Atvėrusių erdves dvarų spindesys ir skurdas (NUOTRAUKOS)

Baltijos jūros pakrančių ruože yra iki 20 000 dvarų – didžiausia tokių objektų koncentracija pasaulyje, teigiama interneto svetainėje „Lietuvos dvarai“. Šiais metais pirmą kartą šešios valstybės – Lietuva, Lenkija, Vokietija, Danija, Švedija ir Latvija – dvarų kultūros renginius sujungė į vieną tarptautinį Baltijos dvarų festivalį (Baltic Manors Festival). Festivalio renginiai aplink Baltijos jūrą vyksta įvairiu laiku – nuo birželio iki spalio pabaigos, o Lietuvoje jie organizuoti liepos 3–6 dienomis.

Lietuvoje į festivalį įsijungė net 19 dvarų ir 1 pilis. Nemažai renginių vyko ir Jurbarko rajone, kur lankytojams kai kada sunkiai pasiekiamas savo erdves atvėrė abi Jurbarko dvaro oficinos, Panemunės pilis, Raudonės pilies malūnas ir Veliuonos dvaras. Ne visur spėjome sudalyvauti, tačiau porą objektų aplankėme, tad apie tai papasakosime ir jums.

Žingsniu žemiau dvaro

Liepos 3-ąją į ekskursiją intriguojančiu pavadinimu „Žingsniu žemiau dvaro: paslaptys po pietinės oficinos grindimis“ pakvietė VšĮ Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras ir Panemunės pilies direktorius dr. Marius Daraškevičius.

Didelis būrys susirinkusių smalsuolių turėjo retai pasitaikančią galimybę nusileisti į oficinos rūsius, o svarbiausia – paklausyti be galo įdomaus ir įtraukiančio architektūros istoriko pasakojimo. Kodėl M. Daraškevičių sudomino būtent Jurbarko dvaro pietinė oficina? Nes pagal išlikusius dokumentus – Jurbarko dvaro inventoriaus aprašus – būtent šios oficinos rūsyje XIX a. pirmoje pusėje buvo įrengta dvaro virtuvė.

Apie senoviškas virtuves, jų istoriją ir kitimą laikui bėgant daugiau už M. Daraškevičių Lietuvoje tikriausiai nežino niekas – būtent jis pernai išleido apie tai pasakojančią knygą „Didysis kaminas arba dvaro virtuvė“, apie kurios pristatymą ir jo metu išgirstas istorijas jau rašėme „Mūsų laiko“ puslapiuose. Gaila, kad senieji rūsiai po pietine oficina netyrinėti ir dalies jų pasiekti, ko gero, neįmanoma – įtariama, kad gali būti užmūryti, nes nedidelėse šiuo metu išlikusiose patalpose dvaro virtuvė tikrai negalėjo tilpti.

Visiškai pasikeitusios ir oficinos pirmojo aukšto patalpos, kur virtuvė buvo perkelta vėliau. Dabar čia įsikūręs Turizmo ir verslo informacijos centras, tad buvusio kamino ar kitų virtuvės patalpų buvimo ženklus tegali pastebėti skvarbi architektūros istoriko akis. Panašiai kaip ir rūmuose, kurių vieta parke pažymėta atkurtu pagrindiniu portiku su kolonomis ir buvusių pamatų akmenimis – tik specialistas gali įžvelgti ir kitiems parodyti vietas, kur kažkada buvo valgomasis, liokajų kambarys, vestibiulis ar didžioji salė. Pasak M. Daraškevčiaus, Jurbarko dvarui pasisekė, nes archyvuose išlikę nemažai inventoriaus aprašų, sudarytų perduodant dvarą iš vieno valdytojo kitam, tad esant dideliam norui, būtų galima netgi iš naujo atstatyti rūmus.

Priminsime, kad Jurbarkas nuo senų laikų buvo karališkasis dvaras, XVI–XVIII a. priklausęs  LDK valdovų žmonoms (jį valdė Bona Sforca, Ona Habsburgaitė, Cecilija Renata, Liudvika Marija). XVIII a. pradžioje Augustas II pavedė Jurbarką valdyti Radviloms, vėliau miestą ir dvarą valdė Čartoriskiai, Potockiai, kol po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Jekaterina II jį perdavė savo favoritui Platonui Zubovui. Senoji dvaro sodyba su dviem kiemais, ūkiniu ir paradiniu, pasak M. Daraškevičiaus, buvo įsikūrusi labiau į pietryčius – maždaug ten, kur šiuo metu yra autobusų stotis ir gimnazijos stadionas. XIX a. pirmoje pusėje P. Zubovas dvarą pastatė naujoje vietoje. 1842 m. gegužės 15 d. apraše, sudarytame perimant dvarą iš Zubovo paveldėtojų, aprašant dvaro pastatus nurodyta, jog buvo didžiausias mūrinis namas (rūmai) su mezoninu, statytas ant mūrinio rūsio, dengtas skarda; mūrinis, dengtas čerpėmis dviejų aukštų flygelis su svarbiausia virtuve ir rūsiu; dviejų aukštų sandėlis (magazinas) supilti grūdams; toks pat dviejų aukštų sandėlis sudėti daiktams ir t. t. 1846 m. Nikolajus I Jurbarką dovanojo kunigaikščiams Vasilčikovams, kurie čia šeimininkavo iki 1918 metų. Vasilčikovų laikais dvaro sodyba ir parkas aplink ją ir įgavo tą vaizdą, kurio likučius matome ir dabar. Pagrindiniai dvaro rūmai sudegė 1915 m., kai Pirmojo pasaulinio karo metais miestą užėmė vokiečių kariuomenė.

Nykstantis Veliuonos dvaras

Dar viena vieta, į kurią šiaip nepateksite ir kuri labai trumpam atvėrė duris Baltijos dvarų festivalio metu – Veliuonos dvaras. Ekskursiją po jį liepos 4-ąją surengė istorikas ir Veliuonos gidas Gediminas Klangauskas.

Panorusių apžiūrėti Veliuonos dvaro erdves lankytojų skaičius nustebino – didžiulis būrys, tikriausiai daugiau nei 50 žmonių, suėjusių ir suvažiavusių ne tik iš Veliuonos ar Jurbarko, bet ir iš Kauno, Ukmergės ir net Vilniaus, sunkiai tilpo dvaro patalpose, tad teko pasidalinti į atskiras grupeles. Kol vieni žvalgėsi po buvusios mokyklos klases ar prie rūmų priblokuotą mūrinę koplyčią, kiti leidosi į rūsius.

Jei dauguma kitų išlikusių panemunės dvarų daugiau ar mažiau tvarkomi, privačiam asmeniui – buvusių savininkų palikuonei baronaitei Olgai Vakselytei-Larson priklausantis Veliuonos dvaras kelia dvejopus jausmus. Iš išorės dvaras atrodo gana tvarkingas – iš tolo šviečia aukštos portiko kolonos (pasak dr. M. Daraškevičiaus, portikas per du aukštus rodė, kad dvaro savininkai buvo turtingi ir norėjo, kad visi tą matytų), gana tvarkingas stogas, neišdaužytais, nors gerokai apdulkėjusiais stiklais langai, tačiau viduje vaizdas visai kitoks, daug liūdnesnis. Keletas patalpų, kuriose iki 2016-ųjų veikė Veliuonos krašto istorijos muziejus, dar lyg ir ne visiškai apleistos, viena jų iškalta tarybiniais laikais interjeruose buvusiomis labai populiariomis medinėmis lentelėmis, ant sienų – buvusių dvaro savininkų nuotraukos.

Gerokai liūdniau atrodo kitos dvaro patalpos. G. Klangauskas ir dvaro raktus turintis bei jį prižiūrintis Arvydas Bilminas iš karto įspėja, kad vienu metu į buvusias mokyklos klases gali užeiti tik maždaug 10–11 žmonių, nes gali neatlaikyti grindys. Dėl tos pačios priežasties įspėjama nevaikščioti dešiniąja koridoriaus puse – maždaug prieš 10 metų, prisimena A. Bilminas, ten jau yra įlūžę pastato lankytojai. Į antrąjį aukštą įspūdingais kaltos geležies suktais laiptais vienu metu gali užlipti gal tik 6 žmonės, mat perdanga irgi ne itin tvirta.

Sovietiniais laikais, nuo 1947 iki 1979 metų, dvare veikė mokykla. G. Klangauskas parodė muziejuje buvusį 1947 metų pastato pertvarkymo į mokyklą planą. Pagal jį anfiladinio stiliaus dvaro patalpos buvo pertvarkytos į klases, jungiamas ilgo koridoriaus. Laimė, sako G. Klangauskas, 1947 metais projektą rengė, matyt, protingas architektas, kuris pabrėžė, kad pastato išorė turi likti tokia, kokia buvo. „Kas būtų likę iš šio dvaro, jei tuomet būtų buvę nugriauti portikai, nesunku įsivaizduoti“, – pastebėjo istorikas.

Dvaro savininkė, matyt, ketino atkurti buvusias erdves. Kai kur pradėtos ardyti pertvaros, atidengtas po medinėmis grindimis buvęs skydinis parketas, atvertos buvusių durų angos. Vienoje iš patalpų pro nubyrėjusį tinką matyti spalvingo buvusio lubų ir sienų dekoro žymės. Po visu pastatu – įspūdingi skliautiniai mūro rūsiai, kuriuose, pasak M. Daraškevičiaus kažkada buvo ir dvaro virtuvė.

Priminsime, kad Veliuonos dvaro istorija siekia XVI a., kai Žygimantas Augustas miestelį užrašė Barborai Radvilaitei. Vėliau dvarą valdė karalienė Bona Sforca, XVIII a. – Žemaičių seniūnas J. Poniatovskis, o Poniatovskiams užsitraukus caro nemalonę dėl bendradarbiavimo su Napoleonu dvaras perduotas bajorų Zaleskių lietuviškos šakos nuosavybėn. Būtent Zaleskiai čia 1818–1820 m. pastatė medinius klasicizmo stiliaus dvaro rūmus ir įveisė parką.

1909 metais iš Rusijos atsikėlusiai švedų kilmės baronų giminei priklausantis Aleksandras Vakselis dvarą iš Zaleskių nupirko. 1913 metais dvaro valdymą perėmė Aleksandro Vakselio sūnus Agėjus, kuris, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išsikėlė gyventi į Rusiją, kurį laiką tarnavo rusų armijoje ir į Lietuvą grįžo tik 1921 metais.

Veliuonos dvarą tuo metu buvo perėmusi Lietuvos Vyriausybė – iki 1923 metų čia veikė pradinė mokykla su keletu klasių ir sporto sale buvusioje dvaro koplyčioje. Atgavęs turtą Agėjus Vakselis bandė gaivinti dvaro ūkį – įveisė sodą, bityną, karpiais įžuvino keturis tvenkinius, bet po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupacijai panaikinus privačią žemėnaudą viskas žlugo, o ūkiniai pastatai buvo nugriauti. Sibiro Agėjaus Vakselio šeima išvengė emigruodama.

1979 metais Veliuonoje pastačius naują mokyklos pastatą buvęs dvaras perduotas muziejui ir bibliotekai, o 2008 – grąžintas Kanadoje gyvenančiai Agėjaus Vakselio dukrai Olgai Vakselytei-Larson. Paveldėtoja sutiko dalį pastato nuomoti Veliuonos krašto istorijos muziejui, savivaldybė mainais prižiūrėjo pastatą ir dvaro parką. 2016 metais, neatnaujinus sutarties, Veliuonos krašto muziejus iškeltas, dvaras užrakintas. Tais pačiais metais pasirašyta kita sutartis, leidžianti Veliuonos seniūnijai naudotis dvaro parku mainais už jo priežiūrą.

Šiuo metu, kaip jau minėjau, dvaro raktus turi kaunietis, nemažai laiko leidžiantis Veliuonoje, Arvydas Bilminas. Paklaustas, kaip jis tapo dvaro „administratoriumi“, vyras šypsosi, kad išvykdama savininkė tiesiog jam palikusi raktus. Jis sako neturintis pareigos rūpintis svetimu turtu, tačiau vis tiek jį prižiūri – įstiklina nuotykių ieškotojų išdaužytus langus (kaip tik mums kalbantis A. Bilminas pastebėjo, kad vieno iš koplyčios langų stiklas išimtas ir padėtas šalia pastato). „Vis jaunimas bando patekti į vidų ir paieškoti dvaro lobių“, – šypsosi vyras, garantuodamas, kad nors kažkada rūsyje ir buvęs lobynas, kuriame išvažiuodami dvaro savininkai susidėdavo brangesnius daiktus, per daugelį metų visi čia buvę lobiai tikrai jau surasti. Pasak A. Bilmino anksčiau dvaro savininkė O. Vakselytė jam maždaug kartą per pusę metų paskambindavo, tačiau jau bene dveji metai jis su ja nekalbėjo.

Kaip pavyko išsiaiškinti, paskutinis kalbėjęs telefonu su dvaro savininke yra Veliuonos seniūnas Egidijus Mikšta – jam dvarininkė paskambino per 2024-ųjų Kalėdas. Seniūnas džiaugiasi, kad tuomet pavyko gauti O. Vakselytės prašymą kultūros paveldo valdymo programai „Fixus Mobilis“, kurios komanda, sudaryta iš architektų, konstruktorių ir kitų sričių specialistų, atvyksta į objektą, atlieka nemokamą jo būklės įvertinimą, sukuria priežiūros planą ir suteikia pastatui greitą pagalbą. Smulkūs priežiūros darbai atliekami nemokamai. Būtent „Fixus Mobilis“ komanda užlopė Veliuonos dvaro pastato stogą ir sutvarkė lietaus nutekėjimo sistemą. Mat anksčiau pro kiaurą stogą į pastatą tekėjo vanduo, nuo drėgmės pelijo sienos, o supustytas sniegas viename iš kambarių pralaužė lubas. Kultūros paveldo prašymu Veliuonos seniūnija sutvarkė skilusį rūmų pamatą, jį aptinkavo, tačiau ką nors daugiau padaryti be savininkės sutikimo negali.

Seniūnas sako kad dvaro savininkei dabar turėtų būti maždaug 97-eri metai, taigi, neaišku, ar ji iš viso gyva, ir akivaizdu, kad pastatu pasirūpinti negali. „Jos (O. Vakselytės) dukra Marija irgi gyvena Kanadoje, tačiau sako, kad kol mama gyva, dvaro reikalai jos nedomina“, – sakė seniūnas.

Taigi, trumpam atsivėrusios Veliuonos dvaro durys, atrodo, vėl užsivers ilgam.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026-07-17 Nr. 28 (1594) ir 2026-07-24 Nr. 29 (1595)