Gyvieji istorijos puslapiai Smalininkų bibliotekoje

Kaip smagu, kai pagyvenę žmonės prisimenami, pakviečiami į viešumą, pasidžiaugiama jų darbais, išklausomi prisiminimai. Taip tyliai sau galvojau Smalininkų bibliotekoje spalio 2 dieną, kai ten vyko Vyresnio amžiaus žmonių savaitei skirta popietė „Pėdsakai laike: gyvieji Smalininkų puslapiai su Stanislava Visockiene“.

Ilgametė Smalininkų mokyklos mokytoja popietės metu dalinosi savo prisiminimais, pasakojo apie gyvenimą ir kūrybą. Šia kūryba pasidžiaugti galėjo ir į popietę susirinkusieji —  mokytojos tapybos darbai eksponuojami bibliotekos erdvėse, o jos eilėraščius jautriai skaitė smalininkietė Nijolė Aleksienė. Muzikantas Artūras Maurius, atlikęs ir savo kūrybos, ir visiems gerai žinomas dainas, popietę nuspalvino muzikos garsais.

Vis dėlto norisi pasidalinti kai kuriomis tą dieną kilusiomis mintimis. 94-erių metų buvusi mokytoja šiuo metu viena gyvena savo bute Smalininkų daugiabutyje. Vaikai ir anūkai toli – kas Vilniuje, kas užsienyje, ir mamą bei močiutę dažniausiai lanko tik telefonu. Kasdien pas ją užeina tik individualios priežiūros darbuotoja Vita, beje, buvusi Stanislavos mokinė, su kuria senjorė gali daugiau pasikalbėti.

Aš pati Stanislavą aplankiau pavasarį, kaip VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ savanorė, ir buvau sužavėta jos puikios atminties, turtingų gyvenimo prisiminimų ir talentų. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja visą gyvenimą piešė, tapė, rašė dienoraštį ir eilėraščius, vaidino saviveikliniame teatre. Savo pačios iliustruoto dienoraščio ištraukas ir eilėraščius ji prieš keletą metų gražiai perrašė ranka, atšvietė penkiais egzemplioriais ir surišo į knygelę „Gyvenimo mozaika“ – sau, savo vaikams ir anūkams. Tada parašiau straipsnį „Mūsų laikui“ ir apie Stanislavos gyvenimą bei kūrybą papasakojau žurnalo „Jurbarko laikas“ puslapiuose. Norisi tikėti, kad būtent šie straipsniai ir priminė smalininkiečiams apie šalia gyvenančią buvusią mokytoją, o Smalininkų miesto bibliotekos vyresn. bibliotekininkei Virginijai Jurevičienei pasiūlė mintį surengti jos darbų parodą (beje, tik antrą personalinę mokytojos parodą per visą gyvenimą) ir pakviesti pasišnekėti.

Pati Stanislava prisipažino labai nerimavusi, kad į susitikimą su ja niekas neateis. Baimė pasirodė be pagrindo – į biblioteką prisirinko nemažai buvusių bendradarbių, buvusių mokinių ir kitų žmonių, panorusių susitikti su Smalininkų istorijos dalele. Buvo ir prisiminimų, ir gražių žodžių, ir gėlių, o pabaigoje nuskambėjo visų susirinkusiųjų kartu atlikti „Ilgiausių metų“...

Ironiška, kad apie vyresnio amžiaus žmones dažniausiai prisimename tik jiems iškeliavus Anapilin. Tuomet puolame kalbėti gražius žodžius, dalintis prisiminimais, apgailestauti, kad retai matėmės, neturėjome laiko pasikalbėti. Ir buvo labai gera, kad penktadienį Smalininkų bibliotekoje pasikalbėti atsirado laiko.