėmis prie kojų pririštus kaliošus. O kur dar legendinė bedantė burna! Kai kas po spektaklio net tikrino, ar Laimutė tikrai visus dantis tebėra parsinešusi namo. Tas šveplas kalbėjimas, tas savanaudiškos, niurzgančios, bet kartu labai gyvos senutės portretas buvo toks įtaigus, kad žiūrovai vienu metu ir juokėsi, ir graudinosi.

Laimutė niekada nebijojo būti scenoje negraži. Ir tai – didžiausias aktorės grožis. Ji drąsiai kūrė personažus su bjauriu charakteriu, nukleiptais batais, nudėvėtais rūbais, tačiau žiūrovui jie tapdavo nepaprastai tikri ir net elegantiški savo autentiškumu. Ji mokėjo iš bjaurumo sukurti grožį, iš grotesko – žmogaus tiesą. Todėl šiandien galime pasakyti: Laimutė kūrė ne šiaip vaidmenis. Ji tapė žmonių portretus – gyvus, spalvingus, kartais juokingus, kartais skaudžius, bet visada tikrus.“ (Iš pranešimo ,,Laimutė: kai net kaliošai vaidina“).

Apie tapybą

„Jos tapyboje nėra skubėjimo ir šiandien tai beveik maištas. Pasaulis dabar viską daro greitai: greitos žinutės, greitos nuomonės, greiti paveikslai, kur svarbiausia, kad būtų įdomu Instagrame. O Laimutė tapo taip, lyg laikas vis dar turėtų vertę. Tai labai graikiška. Nes senovės graikai turėjo Harmoniją: grožis gimsta ne triukšme, o santykyje tarp šviesos, formos ir žmogaus vidinės ramybės. Žiūrint į Laimutės paveikslus kartais atrodo, kad pati šviesa elgiasi kitaip: ji ne krenta ant objekto, bet su juo kalbasi. Net obuolys jos drobėje, atrodo, turi orumo. Laimutė netapo pasaulio tam, kad jį šokiruotų, ji tapo pasaulį tam, kad jo nepamestume. Tai šiandien yra nepaprastai didelė kultūrinė misija. Jos darbuose regime ne tik techniką, mes regime pagarbą gyvenimui, paprastam gyvenimui, tam, kuris dažnai praeina nepastebėtas: šviesai ant staltiesės, žiedui vazone, tyliai sodybai, medžiui, žmogaus rankų sukurtai tvarkai...“ ( Iš pranešimo „Tarp Apolono šviesos ir lietuviško peizažo tylos: Laimutės Ašmonaitienės tapybos fenomenas“).

Apie eketę

„Medikė, sveikuolė, menininkė ir dar aktorė.  Kitaip tariant – žmogus-orkestras. Ir tas orkestras dar žiemą ir į eketę įšoka. Kai mes beveik visi rytą matuojame kraujospūdį, Laimutė matuoja ledo storį. Kiti, pajutę skersvėjį, geria vitaminą C ar dar ką nors, o Laimutė neria į ledinį vandenį Ir, svarbiausia, po eketės ji neina ilsėtis. Ne, ne, Laimutė tapo paveikslus ir vaidina Konstantino Glinskio teatre. Daugelis 90-mečių džiaugiasi radę, kur padėtas TV pultelis, o Laimutė tuo tarpu mokosi vaidmenis.“ (iš pranešimo „90 metų jaunystės: tarp eketės, scenos ir molberto“).

Išklausiusi rimtais veidais perskaitytus humoro nestokojančius pranešimus, pasižiūrėjusi vaizdo įrašus ir nuotraukas, primenančius spektaklius, parodas ir keliones, pasidžiaugusi teatro kolegų ir svečių sveikinimais, jubiliatė neliko skolinga ir parodė savo legendinį humoro jausmą – baigiamajame žodyje pareiškė, kad skelbime įsivėlusi klaida: ji, žinoma, esanti Laimutė Juzikėnaitė, tačiau kita ten minima moteriškė, pavarde Ašmonaitienė, jai esanti svetima asmenybė, su kuria esą ypač sunku sutarti.

Tad drauge su Konstantino Glinskio teatro aktoriais norime pasidžiaugti Laimutės Ašmonaitienės jaunatviškumu, neblėstančia energija ir įvairiapusiais talentais, padėkoti už jos išskirtinius paveikslus, už teatre sukurtus vaidmenis , pasveikinti su 90-mečiu ir palinkėti, kad „gyvenimo scena dar ilgai plotų atsistojusi!“

Kviečiame pasižiūrėti pokalbį su Laimute apie gyvenimą, tapybą ir teatrą.