Broliai Sodeikos – Jurbarko žemėje išaugę talentai

Niekam ne paslaptis, kad gražus ir derlingas Jurbarko kraštas Lietuvai yra dovanojęs nemažai gabių ir plačiai pagarsėjusių muzikų: kompozitorius, chorvedys ir pedagogas Stasys Šimkus, Amerikos lietuvių vargonininkas, kompozitorius, chorvedys Antanas Pocius, kompozitorius, dirigentas, fagotininkas, pedagogas Vitas Žilius, operos solistas Vladas Baltrušaitis, lietuviškosios estrados pradininkas Antanas Šabaniauskas – toli gražu ne visi šios žemės pagimdyti talentai. Šalia jų gali drąsiai stoti ir trys vienos gausios jurbarkiečių šeimos atžalos – operos dainininkai ir pedagogai Antanas, Stasys ir Stepas Sodeikos.

2025-aisiais sukanka 135 metai nuo Antano Sodeikos gimimo 1890 m. sausio 23 d. Šis dainininkas (baritonas), vargonininkas ir pedagogas, ko gero, žinomiausias iš trijų brolių: jo vardu Jurbarke pavadinta meno mokykla, jis parašė autobiografiją „Mano kelias į muzikos meną“, tačiau šiame straipsnyje pabandysiu papasakoti ne tik apie jį, bet ir apie ne mažiau darbščius bei talentingus jo brolius.

Šaknys

XIX a. devintajame dešimtmetyje į Jurbarką atsikraustė smulkus muitinės tarnautojas Antanas Sudeikis, žemaitis nuo Plungės, buvęs kareivis, dalyvavęs rusų-turkų kare (1877–1878 m.). 1886 m. birželio mėn. jis vedė vietinę jurbarkietę Moniką Miliūnaitę. Sutuokė juos tuometinis Jurbarko bažnyčios vikaras kun. Vincentas Jarulaitis, po 50 metų palaiminęs ir auksines poros vestuves.

Senosios Jurbarko muitinės pastatatas, kuriame tikriausiai dirbo brolių Sodeikų tėvas muitininkas Antanas Sudeikis. Jurbarko krašto muziejaus archyvo nuotr.

„Tai buvo gero ir linksmo būdo žmogus, mėgęs pasilinksminti, pajuokauti, pašokti ir ypač padainuoti (turėjo nestiprų baritoną). Neatsisakydavo jis ir šermenyse giedoti. Kviečiamas ten, jis vesdavo ir mus, vaikus, liepdamas pritarti įvairioms graudžioms bei baugioms kantičkų giesmėms“, – apie tėvą rašė A. Sodeika. Vis dėlto savo talentus ir meilę muzikai Antanas ir jo broliai manė paveldėję iš mamos, kuri dar prieš ištekėdama buvo pagarsėjusi Jurbarko parapijos choro giesmininkė, turėjusi gražų lyrinį sopraną, gerą klausą ir atmintį, o, be to, pažinojusi natas, kas, pasak jos sūnaus, anuomet buvo didelė retenybė.

Kelio pradžia

Sodeikų šeimoje augo septyni vaikai: penki broliai ir dvi seserys („Tik po vieną blyną visiems kepant, ir tai reikėjo devynių, o jei po du?“). Nors tėvas „ne kiek teuždirbdavo“ ir didelei šeimai verstis buvo sunku, tėvai visus vaikus kiek išgalėdami leido mokytis. Abi seserys (jų vardai neminimi) baigė pradinę mokyklą, o vyresnieji broliai, Povilas ir Valerijonas – technikos mokyklą Vilniuje. Antanas, Stasys ir Steponas mokėsi muzikos.

Tėvai Antanas ir Monika. Nuotrauka iš A. Sodeikos knygos „Mano kelias į muzikos meną“.

Dar mokydamasis rusų pradinėje mokykloje Antanas giedojo bažnytiniame chore, kuriam vadovavo vargonininkas Antanas Pocius. Vėliau jam teko giedoti to paties A. Pociaus vadovaujamame vyrų chore, pasirodyti mėgėjų teatro spektakliuose. Pirmą kartą Jurbarke vaidinant Keturakio „Ameriką pirtyje“ (1905 m. spalio mėn.) Antanas atliko piemenuko rolę. Spektaklį režisavo advokatė Skirgailienė, Vinco vaidmenį atliko Stasys Šimkus.

Baigusį pradinę mokyklą Antaną tėvai pasiuntė mokytis amato pas giminaitį siuvėją. Deja, klajoti iš kaimo į kaimą, siuvant švarkus, kelnes ir sijonus, jam nepatiko. Trumpai pasiuvėjavęs, paskui dirbęs valsčiaus raštvedžiu, Antanas pagaliau išmeldė tėvą leisti jam mokytis muzikos pas Antaną Pocių, kuris dar prieš tai A. Sodeiką buvo pramokęs groti fortepijonu ir vargonais – tiek, kad jiedu su tėvu galėdavo Jurbarko bažnyčioje savarankiškai giedoti „gadzinkas“ (rožančių). „Šaltais žiemos sekmadienių rytais prikeldavau savo tėvelį, kuris taip pat mėgo pagiedoti. Ir eidavome abu į bažnyčią. Aš grodavau ir traukdavau altu, o tėvas man atsakydavo baritonu. Tapome „garsenybėmis“ – „gadzinkų“ giedotojais Jurbarko bažnyčioje“, – prisiminė A. Sodeika.

Muzika suartino Antaną ir su vos trejais metais už jį vyresniu, bet jau žinomu vargonininku, Stasiu Šimkumi, kuris tuo metu vargonininkavo Skirsnemunėje, draugavo su Jurbarko vargonininku Antanu Pociumi, dalyvaudavo lietuviškų vakarų spektakliuose ir koncertuose. Pramokęs vargonuoti, Antanas Sodeika pagelbėdavo ne tik Antanui Pociui, bet yra pavadavęs ir Stasį Šimkų. A. Pociui bėgant nuo tarnybos caro kariuomenėje išvykus į Ameriką, brolius Sodeikas toliau mokė jo vyresnysis brolis Jonas Pocius, perėmęs vargonininko pareigas.

Didelis įvykis visiems jaunesniesiems Sodeikiukams buvo jų namuose atsiradęs fortepijonas. Mat tėvas, sužinojęs, kad kitapus Nemuno, Slavikuose, kažkas parduoda senovišką fortepijoną („tafelį“) už 24 rublius, nutarė jį nupirkti. „Buvo pavasaris. Dėdė Puišys arkliais vežė tą fortepijoną per Nemuną ledams tirpstant. Kai dėdė buvęs jau netoli kranto, ledas ėmęs lūžinėti. Jis surėžęs botagu savo bėriams, tie kibę iš visų jėgų ir laimingai išvežė. Už tai atsidėkodamas turėjau dėdei pasižadėti pirmiausia išmokti polką ir jam atvykus pas mus į svečius pagroti kaip sutikimo maršą“, – po daugelio metų prisiminė Antanas.

Turėdamas namuose muzikos instrumentą Antanas sumanė suorganizuoti „naminį“ chorą, kuriame dalyvavo visi šeimos nariai: motina, tėvas, seserys ir broliai. Išmokė juos giedoti M. Halerio (1840–1915) mišias („Missa tertia“) keturiais balsais. „Giedojome savo malonumui, o aš tokiu būdu mokiausi chorvedybos“, – prisiminė A. Sodeika, kurio organizuotas šeimos choras pagiedojo ir kalėdojančiam kunigui – kalėdininkams tai buvusi didelė staigmena ir pramoga. Išklerusiu fortepijonu pramoko groti ir jaunesnieji broliai Stasys ir Stepas.

Nuo „gadzinkų“ iki operos scenos: Antanas

Kaip atsiminimuose rašo Antanas Sodeika, Amerikoje jis atsidūrė... per klaidą. Dėdė Kazimieras Miliūnas, gyvenęs JAV, 1907 metais siuntė „laivakortes“ vyresniesiems broliams, Valerijonui ir Povilui, kurie buvo nutarę bėgti nuo caro kariuomenės. Tačiau jis suklydo rašydamas vardą ir užuot atsiuntęs bilietą Valerijonui, atsiuntė Antanui.

Antanas Sodeika. Fotografija daryta angliakasių mieste Mahanoi city, Pensylvania, 1921 m., kur jis dirbo vargonininku. Kauno miesto muziejus.

Atvykęs į Ameriką, Antanas apsigyveno pas dėdę, kuris parūpino jam darbą Kemdeno kamščio dirbinių fabrike netoli Filadelfijos („Visą dieną reikėjo dėti į krosnį įvairias formas – rėmus virinimui arba juos iš krosnies traukti ir vežti ratukais kiek toliau aušinti. Dirbome dažniausiai nuogi, Adomo lapu prisidengę“). Sunkiai dirbdamas Antanas dar rado savyje jėgų mokytis muzikos: giedojo Filadelfijos lietuvių parapijos bažnytiniame chore, o pas vargonininką Gudelį toliau mokėsi vargonuoti. Po kurio laiko įsidarbino bažnyčios zakristijonu, vėliau – bažnyčios pradžios mokyklos vedėju, Filadelfijoje suorganizavo lietuvišką mišrų chorą.

Persikėlęs į Čikagą, kur vienoje iš lietuviškų parapijų atsirado vargonininko vieta, Antanas Sodeika vėl susitiko su pirmuoju savo muzikos mokytoju Antanu Pociumi, kuris čia ne tik vargonininkavo, bet ir buvo įsteigęs Bethoveno vardo konservatoriją. Susipažino su kompozitoriumi Miku Petrausku, pas kurį pradėjo mokytis dainavimo, o 1909 m. atliko Senojo vaidilos vaidmenį šio operoje „Birutė“. Dalyvavo jis ir gan laisvamaniškos „Birutės“ draugijos veikloje.

Gavęs vargonininko vietą Mahanoi Siti parapijoje, A. Sodeika pradėjo mokytis gretimo miestelio, Potsvilio, muzikos mokyklos fortepijono klasėje, o savo muzikos mokytojų paragintas ėmė rimtai rengtis dainininko karjerai. Nenutraukė ir kitos muzikinės veiklos: vadovavo chorams, koncertavo, vargonininkavo.

Persikėlęs į Skrentoną Antanas Sodeika 1917 m. pastatė M. Petrausko operą „Birutė“. Jis ne tik aktyviai dalyvavo kultūriniame lietuvių gyvenime, bet ir buvo išrinktas Centrinio komiteto nukentėjusiems nuo karo tėvynainiams šelpti sekretoriumi. Šiame komitete susipažino su dr. J. Šliūpu, kuris rekomendavo jį garsiam dainavimo pedagogui dr. Vudkokui (Woodcock). Pas šį pedagogą mokytis teko neilgai, nes Antanas buvo mobilizuotas į Amerikos kariuomenę, nors nebuvo JAV pilietis. Beje, šiam įvykiui jis ruošėsi iš anksto, praktikuodamasis pūsti trimitą, todėl kariuomenėje buvo priimtas į orkestrą. Maždaug po pusmečio jis buvo demobilizuotas. „Vėliau paaiškėjo, kad iš trylikos mūsų kvartalo išvykusių naujokų grįžome gyvi tik trys“, – prisiminė A. Sodeika.

Skrentone Antanas Sodeika suorganizavo mišrų chorą, įkūrė Dailės mylėtojų draugiją, pradėjo statyti M. Petrausko operetes, koncertuoti su jomis, davė privačias muzikos pamokas. Atnaujino ir dainavimo studijas pas dr. Vudkoką. Gastroliavo kartu M. Petrausku po kitus JAV miestus, vaidindamas šio operetėje „Velnias išradėjas“ Belzebubo vaidmenį, o R. Planketo operetėje „Kornevilio varpai“ – Kasparą. Po kurio laiko persikėlė į Kingstoną, kur vargonininkavo, bet nenutraukė ryšių su greta esančiu Skrentonu: vadovavo abiejų miestų lietuvių kultūriniam gyvenimui, toliau mokėsi dainavimo. 1918 m. kompanijos „Victor Talking Machine Co“ pakviestas į plokšteles įdainavo dešimt lietuviškų dainų.

1920 m. A. Sodeika baigė Miko Petrausko lietuviškąją konservatoriją Bostone ir nutarė grįžti į Lietuvą. Amerikoje jis ne tik įsigijo muzikinį išsilavinimą, bet ir nemažai nuveikė organizuodamas lietuviškus chorus, vaidinimus, daug koncertuodamas. „Jis yra iš pačių svarbiųjų buvusių pionierių mūsų muzikos kultūros užjūry“, – rašė Stasys Šimkus apie Antaną Sodeiką 1936 m.

1920 m. grįžęs į Kauną, Antanas Sodeika kartu su Kipru Petrausku ir kompozitoriumi Juozu Tallat-Kelpša pradėjo organizuoti lietuvišką operą. Pirmojo Lietuvos operos spektaklio, Dž. Verdi „Traviatos“, premjera įvyko 1920 m. gruodžio 31 d. Antanas Sodeika šiame spektaklyje dainavo Žermoną.

Antanas Sodeika – Žoržas Žermonas D. Verdžio operoje „Traviata“, Valstybės teatras, 20 a. I p. Šį vaidmenį solistas atliko pirmajame Lietuvos operos teatro spektaklyje 1920-12-31. Šioje fotografijoje A. Sodeika įamžintas vėlesniame pastatyme. kauno miesto muziejus.

Siekdamas dar labiau išlavinti balsą, 1921 m. vasario mėnesį A. Sodeika išvyko į Italiją, kur lankė koncertus, operos spektaklius, lavino balsą pas profesorius Bustinį ir Rosati. Antrą kartą tobulintis į Italiją Antanas Sodeika buvo nuvykęs 1924 m. Gyveno ir mokėsi daugiausia Milane.

Nuo 1920 m. gyvendamas Kaune, jis neretai lankydavosi ir Jurbarke, atvykdamas paviešėti vasarą pas tėvus, kartais su draugais, tarp jų ir Kipru Petrausku. Retkarčiais ir pakoncertuodavo. 1924 m. buvo nuvykęs gastrolių į JAV, vėliau – į Latviją, pokario metais gastroliavo Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose, bet Milano „La Scalla“ operos teatre dainuoti neišdrįso, nes manė nemokąs pakankamai gerai itališkai.

Antanas Sodeika Rigoleto vaidmenyje D. Verdžio  operoje „Rigoletas“. Foto ateljė „Menas“. Nuotrauka su solisto autografu. Spektaklio premjera. Valstybės teatre įvyko 1921 m. lapkričio 3 d. Kauno miesto muziejus.

Antanas Sodeika – Kopelijus Žako Ofenbacho operoje „Hofmano pasakos“. Valstybės teatras. 1925 m. Spektaklio dirigentas J. Tallat-Kelpša, N. Vekovo pastatymas, dekoracijas pagal V. Dubeneckio eskizus piešė J. Gregorauskas, kostiumai pagal O. Dubeneckienės eskizus. Spektkalio premjeros data – 1925 m. lapkričio 12 d. Kauno miesto muziejus.

Įgimtas talentas, darbštumas, geri pedagogai leido Antanui Sodeikai išlavinti ne tik vokalą, bet ir vaidybą, todėl jau nuo pirmųjų spektaklių Valstybės teatre jis buvo mėgstamas publikos, labai vertinamas ir giriamas recenzentų. Ne kartą apie Antano Sodeikos meną gražiai atsiliepė J. Tumas-Vaižgantas, V. Žadeika ir kiti meno gerbėjai. Kauno valstybės teatre galutinai subrendo A. Sodeikos talentas, čia jis sukūrė svarbiausius vaidmenis: Mefistofelį Š. Guno „Fauste“, Demoną A. Rubinšteino „Demone“, Eskamiją Ž. Bizė „Karmen“, Skarpiją Dž. Pučini „Toskoje“ ir daugelį kitų. Iš viso Kauno ir Vilniaus operos teatruose jis sukūrė per 50 svarbių vaidmenų. Nuo 1945 m. A. Sodeika dėstė Kauno, o teatrui 1948 m. persikėlus į Vilnių, Vilniaus konservatorijoje, kur 1954 m. gavo profesoriaus vardą, 1950 m. jam suteiktas liaudies artisto garbės vardas. Mirė Antanas Sodeika 1979 m. rugsėjo 12 d. Vilniuje.

Operos solistas Antanas Sodeika  įamžintas 75-čio proga. Ant nuotraukos yra mėlynu rašalu rašytas autografas ir data: 1965-01-23. Kauno miesto muziejus.

Paslaptingasis bosas: Stasys

Keista, tačiau mažiausiai duomenų iš trijų brolių muzikų pavyko rasti apie 1897 m. sausio 6 d. gimusį dainininką (bosą) ir pedagogą Stasį Sodeiką, nors jis, priešingai nei jo broliai, išskyrus stažuotę Italijoje, visą gyvenimą praleido Lietuvoje.

Panašu, kad kaip ir vyresnysis brolis Antanas, Stasys Sodeika buvo aktyvus lietuviškų vakarų dalyvis. Knygoje „Mūsų Jurbarkas“ rašoma, kad 1913 m. rudenį, Kazimierui Ambrozaičiui ir Antanui Giedraičiui vadovaujant, Piliečių klubo salėje buvo suvaidinta komedija „Vienas iš mūsų turi apsivesti“, kurioje vaidino abu vadovai, Sofija Salickaitė ir Bronė Šukaitytė, ir Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos pjesė vaikams „Nepasisekė Marytei“, kurioje kartu su Brone ir Anele Šukaitytėmis vaidino ir Stasys Sodeika.

Stasys Sodeika – Šlemilis Ž. Ofenbacho operoje „Hofmano pasakos“. Kauno miesto muziejus.

Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę, Stasys Sodeika nuėjo ją ginti – visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodoma kad Stasys Sodeika 1919–1926 metais buvo Lietuvos karininkas. 1923–1924 metais jis mokėsi dainavimo Kaune, reikia manyti, Kauno muzikos mokykloje, pas Oreste Marini, ten dėsčiusį italų dainininką ir pedagogą, pas kurį vėliau mokėsi kitas dainininkas iš Jurbarko – Vladas Baltrušaitis. 1930 m. Stasys Sodeika stažavosi Milane.

Stasys Sodeika – Karalius Henrichas R. Vagnerio operoje „Lohengrinas“. Kauno miesto muziejus.

1923 m. jis pradėjo dainuoti Valstybės teatre – atlikdavo mažesnes boso partijas. Iki 1944 metų S. Sodeika buvo Valstybės teatro, o 1944–1957 metais – Lietuvos operos ir baleto teatro solistas. Nemažai koncertavo su Lietuvos chorais, orkestrais. Apie keturiasdešimt metų, 1940–1980, dėstė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.

Stasys Sodeika – Bazilijas Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Valstybės teatras. Spektaklio dirigentas J. Tallat-Kelpša, D. Arbenino pastatymas, J. Gregorausko dekoracijos. Spektaklio premjeros data – 1924 m. balandžio 12 d. Kauno miesto muziejus.

Operos scenoje Stasys Sodeika sukūrė daugiau nei 30 vaidmenų, tarp jų: Jonas Katkus J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“, Vaidila, Krivis J. Karnavičiaus „Gražina“, Tėvas M. Petrausko ir J. Dambrausko „Eglė žalčių karalienė“, Kerdžius S. Šimkaus „Pagirėnai“, Greminas P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, Gudalas A. Rubinšteino „Demonas“, Sparafučilė Dž. Verdžio „Rigoletas“, Ramfis Dž. Verdžio „Aida“, Mefistofelis Š. Guno „Faustas“, Andželoti Dž. Pučini  „Toska“. Stasys Sodeika mirė 1980 m. lapkričio 4 d. Vilniuje.

R. Vagnerio operos „Tanhoizeris“ scena. II veiksmas. Tanhoizeris – Kipras Petrauskas, Hermanas – Stasys Sodeika, Elizabeta – Vladislava Grigaitienė.

Toli nuo tėvynės: Steponas

Jauniausiasis brolis dainininkas (baritonas), pedagogas, chorvedys ir kompozitorius Steponas arba Stepas (rašoma įvairiai) Sodeika, gimė 1903 m. gruodžio 11 d. B. Zubricko knygoje „Pasaulio lietuvių chorvedžiai“ rašoma (ši informacija kartojama ir kituose šaltiniuose), kad baigęs Jurbarko pradžios mokyklą ir keturias progimnazijos klases, Stepas pas vargonininką Joną Pocių išmoko vargonuoti ir 1914–1918 m. vargonininkavo Pašiliuose ir Kaltinėnuose. Šia informacija sunku patikėti, atsižvelgiant į gimimo metus, juk tuo metu, kai jis esą dirbo vargonininku 50–60 km nuo Jurbarko nutolusiose vietovėse, Stepui tebuvo 11–15 metų – labai abejotinas amžius bažnyčios vargonininkui. Be to, progimnazija Jurbarke, kur jis galėjo mokytis, buvo įkurta tik 1918 m. rudenį. Norom nenorom į galvą lenda mintis, kad vargonininku tuo metu galėjo dirbti nebent šešeriais metais už Stepą vyresnis jo brolis Stasys. Brolius sumaišyti nebuvo sunku, juk netgi jų abiejų inicialai buvo vienodai rašomi – St. Sodeika.

Biografijoje rašoma, kad Stepas 1918–1920 m. mokėsi Jurbarke, greičiausiai progimnazijoje, o paskui nuvyko į Kauną, kur dar ketverius metus lankė gimnaziją. 1924 m. jis įstojo į Klaipėdos muzikos mokyklą-konservatoriją, kur dainuoti mokėsi pas K. Jozevskaitę, M. Čerkaskają ir J. Volkovą.

Stepas Sodeika 1929 m. Autorius Photo studio Foto Modern in Klaipėda. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Nuo 1926 m. Klaipėdoje jis pradėjo vadovauti katalikų bažnyčios ir kitiems chorams, o 1929 m. baigęs muzikos studijas, buvo pakviestas dainuoti Valstybės teatre, kur sukūrė keletą klasikinių operų vaidmenų. Neilgai užsibuvęs Kaune, vėl sugrįžo į Klaipėdą, kur konservatorijoje dėstė dainavimą, chorvedybą ir instrumentinę muziką, o nuo 1935 m. buvo Pedagoginio instituto muzikos lektorius.

Klaipėdoje jis sudarė „Vaidilutės“ chorą, su kuriuo vien 1933 m. surengė 25 koncertus, dainavo Klaipėdos operos spektakliuose. Pats Stepas Sodeika kaip solistas sukūrė Barono vaidmenį Dž. Verdžio „Traviatoje“ ir Valentino vaidmenį Š. Guno „Fauste“. Vokiečiams okupavus Klaipėdą, 1939 m. su Pedagoginiu institutu jis išsikėlė į Panevėžį, o 1940 m. – į Vilnių, kur dėstė muziką ir kartu su Juozu Gaubu vadovavo reprezentaciniam Vilniaus arkikatedros chorui.

1944 m. S. Sodeika pasitraukė į Vokietiją, kur 1945 m. vasarą su Gasparu Velička Bamberge suorganizavo tautinį ansamblį – 42 dalyvių mišrųjį chorą, vėliau persikėlusį į Visbadeną, o paskui į Seligenstadą. Ansamblis pastatė muzikinius veikalus „Atsisveikinimas“, „Nemunas žydi“ ir „Žmonės prie vieškelio“, giedojo bažnyčiose ir koncertavo. Nuo 1945 m. Hanau stovykloje veikė ir kitas lietuvių ansamblis – 38 dalyvių mišrusis choras, 1946 m. pasivadinęs „Dainavos“ vardu, kuriam S. Sodeika vadovavo nuo 1949 m. Su šiuo kolektyvu jis dirbo Kemptene ir Memmingene, pastatė keletą muzikinių veikalų, uoliai propagavo lietuviškas dainas.

Vokietijoje Stepas Sodeika rūpinosi ir Detmolde įsikūrusio žymiojo filosofo Vydūno buitiniais reikalais, galima manyti, kad su filosofu jis susipažino dar gyvendamas Klaipėdoje.

1950 m. atvykęs į JAV, S. Sodeika apsigyveno Čikagoje ir pradėjo vargonininkauti Šv. Kryžiaus lietuvių parapijoje. Čia jis atgaivino „Dainavos“ meno ansamblį, kuriam vadovavo iki 1964 m. Ansamblis per pamaldas giedojo bažnyčioje, rengė religinės ir pasaulietinės muzikos koncertus.

Drauge su G. Velička vėl statė muzikinius veikalus: atgaivino G. Veličkos muzikinę pjesę „Nemunas žydi“, pastatė M. Petrausko ir R Sarpaliaus operetę „Šienapjūtė“. „Dainavos“ ansamblis parengė ir atliko nemažai kantatų, oratorijų, muzikinių poemų, tarp jų ir paties Stepo Sodeikos sukurtų, koncertavo daugelyje JAV miestų bei Kanadoje, dalyvavo dainų šventėse, iš viso surengė 125 koncertus.

Antroji Kanados ir JAV lietuvių Dainų šventė, vykusi Tarptautiniame amfiteatre Čikagoje. Iš kairės: kompozitorius, pianistas Vladas Jakubėnas, chorvedė, dainininkė (sopranas) Alice Salaveičikaitė-Stephens, kompozitorius, dirigentas Juozas Žilevičius, dirigentas, kompozitorius Alfonsas Mikulskis, kompozitorius, dirigentas Bronius Budriūnas, kompozitorius, chorvedys Stasys Gailevičius, kompozitorius, chorvedys Stepas Sodeika, kompozitorius, dirigentas Julius Gaidelis.

JAV Steponas Sodeika Išugdė daug gerų dainininkų, buvo aktyvus Amerikos lietuvių Romos katalikų vargonininkų sąjungos narys, lietuvių dainų švenčių dirigentas. Nemažai rašė lietuviškoje spaudoje įvairiais muzikos klausimais, sukūrė dainų ir giesmių chorams bei solistams, kūrinių fortepijonui, muzikinę poemą „Čičinskas“, kantatą „Leiski mums“ ir kt. Jo daina „Šiaurės pašvaistė“ skambėjo 1978 m. 5-ojoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje Toronte. Mirė Stepas Sodeika anksti, sulaukęs tik 60 metų, 1964 m. kovo 15 d. Čikagoje. Po jo mirties išleistas dainų ir giesmių rinkinys „Kad sugrįžęs ant Nemuno kranto“, kurį parengė ir redagavo Vladas Jakubėnas.

Painūs likimo vingiai

Apie kitus šios išskirtinės šeimos vaikus ir jų likimus žinoma kur kas mažiau. Vyriausiasis brolis Povilas (gim. 1887 m.), su kuriuo septyniolikmetis Antanas išvyko į Ameriką, tikėtina, ten ir pasiliko. Antrasis brolis, technikos mokyklą Vilniuje baigęs Valerijonas (gim. 1888 m.), 1919–1920 metais buvo pirmasis Jurbarko technikos mokyklos vedėjas. Vėliau jis galimai gyveno Kaune, o 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. 1949 m. imigravo į Ameriką, kur apsigyveno Čikagoje. Jo sūnus finansininkas Povilas Rimvydas (visą gyvenimą buvęs operos mėgėjas ir simfoninių orkestrų rėmėjas) ten susipažino ir 1959 m. susituokė su iš Jurbarko kilusia Zita Biliūnaite – žinoma tapytoja, iliustratore, skulptore, rašytoja ir poete, kurios keletas paveikslų dabar saugomi gimtajame mieste – šalia Antano Sodeikos meno mokyklos esančiame Jurbarko krašto muziejuje.

Kaip netikėtai keisti ir nenusakomai painūs likimo vingiai po pasaulį išblaško ir vėl sujungia žmones, kurių šaknys slypi vis toje pačioje, muzikos, dainų ir kūrybos kupinoje, Jurbarko žemėje. Apie ją Bronius Kviklys „Mūsų Lietuvoje“ rašė: „Didelės būdavo jurbarkiečių šienapjūtės: Nemuno lankos plačių plačiausios, gausios Mituvos ir Antvardės, o kur dar derlingi laukų dobilai ir javai! (...) Šia proga tenka pridurti, kad jurbarkiečiai apskritai geri dainininkai, meniškos sielos žmonės. Čia visada buvo ne tik gerų balsų, bet ir pamėgimo dainuoti, daina visada mylėta: šienapjūtės, rugiapjūtės, linaminiai, pabaigtuvės ir kitos progos vis skambėdavo dainomis.“ Galbūt kaip tik todėl iš šios žemės išaugo tiek daug balsingų ir talentingų žmonių.

Straipsnyje panaudota medžiaga ir informacija iš knygų: Antanas Sodeika. „Mano kelias į muzikos menąׅ“, Vilnius, 1958; Boleslovas Zubrickas. „Pasaulio lietuvių chorvedžiai“, Vilnius, 1999; „Mūsų Lietuva“, paruošė Bronius Kviklys, IV t., 2-oji (fotogr.) laida, Vilnius, 1989–1992; V. Girdzijauskas. Antanas Sodeika. „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“, Vilnius, 1996; „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1918–1940 metai“. Sudarė Arnoldas Piročkinas, Vilnius, 2018; Jūratė Vyliūtė. „Vladas Baltrušaitis. Operos solistas“, Vilnius, 1996; taip pat iš Vikipedijos ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnių internete. Už informaciją ir nuotraukas dėkoju Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkei Jūratei Korsakaitei.

1990-aisiai, minint Antano Sodeikos gimimo šimtmetį, vietoj tuomet svarstyto statyti paminklo ar atminimo lentos muziko vardą nuspręsta suteikti 1966 metais įsteigtai Jurbarko vaikų muzikos mokyklai, kuri vėliau, 2007-aisiais, pradėjus joje mokyti dailės ir šokio, tapo meno mokykla.
Šiuo metu Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje pagal 11 programų mokosi per 370 mokinių, juos moko 22 mokytojai. Jauniausiems mokiniams – po ketverius metus, vyriausiajai – 61 metai. Mokinių skaičiumi gausiausias yra muzikos skyrius, apie 150 mokinių. Iš instrumentų populiariausi yra fortepijonas ir smuikas. Sparčiai išaugusiame šokio skyriuje mokinių skaičius jau perkopė 100.