Edvinas Petkus: kad futbolas Jurbarke būtų šventė

Futbolo gerbėjams, atvykusiems į Jurbarko Romualdo Marcinkaus stadioną sirgti už „Jurbarko Imsrę“, tarp aikštėje bėgiojančių žaidėjų verta susirasti 77 numerį. Dvigubai laimingu numeriu pažymėtais marškinėliais vilki vienas iš naujųjų klubo puolėjų, Edvinas Petkus, į Lietuvą grįžęs po karjeros užsienyje ir žaidžiantis gimtojo miesto komandoje.

Edvinas gimė ir augo Jurbarke, mokėsi tuometinėje Jurbarko Naujamiesčio vidurinėje. Kaip prisimena, mokėsi labai gerai. „Kaip sako mama, buvau paklusnus ir geras vaikas“, – šypsosi jis. Tikriausiai todėl vaikystės prisiminimai – tik geriausi. Mama dirbo Jurbarko turguje, o jis kiekvieną šeštadienį keliaudavo jai padėti. Tėtis tuo tarpu užsiimdavo buitinių prietaisų remontu ir prekyba. Vasaras ir savaitgalius Edvinas leisdavo pas senelius Klangių kaime prie Veliuonos. „Nuostabi vaikystė“, – prisimena jis. Toje vaikystėje ypatingą vietą užėmė ir futbolas, kuriuo Edvinas susidomėjo anksti, dar būdamas pradinukas. Į pirmą futbolo treniruotę jį, aštuonmetį, nuvedė draugas Nerijus. „Jis jau anuomet sakė, kad mato manyje daugiau“, – šypsosi Edvinas, pastebėjęs, kad tuomet jo mama sūnaus sprendimu žaisti futbolą nebuvo sužavėta, netgi norėjo, kad nelankytų treniruočių. Tiesa, žinojo, kad jei sūnus užsispiria, jo nepavyks perkalbėti. „Jeigu išsikeldavau tikslą, manęs perkalbėti buvo neįmanoma“, – sako jis. O Edvino tikslas buvo ne tik žaisti, bet ir būti futbolo aikštelėje geriausiu. Sėkmė lydėjo nuo pat pradžių – futbolininko kelias prasidėjo su gerais ir atsidavusiais treneriais. Pirmasis treneris – Vidmantas Bauža. „Jis atmintin įstrigo kaip geras žmogus, kuris globojo mane ir rūpinosi kaip savo vaiku. Būtent to kelio pradžioje ir reikia“, – apie pirmąjį trenerį, tiesa, treniravusį neilgai, nes paliko Lietuvą, kalba Edvinas.

Pastebėjo talentą

Dešimtmetį treniruoti pradėjo Algirdas Damušis. „Tuo metu nesupratau pasiaukojimo ir to, ką šis treneris man davė. Pamenu, vakarais važiuodavome į Kauną, į futbolo maniežą, treniruotis. Šiandien, pats būdamas tėvu, turėdamas įsipareigojimų, dar labiau vertinu, kiek laiko ir atsidavimo šis žmogus atidavė“, – pasakoja Edvinas. Tai ir buvo lūžio taškas – tuometinio FBK Kaunas atstovai atkreipė dėmesį į talentingą vaikiną.

Dar paauglys, 12 ar 13 metų, Edvinas gavo pasiūlymą persikelti į Kauną ir profesionaliai pradėti žaisti futbolą FBK Kaunas. Tuo metu jo tėvai skyrėsi, mama išvažiavo gyventi į Vokietiją. Kauno klube, prisimena Edvinas, futbolininkams buvo sudarytos ypač geros sąlygos. Sportui pritaikyta mokykla, orientuota į futbolą, po dvi treniruotes per dieną. Ir 20 geriausių jaunųjų futbolininkų iš visos Lietuvos. „Labai daug dirbau individualiai, buvau labai susikoncentravęs į futbolą“, – sakė jis.

Prasidėjęs etapas priminė svaiginantį skrydį į aukštumas. „Viskas vyko greitai: nuolat kvietė žaisti į rinktines, pirmosios treniruotės su pagrindine FBK Kauno komanda, pirmieji didesni pinigai...“ – prisimena Edvinas. 17-metis gavo pasiūlymą prisijungti prie Edinburgo „Hearts“ komandos. Pradžia buvo puiki. Kol lūžo koja ir teko atlikti ilgą reabilitaciją. „Traumos mane lydėjo visą karjerą, nemaža dalimi jos neleido pasiekti užsibrėžtų tikslų“, – pastebi vyras.

Žaidė ir dirbo Vokietijoje

20-ies jis nusprendė išvažiuoti į Vokietiją ir pamėginti žaisti futbolą ten, kur gyveno jo mama. Rungtyniavo ketvirtoje futbolo lygoje. „Kas žino Vokietijos futbolo lygį ir infrastruktūrą, Vokietijos 4 lyga gerokai lenkė tuomet Lietuvos aukščiausią lygą. Tai buvo puikus laikas, puiki komandos bazė su pirtimis, tikromis ir dirbtinėmis aikštėmis, maitinimu, pastoviu fanų palaikymu“, – pasakoja Edvinas. Jis buvo laimingas, kad galėjo uždirbti žaisdamas mylimą futbolą, nors buvo visko. „Aš juokauju, kad futbolo karjera man turėjo du pačius geriausius tarpsnius – kada ji prasidėjo ir kada baigėsi. Skaičiavau, kad 16 metų nepertraukiamai gaudavau pajamas iš futbolo, futbolas kartais buvo malonumas, kartais kančia, ypač kalbant apie traumas, pralaimėjimus ir nuolatinę kovą su savimi“, – prisipažįsta vyras.

Nereikia manyti, kad Edvinas tik sportu buvo gyvas. Dar žaisdamas futbolą, jis krimto renginių organizavimo ir marketingo mokslus Frankfurte prie Maino. „Vokiečių kalbą jau mokėjau puikiai. Buvau vienintelis užsienietis savo grupėje, tačiau greitai pritapau, turėjau nuostabius grupiokus, stipriai įsitraukiau į užklasines veiklas. Su dauguma bendrauju ir šiandien. Tai mano draugai“, – sako jurbarkietis. Baigęs mokslus jis sulaukė net trijų darbo pasiūlymų, tačiau be konkurencijos pasirinko koncerną „Lufthansa“, kur jau dirbo jo bičiulis lietuvis. Šią darbovietę Edvinas vadina geriausia mokykla, kurioje buvo aukščiausias renginių organizavimo lygis, darbo kultūra ir profesionalumas. „Dar ir šiandien nuolat jaučiu, kokį stiprų vokiško mentaliteto supratimą man ši patirtis davė“, – tvirtina jis. Darbas suteikė ir puikias galimybes keliauti. Ketveri metai „Lufthansoje“ dovanojo Edvinui 150 skrydžių, nes koncerno darbuotojai gali keliauti neįtikėtinomis sąlygomis net ir verslo klase. „Nuostabi patirtis“, – sako jis.

Namo grąžino meilė

Edvinas prisipažįsta apie sugrįžimą į Lietuvą pagalvodavęs, bet buvo apsisprendęs būti ten, kur šeima – mama ir sesuo, Vokietijoje. Viską pakeitė netikėta pažintis su lietuve Elena – vos susitikęs su ja pirmą kartą, iškart suprato, kad tai jo žmogus. Šypsosi, kad dar gyvendamas Vokietijoje, įsivaizdavo, jog kurs šeimą tik su lietuve. „Matyt, taip jautė širdis“, – sako vyras, tuomet pradėjęs regzti planus, kaip greičiau grįžti į Lietuvą. Sėkmė ir vėl jam šypsojosi – jis pradėjo dirbti laikino įdarbinimo agentūroje Vilniuje, ieškojusioje Vokietiją suprantančio žmogaus. Ten dirba ir šiandien.

Taigi, lygiai po 10 metų, 2022-siais, Edvinas grįžo gyventi į Lietuvą, kur viskas jam klostėsi puikiai: santuoka, nuosavi namai ir sūnus Jokūbas, kuris viską įprasmina. „Viskas, apie ką svajojau būdamas Vokietijoje, šiandien yra realybė. Todėl, nors ir nuolat norisi geriau ir daugiau, ypač paskutiniu metu primenu sau, kiek daug turiu to, kas svarbiausia“, – sako jis.

Jurbarko patriotas

Tarp tų svarbių dalykų – Jurbarkas ir futbolas, todėl Edvinas į gimtąjį miestą atvyksta ne tik palaikyti, bet ir žaisti už „Jurbarko Imsrę“. „Jurbarkas yra mano miestas. Nors išvykau būdamas toks jaunas, visada esant galimybei grįždavau į Jurbarką“, – sako jis, džiaugdamasis išgražėjusiu miestu. „Tokio stadiono šiai dienai pavydėtų aibė Lietuvos net ir aukštesnių lygių komandų“, – giria Edvinas, per sezono atidarymo rungtynes nustebintas ir gera atmosfera stadione. „Vokietijoje tai yra standartas. Visas miestelis renkasi į namų rungtynes švęsti futbolo. Tikiu, kad Jurbarkas laibai gerame kelyje. Ir tai tik pradžia“, – mano vyras. Jį džiugina ir savivaldybės skiriama parama komandai. „Tai labai motyvuoja tiek komandą, tiek visą klubą. Klubą supa žmonės, kuriems tai rūpi, kurie deda visas pastangas, kas motyvuoja ir įkvepia“, – sako Edvinas.

 Populiarina futbolą

Jurbarkas jo taip pat nepamiršo. Metų pradžioje gavęs trenerio Rolando Norkaus kvietimą prisijungti prie komandos, Edvinas, nors tai jam nėra būdinga, dar kalbėdamas telefonu pažadėjo, kiek galės dalyvauti rungtynėse ir, jei reikės, padėti patirtimi bei pažintimis. Tokį apsisprendimą lėmė ir tai, kad Jurbarke ir Veliuonoje gyvena močiutė ir tėtis, taigi, kombinacija „futbolas ir artimųjų lankymas“ pasirodė puiki mintis. Edvinas šioje veikloje mato didelę prasmę. „Nesijaučiu, kad mano futbolininko karjeroje pavyko pasiekti labai daug, bet Jurbarko mastu, pagal aplinkos susidomėjimą suprantu, kad tai nėra mažai. Labai norisi, kad kuo daugiau jurbarkiečių žaistų futbolą Lietuvos ar net užsienio lygose, atstovautų Lietuvos rinktinėms. Visiems, kam rūpi futbolas, linkiu prie to prisidėti, ir svarbiausia – kantrybės. Futbolas yra ilgalaikis procesas, ne visada atnešantis tik pergales, tad labai svarbu išlaikyti tvarumą ir ilgalaikį klubo formavimą“, – linki Edvinas, norintis, kad futbolas jurbarkiečiams būtų lyg šventė.