Belaukiant modernaus kelto-laivo „Bisena“, kuris, jei viskas bus gerai, dar šią vasarą pradės pirmąjį turizmo sezoną, „Mūsų laikas“ siūlo susipažinti su įdomiąja šalies ir Jurbarko krašto keltų istorija.

„Jau „netriuvoju“, kaip noriu plaukti“, – šypsojosi jurbarkietis Antanas Grumuldis, „Mūsų laikui“ antradienį, kovo 18 dieną, pranešęs gerų žinių apie laivą, kuriuo turistus Nemunu, nuo Pilies iki Gelgaudiškio, plukdyti planavo jau praėjusių metų vasarą. Panašu, kad šią vasarą Grumuldžių šeimos planams bus lemta išsipildyti. Anot A. Grumuldžio, pontoninis elektra varomas laivas-keltas „Bisena“ jau pastatytas ir ruošiamas techninei apžiūrai. Šioji numatyta balandžio pradžioje. Laivą tikrins, vertins Lietuvos transporto saugos administracijos specialistai (buv. Lietuvos saugios laivybos administracija), kas, anot pašnekovo, gana ilga procedūra. Jei laivas atitiks visus reikalavimus, balandžio pabaigoje jį tikisi parplukdyti į Jurbarko kraštą. Laivą iš Drevernos per Kuršių marias iki Pilies parplukdys, sulaukę navigacijos laikotarpio pradžios. Laivą pastatė netoli Klaipėdos įsikūrusi UAB „Inter Corpora“.

A. Grumuldis šypsosi, kad kai parplukdys – turi būti, kur laivą prišvartuoti. Numatęs Pilies mobilioje prieplaukoje, kurios dabar nėra. Nutempta ir saugoma kitoje vietoje. „Gal žinote kur?“, – klausė pašnekovas, pajuokavęs, kad jei toji mobili prieplauka neatsiras prie Pilies, laivas gali nuplaukti ir likti kur prie Kauno.

 Kelto „Bisena“ vizualizacija.

Yra bėdų ir su mobilia prieplauka ties Gelgaudiškiu, kuri yra, tačiau kol kas laikoma kitoje vietoje. Šią bėdą planuoja spręsti kartu su naujaisiais Gelgaudiškio dvaro šeimininkais bei Šakių rajono savivaldybe. Priminsime, kad šių metų vasarį Gelgaudiškio dvare pasirašyta sutartis, kuria Šakių rajono savivaldybė dvarą išnuomojo verslininkams iš Alytaus, viešbučio ir restorano „Dzūkijos dvaras“ bei pramogų parko „Tarzanija“ savininkams Giedrei ir Mindaugui Aldoniams.

Laivo-kelto savininkas – MB „Grumsita“. Turizmas ir laivyba Nemunu būtų Grumuldžių šeimos verslas. Ši šeima dar užsiima kaimo turizmu.

A. Grumuldis nusiteikęs optimistiškai. Jis tikisi, kad naująjį keltą-laivą bus galima pamatyti ir juo paplaukioti gegužės pradžioje per Jurbarko miesto šventę. „Jei Dievas duos. Jei laivas parplauks – audros neužklups ir rusai neužpuls“, – juokavo pašnekovas. Tikisi, kad iki to laiko Nemunas nuslūgs ir laivas-keltas galės prie Jurbarko didžiosios prieplaukos prisišvartuoti.

Naujasis laivas „Bisena“ prisidės ir prie Jurbarko krašto turizmo gaivinimo. Jis tiks ne tik perkelti turistus, gyventojus per Nemuną, bet įvairioms pramogoms, ekskursijomis, poilsiui, papildys jaunavedžių fotosesijų objektų sąrašą. Laivą galima bus išsinuomoti šeimos ir draugų šventėms, vakarėliams, verslo pietums, prezentacijoms ir seminarams, o tuo pačiu pasigrožėti Nemuno kraštovaizdžiu, abejose upės krantuose esančiais istoriniais, gamtos objektais. Pats perkėlimas keltu, kaip planuojama, užtruks 30–40 min. Laivo greitis – 8 km per val.

„Bisena“ laivas bus „prifarširuotas“ šiuolaikinių technologijų. Kaip skelbiama turizmo informacijos centro svetainėse, šis laivas – pontoninis dviejų aukštų D klasės trimaranas–keltas, 10,6 metro ilgio ir 3,6 metro pločio. Laivo maksimali grimzlė tik 40 cm, tai leis plaukioti upe nepriklausomai nuo farvaterio gylio ir prisišvartuoti prie bet kurio kranto. Laive įrengta uždara vėdinama/šildoma 17,6 kv.m ploto salė bei 6,5 kv.m ploto atviras priekinis denis, o antrame aukšte atvira 26 kv.m. ploto terasa. Joje pagal reikalingumą ar pageidavimus galima keisti kėdžių ir stalų pozicijas. Laive įrengtas tiek vidinis, tiek išorinis apšvietimas, veikia vaizdo ir garso atkūrimo aparatūra, TV, multimedia. Pagal pageidavimą čia bus organizuojamas maitinimas, kava, laive veikia tualetas. Yra gėlas vanduo.

Vienintelis keltas, keliantis per Nemuną

Jei optimistiniai Grumuldžių planai pasitvirtins, „Bisena“ taps antruoju keltu, keliančiu per Nemuno upę. Kol kas šiuo metu vienintelis keltas, keliantis per Nemuną, yra Vilkijos upinis motorinis keltas „Vilkynė“. Jis reguliariai perkelia keleivius ir transporto priemones tarp Vilkijos (Kauno r.) ir Pavilkijo (Šakių r.). Panašus, tik bemotoris yra iki šiol veikiantis Padalių–Čiobiškio keltas Neryje.

„Vilkynė“ pradėjo plaukioti 1999 m. Anksčiau toje vietoje taip pat veikė keltas, tačiau penkerius metus jau buvo nutraukęs veiklą.

Vis dar dirbantis Vilkijos keltas. Wikipedia.org. nuotr.

Skelbiama, kad dauguma „Vilkynės“ keleivių yra žmonės, dirbantys kitoje upės pusėje arba pavieniai turistai, vestuvininkai. Tokiu būdu vietiniai gyventojai ir miestelio svečiai gali sutaupyti laiko bei papramogauti. Keleiviai aptarnaujami pagal kelto kėlimo darbo grafiką ir patvirtintus įkainius. Daugiausia besikeliančiųjų būna vasarą, ypač, kai Pavilkijo trasoje vyksta automobilių sporto varžybos. Ne sezono metu keltas transportuojamas į Kauno krovinių uostą remontuoti.

Idomu tai, kad šis keltas buvo sukonstruotas ant buvusio plaukiojančio krano platformos ir iš nurašytų laivų. Savo iniciatyva, pagal savo projektą, savo lėšomis jį pastatė dabartinis kelto savininkas R. Chadaravičius – visą gyvenimą atidavęs Nemuno laivininkystei ir dirbęs Kauno upių uoste.

Taip pat buvo sutvarkyti privažiavimo keliai prie kelto, pastatyta prieplauka. „Vilkynė“ įveikia Nemuną kaip prilaikomasis lyninis keltas – skersai upės ištemptas lynas nukreipia keltą reikiama kryptimi, palaiko jo stabilumą įveikiant upės tėkmę, kad ji nenuneštų kelto į šoną. Keltui prisišvartavus, lynas nusileidžia ant dugno, todėl laivams praplaukti išilgai upės jis netrukdo. Pats keltas yra varomas nedidelio vilkiko. Į keltą telpa 7–8 lengvieji automobiliai, keliamoji galia – 40 t, kursuoja 180 dienų per metus (nuo Motinos dienos iki pat Vėlinių). Įguloje – upeivis ir jo pagalbininkas. Per dieną vidutiniškai perkelia po 15–20 automobilių.

Keltas per Nemuną apie 1930 m. Atvirukas iš Aido Mozūraičio archyvo.

Motorinis keltas (valtis skirta tik žmonėms kelti) tarp Kriūkų ir Seredžiaus. XX a. 7 dešimtmetis. Redos Aleksaitės asmeninio archyvo nuotrauka.

Keltas su bure per Nemuną tarp Kriūkų ir Seredžiaus. XX a. 4 dešimtmetis. Šiaulių Aušros muziejus. Vinco Uždavinio nuotrauka.

Apie senus laikus, kai Jurbarką garsino keltas „skraiduolis“

Belaukiant naujojo kelto-laivo „Bisena“, „Mūsų laikas“ siūlo savotišką kelionę laiku – nusikelti į XX ar net XIX amžių ir sužinoti, kokie keltai tais laikais kėlė per Nemuną Jurbarko krašte (ir ne tik). Su keltų istorija išsamiai supažindins, išsamią informaciją šia tema sukaupės „Mūsų laiko“ ekspertas Aidas Mozūraitis, tradicinių ir istorinių laivų asociacijos tarybos narys. Ar žinojote, kad keltai per Nemuną veikė maždaug iki 1966 m.? Arba kad Jurbarke, pastačius tiltą, motorinis keltas nustojo kelti 1979 m. Dar įdomiau, kad Nemuno atkarpoje tarp Vilkijos ir Jurbarko 1920 m. veikė 16 keltų, kai šiuo metu tik vienas vienintelis. Bet apie viską nuo pradžių. Persikelti per Nemuną nuo seno naudotos valtys, luotai, keltai. Naudotasi ir brastomis, tačiau jų vieta ir gylis būdavo nepastovūs. Efektyviai laivybai reikia, kad Nemuno farvateris būtų ne seklesnis nei 90 cm. Toks gylis gabenant krovinius per brastas nebuvo patogus, tad Nemune buvo naudojami keltai. Ypač keltų padaugėjo XX amžiaus pradžioje. Nemuno atkarpoje tarp Vilkijos ir Jurbarko 1920 m. veikė 16 keltų. Dar keletas valtininkų keleivius per upę arba į garlaivius kėlė valtimis. Iš šių skaičių matyti, kad keltai per Nemuną buvo kas 3–4 kilometrai. Tiesa, XIX a. keltai buvo retesni.

Populiarūs sroviniai keltai

Iki XX a. antrosios pusės keltai per Nemuną kėlė varomi irklais, vėjo ir upės srovės pagalba. Pastarieji, upės srovės pagalba varomi keltai savo greičiu nenusileido ir XX a. pabaigos motoriniams keltams. Tiesa, įrengimas, aptarnavimas ir valdymas tokių keltų sudėtingesnis už motorinių. Upės srovės varomi keltai buvo dviejų tipų. Vieno tipo keltus upės srovė perstumdavo į kitą upės krantą lyno įtempto tarp abiejų upės krantų pagalba. Nemuno aukštupyje, bei siauresnėse upėse, jei upe nebuvo plukdomi sieliai, neplaukiojo laivai, tai skersai upės virš vandens būdavo ištempiamas lynas, o jo galai įtvirtinami krantuose. Lynas rėmėsi į vieną arba du vertikalius velenėlius, įtvirtintus virš kelto platformos. Norint pradėti kelti, reikėjo vairu pasukti keltą kampu į tėkmę. Tuomet lynas remiasi į velenėlį, srovė stumia keltą nuo kranto ir jis perplaukia upę. Persikėlus per upę vairas nukreipiamas į priešingą pusę, tuomet keltas vėl pasisuka į tėkmę kampu, tik kitu šonu, lynas remiasi į kitą velenėlį, ir tėkmė grąžina keltą atgal. Tokio tipo veikiantį keltą, tiesa, jau modernesnį, metalinį, bet varomą upės srovės, Lietuvoje galima pamatyti ir juo persikelti į kitą Neries upės krantą Širvintų rajone, netoli Čiobiškio miestelio, jau aukščiau minėtu keltu. Tai vienintelis Lietuvoje išlikęs veikiantis srovinis keltas.

Jei upėje plaukioja laivai, skersai upės nutiestas lynas – kliuvinys laivams. Priplaukus laivui, lynas turėjo būti nuleidžiamas po vandeniu kad nekliudytų laivui. Žemupyje, upės vaga išplatėja vietomis net iki 400 m, todėl lynas virš vandens dažniausiai nebuvo ištempiamas, o pastoviai gulėjo ant dugno, pratemptas skersai upės. Keliantis per upę lynas iš vandens iškildavo tik ties keltu, ant tam sumontuotų skriemulių. Keltininkas specialiu kabliu traukdavo lyną.

Skraidantys keltai

Antro tipo upės srove varomiems keltams taip pat buvo naudojami lynai, bet jau visiškai kitokiu principu. Lynas buvo tvirtinamas ne skersai upės vagos, o išilgai. Vienas lyno galas inkaru įtvirtinamas upės vagos viduryje, o kitas, kelių šimtų metrų ilgio lyno galas buvo pritvirtintas prie kelto. Šiuo atveju, keltą nuo vieno upės kranto į kitą, upės srovė permesdavo sukreipus tinkamu kampu kelto vairus. Keltas judėjo tarsi laikrodžio švytuoklės principu. Švytuoklės, kurios vienas galas nejudamai įtvirtintas upės viduryje, o kitas, kelių šimtų metrų ilgio žemiau upėje esantis švytuoklės galas su keltu „švytuoja“ nuo vieno kranto prie kito. Tai moderniausias nevariklinis keltas. Toks keltas dėl savo greičio buvo vadinamas skraidančiu keltu arba keltu skraiduoliu. Lietuvoje tokio tipo Nemuno keltas pirmą kartą aprašytas 1861 m. Beje, dar gerokai prieš aviacijos istorijos pradžią, šis keltas jau turėjo lėktuvo (rusiškai „samoliot“) pavadinimą.

Plaukiantis „lėktuvas“ aprašytas rusiškoje knygoje

Imperatoriškosios Rusijos Geografijos draugijos nario D. Afanasjevo 1861 m. išleistoje knygoje „Duomenys Rusijos geografijai ir statistikai, surinkti generalinio štabo karininkų. Kauno gubernija” aprašomas toks skraidantis keltas Kaune. Pateikiame ištrauką iš knygos: „Lėktuvas („samaliot“) arba skraidantis keltas yra sudarytas iš dviejų plokščiadugnių laivų, kurių kiekvieno ilgis 7,3 sieksniai (13,35 m), plotis 3,5 aršino (2,50 m). Laivus jungia 13 balkių. Atstumas tarp laivų 1,5 sieksnio (2,75 m). Ant balkių dviem eilėmis suklotos lentos sudaro 5 sieksnių (9,15 m) ilgio ir 3 sieksnių (5,50 m) pločio platformą, kuri patogi ekipažų gabenimui. Toks skraidantis keltas gali pakelti 2000 pūdų (32 t) krovinį ir turėti tik dvi pėdas (0,61 m) grimzlės.Lėktuvas juda lyno pagalba, kuris pritvirtintas kelto laivagalyje, permestas į kelto pirmagalį per aukštą arką, įtvirtintą 1/3 nuo kelto pirmagalio ir kitas lyno galas su inkaru įtvirtintas upės viduryje, aukščiau lėktuvo kėlimo vietos nuo 150 iki 200 sieksnių (275 – 365 m). Kad palengvintų „lėktuvo“ judėjimą, lynas upėje driekiasi ant penkių mažų valtelių, todėl nenugrimzta į vandenį. Kelto švartavimuisi prie krantų įrengtos prieplaukos. Skraidančio kelto greitis priklauso nuo vandens gylio ir tėkmės stiprumo. Persikėlimas keltu per Nemuną trunka nuo 4 iki 6 minučių“. Nedaug pakitę skraidantys keltai per Nemuną kėlė iki XX a. vidurio.

Keltas per Nemuną. Vilkijos apylinkės. Atvirukas iš Aido Mozūraičio archyvo.

Pirmasis Jurbarko kelto paminėjimas

1611 m. Jurbarkas gavo miesto teises. Taip pat buvo leista įrengti keltą per Nemuną. Kokio tipo tai buvo keltas bei kaip atrodė, duomenų iš XVII a. neišliko. Truputį daugiau duomenų apie Jurbarko keltą galima rasti XIX a viduryje. 1848 m. išleistoje knygoje „Rusijos imperijos karinė-statistinė apžvalga. Kauno gubernija“ apžvelgiant gubernijos upes rašoma, kad Kaune vasarą veikia pontoninis tiltas, o pavasarį ir rudenį kelia keltai. Kita, vienintelė perkėla per Nemuną Kauno gubernijoje yra Jurbarke, kur yra irklinis keltas pakeliantis 600 pūdų (9,6 t). Tai plokščiadugnis laivas iki 26 aršinų (18,50 m) ilgio ir 7 aršinų (5,00 m) pločio ir iki 1,25 pėdų (0,38 m) grimzlės. „Nemanau, kad tarp Kauno ir Jurbarko daugiau nebuvo nė vieno kelto. Tiesiog kariškiai apžvelgė kariuomenei strategiškai naudingas perkėlas. Maži, vien tik žmones keliantys keltai kariuomenės atžvilgiu buvo nereikšmingi“, – įsitikinęs A. Mozūraitis. Žinoma, didesnės perkėlos turėjo būti tose vietose, kur pašto keliai kirto upes. Aukščiau minėtoje D. Afanasjevo 1861 m. išleistoje knygoje minima, kad Kauno – Tauragės pašto kelyje Seredžiuje Dubysos upėje pastoviai veikia dvarininko Žilinskio keltas, kurį valdo žydai, kainas nustatydami pagal vietinį tarifą. Nurodomas upės plotis toje vietoje 76 sieksniai (139 m). 1872 m. Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje minimas pašto kelias Marijampolė – Seredžius. Nors keltas per Nemuną neaprašomas, ties Seredžiumi jis turėjo būti, nes kitokiu būdu iš kairiojo Nemuno kranto į Seredžių nepateksi.

Srovinis keltas per Nemuną tarp Kriūkų ir Seredžiaus. XX a. 6 dešimtmetis. Balio Šimkaus nuotr.

Keltai priklausė miestams arba dvarininkams

Iki Lietuvos valstybės atkūrimo keltai priklausomai nuo to, kieno žemėje jie veikė, priklausė arba miestams, arba dvarininkams, kurie keltus išnuomodavo keltininkams. Laikraštyje „Lietuvos žinios“ 1922 m. gegužės 27 d. straipsnyje „Dėl keltų sutvarkymo“ teigiama, kad vokiečių okupacinė valdžia 1918 m. keltus grąžino keltininkams, imdama nuo pastarųjų mokestį, o dvarininkams keltininkai nieko nemokėjo. Išsikrausčius vokiečiams iš Lietuvos, Kauno vandenų rajonas išskirstė keltus į rūšis, paskirstė mokesčius. Keltininkai išsiėmė leidimus ir užmokėjo mokesčius, bet kai kurie dvarininkai užsimanė, kad ir jiems už keltus mokėtų. Keltininkai turėjo priimti dvarininkų sąlygas. Buvo ir tokių atsitikimų, kad net du asmenys buvo gavę leidimus kilnoti vienoje vietoje (Plokščiuose, Raudonėje), kur ir vienam keltininkui labai sunku sumokėti valdžiai ir dvarininkui nuomą. Po 1922 m. priimto žemės reformos įstatymo problema dalinai išsisprendė.

Skirtingų laikotarpių keltus galima palyginti Nemune ties Seredžiumi. 1930 m. fotografas Vincas Uždavinys Kriūkuose užfiksavo keltą su burėmis. XX a. šeštame dešimtmetyje perkėloje iš Kriūkų į Seredžių Balio Šimkaus darytoje nuotraukoje jau matome upės srovės varomą keltą. Lynas skersai Nemuno pravestas upės dugnu. Dar vėlesnėje nuotraukoje toje pat vietoje jau matome motorinį keltą.

Veikė ir „keltas skraiduolis“

Jurbarko skraidantis keltas. XX a. 4 dešimtmetis. 

Jurbarke prieškaryje keltą laikė savininkai, koncesijos pagrindais sudarę sutartį su Kauno vandens kelių rajonu. 1936 m. pavasarį Kauno vandens kelių rajono šauliai laivininkystės inspektoriaus V. Jasučio iniciatyva perėmė keltą į savo rankas. Gavę susisiekimo ministerijos sutikimą pradėjo rengti skraidantį keltą. Laikinai, kol keltas bus parengtas, išnuomojo iš valdžios garlaivį „Klaipėda“, kuriuo kėlė per Nemuną keleivius. 1936 m. gegužės 25 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“, skiltyje „Jurbarkas“ teigiama, kad Kauno vandens šaulių būrio statomas „keltas skraiduolis“ jau baigiamas statyti, ir tą pačią savaitę bus paleistas į darbą. Taigi, Jurbarke taip pat veikė upės srovės varomas skraidantis keltas.

A. Mozūraičio surinkta informacija

Projektas: Gyvenimas prie Nemuno: upeivystė ir unikalios panemunės kultūros tradicijos

 _{Straipsnis laikršatyje spausdintas kovo 22 d.}

Be redakcijos sutikimo, draudžiame publikuoti nuotraukas ir straipsnį.

Reklama: ferrybookings.lt