Šventieji Petras ir Povilas

Birželio 29 dieną minima šventųjų Petro ir Povilo šventė – Petrinės ir Povilinės.

Šv. Petras laikomas Dangaus karalystės raktininku. Simbolinę jo vardo prasmę (gr. „petros“– uola) atskleidžia jo mokytojo Jėzaus žodžiai, kad Petras būsiantis uola, ant kurios jis pastatysiąs savo bažnyčią. Petro svarbą pabrėžia ir kitas Jėzaus posakis: „Aš tau duosiu raktus nuo dangaus karalystės; kas bus sujungta ant žemės, bus sujungta danguje“. Poroje su šv. Petru šv. Povilas (dar pavadinamas šv. Pauliumi) laikomas dangaus karalystės raštininku. Jis nepriskiriamas Dvylikai apaštalų, nes apaštalu tapo jau po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, tačiau yra vienas iš pačių garbingiausių ankstyvosios krikščionybės veikėjų, dėl savo misijinės veiklos tituluojamas „Tautų apaštalu“.

Šv. Petras

Apaštalas Simonas Petras Romos katalikų bažnyčios laikomas pirmuoju popiežiumi (32–67 m.). Pagal evangeliją tikrasis Petro vardas buvo Simonas, Jono sūnus; teigiama, kad jis buvęs žvejys iš KafarnaumoGalilėjoje. Jėzaus Kristaus pašauktas, Simonas metė žvejybą ir tapo jo mokiniu. Pirmas pripažino Jėzų mesiju ir buvo jo pramintas Petru.

Po Šventosios Dvasios nužengimo Petras greičiausiai kurį laiką vadovavo bažnyčiai Jeruzalėje. Jis pirmasis užsiėmė pagonių krikštijimu.

Apokrifiniuose Petro darbuose teigiama, kad Nerono valdymo metu prasidėjus krikščionių persekiojimams Petras nusprendė pabėgti iš Romos. Kelyje jam pasirodė Jėzus Kristus. Petras paklausęs jo, kur jis einąs (lot. „Quo vadis, Domine?“). Jėzus Kristus jam atsakė: „Einu į miestą, kad mane antrą kartą nukryžiuotų“. Tada Petras grįžęs atgal. Įvykio vietoje dabar pastatyta bažnyčia.

Bažnytinė tradicija skelbia, kad Petras mirė Romoje, Vatikano kalne, kankinio mirtimi ant kryžiaus. Nukryžiuotas, jo prašymu, galva žemyn, nes manė nesąs vertas mirti taip, kaip Kristus. Vėliau toje vietoje pastatyta bažnyčia, kurioje palaidotas jo kūnas. Dabar ten stovi Švento Petro bazilika.

Šv. Povilas arba Paulius

Paulius gimė garsioje judėjų šeimoje Mažojoje AzijojeTarso mieste, išsimokslinimą gavo Jeruzalėje pas garsų rašto žinovą Gamalielį. Iki atsivertimo į krikščionybę jis vadinosi Sauliumi ir buvo krikščionių persekiotojas. Jam dalyvaujant buvo užmėtytas akmenimis kankinys Steponas.

Į naująjį tikėjimą atsivertė, kelionės į Damaską metu išvydęs apreiškimą. Štai kaip jis pats apibūdino tai, kas jam nutiko kelyje į Damaską':

„Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?!“ Aš paklausiau: „Kas esi, Viešpatie?“ Jis man atsakė: „Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji“. Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso. Aš dar paklausiau: „Ką man daryti, Viešpatie?“ O Viešpats man tarė: „Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti“. Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską.“ (Apaštalų darbai 22, 6-11)

Tapęs krikščionimi, jis ėmė vadintis Pauliumi. Išvertus iš lotynų kalbos „paulus“ reiškia „mažas“. Teologai mano, kad šį vardą jis prisiėmė iš nusižeminimo.

Pauliui yra priskiriama keleto Naujojo Testamento knygų autorystė. Po atsivertimo kelyje į Damaską, Paulius leidosi į misijų keliones, nepaprastai uoliai skelbdamas Evangeliją. Apaštalo Pauliaus kelias driekėsi per Mažąją Aziją dabartinės Turkijos teritorijoje, per Siriją ir dabartinę Jordaniją. Jis kalbėjo apie Jėzų Jeruzalėje, Graikijos miestuose, vėliau – Romoje. Pauliaus misijos detaliai aprašytos Apaštalų darbų knygoje.

Po trečiosios misijų kelionės Paulius buvo areštuotas Judėjos valdytojo Antonijaus Felikso ir kalinamas Jeruzalėje, vėliau – Cezarėjoje. Bylą perėmus naujajam valdytojui Porcijui Festui Paulius pasinaudojo Romos piliečio teise stoti prieš imperatoriaus teismą ir buvo išsiųstas į Romą. Tolimesnis Pauliaus likimas nėra žinomas – Apaštalų darbų pasakojimas apie Paulių baigiasi žodžiais, kad Paulius dvejus metus gyvenęs Romoje laukdamas teismo.

Pagal tradiciją laikoma, kad 64 m. Pauliui buvo nukirsta galva, nes civis romanus – Romos pilietis – galėjo mirti tik tokia mirtimi. Pasak legendos, kareiviai išvedė Paulių ant ešafoto su pirmais saulės spinduliais. Budelis stovėjo pasiruošęs su kirviu. Paulių nurengė iki pusės, parklupdė ir jo galvą padėjo ant ešafoto… prieš mirtį jis spėjo pasakyti: „Galvoju, kad dabartiniais laikais kančios nieko nereiškia palyginus su ta garbe, kuri atsivers pas mus“. Legenda teigia, kad nukirsta jo galva tris kartus atšoko nuo žemės, ir toje vietoje ištryško trys šaltiniai.

Šventės istorija

Abiejų apaštalų diena žinoma nuo ankstyvosios krikščionybės laikų, ir ji buvo minima Romos imperijoje, tiek Vakaruose, tiek Rytuose. 258 m. birželio 29 d. Romoje buvo perlaidoti apaštalų Petro ir Povilo palaikai.

Pirmą kartą apie šventę užsimenama IV amžiuje. Valdant imperatoriui Konstantinui I, apie 324 m., jų garbei abiejose sostinėse, Romoje ir Konstantinopolyje, pastatytos pirmosios bažnyčios. Nuo to meto šventė buvo pažymima iškilmingai, nes krikščionybė po kelių amžių persekiojimo tapo oficialia religija.

Liaudies papročiai

Petrinės ir Povilinės lietuviškame kaime – antroji iškili vasaros šventė po saulėgrįžos. Daug kur Lietuvoje vyksta šventųjų apaštalų Petro ir Povilo atlaidai. Apaštalų skulptūros statytos abipus bažnyčių durų arba prie pagrindinio altoriaus. Šv. Petras liaudies meno kūryboje vaizduojamas su raktu rankoje, šv. Povilas – su knyga. Laikotarpis nuo Joninių iki Petrinių ir Povilinių vadintos Kupolinėmis. Pagal senolių pastebėjimus, po Petrinių prasidedanti lietingesnė vasaros pusė. Šią šventę kaimo žmonės senovėje laikė labai svarbia, tad jau išvakarėse nedirbdavo sunkesnių darbų ir imdavo pasninkauti, priešingu atveju buvo galima tikėtis bėdų: Šv. Petras į dangų neįsileis arba Perkūnas į namus trenks.