Pamirštas kraštietis – architektas Jonas Virakas

Jurbarko kraštas turtingas talentingais žmonėmis. Iš tiesų, tokių žmonių buvo ir yra kur kas daugiau nei mes žinome – kai kuriuos žino tik juos pažįstantys, o kiti, kažkada nuoširdžiai dirbę ir kūrę, liko visai pamiršti. Gerai, kad jų paliktų darbų pėdsakų ieško ir mums primena kraštotyrininkai – tokie, kaip girdžiškis Vytautas Lekutis, atsiuntęs redakcijai straipsnį apie pamirštą kraštietį architektą Joną Viraką iš Seredžiaus. Pasak V. Lekučio, įdomu, kad 1996 metais išleistoje knygoje „Jurbarkas“, apie J. Viraką net neužsiminta, o 2003 m. knygoje „Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Jurbarkas“ neužsiminta apie jo suprojektuotą Rainių koplyčią.

Šiemet, rugsėjo 5-ąją, sukanka 120 metų nuo šio iškilaus žmogaus gimimo – pats laikas prisiminti ir paminėti jį.

Būsimasis architektas gimė 1905 m. rugsėjo 5 d. Seredžiuje. Tėvas Pranas Virakas buvo daraktorius, mokęs vaikus lietuviško rašto, o mama Marija Virakienė atsidavė net devynių vaikų auginimui ir auklėjimui.

Mokslai

1927 m. J. Virakas įstojo į Kauno meno mokyklą, o nutrūkus mokslams pasuko kitu keliu – 1929 m. įstojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1930 m. karininko laipsniu. Iki 1934 m. jis dirbo pas žymų tarpukario architektą Vladimirą Dubeneckį projektuotoju ir braižytoju. Vietoj Kauno meno mokyklos įsteigus Dailės institutą toliau tęsė mokslus. 1941 m. jam išduotas Dekoratyvinės architektūros specialybės ir paišybos dalykų baigimo pažymėjimas, o 1943 m. suteiktas dekoratyvinės architektūros diplomuoto dailininko architekto vardas.

J. Virakas karo mokykloje. 1929 ar 1930 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Sėkmingai baigęs studijas pradėjo dėstyti Dailės institute: tapo Architektūros kompozicijos katedros vedėju, Architektūros fakulteto dekanu, docentu.

J. Virakas XX a. 4 deš. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Žymiausias kūrinys

Vienas iš svarbiausių J. Virako kūrinių – Rainių koplyčios bolševizmo aukoms projektas, sukurtas 1942m. Konkursui, kuriame dalyvavo devyniolika architektų, J. Virakas pateikė statinio maketą ir pelnė pirmąją vietą. Jau buvo išlieti koplyčios pamatai, padarytas perdengimas, pradėtos statyti sienos. Tačiau sugrįžus bolševikams projektas žlugo. Kaip sakė pats architektas, „už mano idėjas man buvo atsilyginta Vorkuta“.

Rainių koplyčios eskizas.

Tremtis

1945 m. J. Virakas buvo saugumo organų sulaikytas gatvėje. Jam, kaip pats ironiškai yra pasakęs, „prasidėjo naujas gyvenimas“: kalėjimai, lageriai, karceriai. Buvo ištremtas į Vorkutą. Tuo metu tai nebuvo miestas, todėl iš kalėjimo perkeltas į lagerį, architektas gavo užduotį suprojektuoti Vorkutos geležinkelio stotį, keletą pastatų.

Rainių koplyčios projektas.

Sugrįžimas

Suprastėjus sveikatai architektas buvo paleistas į namus. Kelionė buvo sudėtinga ir alinanti. Grįžus sunku buvo gauti darbą, nes saugumas vis kišo nagus ir pasirūpindavo, kad iš visų darboviečių jį atleistų, kaip politiškai nepatikimą žmogų. 1949 m. J. Virakas pradėjo dirbti buvusiame Kauno „Dailės“ kombinate dailininku, projektuotoju, bet daug darbų negaudavo.

Darbai

J. Virako dvasios sunkūs gyvenimo išbandymai nepalaužė. Jis sukūrė nemažai projektų, kurie tapo Kauno miesto išskirtinumo ženklais: kavinės „Tulpė" interjero rekonstravimas ir juodo ąžuolo baldų su gintaro inkrustacijomis projektai, „apšvietimas „Metropoliui" ir Kauno dramos teatrui (jame iki šiol išlaikytas originalus, J. Virako kurtas, apšvietimas), Kauno centrinio knygyno interjerai, kai kurių Lietuvos zoologijos sodo ir Tado Ivanausko zoologijos muziejaus erdvių projektai. Visuose J. Virako projektuose subtiliai atsiskleidė jo meilė Lietuvai – interjerų, baldų, šviestuvų puošyboje vyravo stilizuota lietuviška ornamentika. Kurdamas interjerus architektas stengdavosi į juos įterpti grynųjų menų elementų: autorinių lietuvių dailininkų paveikslų, pano, rozečių ir kt.

J. Virakas XX a. 8 deš. E. Virakaitės nuotr.

Blogėjant sveikatai J. Virakas dirbo namuose: darė kraičio skrynias, metalu kaustytus albumus, kitokius suvenyrus. Architektas mirė 1988 m. balandžio 30 d. Visą savo gyvenimą jis mylėjo tėvynę Lietuvą ir kiek galėdamas dirbo jai.

Prisiminimai

Kad J. Virako archyvas išsaugotas ir yra galimybė jį tyrinėti – didžiausia vertybė. „Tėtis buvo pedantiškas ir kaupė savo darbus. Tikriausiai tai paveldėjo iš mano senelio, kuris visą laiką rinko medžiagą apie Seredžiaus kraštą: užrašydavo vietos gyventojų prisiminimus, dainas, pasakas. Tėtis suvokė, kad jo interjerai gali būti sunaikinti, o jų projektų brėžiniai – liks", – prisiminė architekto dukra Eglė.

„J. Virako brėžiniai yra nuostabūs. Netikėta detalė – juos jis braižydavo ypatinga technika nusmailintu pieštuku, spalvindavo akvarele. Kai reikėdavo brėžinyje kažką užrašyti, naudojo tuo metu labai madingą tarpukario laikotarpio šriftą", – įdomiomis detalėmis dalijosi E. Virakaitė.

Pasak jos, atgaivą architektas rasdavo gamtoje. „Rūpindamasis gamtos apsauga tėtis tarsi nusiramindavo. Jis buvo draugijos pirmininkas, organizuodavo žvejų varžybas, jautė aistrą medžioklei. Ir mes, visi jo vaikai, buvome įtraukiami į šias jo veiklas", – pasakojo E. Virakaitė.

Užmarštis

Tokie pagrindiniai architekto biografijos faktai. Jie tikrai iškalbingi. Todėl keista, kad J. Virako kūrybos niekas iki šiol dar netyrinėjo. „Jis buvo nelojalus to laikmečio valdžiai. Kad išgyventų, daug ką darė prieš savo valią. Partinių valdžia jo nemėgo, todėl siųsdavo į provinciją, kad jis ir jo darbai būtų mažiau matomi", – pasakojo architekto dukra.

„J. Virako pavardė nefigūruoja niekur, nepaisant, kad ji yra sukūręs ne vieną ir ne du objektus, kurie yra tikrai labai reikšmingi ir matomi. Tačiau jo paties – tarsi nėra", - priduria Miglė Banytė, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus muziejininkė ir J. Virako rinkinio saugotoja.

Padėka

Vytautas Lekutis nuoširdžiai dėkoja „Kauno dienos'' žurnalistei Ainei Jocytei, kurios straipsniu pasinaudojo, J. Virako dukrai Eglei ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir numizmatikos skyriaus rinkinių kuratorei Miglei Banytei už pastabas ir atsiųstas nuotraukas.