Eglė Untulytė: pilnatvė aplanko paleidus praeitį ir nuoskaudas

Linksma. Mokanti žaviai ir užkrečiamai juoktis. Protinga. Kūrybinga. Gera mama. Niekada niekuo nesiskundžianti. Gyvenanti taip, kaip nori. Tokią prisimenu menininkę Eglę Untulytę, su kuria kažkada teko minkyti molį jos dirbtuvėse Viešvilėje dalyvaujant edukacijose ir žaisti vienoje protmūšių komandoje. Mažai tų susitikimų būta, bet jau tada buvo galima pajusti, kad ji yra iš tų, kuriems įdomu, kas yra ten toliau, už horizonto, kuriems norisi kažko daugiau, įvairiau... Todėl kažkada nelabai nustebino žinia, kad Eglė išsikraustė į Didžiąją Britaniją.

Sumanius pakalbinti ir sužinoti, kaip jai sekasi, labai norėjosi gyvo susitikimo, deja, teko tenkintis bendravimu internetu, Eglei padedančiu palaikyti ryšį su artimaisiais.

Naujų horizontų paieška

Žvelgiant iš šalies į nuotraukas ir įrašus socialiniuose tinkluose atrodo, kad už Lamanšo sąsiaurio įsikūrusios menininkės gyvenimas primena nuotykį. Tačiau Eglė paskuba tokį įsivaizdavimą paneigti, sako, kad kaip ir daugelis mūsų ji įspraustą į rutinos darbas–namai–darbas rėmus.

Pasak Eglės, jos išvykimo į Didžiąją Britaniją priežastys buvo daugiausiai ekonominės, o drąsos pakeisti gyvenimą teikė pasitikėjimas savimi, tiesa, kaip paaiškėjo, kai kada per didelis. „Buvau naivi, galvodama, kad gerai moku anglų kalbą – kam teko bendrauti su vietiniais britais, mane supras“, – šypsosi ji.

Vis dėlto permainos jai patiko. „Kadangi esu kilusi iš sąlyginai didmiesčio – Kauno, persikėlimas į kunkuliuojantį Londoną neišgąsdino. Kaip tik atvirkščiai – buvo be galo įdomu. Greitai atradau Londono menininkų grupes, ėjau į jų organizuojamus plenerus ar tiesiog gyvo modelio piešimo seansus. Šiokios tokios kalbos žinios labai gelbėjo komunikuojant“, – sako Eglė.

Raminanti rutina

Keletą metų pasiblaškiusi po vakarų Londoną ji „nusėdo“ priemiestyje – vandenų apsuptame nedideliame miestelyje prie Temzės ir Wey upių santakos. Būtent aplinka čia Eglę labiausiai ir sužavėjo: daug vandens ir žalumos, yra kur pasivaikščioti, atsipalaiduoti.

Įsikūrė erdviame bute su savo studija sename name. „Patogu, nes čia pat restoranai ir parduotuvės, anglikonų bažnyčia su kapinėmis šventoriuje“, – pastebi Eglė, pamėgusi vaizdingus angliškus kraštovaizdžius. Aplink daug industrinių centrų, taigi, gyvenimas verda, darbo irgi užtektinai. Pragyvenimui ji užsidirba tvarkydama namus ir pamažu „augina“ savo dailės darbų kolekciją.

Londono priemiesčio fragmentas, užfiksuotas mano akvarelėje – judri gatvė su mažomis parduotuvėlėmis, greito maisto valgyklėlėmis, nekilnojamojo turto pardavimų agentūromis bei labdaros parduotuvėmis. Taip pat yra maža dailės galerija. „Tiesiog mėgstu įamžinti aplinką, kurioje gyvenu“, – sako Eglė. 2024 m. gruodis.

„Nesiplėšau. Užtenka keleto darbo valandų per dieną ir esu laisva. Šeimininkauju virtuvėje, gaminu kasdien šviežią maistą, ypač mėgstu virti sriubas, gurmaniškai ir sveikai maitintis. Kai oras geras, vaikščioju apylinkėmis, prie vandenų, stebiu augalus ir paukščius. Čia gamtos yra daug“, – neskubriu gyvenimo ritmu džiaugiasi Eglė, po visų darbų randanti laiko ir sau, ir kūrybai, ir vakarams su artimu žmogumi.

Pokyčiai ir tapatybė

Lietuvoje, Jurbarko krašte, Eglė buvo žinoma ir vertinama kaip menininkė, kūrėja, pedagogė, tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje tapo viena iš daugelio. Tad ar daug teko kovoti dėl vietos po saule, paklausiau. Eglė šypsosi, kad kažkada jai norėjosi keisti pasaulį, kol suprato, kad jis – idealus. „Ne. Nekovoju su niekuo. Tai būtų visiškas energijos švaistymas“, – sako ji. Ir šiaip, pasak jos, karingumo čia geriau nedemonstruoti, nors moterišką orumą ginti teko.

Paklausta, kaip jaučia savo lietuviškąją tapatybę, Eglė šypsosi, kad jos lietuviškas charakteris pasireiškia pomėgiu „kuistis“ namie, gaminti valgį, užsiimti rankdarbiais – vietiniai tai priskiria „old school“ ( lietuviškai – senoji mokykla, seniena) kategorijai.

O Britanijos miestų gatvėse sutiktus lietuvius, ypač vyresnius, pasak jos, galima atpažinti iš Rūpintojėlį primanančių veidų – nuolat susimąstęs, kiek niūrokas. Ko gero, tai irgi lietuviškosios tapatybės pasireiškimas.

Taigi, pasikeitimai neišvengiami? „Persikeliant į kitą šalį, įvyksta smegenyse savotiškas „reset“ (lietuviškai – perkrovimas). Praeitis į lagaminą netilpo“, – šypsosi ji ir priduria, kad pilnatvė aplankė po to, kai paleido praeitį ir nuoskaudas.

Ryšiai

Žinoma, šiuo globaliu pasaulio „sumažėjimo“ laikotarpiu nutraukti ryšių nebūtina, jei nesinori. Eglė socialiniuose tinkluose seka, kas vyksta Lietuvoje, Jurbarke. Ir jai skauda, jei vyksta tai, ko nesinorėtų. „Lietuva – šviežiai keptos duonos kvapas, plačios, žydinčios pievos ir nuostabūs saulėlydžiai. Ir skauda, kai matau, kada Lietuvos gamta ir kultūra yra naikinama“, – sako Eglė.

Paklausta, ar neplanuoja grįžti, sako, kad sugrįžimo idėja dūzgia nuolat. Tiesa, į Jurbarką ar gimtąjį Kauną grįžti nenorėtų. „Norėtųsi „nusėsti“ Žemaitijoje, kuriai jaučiu didelę trauką. Ten galėčiau pasakoti apie savo gyvenimą ir nuotykius bei patyrimus gyvenant Anglijoje“ – šypsosi ji.

Gimtajam miestui sakosi nostalgijos nejaučianti, nes augo „ant betono“ industrinėje Kauno dalyje. „Mano akys visada krypo į gamtą ir vasaromis mažai tebūdavau ten, nes tėvai mėgo keliones motorine valtimi, kartu pasiimdavo ir mane su sese. Kiekvieną vasarą kažkiek laiko praleisdavome Ilguvoje, ant Nemuno kranto, žvalgydamosi į Veliuoną, kurios bažnyčios varpų gaudesys įstrigo giliai atmintin. Norėčiau ten nuvykti plenerui ir nutapyti tuos vaizdus iš vaikystės“, – prisipažįsta menininkė.

Kūryba

Persikrausčius į Didžiąją Britaniją Eglės tapybos darbai, akvarelės, kuriais dalinasi socialiniuose tinkluose, tapo dar įspūdingesni. „Tapau beveik kasdien – tai man svarbu“, – sako menininkė, kuriai kasdieninis gyvenimo akimirkų fiksavimas prilygsta savotiško dienoraščio rašymui. Tiesa, pati sako kurianti beveik tik sau, kartais sudalyvauja kokioje parodoje, kartais gauna užsakymų. „Pragyventi vien iš kūrybos būtų neįmanoma“, – sako ji.

Pavasariškai atgijusi Jurbarko senamiesčio gatvė. 2022 metų pavasarį, Miesto ir verslo dienų proga Jurbarkui nuoširdžius sveikinimus siuntė ir menininkė Eglė Untulytė, atsiųsdama ypatingą dovaną – pačios tapytą atviruką, kuriame pavasariu žydinti Jurbarko Kauno gatvė. „Verslas, ypač smulkusis, yra šalies kultūros veidrodis ir išlikimo užtikrinimas, todėl linkiu auginti savo verslus, kad ir mažais žingsneliais, bet dirbti ar kurti tai, kas labiausiai sekasi. Sėkmė ateis, tik reikia kantrybės. Tokiame nuostabiame krašte kaip Jurbarko rajonas, daugybė galimybių“, – tąkart sveikino Eglė, palinkėjusi susitelkus šiuo nelengvu istoriniu metu išlaikyti tradicijas, orumą ir augimą.

Paklausta, ką jai reiškia sąvokos „grožis“, „Lietuva“, „namai“, kaip juos tapytų, Eglė susimąsto. „Man grožis asocijuoja su gyvybe. Nuostabiausias vaizdinys – Motina su kūdikiu“, – sako ji ir priduria, kad, jos nuomone, gražiausiai Lietuvą pavaizdavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis („ko gero, niekas dar nepralenkė šio genijaus“), Lidija Meškaitytė sukūrė nuostabią miniatiūrų kolekciją, o pati Eglė, jei simboliu reikėtų išreikšti Lietuvą, parodytų gintaro gabalėlį. „Jo namuose turiu nemažai“, – šypsosi.

Dėkinga likimui

Londone įsikūrusi ir Eglės dukra Julija. Paklausta, ar džiaugiasi gyvenimu, kai netoliese yra dukra, šalia – širdies draugas, Eglė nedvejoja. „Taip. Esu dėkinga likimui. Man labai pasisekė – susikūriau gyvenimą nuostabioje aplinkoje, jaučiuosi mylima“, – sako ji, vis dėlto pastebėdama, kad su dukra bendrauti dažniausiai tenka socialinių tinklų pagalba. „Kartais nuskristi į Lietuvą yra greičiau, nei nuvykti į kitą Londono pusę, taigi, matomės gan retokai“, – šypsosi Eglė.

Iki visiškos pilnatvės, sako, jai dar norėtųsi turėti šalia mamą ir artimuosius bei daugiau saulės, tačiau supranta, kad mama ir sesė puikiai jaučiasi ten, kur gyvena, Kaune, su Vilniuje gyvenančia dukra Elžbieta bendrauja socialinių tinklų pagalba. Dukra ne kartą lankėsi pas ją Londone, bet persikelti į Didžiąją Britaniją negalvoja.

Eglė su Julija ir Elžbieta. „Visos trys merginos Florencijoje. Vaizdas į Florenciją nuo Mikelandželo terasos. Įspūdinga kvapą gniaužianti panorama su dar nuostabesniu saulėlydžiu, netikėtai atsivėrusiu užlipus į aukštoką kalvą“, – prisiminė Eglė. 2024 m.

Tėčio Eglė neteko dar būdama paauglė ir iki šiol jo ilgisi. „Oi, tėtis čia labai gerai jaustųsi, juk jis būdavo kompanijos siela, puikiai šoko, buvo linksmas žmogus. Čia daug vietų atsipalaiduoti: pubai, muzikos klubai. Tik žvejoti leidžiama tam tikru metų laiku, kas jam būtų trauma“, – šypsojosi ji.

Patarimų dalinti neskuba

Eglė sako, kad prieš 12 metų atėjęs sprendimas persikelti į Didžiąją Britaniją buvo geriausia, ką ji galėjo tuo metu įgyvendinti. „Mane nuolat traukė nauji horizontai“, – sako ji, tačiau patarti kitoms moterims sekti savo pavyzdžiu nesiryžtų. „Tai labai priklauso nuo daugybės faktorių ir atsakymas būtų – ne. Gyvenimas Didžioje Britanijoje labai pasikeitė“, – pastebi ji.

Nepatenkintoms savo gyvenimu keturiasdešimtmetėms ji nebent galėtų patarti atrasti savyje resursų keisti situaciją, į iškilusias problemas pažiūrėti iš tolo ir nepanikuoti, nes panika – didžiausia kliūtis judėti į priekį. „Susitaikyti su tuo, kad kūne vyksta didžiuliai fiziologiniai persimainymai, priimti tai kaip natūralų virsmą ir susitaikyti“, – sako Eglė, o paklausta apie senatvę tik nusišypso. „Tai dar toli. Apie senatvę negalvoju, o sena pasijaučiu tuomet, kai turiu užsidėti akinius viešajame transporte ar kokiame restorane, kad perskaityčiau meniu ir neužsisakyčiau kokių nesąmonių.“

Tiesa, ji sako nesivaržanti ir su jaunimu. „Jie gerokai jau mus, vyresniuosius, pranokę žiniomis, o patirtis jiems ateis su metais“, – šypsosi menininkė.

Ir paklausta, ko palinkėti jai pačiai, tvirtai atsako: Taikos.

Eglė su draugu Major Baldini, muzikos prodiuseriu bei grupių „The Deputies“ ir „Steve Whalley band“ būgnininku. 2022 m.

Žaibo interviu

Jei turėtum galimybę, su kokiu menininku norėtum susitikti ir ko jo paklausti?

Ko gero, italų baroko pradininkas tapytojas Carravagio būtų tas, su kuriuo norėčiau susitikti – juk jis buvo toks charizmatiškas. O britų šiuolaikiniam menininkui Damienui Hirst’ui, kažin, ar susilaikyčiau netrenkusi antausio.

Gražiausias metų laikas Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje?

Visi savotiškai gražūs, kai ne per karšta. Pavasaris, ruduo ir žiema mane labiausiai įkvepia.

Kiek ir kokias svajones pavyko įgyvendinti per tuos 12 metų?

Daug visko. Daugiausia tai apsilankymai žymiausiose meno institucijose, meno aukcionuose.

Kokį muziejų / parodą norėtum aplankyti ir kodėl?

Saatchi galerijoje (Londone) iki gegužės 5 d. vyks nuostabi gėlių kompozicijų paroda. Labai noriu pamatyti.

Gražiausias spalva

Neturiu išskirtinės – visos spalvos man groja nuostabiai.

Kokio asmens portretą norėtum nutapyti?

Tėčio.

Ką planuoji nuveikti ateinančią vasarą?

Laukiu draugo dukterėčios vestuvių.

Yda (ydos), kurių nori atsikratyti?

Mažiau klausyti blogų naujienų, įveikti priklausomybę naudojimuisi telefonais ir planšetėmis.

Kokių žmonių nemėgsti ir kodėl?

Nenurašau žmonių jokioms skirstymo kategorijoms, matau kiekviename viltį.

Knyga, kurią rekomenduotum jurbarkiečiams pažįstamiems ir kodėl?

Terio Pračeto (Terry Pratchet) „Plokščiasis pasaulis“ („Discworld“) serijos knygos. Yra A. Tapino išversta į lietuvių kalbą. Įdomiai aprašytas burtininkų gyvenimas ir nuotykiai.

Ką norėtum pasakyti Viešvilėje likusiems savo pažįstamiems: ką tu iš tų laikų labiausiai atsimeni ir brangini?

Pasakyčiau, šaunuoliai! Išskirčiau Sniežaną Šašienę – pagarba jai.

Ką, rodos, neįmanomo tau pavyko padaryti. Kas tai būtų?

Susitarti su savo kūnu.

Beprotiškiausi tavo poelgiai. Kokie jie?

Veganiška dieta, po jos kurį laiką jaučiau neigiamas pasekmes sveikatai. Parsidavimas korporacijoms, kur teko dirbti metus. Po tos patirties nusprendžiau būti pati sau bose.

Dukros padėka mamai

Mano mama Eglė man visuomet asocijuojasi su rūpestingumu, empatija, kūrybiškumu ir begaline meile – man, gamtai bei gyvūnams. Žaviuosi jos gebėjimu įžvelgti grožį ir unikalumą net paprasčiausiuose dalykuose – ten, kur daugelis nė nepastebi. Mama man – tai kepamų blynų kvapas, švelniai pažadinantis iš miego. Tai ankstyvo ryto šaltukas ant skruostų, kai ji žiemą su rogutėmis tempia mažą mane per sniegą į darželį. Tai pirmasis mano gyvenime pamatytas meteoritų lietus, vasaros rytmečio saulės pasveikinimas ir daugybė kitų ypatingų akimirkų, pripildžiusių mano vaikystę šilumos ir meilės. Esu be galo dėkinga už visus tuos nepakartojamus prisiminimus, už brangias pamokas, perduotas vertybes, už jos rūpestį ir už tai, kad ir toliau kuriame naujas, dar brangesnes akimirkas kartu. Jaunesnioji dukra Ežbieta, gyvenanti Vilniuje ir dirbanti programuotoja įmonėje, kuriančioje programinę įrangą lazerinių sistemų valdymui.

Buvusi kolegė apie Eglę 

Apie Eglę pirmą kartą išgirdau kažkuriame „banaitukų“ suėjime – aptarėme džiaugsmingą gyvenimo situaciją, jog mūsiškis Juozas Budzinauskas parsivežė į Jurbarką iš Kauno „banaitukų marčią“ dailininkę! O gyvai Eglę sutikau 2000-aisias, kai V. Grybo memorialiniame muziejuje organizavau Michalinos Banaitienės mokinių parodą. Tuomet Eglė buvo su mumis. Tokia graži, romantiška, stilinga – „dailininkiška“. Na, o vėliau Eglę teko pažinti labai artimai, nes mudvi tapome bendradarbėmis. Kasdien kartu muziejuje dirbome beveik trejus metus, kai ji sutiko laikinai pavaduoti Gabiją, kuri buvo išėjusi motinystės atostogų. Tai buvo laikai, kai muziejuje veikė ne tik suaugusiųjų šeštadieninė dailės studija, bet ir vaikų, ir jaunimo: antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais – kasdien muziejus zvimbė kaip avilys. Buvome savarankiškas, „pilna koja“ ir dar daugiau funkcionuojantis muziejus.

Eglė visada buvo, o ir dabar yra, nepaprastai darbšti, kūrybinga, žingeidi, išradinga, puiki kompanionė ir labai pasiaukojanti. Nuostabus žmogus! Kai sužinojau apie jos rimtą ir jau galutinį sprendimą išvažiuoti į Angliją, supratau, kad Jurbarkas neteks tikrai daug. Tuomet dar nežinojau to apsisprendimo priežasčių, nes Eglė nelabai pasakojo, o aš per daug nelindau į jos dūšią. Praėjo nemažai metų, kol galų gale mes įsikalbėjome. Dabar jau daugiau žinau. Atsitiko toks klasikinis atvejis, kai nesugebama vertinti to, kas yra šalia, arba dar daugiau – vertinimo poziciją užima tie, kuriems šimtas metų iki tokių, kaip Eglė. Aš jos labai pasiilgstu. V. Grybo memorialinio muziejaus vedėja Rasa Grybaitė.