Nedaug yra žmonių, kuriems vaikystės pomėgis tampa viso gyvenimo profesija, ne tik teikiančia didžiulį pasitenkinimą, bet ir leidžiančia aplink save sutelkti bendraminčių būrį. Muziejininku tapusiam istorijos mokytojui Gediminui Klangauskui tokia laimė nusišypsojo. Už filantropinę veiklą, jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą Jurbarko krašto muziejaus Veliuonos padalinio muziejininkui Seimo valdyba šiemet paskyrė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“. 

• Igno Skridlos nuotr.

„Užkabino“ jaunystės pomėgis

Veliuonos krašte tikriausiai beveik nėra žmogaus, kuris nepažinotų Gedimino. Nors daugelis jį vis dar vadina mokytoju arba direktoriumi, jau septinti metai G. Klangauskas yra muziejininkas – po kruopelytę dėlioja Veliuonos muziejuje šio krašto istorijos lobius ir ieško būdų, kaip apie juos kuo plačiau paskleisti žinią.

Istorija yra vaikystėje atrastas Gedimino pomėgis. Užgimė jis klausantis mamos perduodamų senų žmonių pasakojimų, smagiai juokiantis iš tėvelio šmaikščių istorijų. „Prisidėjo“ ir aplinkinių kaimų senoliai, anuomet negailėję vaikams senovinių, kaip tada daugeliui atrodė „beverčių“ carinių rublių ir prieškario nepriklausomos Lietuvos litų. Pamatęs jų pas draugus, į senus, melioracijos vajaus dar nepaliestus kaimo vienkiemius mynė takus ir Gediminas. Tada pradėta rinkti numizmatikos kolekcija tapo viso gyvenimo darbu – G. Klangauskas turi surinkęs kone visus nuo XVIII a. pradžios išleistus popierinius ir metalinius pinigus, kurie buvo naudojami Lietuvos teritorijoje ir ne tik.

Nors tai vertinga kolekcija, G. Klangauskas ne kartą ją eksponavo Gausantiškių mokykloje, kurioje 30 metų dirbo istorijos mokytoju ir net kelis dešimtmečius vadovavo pedagogų kolektyvui. Po tokių parodų ir vaikams skirtų edukacijų, vienas kitas vertingas pinigėlis ima ir pradingsta. Negali pykti, juokiasi Gediminas, nes niekada nežinosi, iš kurio vaiko išaugs naujos kartos istorikas.

Bet istoriku G. Klangauskas savęs nevadina. „Visada visiems kartodavau, kad pirmiausia esu istorijos mokytojas, o direktorius – mano antraeilis darbas. Istorikas man atrodo siauros srities tyrinėtojas, archyvų darbuotojas, o aš – mokytojas, man patinka dalintis tomis žiniomis, kurias sukaupiu“, – tvirtina Gediminas.

Pasak jo, tarp muziejininko ir pedagogo darbo yra daugybė bendrų sąlyčio taškų, nes jaunimui skirtose edukacijose reikalingos pedagoginės žinios, sugebėjimas sudominti.

„Man tai yra galimybė pratęsti pedagoginę veiklą. Skirtumas tik toks, kad Gausantiškiuose istorijos mokiau vietinius vaikus, o dabar atvažiuoja grupės iš visos Lietuvos“, – sako muziejininkas, negalintis atsistebėti šiuolaikinių vaikų žingeidumu ir noru viską pažinti. Kai grįžęs po darbo žmonai pasakoja, kokie protingi vaikai buvo atvykę į muziejų, ji dažnai patraukia per dantį: „Ir iš kur jų tokių ir būna, kaskart vis geresnių.“

Gediminas neslepia, kad muziejuje dirbti lengviau nei mokykloje, kur daugiausiai problemų visada kildavo dėl nesusikalbėjimo su mokinių tėvais. Į muziejų jie savo vaikų nelydi, ir pažymiu vertinti čia nieko nereikia. Nors Veliuonos muziejuje pažintis su senoviniais vaikų žaislais, rengiamos tarpukario mokyklos, Veliuonos krašto amatų ir buities edukacijos yra labai populiarios, vaikams reikia emocijos. Jei ji pagauna atvykusius, jie tiek užsibūna muziejuje, kad po miestelį pasivaikščiojusios mokytojos turi ieškoti į autobusą vėluojančių savo mokinių.

• Iki 2016 m. muziejus veikė XIX a. klasicizmo stiliaus mediniame Veliuonos dvare.

Kalnus verčia bendrystė

Apie persikvalifikavimą į muziejininkus Gediminas sako paprastai: „Mane atrado Veliuonos seniūnas Egidijus Mikšta, o aš atradau Veliuoną ir jos istoriją.“ O ta istorija yra lobių lobis – kuo labiau ja domisi, tuo didesnių randa. Vien Veliuonos Švenčiausios Mergelės ėmimo į dangų bažnyčioje kokie neišsemiami lobiai slypi! Dalį jų pavyko aprašyti įgyvendinant projektą „Veliuonos bažnyčia, istorija ir sakralinės dailės paveldas“ – jo rezultatu tapo knyga „Veliuonos bažnyčia: istorija, architektūra ir dailė“. 

Knygos vertė didžiulė, ir ne tik dėl to, kad šis darbas liks ateities kartoms. Projektas sutelkė Veliuonos bendruomenę ir ji jau ėmėsi įgyvendinti naują idėją. Šiemet sukanka 100 metų nuo Tautos suvažiavimo ir Gedimino paminklo pastatymo Veliuonoje, šiam įvykiui paminėti G. Klangauskas parengė projektą „Veliuonos krašto šimtmečio istorija 1925–2025 m. Seniūnija, valsčius, parapija.“ Kad bus išleista dar viena Veliuonai svarbi knyga, Gediminas buvo įsitikinęs nuo pat projekto idėjos atsiradimo, dar net nežinodamas, ar jam bus skirtas Lietuvos kultūros tarybos finansavimas.

„Bendruomenė labai aktyviai įsitraukė į šį darbą. Jau surinkome daugybę atsiminimų, nuotraukų, dokumentų. Ir tai nėra vien veliuoniškių nuopelnas, prisideda ir išvykę gyventi į Vilnių, Kauną, kitus miestus. Garsi dailininkė Danutė Ivanauskaitė, kilusi iš Girkų kaimo, atsitiktinai užėjusi į muziejų, atsiuntė aprašymą apie save – nustebau, kiek ji parodų dalyvavusi. Atsirado didžiulė bendrystė su profesoriumi, Vilniaus filharmonijos styginių kvarteto smuikininku Petru Kunca. Veliuonoje palaidotas jo brolis dailininkas Romualdas Kunca. Kuncų giminė labai garsi, Petras labai palaiko glaudų ryšį su Austrija, yra Austrijos–Lietuvos klubo narys. O į Veliuoną jį atvedė labai įdomi istorija: Veliuonos bažnyčios Mergelės Marijos Rožinės altoriuje prie rožančių pritaisyti du išskirtiniai austrų taleriai. Apie tai yra parašyta ir Veliuonos bažnyčios knygoje“, – pasakojo G. Klangauskas. Tokių istorijų jis galėtų papasakoti dešimtis, nes visada džiaugiasi, kai į Veliuoną atvyksta žmonės, žinantys ką nori atrasti ir pamatyti.

Veliuonos seniūnijos, valsčiaus, parapijos istoriją Gediminas renka po kruopelytę. Penkerius metus klausinėjo veliuoniečių apie netoli miestelio stovėjusį vėjinį malūną. Prisimena jį nuo vaikystės, bet tik neseniai rado žmones, kurie pažadėjo tą istoriją aprašyti – pasirodo, malūnas į šį kraštą atkeliavo iš Pakruojo kartu su malūnininkais Zuokais, kurie Šiaurės Lietuvoje turėjo net keletą tokių vėjo malūnų.

„Muziejininko darbas ir yra ieškoti tų perliukų, juos radus, panaudoti istorijos raidai. Muziejininkas dabar nėra fondų saugotojas, nevalo dulkių su šluotele. Svarbiausia yra įjungti į istorijos atkūrimą bendruomenę ir pajusti tą bendrystę. Mūsų seniūnas labai daug prisideda, prisijungė seniūnijos darbuotojai. Visi, kurių paprašau, mielai padeda kuo gali. Klebonas Šarūnas Leskauskas visur dalyvauja ir kitus paragina. Ta bendrystė su bendruomene labiausiai ir džiugina“, – tvirtina Gediminas.

Subūrė istorija besidominčius bendraminčius

Gediminas sako, kad ir mokykloje, ir muziejuje dirbant labai daug įtakos daro aplinka. Veliuonoje yra daugybė žmonių, kuriems istorija yra tarsi varikliukas, užkuriantis poreikį kuo daugiau sužinoti. Aplink muziejininką susibūrę bendraminčiai įkūrė neoficialų istorijos mylėtojų būrelį. Kartais jis renkasi muziejaus edukacijų salėje, bet dažnai rengia ir akiratį praplečiančias išvykas.

Veliuonos dvaro administratorius Arvydas Bilvinas, dirbęs Kauno rotušės laikrodininku ir surinkęs didžiulę senovinių laikrodžių kolekciją, pakvietė pasisvečiuoti dvare. Pasinaudoję proga išlandė kiekvieną kampelį, atrado nemažai naujų dalykų. Dairantis po dvarą buvo rastas labai svarbus ir vertingas muziejinis eksponatas – Kauno apskrities Veliuonos gimnazijos rūmų perplanavimo projektas. Projektas parengtas 1947 m. balandžio 5 d. Labai įdomus projekte užrašas: „Fasadas paliekamas tokios formos kaip buvo pastatytas“.

„Sovietmetis, kai viską norėjo nugriauti ir sunaikinti, o architektas pasistengė išsaugoti portikus. Nežinau, kas tas žmogus, ant plano buvo sunku įskaityti jo pavardę, bet jam turėtume padėkoti, kad pavyko tą dvarą išsaugoti“, – džiaugėsi G. Klangauskas.

Į susitikimą veliuoniečiai buvo pasikvietę miškininką Saulių Belevičių, kuris pristatė studijų Aleksandro Stulginskio universitete darbą „Veliuonos dvaro parko želdinių būklės vertinimas ir priemonės jai pagerinti“, papasakojo apie senuosius vertingiausius parko augalus, jų istoriją. O surengus kolekcininkų susitikimą, paaiškėjo, kad daugelis istorija besidominčių žmonių kolekcionuoja pinigus, pašto ženklus, knygas, atvirukus.

„Pastebėjau, kad žmonės turi daug informacijos ir labai nori ja dalintis. Tai yra kaip Trečiojo amžiaus universitetas, tik vienos krypties“, – sako Gediminas apie istorikų klubo veiklą. Muziejininkas pastebėjo, kad vis daugiau žmonių namuose saugo šeimai brangias relikvijas ar net įsirengia nuosavas ekspozicijas.

„Visko muziejuose nesukaupsi, ir gerai, kad žmonės saugo tai, kas yra jų pačių, jų šeimos istorijos atspindys. Daug kas atrodo nereikalinga, o, žiūrėk, kokiam vaidinimui ir prireikia senų buitinių prietaisų ar jau atgyvenusių rūbų. Mes, lietuviai, esame taupūs, neskubame visko išmesti. O jeigu tik ką išmetame, tai tuoj ir prireikia“, – juokėsi Gediminas.

Tokią pamoką, sako, ir pats turėjo. Kai uždarė Gausantiškių pagrindinę mokyklą, atrodė, kad ir muziejaus niekam nereikės, todėl kai kuriuos daiktus grąžino jų savininkams. Daugelis jų jau iškeliavo Anapilin, vaikai tų daiktų nebevertina, gal išmetė ar sukūreno. „Pasielgiau neistoriškai, iš tikrųjų reikėjo juos saugoti – dabar tikrai vieno ar kito daikto kartais pasigendu“, – pripažįsta muziejininkas.

• „Skirtumas tik toks, kad Gausantiškiuose istorijos mokiau vietinius vaikus, o dabar atvažiuoja grupės iš visos Lietuvos“, – sako muziejininkas, negalintis atsistebėti šiuolaikinių vaikų žingeidumu ir noru viską pažinti. Asmeninio albumo nuotr.

• Veliuono krašto muziejuje – etnografijos, istorijos, liaudies meno eksponatai, baldai. Taip pat dailininko Valentino Gerulaičio paveikslų „LDK Veliuona“ bei Antano Mickaus fotografijų vertingos ekspozicijos.

Vaidino ir kunigaikštį Gediminą, ir Donelaitį

Veliuona pažadino ir dar vieną G. Klangausko talentą, puoselėtą dar mokantis Juodaičių vidurinėje mokykloje. Tapęs muziejininku, jis netrukus tapo ir aktoriumi. „Neliko kitos išeities“, – juokiasi Gediminas, prisiminęs savo „debiutą“ – kunigaikščio Gedimino vaidmenį Irmos Svetlauskienės režisuotame istoriniame spektaklyje „Pranašystė“, nukeliančiame į XIV amžiaus realybę ir ant permainų slenksčio atsidūrusią Lietuvos valstybę.

G. Klangauskas apgailestauja, kad kunigaikštį jam teko suvaidinti tik vieną kartą. Bet rašytojos Violetos Šoblinskaitės Aleksa pjesėje parašytą pjesę „Gied volungėlis ant uolos“ apie brolius Juškas, Veliuonos kultūros centro dramos būrelis jau parodė daugybę kartų, ir dar daug kur planuoja su šiuo spektakliu apsilankyti.

„Nei mokykla, nei biblioteka, nei kultūros centras be istorijos Veliuonoje neapsieina – visi čia su tuo susiję. Gedimino vaidmuo man labai tiko, nes vesdamas ekskursijas, ant Gedimino kapo kalno galiu skaityti tas pačias Gedimino laiškų citatas – ekskursija papuošiama natūralia emocija. Tas pats ir su Juškų vaidmeniu. Broliai Juškos perlaidoti Veliuonos bažnyčios šventoriuje, prie jų kapo taip pat gražu perskaityti spektaklio ištrauką. O kartą, vienam artistui susirgus, turėjau suvaidinti liuteronų kunigą Kristijoną Donelaitį“, – sakė Gediminas.

Muziejininkas tikina, kad vaidyba jam didelių problemų nesukelia, nes vis dar lengvai įsimena tekstus. Kad atmintis nesusilpnėtų, Gediminas ją treniruoja, kartodamas istorinių asmenybių gyvenimo datas. Aktoriniai sugebėjimai išlenda daugelyje gyvenimo situacijų, kai šmaikščiu posakiu Gediminas bando kažką „pasakyti tarp eilučių“ – tada aplinkiniams tenka spėlioti, juokais ar rimtai jis šneka. „Aš ir neaiškinu, palieku jiems patiems nuspręsti, o jei nesupranta, tai ką padarysi“, – juokiasi muziejininkas.

Į istoriją – tolerantišku žvilgsniu

Kiekvienam vaidmeniui, ekskursijos priėmimui, kalbai jam reikia bent dienos pasiruošti – apgalvoti temą, parinkti citatas, taip sudėlioti faktus, kad geriausiai atskleistų temą. Tai atsakingas kūrybos procesas, tikina Gediminas.

Atsakomybė yra pats stipriausias jo būdo bruožas, paveldėtas iš šeimos ir išugdytas per ilgą pedagoginę karjerą. Atsitiktinai bet kur ir bet ką kalbant G. Klangausko neišgirsi, net jei diskusija vyksta istorijos temomis.

„Gal žmonės ir ne visi žino, kas ir kada vyko, kokios tų įvykių aplinkybės, bet aš negaliu sau leisti bet ką plepėti. Juo labiau, kad istorijoje yra labai sudėtingų dalykų, kurių negali interpretuoti, nes jie ir dabar dar skaudina“, – įsitikinęs Gediminas, atsargiai rinkdamas žodžius, kalbant apie žydų tautos holokaustą, rezistencines pokario kovas. Jei apie tremtį yra daugiau informacijos ir patvirtintų istorinių faktų, tai šios dvi temos negali būti vertinamos vienareikšmiškai.

„Gyvenimas taip susiklostė, todėl kaltinti, teisti, smerkti dabar nieko nereikėtų. Visiems mums labai reikia mokytis tolerancijos, nes kas beatsitiko anuomet, buvo kitos istorinės sąlygos, ir jos nepriklausė nuo tų žmonių, kurie tada gyveno ir nelabai turėjo pasirinkimo. Mes nei vienas nežinome, kaip patys būtume tokioje situacijoje pasielgę, todėl neturime teisės tų žmonių smerkti“, – sako muziejininkas, dažnai girdintis ir nepritariančių atsiliepimų. Tokiais atvejais pastebi, kad jis tik fiksuoja faktus, o vertinti palieka kitiems.

Uždarius Gausantiškių pagrindinę mokyklą, G. Klangauskas kurį laiką nedirbo. Talkindamas sūnui, užsiimančiam meistryste iš medienos, pagalvodavo ir apie galimybes keisti savo veiklos pobūdį. Šimtus kartų įsitikinęs, koks sunkus pedagogo darbas šiuolaikinėje mokykloje, kur tenka ne tik mokyti, bet ir tramdyti susivaldyti nesugebančius vaikus, šiai veiklai tikėjosi jau padėjęs tašką. „Bet niekada net nepagalvojau, kad reikėtų atsisakyti istorijos ir keisti gyvenimą iš esmės“, – tikina G. Klangauskas, neslėpdamas, jog darbas kad ir mažame, bet turtingame Veliuonos muziejuje jam įdomus ir mielas, jame jaučiasi esantis savo vietoje.