Nemunas. Ledo keliu – į darbą, pas gimines ir į karą

Tokias istorijas galėtų Jurbarko gidai turistams pasakoti. Ir būtinai prie užšalusio Nemuno, kad svečiai galėtų patys pamatyti ir pajausti, kaip tai galėjo atrodyti, o drąsesnieji galėtų ir išbandyti. Neabejojame, kad turistai tokių istorijų, kurias mums papasakojo į devintą dešimtį įžengęs Algirdas Mozūraitis, išsižioję klausytų. Ne tik jie, bet ir vietiniai, nes jaunimui tokie atsiminimai yra tokia pat egzotika kaip žirgai vietoje automobilių. Tiesa, galinčių visa tai papasakoti vis mažėja. Tokiais atsiminimais gali pasigirti tik tie, kam jau daugiau nei 70 metų.

Šis pasakojimas apie tai, kaip žmonės ne tik patys pėsčiomis ledo takais ir keliais, į vieną ir į kitą Nemuno puses traukdavo. Ledas buvo toks storas, kad ir lengvuosius automobilius bei sunkvežimius, prikrautus žvyro, išlaikydavo. Iš anksto pridursime, kad vaizdinių įrodymų tiems žodžiams kaip ir nėra. Tiksliau yra nedaug. Pavyko kelias nuotraukas rasti, kuriose įamžinta, kaip žmonės pėsčiomis per ledą traukia – tarp jų ir toks įspūdingas kadras, kuriame jauna mama vežimėlį su vaiku per ledų sangrūdas stumia. Bet štai mašinų, važiuojančių per užšalusį Nemuną, nuotraukų neradome. Užtat surinkome valčių ir keltų nuotraukų kolekciją. Kaip ir Jurbarko potvynius įamžinančių kadrų. Pastarųjų sukaupta ir asmeniniuose jurbarkiečių fotoarchyvuose, yra ir vietiniuose muziejuose, jų mums atsiuntė ir Panemunių regioninio parko direkcija. Galiausiai tomis patvinusio Jurbarko nuotraukomis užtvindytos ir interneto platybės. Tuo tarpu užšalusio Nemuno vaizdų ar per ledą žingsniuojančių ar važiuojančių įamžinta labai mažai. Gal dėlto, kad potvynio labiau laukė, svarsto patys vietiniai. O gal dėl to, kad žingsniuoti per užšalusį ledą buvo taip pat įprasta, kaip dabar mums važiuoti per tiltą. Beje, 1978 metais pastačius tiltą per Nemuną tokie pasivaikščiojimai per ledą baigėsi.

Ledo keliu – į darbą

O dabar apie tai, ką mums papasakojo Algirdas Mozūraitis ir jo žmona Teresė. Jiedu su žmona Jurbarke gyvena 49 metus. Juokais save vadina per Nemuną permestais „liocais“, mat abu yra gimę augę anoje Nemuno pusėje, Šakių rajone. Vyras iš Voverių kaimo, o žmona iš Aleksandravo. Abu to Nemuno ledo nebūtų pažinę, jei ne darbas. Taip atsitiko, kad abu įsikūrė Jurbarke, o darbai liko kitapus Nemuno. Taip abiem teko žiemą kasdien per užšalusią upę į kitą Nemuno krantą pėsčiomis traukti. Algirdas 5 metus dirbo Gelgaudiškio MSV. Tiek metų ir per užšalusį Nemuną reikėjo keliauti. Pradžioje pėsčiomis, o paskui kurį laiką ir automobiliu ledo kelią įveikdavo. Šypsosi, kad niekada nebuvo tarp tų drąsuolių, kurie pirmieji takus per užšalusį Nemuną pramintų. Tokių kelių, takų buvo ne vienas, mat žmonės nevaikščiojo ten, kur nori. Eidavo tais pačiais išvaikščiotais keliais – iki 2-3 metrų pločio. Tokie ledo keliai mieste buvo bent dviejose vietose – kiek tolėliau už dabartinio tilto, arčiau uosto. Tuo keliu daugiau naudojosi tie, kurie iš Sudargo ir kitų toje pusėje esančių miestelių į Jurbarką traukdavo. Kitas takas pramintas tiesiai į Kidulius – maždaug toje vietoje, kur buvo senoji miesto pirtis. Vyras prisimena, kad ledas buvo storinamas – iškertamos eketės ir liejamas vanduo, kad dar tvirtesnis būtų ir lygesnis. Tokiais išpiltais ledo keliais mašinos ir sunkvežimiai važinėjo. Kalbinti kiduliškiai prisimena, kaip sunkvežimiai per ledą žvyrą iš Jurbarko veždavo – supildavo Kiduliuose ir pavasarį tą žvyrą naudojo Šakių rajono keliams remontuoti.

Dar Algirdas žino, kad toks ledo kelias buvo ir ties Šiline. Žino, nes kolegos iš Skirsnemunės per ledą į tą pačią darbovietę Gelgaudiškyje traukdavo. Algirdas, kaip ir kiti kalbinti vyresni jurbarkiečiai, sutinka, kad dažniausiai per užšalusį ledą žingsniuodavo ne jurbarkiečiai, o suvalkiečiai – didesnis srautas į Jurbarko pusę nuo Šakių rajono. Per ledą suvalkiečiai į Jurbarką apsipirkti dažniausiai keliaudavo – į parduotuves, turgų. Jurbarkas buvo arčiau nei Šakiai.

Jurbarkiečiai rečiau ledu keliaudavo, nes jiems į Šakių krašto pusę nebuvo labai ko ir keliauti. Nebent tik į darbą ar giminių aplankyti. Jurbarkiečiai turi dar vieną paaiškinimą, kodėl užšalusiu ledu labiau į Jurbarką suvalkiečiai eidavo. „Labai drąsūs buvo tie liocai“, – ne vienas jurbarkietis tokius žodžius ištarė. Patys šakiečiai, tokius žodžius išgirdę, tik šypteli. Jie savęs drąsuoliais nelaiko. Tiesiog tuo metu tai buvo įprasta. Kito pasirinkimo nebuvo. Tą patį sako ir Algirdas, kuris kasdien tuo ledo keliu traukdavo – pradžioje į darbą, o paskui automobiliu pas tėvus, gimines į svečius. Galėjo į darbą ir pas gimines aplinkiniais keliais nuvažiuoti – per Kauną ar per Sovietską. Bet labai jau ilga būtų toji kelionė. Paklaustas, ar nebuvo baisu, tik pečiais gūžčioja. „Jei vakar praėjai, praeisi ir šiandien“, – šypteli jis. Žodžiu, didelės drąsos nereikėjo. Be to, jam neteko girdėti nelaimingų istorijų apie įlūžusius ar nuskendusius.

Per Nemuną – tik atidarytomis durimis

Žmonėms pavykdavo nelaimių išvengti. Jis yra matęs tik „zilą“ įlūžusį. Iki šiol regi tą vaizdą, kaip visas sunkvežimis paniręs, tik buferio kampas vandens paviršiuje ir lempos šviečia. Išsiaiškino, kad vairuotojas spėjo iššokti. Išsigelbėjo, nes važiavo atidarytomis durelėmis. Apie tas dureles reikėtų plačiau papasakoti. Visų ledu keliavusių atsiminimuose kartojasi vienas vaizdinys. Mašinos ir sunkvežimiai per užšalusį Nemuną važiuoja atidarytomis durimis. Tai patvirtina ir pats Algirdas, tai prisimena ir jo sūnus Aidas. Ir jis prisiminė, kaip tėtis „žiguliuku“ pas senelius į Šakių krašto pusę per ledą važiuodavo. Tik prie Nemuno privažiuoja – duris atidaro. Aidas šypteli, kad vaikas būdamas nesuprato, kam to reikia. „Buvo toks įsakymas“, – sako Algirdas, nežinantis, iš kur ir kaip jis atsirado, bet visi jo laikėsi. Ir automobilių, ir sunkvežimių vairuotojai. Viskas dėl saugumo. Kad mašinai įlūžus būtų galima greitai iš mašinos iššokti. Ką ir padarė jau aprašyto sunkvežimio vairuotojas. Buvo dar viena taisyklė – jos laikėsi vadeliotojai. Žirgais tempiamose rogėse sėdintys žmonės prie upės išlipa ir į kitą Nemuno pusę ledu pėsti žingsniuoja – šalia rogių, kuriose vienas vadeliotojas likęs. Viskas dėl saugumo. Tokios nerašytos taisyklės, kurių visi tada laikėsi.

Per ledą – su lenta

Kelionių per ledą atsiminimai panašūs. Bet Algirdo atminty viena kelionė namo ilgam įsiminė. Buvo vienas kartas, kai jam neišvengiamai teko ką tik užšalusiu ledu namo traukti. Algirdas iki šiol prisimena, kad buvo, berods, 1971 metai. Susiruošė tąkart pas tėvus, kurie liko kitoje Nemuno pusėje, Voverių kaime, kiaulės skersti. Į Šakių pusę dar perplukdė valtis. Pasakoja, kad valstybinės buvusios. Vieną naktį pernakvojo, o jau kitos dienos rytą paaiškėjo, kad valtis į krantą nenugabens, nes vanduo užšalo ir Nemuno vandenys sustojo. Nieko kito Algirdui neliko, kaip namo per ledą pėsčiomis traukti. Jis pasiskolino rogutes, į jas sukrovė mėsos maišiukus – nedrįso rankose nešti, kad per didelis svoris nesusidarytų ir neįlūžtų, ir patraukė į Jurbarko pusę. Juokiasi, kad namo grįžo šlapias. Iš baimės. Mat, tas ledo kelias nelygus. Ledai susigrūdę, rogutės tempiamos išvirsta – tenka vėl viską sukrauti, o ledas aplink kliurksi. Žodžiu, šlapias, bet sveikas namo grįžęs pasižadėjo, kad daugiau ant to ledo jis niekada nelips. Algirdas šypteli, kad pažadėti pažadėjo, bet neįvykdė. Teko jam kasdien eiti tuo ledu į darbą beveik penkerius metus. Prisimena, kaip sykį užšalusi upė buvo tokiame rūke, kad nė kito kranto nesimatė. Buvo baugu eiti, nes galėjo į properšą įkristi. Nieko nesimatė, o eiti vis tiek reikėjo. Kol jis delsė, du vyrai į kitą krantą perėjo ir pašaukė, kad viskas gerai. Saugu eiti. Algirdas atsimena, kaip tąkart lentą pasiėmė ir per ledą nužingsniavo. Kodėl lentą? Dėl to, kad įlūžusi lenta galėjo padėti ant vandens išsilaikyti. Iš kur tą lentą gavo? Algirdas šypteli ir paaiškina, kad kas pereina į kitą Nemuno pusę, ir numeta lentą. Tų lentų krante visada buvo primėtyta. „Jų pirkti tikrai nereikėjo“, – juokiasi Algirdas. Tos lentos praversdavo ir tuo atveju, jei krante, ledo pakraščiuose, vanduo telkšodavo. Tai tą lentą kaip lieptą išnaudodavo. Permeta virš balos – ir pereina.

Dar Algirdas prisiminė, kaip bandė vieną moterį sulaikyti, kuri dviračiu norėjo į Jurbarką persikelti – labai norėjo dukrai kumpio nuvežti. Vyras perkalbinėjo tą moterį atsisakyti to ketinimo, nes matė, kad Nemune ledai gali pajudėti. Taip ir atsitiko. Kai tik toji moteris ledu pradėjo dviratį varytis, ėmė Nemunas ir pajudėjo. Tai toji moteris ir kumpį, ir dviratį – viską pametė, ir į krantą puolė. Pati suspėjo išlipti, o Nemuno vandenys ir dviratį, ir visą jos kumpį nunešė. Pasakoja, matęs, kaip pajudėję Nemuno ledai ir motociklą yra nusinešę. Priduria, kad vėliau jį pavyko iš vandens išgriebti.

Jis pats su žmona į darbą per Nemuną pėsčiomis traukdavo. Į darbą iš Kidulių arba autobusu nuvažiuodavo, arba savo motociklu, kurį ten laikydavo. Šypsosi, kad tuo motociklu važinėdamas ir plaučių uždegimą buvo gavęs. Algirdas atsimena ir tuos gudročius, kurie, ledui pradėjus tirpti, ir kai krantuose balos telkšojo – su valtimi užšalusį Nemuną įveikdavo. Vandens atkarpas perplaukia valtimi, o per ledą ją tiesiog pertempia. Dar Algirdo atminty yra likusių ir tokių vaizdų, kaip tarybiniais metais kariai ledus išpjaudavo ir pontoninius tiltus statydavo. Teresė prisiminė, kaip jai kartą teko per užšalusį Nemuną į laidotuves eiti. Buvusi kaimynė mirė, tad būtinai norėjo išlydėti. Pripažįsta, kad baisu buvo. Properšos lede kyšo. Baisu koją dėti. Vanduo po ledu kliurksi. Ledo „grindys“ siūbuoja. „Baisu. O ką darysi?“, – paprastai sako ji.

Jurbarkiečiai upę paversdavo sporto arena

Anot Algirdo, jurbarkiečiams to ledo nelabai ir reikėjo. Išties. Kalbintų jurbarkiečių atminty užšalęs Nemunas išlikęs kaip pramogų arena. Jurbarkietis Jonas iki šiol prisimena, kaip vietiniai gyventojai patys čiuožyklą ant Nemuno suformuodavo ir ledo ritulį žaisdavo. Menantis, kad miestas komandas turėjęs. Ledo ritulio varžybos vykdavo. Dar prisimena, kad Nemune būdavo įstatomas kuolas, pririšama virvė, o šioji prie rogučių – buvo galima ant ledo rogutėmis ratus sukti. Labai smagu buvo.

Į kitą Nemuno krantą jurbarkiečiai eidavo, bet retai. Yra pasakojančių, kaip į kitą krantą malkauti traukdavo. Algirdas tikina, kad buvo jurbarkiečių, kurie nė karto ant ledo nebuvo užlipę. Jei nėra reikalo, tai nėra, ko ir juo eiti.

Algirdo atsiminimuose jurbarkiečiai į kitą Nemuno krantą labiau verždavosi vasarą, kai keltai kursuodavo. Jurbarko pusėje prie kelto sunkvežimių eilės driekdavosi. Šie, pasirodo, važiuodavo į Kaliningrado srities pusę šieno parsivežti. Į priekį tuščiomis priekabomis, o į Jurbarką grįždavo šieno prisikrovę. Daugiau apie tai kituose numeriuose papasakosime.

„Liocai“ ir „karnavyžiai“

Grįžkime prie Algirdo atsiminimų apie ledo kelią. Ledu į kitą Nemuno pusę jis traukė apie penkerius metus. Paskui nusprendė, kad gana. „Nusibodo“, – paprastai sako jis. Ne todėl, kad ledu keliauti bijotų. Tiesiog nusibodo kasdien tokius atstumus į darbą važinėti. Darbą susirado Jurbarke, bet vis tiek į aną pusę, nors ir rečiau, keliaudavo, nes ir tėvai, ir giminės ten liko gyventi ir juos reikėjo aplankyti. Kai tiltą per Nemuną pastatė, tos kelionės ledu ir baigėsi. Šypsosi, kad tikriausiai „liocams“ tas tiltas labiausiai ir buvo reikalingas. Kas dėl žodžio „liocas“, Algirdo atminty šis žodis atgaivina su Nemunu susijusius prisiminimus, kaip žvejai abiejuose krantuose susišūkaudavo. Vienas šaukdavo „lioce“, o kitas – „karnavyžiau“. Nežino, kokia tų žodžių reikšmė. Šypsosi, kad visai norėtų, kad kas jį „liocu“ pavadintų. „Tikrai atsisukčiau“, – juokiasi Algirdas, kuris tikras ir dėl to, kad ant ledo dabar tikrai neliptų.

„Nugairiuotų“ takų randa ir šiais laikais

Pasirodo, Nemuną ledo kelią ir šiais laikais naudoja pėstieji. Anot „Mūsų laiko“ konsultanto, tradicinių ir istorinių laivų asociacijos nario Aido Mozūraičio, nuo senų laikų yra išlikusi tradicija, kad pirmieji perėję per Nemuną karklų vytelėmis, įsmeigtomis į sniegą, „nugairiuoja“ saugų, t.y., patikrintą kelią. „Tokius pažymėtus takus per Nemuną esu radęs 2008 ir 2010 m. netoli Plokščių kaimo, Šakių rajone. Žmonėms, perėjusiems per Nemuną, patogus 141 kelias, nes juo intensyviai kursuoja autobusai iš Jurbarko į Kauną ir atgal. Taip pat 2001 metais, dar dirbant Panemunių regioninio parko direkcijoje, esu sulaukęs vaikų grupės iš Gelgaudiškio, kurie žiemą per ledą atėjo aplankyti ekspozicijos „Nemunas maitina, šildo ir rengia“, – „Mūsų laikui“ pasakojo A. Mozūraitis.

Simbolinė nuotrauka. Iš ledo kelio beliko tik šešėlis. Pastačius tiltą per Nemuną, užšalusio ledo ramybės nebedrumsčia nei pėstieji, nei automobiliai.

Užšalimo statistika

Efrono ir Brokhauzo XIX a. pabaigos enciklopedijoje pateikiami duomenys apie Nemuną, kuriomis dienomis jis vidutiškai užšaldavo, ir kada ledai pajudėdavo. Vidutiniškai Nemunas ties Jurbarku užšaldavo lapkričio 27 dieną, o atitirpdavo kovo 13 dieną; ties Kaunu ta pati upė vidutiniškai užšaldavo gruodžio 3 dieną, o upė pajudėdavo kovo 9 dieną.

Ar bus šiais metais potvynis?

Šį klausimą uždavėme „Mūsų laiko“ konsultantui Aidui Mozūraičiui. „Anksčiau iš kai kurių žmonių esu girdėjęs, kad Nemunas tą pačią žiemą du kartus nesustoja, bet seni upeiviai tai neigė. Be to, ir mano praktikoje jau teko stebėti, kai Nemunas buvo kelis kartus sustojęs. Nepanašu, kad šiemet bus didelis potvynis, bet pernai, tuo pačiu metu, taip pat netikėjau, kad bus toks ledonešis kovo mėnesį. Taigi, jei vasarį ar kovo pradžioje Nemunas dar kartą sustotų, gal potvynio ir sulauktume, bet to tikimybė tikrai nedidelė“, – atsakė tradicinių ir istorinių laivų asociacijos tarybos narys.

Ką Jurbarke veikė Rusijos imeratorius aleksandras I?

        
„Mūsų laiko“ konsultantas, tradicinių ir istorinių laivų asociacijos narys Aidas Mozūraitis.

Nemuno ledo kelias netiesiogiai įvairiuose karuose sudalyvavo. Pokariu užšalusi upė pasitarnaudavo šalies partizanams bei jų ryšininkams – susisiekti ir perduoti informaciją tarp skirtingų partizanų apygardų. Nemunas ties Jurbarku skyrė dvi apygardas. Kęstučio ir Tauro. Tarybiniais metais rusų kareiviai šią upę išnaudojo savo pratyboms ir manevrams, kuriuos ir jurbarkiečiai atmena.

Nemunas mena dar senesnius laikus. Kai ledo kelias atliko svarbų vaidmenį karuose su Napoleonu. Didžiausios šalies upės ledo tvirtumą išbandė carinės Rusijos imperijos kariuomenės ir patys Rusijos carai. Ir jiems teko per užšalusį ledą persikelti. Ir tai yra užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose, rašytuose Vokietijos hidrotechnikos eksperto, administracijos pareigūno (valstybės tarėjo) ir kronikininko Johanno Christiano Wutzke. Senąja vokiečių kalba išlikę 1820 metų jo raštai apie karą su Napoleonu ir būtent čia aprašomi įvykiai ties Jurbarku 1807 m. Apie pastarąjį autorių reikia pasakyti, kad J. Ch. Wutzke buvo studijavęs architektūrą. 1801 m. jis išlaikė meistro egzaminą. 1805 m jis tapo Prūsijos karo ir domeno rūmų Gumbinėje tarėjas. 1806 metų pavasarį jam buvo pavesta padėti persikelti per Nemuną grįžtančiam iš Hanoverio rusų kariuomenės korpusui. 1820 m išleistoje jo knygoje, J. Ch. Wutzke, rašydamas apie tuometinius įvykius, aprašo keletą įvykių ir ties Jurbarku. Pateikiame trumpą įvykių ties Jurbarku santrauką.

„1806 m. pavasarį tinkamiausia perkėlos per Nemuną vieta buvo rasta tarp Jurbarko ir Kidulių. Vanduo buvo aukštas, todėl visą kariuomenę su pabūklais gabeno laivais. 1806 m. rudenį rusų kariuomenei keltis į kairįjį krantą buvo pastatytas lengvas pontoninis tiltas. 1807 m. kovo mėnesį vėl teko rūpintis kariuomenės kėlimu per silpną Nemuno ledą. Ant ledo buvo paklotos lentos. Paruoštas 10 pėdų (3,14 m) platumo ir 1800 pėdų (565 m) ilgumo kelias. 1807 m. balandžio 5 d. tuo keliu pervažiavo caras Aleksandras I ir apsistojo Kaimelyje (Šakių rajone), kur laukė visos armijos persikėlimo ir stebėjo paradus. Prūsų karalius Friedrichas Wilhelmas III buvo atvykęs iš Klaipėdos ir apsistojęs gretimame Kidulių dvare.

Balandžio 6 dieną gauta žinių, kad Kaune jau pradėjo eiti ledai, o ties Jurbarku kariuomenė vis dar kėlėsi per Nemuną iki pat balandžio 11 dienos. Pastarąją dieną pradėjus keltis jėgerių pulkui staiga pasijudino visa upė ir kareivius teko gelbėti iš vandens. Toliau minima, kad vasarą buvo pastatytas nuolatinis plūduriuojantis tiltas, tačiau dėl pasikeitusios politinės padėties (Frydlando mūšio) jis buvo išardytas. Įtampą regione laikinai išsklaidė Tilžės susitarimas“.

Kaip kitą Rusijos carą iš ledinio vandens teko traukti

Ne visiems Rusijos imperatoriams pasisekė sėkmingai Nemuno ledą pereiti. Kauno kronikose, išleistose carinės Rusijos 1904 metais, aprašoma imperatoriaus Nikolajaus kelionė iš Peterburgo į užsienį 1853 m., kuri nutrūko ir nebuvo baigta dėl to, kad Kaune, carui važiuojant per Nemuną ledu, įlūžo karieta. Carą Nikolajų iš vandens ištraukė ir išgelbėjo subėgę aplinkiniai žmonės. Aprašoma, kaip caras tąkart apsisuko ir atgal į Peterburgą grįžo. Su šiuo atsitikimu susijęs įdomus caro poelgis. Jis po šio įvykio davė įsakymą apleistą katalikišką vienuolyną, esantį Kaune, paversti provoslaviška cerkve ir suteikti jai savo šventojo globėjo šv. Nikolajaus Stebukladario vardą. Matyt, jautėsi dėkingas savo globėjui už išsigelbėjimą. Bet čia jau mūsų prielaidos.

„Mūsų laikas“ už istorinius faktus ir skaičius dėkoja konsultantui

Projektas: Gyvenimas prie Nemuno: upeivystė ir unikalios panemunės kultūros tradicijos

Straipsnis buvo spausdinamas vasario 15 d. Nr. 7.

Be redakcijos sutikimo, draudžiame publikuoti nuotraukas ir straipsnį.