Kai į kelią išeina vaikai

Vaikystė gamtoje tokia pati, kaip ir žmonių pasaulyje: ji smagi, dažnai – nerūpestinga. Vaikams nereikia patiems rūpintis maistu, savo saugumu, nes tą daro tėvai. Žinoma, gamtos vaikams kyla daug grėsmių, suaugusiojo amžių pasiekia nedidelė jų dalis, o brandą – dar mažesnė.

Šiandien negalime pasakyti, kaip mūsų gyvūnai, paukščiai ir žvėrys, gyventų natūraliai, nes tokių vietų ir tokių pavyzdžių nebelikę. Net didieji nacionaliniai parkai ir rezervatai jaučia didelę žmogaus įtaką, o juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys nuolat susitinka su žmonėmis. Maža to, žmonės nuolat kišasi į jų populiacijas, jas reguliuoja, taip pažeisdami bet kokį gamtinį balansą.

Visur kitur gyvūnams tenka laviruoti, savo gyvenimus derinant prie žmonių. Mūsų krašte jiems likusi be galo maža erdvė – dirbama žemės, kertami miškai, plečiami miestai ir ypač nauji keliai gyvūnams nepalieka jokios laisvės veikti ir gyventi. Dar liūdniau, kad vis dažniau pasigirsta, sakyčiau, nepraustaburniškas burbėjimas, kad gyvūnų yra per daug ir jie... truko. Palaukite, bet mes atėjome į jų namus, ten pridirbome nežinia ką ir apkaltiname tikruosius šeimininkus... Kas dar taip gali elgtis? Negi kultūringas žmogus?

Bene dažniausiai gyvūnai piktuoju minimi tada, kai jie išeina į kelius. Nors didžiosios, svarbiosios magistralės apsaugotos atitvarais (kas drastiškai pakeičia gyvūnų laisvo judėjimo galimybes), tačiau mums to nepakanka. Žinoma, visiems svarbu, kad nebūtų apgadintas automobilis, kad susidūrimuose nenukentėtų žmonės – su tuo ginčytis neverta. Tačiau kodėl niekas nesijaudina, kad keliuose naikinami gyvūnai? Ypač dabar, antroje vasaros pusėje.

Kodėl išskiriamas būtent šis metas? Dabar į kelius labai dažnai išeina jaunikliai, kurie nežino, kad reikia saugotis jiems nesuprantamų žmogaus priemonių. Jų reakcija į artėjančią mašiną gali būti pavėluota, tad tik žmonių geranoriškumas ir protas gali išspręsti dilemą: išliks gyvūnai ar ne, bus susidūrimas ar jo bus išvengta.

Visada registruojami susidūrimai su stambiais („pavojingais“) žvėrimis – briedžiu, šernu, stirna... visi kiti yra „nežymūs“ ir lyg nesvarbūs – lapė, kiškis, ežys... Palaukite, bet jie yra tokie patys laukiniai gyvūnai, per kurių teritoriją nutiesėme kelius!

Taigi, žinokime, kad bent 2 mėnesius susidūrimai su žvėrių jaunikliais gali būti kur kas dažnesni, kad jų žus daug. Ar galima to išvengti? Visiškai – galbūt ne. Bet kiekviena išsaugota gyvybė, tegul tai būtų kiškis ar ežys, yra mūsų pačių didelis laimėjimas prieš… mus pačius. Juk šiame konflikte mes esame stiprioji pusė.