Miške skirsnemuniškis ieško ne grybų, o elnio ragų

Dabar, kai daugelis traukia į mišką grybauti, Povilas Gadliauskas taip pat mielai eina į mišką ieškoti baravykų. Bet į paieškas miške jis žvaliai traukia ir vasarį bei kovą, kai net entuziastingiausi grybautojai būna užmigę žiemos miegu. Tada vyras miške ieško elnio ragų ir tokios radybos, kaip jis sakė LRT.lt, suteikia daug daugiau džiaugsmo nei grybai. Beje, su tuo nesusidūrusius tai gali nustebinti, bet entuziastų, miškuose ieškančių gyvūnų ragų, Lietuvoje ne tiek jau mažai.

Skirsnemunėje (Jurbarko raj.) gyvenantis, Kauno miesto muziejuje muziejininku-archeologu dirbantis vyras pasakojo, kad nuo seno mylėjo gamtą ir stengėsi joje praleisti kuo daugiau laiko. Kartą grybaudamas rado nedidelius elnio ragus, tąsyk to nesureikšmino, bet vėliau ėmė galvoje kirbėti mintis, kad šaltuoju metų laiku, kai grybų nėra, būtų galima keliauti į mišką ieškoti ragų.

„Pradėjau prieš trejus metus. Pradžioje buvo keletas „tuščių“ pasivaikščiojimų, o vieną pavakarę, kai jau temo, grįždamas prie automobilio tolėliau pamačiau sniege kažkokį juoduliuką. Pamaniau, kad ten kokia šaka ar grumstas, bet visgi nuėjau pažiūrėti. Ir taip, ten buvo ragas, ir toks gražus, devynių atšakų – apėmė jaudulys, juk pagaliau man pavyko!“ – atsiminė Povilas.

Taigi vyrą apėmė azartas, jis daug vaikščiojo po miškus ir stebėjo, kur mėgsta lankytis elniai, kur yra jų pėdsakų, o kur – nuzulintų medžių kamienų (į juos gyvūnai kasosi prieš pamesdami ragus). Kai miškuose pastebi šiuos ženklus, ragus aptikti tampa gerokai paprasčiau.

„Žinoma, būna ir taip, kad nueini per dieną kokius 35 km – ir nieko nerandi, tada būna šiek tiek apmaudu, kita vertus, juk pasivaikštai gamtoje. Užtat kai eini, eini ir ragus randi – užplūsta daug teigiamų emocijų“, – sakė Povilas.Jis svarstė, kad iš esmės daugelis hobių yra susiję su adrenalinu ir radybų džiaugsmu, kai pagaliau aptinki tau reikalingą egzempliorių, kad ir kas tai bebūtų. Tik štai, tarkim, grybus rinkdamas jų gali aptikti ir 50 per dieną, tad dėl kiekvieno smarkiai nedžiūgausi – o ragus aptiksi nebent vienus, tad ir džiaugsmo bus daug daugiau.

Atsimena kiekvienas radybas

Nežinantiesiems Povilas papasakojo, kad elniai ragus meta kasmet, jų ragai greitai auga ir atrodo įspūdingai. Tiesa, ragus meta ir briedžiai bei stirninai, tačiau jų populiacija Lietuvoje mažesnė, be to, stirninų ragai smulkučiai ir sunkiai pastebimi – tad juos rasti daug sunkiau, Povilui tokio atradimo džiaugsmo patirti dar neteko.

Užtat elnio ragų per tris sezonus jis jau turi surinkęs 57 vienetus. „Įdomus sutapimas – pernai per sezoną jų radau 27, ir šiemet per pavasario sezoną – taip pat 27. Tiesa, dar bandysiu jų ieškoti ir vėlyvą rudenį – kai nukrenta lapai, nudžiūva žolė, gali pasimatyti ragai, kurie buvo pasislėpę. Pradžioje į rudenines paieškas žiūrėjau skeptiškai, bet pernai keletą egzempliorių rasti pavyko“, – sakė gamtos mylėtojas.

Povilo Gadliausko kolekcija | Asmeninio albumo nuotr.

Nors daugiausia ragų ieškotojai į miškus traukia nuo vasario pabaigos iki balandžio vidurio bei vėlyvą rudenį, ragus gali aptikti ir atsitiktinis grybautojas vasarą. Ką Povilas jam patartų daryti, jeigu buvo nusiteikęs iš miško parsivežti tik grybų? „Na, žinoma, galima palikti ragus tam, kuris jų iš tikrųjų ieško... Tačiau galima juos pasiimti namo ir rasti, kam parduoti – priklausomai nuo dydžio ir būklės, už ragus galima gauti nuo kelių iki keliasdešimties eurų. Juos žmonės naudoja baldų ir kitų dalykų gamybai, iš smulkesnių net daro kramtukus šunims“, – pasakojo Povilas.

Savo rastų ragų jis niekam neparduoda – laiko juos namuose ant spintos, kur jie dar šiaip ne taip telpa, o vėliau reikės kažką galvoti. „Aš jų neimu ir neglostau kiekvieną dieną, bet karts nuo karto apžiūriu ir tai man sukelia teigiamų emocijų“, – sakė kolekcininkas, atskiriantis kiekvieną egzempliorių ir atsimenantis, kokiomis aplinkybėmis jį surado.

Visus savo rastus egzempliorius Povilas užfiksuoja – nufotografuoja, kaip egzempliorius atrodė miške, pasižymi konkrečią radimvietę – galbūt kitąmet kažką tose apylinkėse vėl suras. Jis ragų ieško ne tik Jurbarko rajone, kuriame gyvena, bet ir gretimuose Šakių, Tauragės, Raseinių rajonuose, o feisbuke yra matęs, kad jų nemažai aptinkama ir Utenos, Kėdainių rajonuose – tai priklauso nuo to, kur įsikūrusios didesnės elnių populiacijos.Kartais tenka žingsnius rinkti ne itin patogiose vietose. Pavyzdžiui, elniai mėgsta drėgnus tankius jaunuolynus. Žmogui po tokius miškus landžioti nėra malonu, bet dėl savo pomėgio kartais tenka tą daryti.

Atradimo džiaugsmas

Iš elnio ragų preliminariai galima nuspėti ir gyvūno amžių. Konkretaus individo ragų forma kasmet išlieka tokia pati, tik pirmaisiais metais jie būna mažesni – o tada kasmet didėja. Nuo 8–9 metų amžiaus, gyvūnui senstant, ragai vėl pradeda mažėti (paprastai Lietuvoje elniai gyvena iki 14–15 metų amžiaus).

Mitas, kad pagal atšakų skaičių galima pasakyti, kiek gyvūnui metų, nors išties pas pirmamečius gyvūnus jų būna mažiau, o vėliau padaugėja. Daugiausia atšakų turi du Povilo rasti egzemplioriai – po devynias. Kartais pavyksta aptikti du to paties gyvūno pamestus ragus, bet dauguma egzempliorių – pavieniai (porą sudaro du iš dešimties rastų egzempliorių). Kai randa vieną ragą, vyras atidžiai dairosi aplinkui ir antro, bet gali būti, kad gyvūnas jį pametė ir už kilometro ar dar toliau.

Vidutiniškai, išsiruošęs į ragų paieškas, Povilas per dieną nueina 8–20 km, bet būna ir dienų, kai apima azartas ir įveikia daugiau nei 30 kilometrų. O ar jausmas būna iš esmės toks pats, kaip išėjus grybauti? „Ne, grybaudamas žiūri sau po kojomis, o ieškodamas ragų – maždaug 20–30 metrų į priekį, pirmąjį sezoną man reikėjo persiorientuoti. Skirtumas ir toks, kad grybų, žinodamas gerą vietą, kelerius metus iš eilės gali rasti ten pat, o ieškant ragų jokios garantijos nėra – na, bet tada ir azartas didesnis“, – sakė azartiškasis skirsnemuniškis.

Povilas Gadliauskas ir jo kolekcija | Asmeninio albumo nuotr.