Jurbarkiečio svajonė – populiarinti šalyje sportinį dažasvydį

Jei ne vienas jurbarkietis, apie šią sporto šaką greičiausiai nebūtume parašę. Jurbarke gimęs, brendęs, bet šiuo metu Kaune gyvenantis Erikas Molevas kreipėsi į redakciją, siūlydamas parašyti apie šį menkai kam žinomą, kaip jis pats sako, nišinį sportą. „Yra ne tik krepšinis“, – paprastai paaiškina jis, ragindamas papasakoti apie sportinį dažasvydį, kurį jis pats atrado ir juo užsiima jau dvejus metus. Tiek laiko užteko, kad kartu su bendraminčiais įkurtų sportinio dažasvydžio asociaciją „LT United“, dalyvautų tarptautiniuose turnyruose jau kaip Lietuvos rinktinės narys bei populiarintų šį sportą visoje Lietuvoje. Eriko svajonės – ne tik ant podiumo su komanda užlipti, laimint prizines vietas, bet ir plėsti bendraminčių ratą, kuo daugiau sudominti, užkrėsti šiuo įdomiu azartišku sportu, kur tiek daug emocijų su komanda iškovojus pergalę. Metų pabaigoje, tikisi, išsipildys jo svajonė – dalyvaus tarptautiniame turnyre Prancūzijoje, kur susirinks stipriausios sportinio dažasvydžio komandos iš visos Europos. Tikslas – kaip visada, sako jis – užlipti ant podiumo ir laimėti taurę. Liepos pradžioje planuoja vykti į turnyrą Lenkijoje. Lietuvoje šio sporto turnyrų nevyksta, tad kiek patys susiorganizuoja, tiek turi. Norėtųsi, pasak Eriko, kad šis sportas taptų toks pat populiarus kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur į turnyrus suvažiuoja ne tik daug komandų, bet ir labai daug žiūrovų.

Sudomino viršininkas

Jurbarkietis su šypsena prisimena, kaip jis pats atrado sportinį dažasvydį. Dar studijuodamas Kauno technologijos universitete ir ieškodamas darbo, jis, dar studentas, buvo priimtas dirbti į reklamos agentūrą, kuriai vadovavo jaunas viršininkas. Būtent jo dėka Erikas ir atrado sportinį dažasvydį. Viršininkas kartą ruošdamasis vykti į šio dažasvydžio treniruotę pasiūlė Erikui vykti kartu ir pabandyti. Vaikinas iki šiol prisimena, kaip pasijuokė iš to kvietimo, tikindamas, kad tai greičiau mergvakarių, bernvakarių pramoga, kuomet lakstoma su šautuvu po miškus. Toks tuomet buvo Eriko įsivaizdavimas apie šį žaidimą. Viršininkas jo nebandė įtikinėti, tik pasiūlė tą kartą nuvykti ir pačiam įsitikinti. Erikui tos vienos treniruotės užteko, kad suprastų, kad šis sportas kaip tik jam. Nuo to karto kiekvieną ketvirtadienį vyksta treniruotis –šio sporto entuziastai iš Vilniaus, Kauno suvažiuoja į Miliukuose (netoli Vilniaus) įrengtą treniruočių vietą, kur ir žiemą, ir vasarą galima treniruotis.

Merginos pyksta dėl mėlynių

„Ir pramoga, ir sportas, ir emocijų netrūksta. Užtenka laimėti kovą. Esi laimingas, didžiuojiesi“, – pasakoja jurbarkietis, patikinantis, kad šis sportas nėra lengvas pasivaikščiojimas – reikia techninio ir fizinio pasirengimo. Sportiniu dažasvydžiu užsiima įvairiausių profesijų žmonės – vadybininkai, staliai, baldžiai, traumatologai, medžiotojai... Patys paprasčiausi ir įvairiausi žmonės, kurių vieniems patinka šaudyti, kitus traukia tai, kad šis sportas yra nišinis. Erikas sutinka, kad tai labiau vyriškas sportas, mat merginų, moterų sportiniame dažasvydyje menkas procentas – pramoginiame dažasvydyje merginų yra kiek daugiau.

Juokiasi, kad į tokį pasimatymą merginos geriau nesivesti. Nuo guminių ar dažų kamuoliukų dažniausiai lieka mėlynės ant rankų, kaklo. Šypsosi, kad merginos po tokių treniruočių piktos, nes mėlynės ant kojų – pyksta, kad trumpais sijonais vaikščioti negali. Jam pačiam viena mėlynė gijo pusę metų. Neapsieinama ir be traumų – vienam vaikinui treniruojantis lūžo šonkaulis. Traumų neišvengsi, kai reikia griuvinėti, slėptis – visada judesy, stengiantis „nukauti“ priešą bei išvengiant priešo „kamuoliuko“. Erikas šypsosi, kad kaip snaiperis atsigulęs ramiai nepagulėsi.

Be to, ir smūgis pataikius kamuoliuku toks, kad tikrai neapsimesi, kad nepataikė – jauti skausmą.

Brangus sportas

Vis dėlto nei traumos, nei mėlynės nemažina noro toliau sportuoti ir šią sporto šaką populiarinti. Štai ir dabar ruošiasi dalyvauti renginyje Palangoje – su komanda pristatys kovas, supažindins su žaidimu. Sportinis dažasvydis šalyje po truputį populiarėja, nors yra ši sporto šaka gana brangi – kainuoja specialus šautuvas, apsaugos, kamuoliukai, kurių reikia labai daug, mat tiek treniruočių metu, tiek per varžybas reikia šaudyti negailint. Per keturias valandas trunkančias treniruotes vienam asmeniui reikia 15 dėžių kamuoliukų, kuomet vienoje dėžėje – 2 tūkst. Be to, reikia pirkti brangesnius kamuoliukus, mat pigesni nėra kokybiški, gali sprogti vamzdyje. Tiesa, ir tų kamuoliukų įsigyti sudėtinga, nes yra trūkumas.

Erikas sutinka, kad sportinio dažasvydžio entuziastai treniruodamiesi savotiškai „žaidžia karą“, nors dažasvydžio šautuvas labai skiriasi nuo tikro ginklo. „Bet ir čia, ir ten taiklumo reikia“, – šypteli jis, prisipažinęs galvojantis atlikti privalomąją karinę tarnybą. „Reikia bazinių žinių“, – įsitikinęs jis, sutinkantis, kad jei ne karas Ukrainoje, apie karinę tarnybą gal ir nesusimąstytų.

Sportinio dažasvydžio entuziastai vieni kitus susiranda. Visai neseniai į lietuvaičių gretas įsiliejo ukrainietis karo pabėgėlis. Pasirodo, jis šiuo sportu užsiėmė gyvendamas tėvynėje, tad panoro sportuoti čia. Pasak Eriko, jei tiks jis turės noro, galimybių, galės žaisti už Lietuvos rinktinę. Čia visi lygūs. Svarbiausia yra didelis noras žaisti ir to sporto neapleisti. Ir, svarbiausia, nebijoti pabandyti.

Tiems, kurie nori išbandyti šią sporto šaką, galite susisiekti su E. Molevu ir jo bendraminčiais feisbuko paskyroje „LTunited paintball team“