Augustinas Povilaitis. Išduotas, bet neišdavęs

„Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei“, – yra pasakęs JAV prezidentas Dž. F. Kenedis. Nors paskutinysis tarpukario Lietuvos Valstybės saugumo departamento vadovas Augustinas Povilaitis šių žodžių tikrai nebuvo girdėjęs, nes buvo nužudytas daug anksčiau nei Kenedis tapo prezidentu, jis savo tėvynei atidavė viską, įskaitant gyvybę. Tėvynės valdžia atlygino jam juodžiausia išdavyste, tiesa, sąlygota dramatiškų istorinių kataklizmų ir neišdildomai įrėžusia Augustino Povilaičio vardą į mūsų valstybės istoriją.

• Augustinas Povilaitis 1933 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

2025-aisiais sukanka 125 metai nuo jo gimimo ir 85-eri nuo lemtingo įvykio – sovietinės okupacijos, ilgiems dešimtmečiams išbraukusios Lietuvą iš nepriklausomų valstybių tarpo – pradžios. Viena iš pirmųjų šios okupacijos aukų ir tapo Augustinas Povilaitis, kurio dramatišką istoriją norime priminti žurnalo skaitytojams.

Gimtinė prie Nemuno

Augustinas Povilaitis gimė 1900 m. vasario 18 d. Jurbarko valsčiaus Palėkių kaime, ūkininkų šeimoje. Beveik visuose leidiniuose nurodoma neteisinga jo gimimo data ir vieta – 1900 m. vasario 24 d., Pašventys. Tačiau Mažosios Lietuvos tyrėjo Algirdo Miko Žemaitaičio peržiūrėtos Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos 1900-ųjų metų krikšto metrikų knygos įrašas Nr. 11 skelbia, kad Augustas (August), Miko Povilaičio (Miks Powelaitis) ir [Anės] Pilmonytės (Agata/Age Pillmons) sūnus, gimė Palėkiuose (Palek) 1900 vas. 5, krikštijo 1900 vas. 13 Jurbarke (Jurburg) kantorius Brokertas (kantor Brokert). Krikštatėviai: Jurgis Sprainatis (kraštotyrininkės Reginos Kliukienės senelis) ir Eva Pilmons. Visos datos nurodytos pagal tuo metu Lietuvoje (Rusijoje), išskyrus Užnemunę ir Mažąją Lietuvą (Vokietiją), galiojusį Julijaus kalendorių; šio kalendoriaus datas nuo Grigaliaus kalendoriaus, galiojančio dabar, skiria 13 dienų.

Šeimoje augo 11 vaikų. Pradžios mokyklą Augustinas Povilaitis baigė Jurbarke; tuo tada jo mokslai ir baigėsi. Tik 1933 m., dirbdamas slaptojoje policijoje, jis eksternu išlaikė baigiamuosius gimnazijos egzaminus ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. Universitetą baigė 1939 m. „Tėtis vienintelis iš brolių ir seserų buvo baigęs aukštąjį mokslą“, – sakė Augustino Povilaičio sūnus, JAV gyvenęs odontologas ir tautodailininkas dr. Romualdas Povilaitis.

Savanoris ir ūkininkas

R. Povilaitis pasakojo, kad jo tėvas savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bermontininkais. Buvo sužeistas. Kaip savanoris gavo 15 ha žemės. Prisipirkęs dar tiek pat, Jurbarko rajono Giedrių kaime įkūrė pavyzdinį ūkį, kuriam tobulinti skyrė beveik visą savo uždarbį: Vokietijoje pirko veislines karves, tvartus pastatė iš molio, vietinėmis čerpėmis uždengė stogus. Užveisė 500 įvairių vaismedžių sodą. Nors elektros nebuvo, bet gyvenamajame name buvo įvestas vandentiekis. A. Povilaičiui dirbant Kaune ūkį prižiūrėjo brolis.

Pavyzdį kitiems A. Povilaitis rodė ne vien ūkininkaudamas. Pasak sūnaus, jis su paskaitomis prieš alkoholizmą apvažinėjo visą Lietuvą, vežiodamas su savimi mėgintuvėliuose motinų alkoholikių išsigimusių vaikų organus. „Kasdienybėje girdėdavome tėvą kalbant per radiją apie vyrų girtuokliavimą, alkoholio poveikį vaikų apsigimimams, nors jis pats su medicina nebuvo susijęs. Tėtis buvo visiškas abstinentas. Nuo to laiko, kai būdamas dvidešimties metų padaugino alkoholio ir, grįždamas namo, pametė kepurę, jis visiškai nustojo vartoti alkoholinius gėrimus. Valdžios posėdžių metu tėvui įpildavo raudoną vandenį“, – pasakojo R. Povilaitis.

Mėgęs literatūrą ir viskuo domėdavęsis A. Povilaitis daug laiko ir jėgų skyrė visuomeninei veiklai: kalbėdavo per radiją ir ekonomikos bei politikos klausimais, publikavo straipsnius laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Vairas“, „Ūkininko patarėjas“, 1935–1940 metais redagavo „Kriminalistikos žinyną“, 1939 m. baigė rašyti leidinį „Neramios dienos: sukilimai Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių metų sausio mėn. 1 dienos“, išleistą tik 1996 m.

R. Povilaitis savo tėtį prisimindavo kaip mielą, šiltą, puikų ir įdomų tėvą. Tiesa, ne visada turintį laiko patiems artimiausiems: žmonai Katarinai, sūnui Romualdui Ramučiui ir dukrai Marijai Beatričei. „Dieną naktį kalba telefonu prie abiejų ausų pridėjęs ragelį. Kai aš įeinu į jo raštinę namie, mama griebia mane už nugaros ir traukia lauk: „netrukdyk tėvelio, jis užimtas… Visa, ką tėvelis darė, sutinka su mano galvosena ir aš viską pateisinu. Nuoskaudos dėl jo darbo neturėjau. Džiaugdavausi su juo būdamas“, – pasakojo sūnus.

Karjera saugume

Daugelis šaltinių tvirtina, kad A. Povilaičio tarnyba Lietuvos saugume prasidėjo 1920 metais, nors pats VSD vadovas apklausos protokole, būdamas jau suimtas saviškių, nurodė, kad valstybės saugumo tarnyboje pradėjo tarnauti 1922 m. spalio 22 d. Iki 1931 m. jis buvo eilinis pareigūnas. „A. Povilaičio karjera nuo raštinės tarnautojo iki departamento direktoriaus nebuvo labai sparti, todėl galima manyti, kad karjeros laipteliais pareigūnas kopė ne per pažintis, o dėl savo sąžiningumo ir kompetencijos“, – straipsnyje „Neiškeitęs garbės į gyvybę“ rašė Aras Lukšas.

Po kelerių raštinėje praleistų metų A. Povilaitis 1927-aisiais buvo paskirtas Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeniniu sekretoriumi. Valdybai tuomet vadovavo buvęs Klaipėdos sukilėlių vadas Juozas Budrys (iki 1923-ųjų žinotas Polovinsko pavarde). Asmeniniu sekretoriumi A. Povilaitis dirbo ir atėjus naujiems departamento vadovams Aleksandrui Survilai ir šį pakeitusiam Steponui Rusteikai. Akivaizdu, kad jo kompetencija nekėlė abejonių, nes S. Rusteika 1931 m. balandžio 2 d. paskyrė A. Povilaitį Kriminalinės policijos Politinio skyriaus viršininku.

Vienas iš svarbiausių A. Povilaičio, kaip politinio sekimo vadovo, uždavinių buvo kova su komunistų bei nacių pogrindžiu ir Lietuvai priešiškų valstybių penktąja kolona, aktyviai veikusia visose svarbiausiose valstybės gyvenimo srityse: pradedant politinėmis partijomis ir spauda, baigiant valdžios institucijomis bei kariuomene. Tuo metu pavojingiausias antivalstybines organizacijas rėmė ir kontroliavo užsienio šalių slaptosios tarnybos: plečkaitininkus – Lenkija, o pogrindžio komunistus – Sovietų Sąjunga.

1934-ųjų rugsėjį A. Povilaitis buvo paskirtas Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Įsakymas skirti jį į šias pareigas buvo pasirašytas likus porai mėnesių iki teismo proceso, vainikavusio kelerių metų valstybės saugumo policijos darbą ir įėjusio į istoriją kaip Neumanno-Sasso byla. Joje buvo teisiami 127 Klaipėdos naciai dėl bandymo įvykdyti sukilimą, kurio tikslas – atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti jį prie Vokietijos. Sąmokslininkų planus sužlugdė Lietuvos slaptoji policija.

„Tėčio karjerą apibūdinčiau kaip mirties bausmę, turint omenyje, kad dirbo valstybėje, kurios kaimynė yra Rusija… Tėtis žinojo, kas laukė Lietuvos ir jo paties po 1940-ųjų metų“, – sakė R. Povilaitis.

• Tėvai Mikas ir Anė Povilaičiai. R. Kliukienės archyvo nuotr.

• Augustinas Povilaitis su dukrele Marija Beatriče. 1937 m. Povilaičių šeimos archyvo nuotr.

Lemtingieji metai

Lietuvos okupacijos diena įvardijama 1940 m. birželio 15-oji, nors pirmieji žingsniai ta kryptimi buvo žengti gerokai anksčiau. Sovietų Sąjunga ir hitlerinė Vokietija 1939 m. rugpjūtį pasirašė ir rugsėjį papildė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo pasidalino įtakos sferas prie Baltijos jūros. Rugsėjo 1-ąją Vokietija smogė Lenkijai ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Lenkijai kapituliavus Lietuvai atsirado ilgai laukta galimybė atgauti savo istorinę sostinę Vilnių. Tokią „draugišką“ dovaną jai ir įteikė Sovietų Sąjunga 1939 m. spalio 10 d. Lietuvai su ja pasirašius savitarpio pagalbos bei Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai sutartis. Tačiau sovietų „dovana“, kaip ir prieš keletą tūkstantmečių graikų trojėnams dovanotas garsusis arklys, turėjo pražūtingą „priedą“: pagal sutartį Sovietų Sąjungai leista Alytuje, Gaižiūnuose, Naujojoje Vilnioje bei Prienuose dislokuoti Raudonosios armijos įgulas – 20 tūkst. karių.

1940 m. gegužės pabaigoje, kai Vakarų valstybių dėmesys buvo sutelktas į „Diunkerko katastrofą“ (gegužės 24 d. vokiečiai visiškai prispaudė sąjungininkų pajėgas prie Lamanšo sąsiaurio Šiaurės Prancūzijoje ir Belgijoje), SSRS baigė telkti kariuomenę prie Lietuvos sienų. Gegužės 25 d. SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininkas V. Molotovas per Lietuvos pasiuntinį Maskvoje įteikė Lietuvos vyriausybei itin griežtą pareiškimą dėl esą vykdomų provokacijų prieš sovietų karines bazes Lietuvoje. Po kelių dienų Sovietų Sąjunga jos pačios sukurtą ir išpūstą konfliktą iškėlė į viešumą. „Buvo daug simptomų, jog Sovietų Sąjunga ruošiasi didžiam smurtui prieš Lietuvą. Sujudo, subjuro kaip niekuomet komunistų spauda prieš mūsų vyriausybę, ypač prieš Ministrą Pirmininką A. Merkį ir Vidaus reikalų ministrą K. Skučą, pranašaudama greitą smetoninės valdžios galą ir laimingą Lietuvos įsijungimą į Sovietų Sąjungą“, – rašė Antanas Smetona knygoje „Pro memoria“.

Birželio 12 dieną grįžęs iš Maskvos, kur V. Molotovo reikalavimu aiškinosi dėl sovietų kaltinimų Lietuvai, Ministras Pirmininkas Antanas Merkys pasiūlė vidaus reikalų ministrui Kazimierui Skučui atsistatydinti ir atleido iš pareigų Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį.

Birželio 15-oji

Vėlų birželio 14-osios, penktadienio, vakarą, kai pasaulis prigludęs prie radijo imtuvų, klausė įvykių Prancūzijoje, kur Vermachtas užėmė Paryžių, V. Molotovas Maskvoje Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui įteikė ultimatumą, kuriame Lietuvos Vyriausybė buvo apkaltinta prasimanytais Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutarties pažeidimais. Lietuvos valdžios institucijos esą pagrobusios kelis SSRS karius, juos kankinusios siekdamos išgauti karines paslaptis, vieną jų, Butajevą, nužudžiusios, rengiančios SSRS karinių įgulų užpuolimą. Ultimatume pakartotas ir ankstesnis kaltinimas, kad Lietuvos Vyriausybė su Estija ir Latvija esą sudariusios prieš SSRS nukreiptą karinę sąjungą. Ultimatumu buvo reikalaujama atiduoti teismui tariamų provokacijų prieš Lietuvoje dislokuotas SSRS karines įgulas kaltininkus vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, sudaryti Sovietų Sąjungai priimtiną vyriausybę, į Lietuvą įsileisti neribotą SSRS kariuomenės kontingentą. V. Molotovas reikalavo į ultimatumą atsakyti iki kitos dienos 10 val. ryto Maskvos laiku. „Atrodo, kad Skučo ir Povilaičio pabėgimas galėtų dar pasunkinti situaciją“, – telegramos, pranešančios apie ultimatumą, pabaigoje pridėjo J. Urbšys.

Pačiomis pirmosiomis šeštadienio, birželio 15-osios, valandomis A. Smetona sukvietė ministrų kabinetą, kad apsvarstytų Vyriausybės atsakymą į Sovietų Sąjungos ultimatumą. A. Smetona teigė, kad galėtų sutikti tik su antruoju sovietų ultimatumo punktu, kuriame buvo reikalaujama, kad Lietuva sudarytų naują ministrų kabinetą, draugiškesnį Sovietų Sąjungai. Jis nepritarė, kad būtų priimta pirmoji sąlyga – suimti Skučą ir Povilaitį, motyvuodamas tuo, kad jie sąžiningai vykdė savo pareigas ir dirbo pagal Lietuvos Konstitucijos reikalavimus, taip pat trečioji – taikingai įsileisti į šalį naujus sovietų kariuomenės dalinius. A. Smetona ragino priešintis: nors tai būtų tik simbolinis veiksmas, jis paliudytų Sovietų Sąjungos agresiją, o vyriausybei suteiktų galimybę ieškoti prieglobsčio užsienyje. Šį prezidento siūlymą parėmė tik krašto apsaugos ministras gen. K. Musteikis, švietimo ministras K. Jokantas ir Valstybės kontrolierius K. Šakenis. Ministro Pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas ragino priimti ultimatumą. Jis manąs, jog sovietai elgsis protingai, Skučą ir Povilaitį pagarbiai teis Lietuvos teismas, o susirinkusieji turėtų pritarti naujos vyriausybės sudarymui. Kadangi V. Molotovas buvo palankiai atsiliepęs apie buvusį kariuomenės vadą Stasį Raštikį, K. Bizauskas pasiūlė, kad jis vadovautų naujai vyriausybei. Atvykus Raštikiui, ministrų kabinetas vėl susirinko aptarti galimybės pasipriešinti Raudonosios armijos žengimui į Lietuvą. Ir S. Raštikis, ir tuometinis kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas pareiškė, kad priešintis būtų beprasmiška, nes Lietuvoje jau yra 20 tūkst. Raudonosios armijos karių. Balsų dauguma nuspręsta ultimatumą priimti.

Ministras pirmininkas A. Merkys, pabūgęs atsakomybės, jeigu K. Skučas su A. Povilaičiu pasitrauktų į Vokietiją, davė nurodymą teisingumo ministrui A. Tamošaičiui paruošti jų suėmimo dokumentus. Juos sankcionavęs, pavedė Vidaus reikalų ministerijos generaliniam sekretoriui, atsargos plk. B. Giedraičiui vykdyti. Likimo ironija – įsakymą suimti A. Povilaitį pasirašė jo kraštietis, iš netoliese esančio Smukučių kaimo kilęs teisingumo ministras Antanas Tamošaitis. Kraštotyrininkė Regina Kliukienė, pasidalinusi savo surinkta medžiaga ir žiniomis, įsitikinusi, kad kraštiečio dėl to labai smerkti negalima. Pasak jos, tuo metu nebuvo tikima, kad Lietuva visiškai neteks valstybingumo, galvota, jog Skučą ir Povilaitį teis Lietuvos teismas. Žinoma, viskas buvo kitaip. Beje, pats Antanas Tamošaitis okupantų buvo suimtas netrukus –1940 m. liepos 12-osios naktį, kalintas Kaune. Vienais duomenimis, nukankintas 1940 m. pabaigoje Kauno kalėjime, o kitais – išvežtas į kalėjimą Maskvoje, kur ir mirė.

Pasienyje

Tiek A. Povilaitis, tiek K. Skučas nesunkiai galėjo išsigelbėti, pasitraukdami į Vokietiją. Taip jiems buvo pataręs ir A. Smetona. Kodėl jie to nepadarė? Kaip teigiama K. Skučo žmonos Stefanijos Skučienės atsiminimuose, užrašytuose Viktoro Ašmensko knygoje „Didžiosios tautos aukos“, K. Skučas, gavęs A. Merkio ir S. Raštikio leidimą su šeima vykti į pasienį, pažadėjo be jų pranešimo nebandyti pereiti sienos. „Nusprendėme važiuoti į pasienį (...), kur arti Lietuvos ir Vokietijos sienos Povilaitis turėjo savo ūkį. Jau ruošiantis apleisti namus, suskambėjo telefonas. Mano vyrui atsiliepus, išgirdau, kaip iš telefono sklido ryškus balsas: „Kalba Merkys. Ar Povilaitis pas tave? Atiduodu Povilaitį tavo atsakomybėn. Dar kartą sakau: nepadarykite kvailystės ir per anksti nepasišalinkite iš Lietuvos, bus laiku pranešta, kada reikės pasitraukti“, – pasakojo S. Skučienė.

„Tėvas žinojo situaciją, žinojo ir rusus. Jis nepasitraukė todėl, kad Lietuvos vyriausybė buvo pasakiusi: jeigu Povilaitį ir Skučą išduos rusams, tai jie neokupuos Lietuvos. Tėvas laukė iki paskutinės minutės“, – teigė R. Povilaitis.

Tą pačią birželio 15-ąją A. Povilaitis ir K. Skučas su šeima išvyko į Giedriuose esantį Povilaičio ūkį, kur jau buvo jo šeima, o vėliau – į pati Vokietijos pasienį, A. Povilaičio tėviškę Pašventyje. R. Kliukienė, remdamasi liudininkų pasakojimais, teigė, kad į Pašventį buvo atvykęs ir Valstybės saugumo departamento valdininkas Pranas Meškauskas-Germantas. Jos nuomone, šis valdininkas, turėdamas užsienio pasą, laisvai galėjo vykti per valstybės sieną bei tartis su Lietuvos atstovybe Berlyne ir vokiečių valdžios pareigūnais dėl galimo Povilaičio ir Skučo priėmimo. Reikia atsiminti, kalbėjo kraštotyrininkė, kad nacių valdžia simpatijos Lietuvos pareigūnams nejautė jau vien dėl sužlugdyto bandymo surengti sukilimą Klaipėdos krašte. Kad tokios derybos vyko, anot R. Kliukienės, patvirtina vietos pašto agentūros vedėjos Petrės Lesevičiūtės pasakojimas, kad P. Meškauskas iš pašto tą dieną ne kartą skambino į Kauną.

Apie 15–16 val. Pašvenčio pasienio muitinės punkte suskambo telefonas. Punkto vedėjas Sabaliauskas užrašė telegramą, gautą iš Kauno per Jurbarko policiją: „Pasienio policijos rajono viršininkui. Nedelsiant sustiprinti sienos apsaugą. Jeigu generolas Skučas arba direktorius A. Povilaitis bandytų pereiti sieną, juos sulaikyti ir areštuoti“.

S. Skučienė pasakojo, kad apie 15 val. atvykę į Giedrius per radiją išgirdo, jog sovietų kariuomenė perėjo sieną ir žygiuoja į Lietuvos teritoriją. K. Skučas keletą kartų mėgino paskambinti į Kauną, bet nepasisekė. Dar keletą kartų į Kauną jis su Povilaičiu bandė prisiskambinti iš Pašvenčio sienos perėjimo punkto, bet ir vėl veltui. Visas pasienis buvęs tankiai apstatytas sargybiniais. K. Skučas ir A. Povilaitis apsistojo Pašvenčio mokykloje.

R. Kliukienės duomenimis, Jurbarko nuovados vachmistras J. Juozapaitis su trimis policininkais atvyko į Pašventį. Mokyklos kieme jis pastebėjo generolą K. Skučą, stovintį su žmona ir dviem dukrom. J. Juozapaitis perskaitė K. Skučui suėmimo įsakymą. Kartu buvęs A. Povilaitis greitai dingęs iš kiemo.

A. Povilaičio dukterėčia Birutė Povilaitytė-Mencienė pasakojo, kad birželio 15-osios popietę dėdė su dviem vaikais ir žmona atbėgo į jų sodybą. Daržinėje buvusioje didelėje miltų skrynioje jos mama paslėpė Katariną Povilaitienę, o ją pačią su dėdės vaikais išsiuntė į mišką esą žemuogių rinkti. A. Povilaitis pamiške nubėgo link Šventosios, norėdamas pereiti upelį, Lietuvos–Vokietijos sieną. Kelią jam pastojo vienas šautuvu ginkluotas pasienio policininkas Krivickas. „Tėvas visada su savimi nešiojosi darbo pistoletą, bet jį vijosi lietuvis policininkas, ir jis neturėjo drąsos iššauti į savo pavaldinį... Pakėlė rankas, ir jį suėmė“, – sakė A. Povilaičio sūnus Romualdas.

Katarina Povilaitienė ir Stefanija Skučienė su vaikais, padedamos vietos gyventojų, tą patį vakarą perbrido Šventosios upelį ir atsidūrė Vokietijoje. Po poros dienų, kai sieną jau saugojo nebe Lietuvos pasieniečiai, o sovietų kariai, vienas vietos gyventojas su A. Povilaičio brolio Petro sūnumi Augustinu, kuriam tuomet buvo 15 metų, pernešė per sieną ir jų daiktus.

Priešo rankose

VSD vadovas atsidūrė saviškių nelaisvėje. Praleidęs naktį Pašvenčio mokykloje, jis drauge su K. Skuču kitą rytą buvo išvežtas į Jurbarko policijos nuovadą, o iš jos į Kauno VI fortą, kur tą pačią dieną suimtuosius aplankė skubiai į Lietuvą atvykęs ypatingasis SSRS Vyriausybės įgaliotinis Lietuvai V. Dekanozovas, matyt, norėjęs savo akimis įsitikinti, ar ultimatumas tikrai įvykdytas. Birželio 20 d. abu suimtieji buvo perkelti į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą.

Juos apklausti buvo pavesta Vyriausiojo Tribunolo ypatingajam tardytojui Matui Krygeriui. Šis labai greitai nusprendė, jog kaltinimai pareigūnams dėl provokacinių veiksmų prieš raudonarmiečius nėra pagrįsti jokiais įrodymais, tačiau tai niekam neberūpėjo. Bylas tardytojas buvo priverstas perduoti VSD, kuriam vadovauti jau buvo paskirtas iš kalėjimo paleistas Lietuvos komunistų vadeiva Antanas Sniečkus. Lietuvos pareigūnų likimas buvo nulemtas: liepos 23 dieną jie buvo išvežti į Maskvą. Kaip rašoma Rusijoje išduotoje reabilitacijos pažymoje, A. Povilaitis buvo kaltinamas aktyvia kova su revoliuciniu judėjimu, darbininkų klase ir Lietuvos komunistų partija, o taip pat – SSRS šnipinėjimu užsienio valstybės naudai. 1941 m. birželio 23 d. SSRS Aukščiausiojo Teismo karinė kolegija pasmerkė A. Povilaitį myriop. Liepos 12-ąją nuosprendis buvo įvykdytas. Po trijų savaičių tame pačiame Butyrkų kalėjime sušaudytas ir K. Skučas.

„Po suėmimo buvo įkalintas Kaune. Nežinau, kiek ilgai ten buvo. Mano motina jo daugiau nematė. Į kalėjimą kelis kartus buvo nuėjusi motinos sesuo. Jis prašė baltų marškinių, dar kažko. Ir mamai perdavė laišką. Turiu tą laišką išsaugojęs. Paskui, kaip suprantu, jį išvežė į Maskvą. Maskvoje buvo sušaudytas, bet mes to nežinojome. Mes kokius 20 metų galvojome, kad jis gyvas ir yra kur nors Rusijoje. Buvo žmonių, neva mačiusių, kad jis buvęs atvežtas į Vilnių, pasodintas kažkur ant scenos. Tuo norėta parodyti, kad sovietai ne žudikai, nes Povilaičio nenušovė. Bet tėvas neištaręs nė vieno žodžio. Gal ten buvo pasodintas koks panašus į tėvą žmogus. Aš buvau kreipęsis į Rusijos Raudonąjį Kryžių, prašydamas pranešti žinių apie tėvą, bet man atsakė, kad tokio nebuvo ir nėra. Apie tėvo mirtį sužinojome labai vėlai, praktiškai perskaitėme „Lietuvių enciklopedijoje“, – prisiminė sūnus.

• Po karo Giedriuose laikinai buvo įsikūrusi rusų karinė komendantūra, vėliau buvo mokykla, senelių namai, gyveno žmonės. Šiandien iš pavyzdinio ūkio yra likęs tik gerokai perstatytas gyvenamasis namas, kuriame gyvena dvi šeimos, ir 1930 m. statytas ūkinis pastatas. R. Vasiliauskienės nuotr.

Post mortem

Lietuvai atgavus nepriklausomybę A. Povilaitis buvo reabilituotas. 1992 m. B. Povilaitytė-Mencienė gavo reabilitacijos dokumentus iš Rusijos. 2006 m. po mirties jam suteiktas Vyčio kryžiaus ordinas.

Virginija Skučaitė, 30 metų rinkusi duomenis apie savo dėdę Kazimierą Skučą, 2017-aisiais pagaliau sužinojo jo užkasimo vietą. Dokumentiniame filme „Traukinys į mirtį“ rodomas specialus KGB objektas „Komunarka“ – 18 ha ploto teritorija, kur ilgose tranšėjose suguldyti tūkstančiai nusikalstamo komunistinio režimo 1930–1950 metų politinio teroro aukų. Padedant tarptautinei „Memorialo“ organizacijai, Lietuvos ambasadai Rusijoje ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, jai pavyko išsiaiškinti, kad toje teritorijoje užkasta ir apie 150 lietuvių, tarp kurių yra ir Kazimieras Skučas, ir pasirašęs įsakymą jį suimti Antanas Tamošaitis, galimai ir Augustinas Povilaitis.

„Ar A. Povilaičio auka turėjo kokią nors prasmę? Ar ji kaip nors pakeitė valstybės, kurios saugumui ir laisvei šis pareigūnas atidavė daugiau nei pusę savo gyvenimo, likimą?“ – straipsnyje „Neiškeitęs garbės į gyvybę“ klausia Aras Lukšas. Ir pats atsako į savo klausimą: „Žinoma, kad ne, tačiau A. Povilaitis bent jau išsaugojo savo garbę. Kitaip, nei okupantų pastumdėliais tapę Lietuvos ministrai, lemiamą akimirką nusprendę parduoti savuosius.“

Kiekvienas, norintis daugiau sužinoti apie Augustiną Povilaitį ir 1940 metų įvykius, gali tai padaryti, nes medžiagos yra daug, jos galima rasti ir internete. Tai ir straipsniai: A. Lukšas „Neiškeitęs garbės į gyvybę“ („Lietuvos žinios“, 2015-02-27), A. V. Škiudaitė „Į Ameriką – ieškoti Lietuvos“ („XXI amžiaus“ priedas „Atodangos“, 2004-01-30, Nr. 11), ir knygos, tokios kaip V. Ašmensko „Didžiosios tautos aukos“ (V., 2009), J. Audėno „Paskutinis posėdis“ (V., 1990). Daug informacijos yra dokumentiniame filme „Traukinys į mirtį“ (epika.lrt.lt).

Autorė dėkoja kraštotyrininkams Reginai Kliukienei ir Vytautui Lekučiui už surinktą medžiagą ir nuotraukas. Ir Alvydui Stalgiui, palydėjusiam į Giedrius.

• Paminklinis akmuo A. Povilaičiui atminti Pašvenčio k., Jurbarko r. Architektas R. Eigėlis. Akmuo atidengtas 1998 m. birželio 14 d.