Birutės Bartkutės sodų magija (VIDEO)

Davė ir dribtelėjo, sakoma apie žmones, apdovanotus įvairiais talentais. Taip sakyti norisi ir apie folkloro specialistę, Jurbarko kultūros centro folkloro grupių „Imsrė“ ir „Imsriukai“ vadovę Birutę Bartkutę. Mat ji ne tik puikiai dainuoja, pasakoja, žino daugybę pačių įvairiausių lietuviškų patarlių, papročių, burtų ir žaidimų, bet ir yra auksarankė meistrė, iš šiaudų, samanų, kerpių, įvairiausių gėlių ir žolynų kurianti didelius ir mažus kūrinius: nuo kalėdinių ir velykinių papuošimų iki didžiulių scenografijos elementų, aksesuarų, papuošalų ir šiaudinių sodų.

Birutę aplankėme jos namuose Griškabūdyje, kur ne tik stovi dar tėvų pastatytas namas, bet sode įrengtas ir skaidrus „etnokupolas“, kuriame ji rengia įvairias edukacijas – moko ne tik rišti sodus, bet ir gaminti įvairiausius kitokius papuošimus: nuo kalėdinių iki velykinių. Apie ją, kaip folkloro specialistę, ir jos vadovaujamus kolektyvus galėsite perskaityti jau greitai pasirodysiančiame kultūros ir gyvosios istorijos žurnalo „Jurbarko laikas“ 20-jame numeryje, o dabar – apie šiaudus ir tai, ką iš jų galima sukurti.

B. Bartkutė. R. Vasiliauskienės nuotr.

„Sodai Suvalkijai visai nebūdingi“, – iš karto pasako folkloro specialistė, kai tik prisipažinome atvykę sužinoti apie šiuos jos kuriamus nematerialaus kultūros paveldo objektus. Tačiau tai netrukdo suvalkietei gilintis į sodų simboliką, juos rišti ir džiaugtis šiuo procesu. Panašiai, kaip ir sutartinėmis, kurios irgi kilusios iš Aukštaitijos, tačiau tapusios artimiausiomis ir mylimiausiomis ne tik pačios Birutės, bet ir jos vadovaujamos „Imsrės“ moterų dainomis. Bet apie sutartines ir kelią iki jų, kaip jau minėjau, žurnalo puslapiuose.

Pradžia – vaikystėje

Paklausta, kaip kilo mintis daryti įvairius dirbinius iš gamtinių medžiagų, B. Bartkutė prisiminė pirmąjį „susidūrimą“ su tokiu menu – jos seneliui 80-mečio proga kažkas padovanojo lininį apvalų suvenyrą, su šiaudinėmis lelijomis ir skaičiumi „80“. „Man buvo taip gražu ir įdomu, kad tai padaryta iš šiaudų, kad prisirinkau šiaudelių (buvo ruduo), mirkinau, prosijau, suklijavau ant popieriaus, kitoj pusėj išsibraižiau kokį ten lapelį ir iškirpusi padariau pirmąjį atviruką“, – prisiminė ji. Tai buvo gal septintoje klasėje. Netrukus Birutė šį užsiėmimą beveik užmetė, nes tada jos galva „buvo pramušta dainomis, pramoginiais šokiais ir visokiais ten teatrais“. Prie atvirukų iš šiaudų ji sugrįžo mokydamasi Klaipėdoje – tokie menai padėjo kiek pagerinti skurdžią studentės buitį. Buto, kuriame gyveno, šeimininkė mokėdavo po rublį trisdešimt už tokį atviruką, mat turėjo giminių Vokietijoje, kuriems ir siųsdavo originalius sveikinimus švenčių proga. „Man tokia Amerika buvo. Dieve, Dieve, galvoju, dabar į kiną eisiu, į teatrą dar eisiu, nes labai mėgau. Ir nusipirksiu kreminių tūtelių po dvidešimt kapeikų“, – su šypsena studentiškus laikus prisimena Birutė.

Troškimas kurti visokius gražius dalykus tikriausiai iš šeimos moterų paveldėtas – Birutės mama mėgusi siuvinėti, o gražiausias pirštines liaudiškais raštais mezgusi iki gilios senatvės.

„Žiūriu, ir nieko nesuprantu“

Pirmąjį sodą Birutė pamatė ilgametės Jurbarko bibliotekos direktorės a. a. Aldonos Urbanavičienės namuose. Gavusi dovanų tokią grožybę, direktorė pasikvietė ir Birutę pasižiūrėti, nes žinojo, kad jos galva tokiais menais pramušta. „Sako, ateik pasižiūrėti, gal mokėsi? O aš tada dar varsčiau tokius apvalius. Galvoju: kaip tą rombą padaro? Žiūriu, ir nieko nesuprantu“, – prisiminė Birutė.

Folkloro specialistai tais laikais dažnai važinėdavo į Vilnių, į tuometiniame Liaudies kultūros centre organizuojamus seminarus. Kaip tik ten Birutė ir pateko į seminarą, kuriame buvo mokoma verti sodus. Tada jai viskas pasidarė aišku. „Man tik parodė, kad pirma va čia tuos langelius susivarstai, kaip groteles. Perveri per kiekvieną tokius plonus šiaudyčius ir jie sutvirtina. O po to – po du, po du, po likusią kojelę, po likusią...“, – rodo sodų vėrimo gudrybes meistrė. Kai suprato, kaip tie sodai daromi, pagavo ją, kaip pati juokiasi, „kablys“ – didžiulis noras sodus rišti.

Vasaros rūpesčiai

Tiesa, vasarą sodų ji neriša – tai žiemos darbas. Nors, juokiasi, pirštus jau niežti. „Pradedu daryti tik žiemą. Ir paskui tik žiemą galiu narstyti, ir laikas sutirpsta kaip kažin kas“, – sako. O vasarą tenka ruošti žaliavą – tai ir yra ilgiausiai trunkantis darbas, o svarbiausia – jis turi būti padarytas laiku. „Kai kada prieš Jonines, kai kada – po Joninių. Bet tada jau būna, kad ir šaukštai po pietų – susirenki apjuodusius, nieko gero, vaizdo nėra“,  – sako ji. Tai kada rinkti šiaudus? Birutė tiesiog eina į laukus ir žiūri, ar  augalų stiebai jau tinkami. Sodams naudoja kvietrugius, rugius, dar kviečius. Tačiau labiausiai mėgsta kvietrugius, tie esantys žali, gražūs. Po to medžiagą tenka džiovinti, susidėti į popierinius maišus, o paskui lukštenti, karpyti... Ir tik tada jau galima verti ir rišti visokias grožybes. „Prisidarai tos žaliavos. Kad ir sodo dar nereikia varstyti, jokio užprašymo nėra, bet iš anksto pasiruoši“, – pasakoja Birutė.

Sodų magija

Anksčiau Birutei neretai tekdavo svočiauti vestuvėse, tai jos suverti šiaudiniai sodai būdavo pati geriausia dovana jaunai šeimai. „Aukštaitijoje būdavo tai vestuvinė kraičio dalis. Jaunamartė, į marčias išeidama, nešdavosi savo susivertą sodą kaip apsaugą... Tie mazgeliai ant kiekvieno kampo – užkeitimai, užrišimai – būdavo neatsitiktiniai: kiek sumezgi, tokią apsaugą duodi gyvenimui, būsimai šeimai. Ir būtinai turi suktis jisai. Ant vieno siūliuko, ne ant kokio ten batšniūrio pakabintas. Tai va, turi tokią magiją“, – šypsosi Birutė.

Beje, pasak jos, sodai nėra vien tik lietuvių išradimas. „Daro ir kitos tautos, jų biškį kitokie tie sodai“, – sako. O Lietuvoje nuo seno laukiant Kalėdų, kai atvėsus orams laukuose nebūdavo darbo, norėta pasipuošti namus, tai moterys ir verdavo šiaudinius papuošimus. „Tėtis kankliuodavo, mamos sodus darydavo, šeimą prižiūrėdavo“, – šypsosi Birutė. Ji pati, beje, eglutę irgi puošia ne pirktiniais, o tik šiaudiniais pačios pasidarytais žaisliukais ir kaimynės Saulenos keptais meduoliniais sausainiais. Tuos žaisliukus išmokti daryti galima ir jos seminaruose, prieš kiekvienas Kalėdas rengiamuose Jurbarko kultūros centre.

Nors rankos labai darbo prašo, šiaip sau sodų ji neriša, turi žinoti, kokio ir kam reikia. „Aš turiu žinoti, pavyzdžiui, vestuvėms, ar jubiliejui vestuvių kokiam? Kiek metų? Tada žiūriu, kiek detalių kabint. O gal kiek vaikų turi šeimoje, o gal anūkų? Tai kad atspindėtų sode“, – aiškina ji. Sako, kad savo rištą sodą iš karto pažintų, kaip ir kiekviena meistrė, nes kiekvienos sodas vis kitoks, kitokios detalės, jų išdėstymas. Jos pačios sodų firminis ženklas – kabantys „prosyto šiaudo“ paukšteliai.

Šiukštu neplauti po dušu

Svarbu ir kur sodai kabinami. Birutė primygtinai siūlo juos kabinti ten, kur nėra tiesioginių saulės spindulių. Nes saulė šiaudus išblukina. „Ir jokiu būdu neplauti jų po dušu“, – įspėja, nes pasitaiko ir tokių atvejų. „Sako, išsiploviau, paukščio po apačia sparnai grįžo į triūbeles. Nu tai, sakau, dabar tik į džiovyklę kiškit ir išdžiovinsit. O ką aš galiu patarti? Negalima taip“, – aiškina Birutė. Jei jau sodas apdulkėjo, galima nebent lengva šluotele dulkes nubraukti. Ir šiaip, sako meistrė, sodo amžius – maždaug aštuoneri metai. Po to belieka jį dūmais paleisti („Labai gražiai dega“) ir susiverti ar užsisakyti kitą. „Tai yra viskas padaroma. Kainuoja tik laiką, o pinigų tai nepasakyčiau, kad daug“, – sako Birutė ir juokiasi, prisiminusi prieš keletą metų pas ją užsukusią moterį. „Suvalkietė. Sako, kodėl tiek daug kainuoja, kas čia yra suvarstyti? Tai, sakau, sėsk ir susivarstyk. Dvi valandas pasėdėjo ir sako: ne, geriau jau tu suvarstyk, aš sumokėsiu“, – pasakoja ji.

Kaimo meistrai

„Gal kai kas ir varsto, bet neišsiduoda“, – sako Birutė, paklausta ar šalia jos, Griškabūdyje ar aplink jį, yra dar sodus veriančių moterų. Pasak jos, nuo senų laikų kaime buvę įvairius amatus mokėjusių žmonių, kuriuos visi pažinojo ir prireikus į juos kreipdavosi. „Kalvį turėjome vieną. Senelis buvo kalvis, kalvė jo čia stovėjo, kalė viską. Kita gražiai siuvinėdavo, kita gal audė gražiai arba verpė. O kita – tik pakulas pančiakom, kaip sakoma. Tai kiekvienas kaimas žinojo tą savo auksarankį, kaip ir aš dabar žinau, kur eglutes kepa, kur skanius baravykus“, – šypsosi ne tik sodų rišėja, bet ir šiaip auksarankė meistrė Birutė Bartkutė.