Žydų kultūros paveldo klodai atveriami jurbarkiečiams

Rugsėjo pradžioje visoje Lietuvoje vyksta Europos žydų kultūros dienos renginiai – jų metu jau beveik dešimtmetis įvairiose Lietuvos vietose skaitomos įvairios paskaitos, organizuojamos konferencijos, atidaromos parodos, vyksta koncertai, videofilmų peržiūros. Penkioliktą kartą vykstančių Europos žydų kultūros dienos (arba dienų) proga šiemet su šios tautos materialiuoju ir kitu paveldu pakvietė susipažinti Jurbarko krašto muziejus. Praėjusį šeštadienį čia buvo pristatytas nekilnojamojo kultūros paveldo edukacinis projektas „Išnykęs ir dingstantis paveldas: medinių sinagogų architektūra“. Tai unikali architekto Aurimo Širvio pristatoma idėja – iš šiandien dar tebestovinčių medinių sinagogų liekanų kompiuterine grafika parengti detalius rekonstrukcinius 3D vaizdus ir brėžinius, atkurti buvusią pastatų architektūrą ir dekoro elementus. Ši paroda pristatoma tuose miestuose, kuriuose stovėjo ar tebestovi medinės sinagogos.

 Parodos metu buvo pristatytos 9 unikaliausių medinių sinagogų 3D rekonstrukcijos. Tokia buvo pirmoji Jurbarko vykusio renginio dalis. Antrojoje – Laurina Todesaitė, projekto „Cookjewishbejewish“ vadovė, pristatė žydų kulinarinį paveldą. Ir ne tik įdomiai, su tik žydams būdingu humoru apie visus pristatomus valgius papasakojo, bet renginio gale visus susirinkusiuosius sočiai privaišino.  

Žydų kultūros dieną suorganizavusi ir renginį pradėjusi muziejininkė Aušra Smirnovienė sakė, kad prie šios idėjos muziejus nusprendė prisidėti todėl, kad mūsų mieste iki Antrojo pasaulinio karo gyventojų skaičių sudarė net 42 procentai žydų, kurie paliko čia savo gilų pėdsaką. Su tokiu paveldu mus sieja, pasak A. Smirnovienės, daugybė kultūrinių dalykų – tai ne tik pastatai, bet ir iš žydų kalbos atėję žodžiai, daug bendrų kulinarinio paveldo ypatybių.

Išnykęs ir dingstantis žydų kultūros paveldas

Pirmoje renginio dalyje parodą pristatęs architektas Aurimas Širvys papasakojo apie pačią idėją ir jos sukeltus teigiamus poslinkius, siekiant išsaugoti istorinį paveldą. „Idėja kilo 2012 m., kai Baltarusijoje padėjau dokumentuoti žydų paveldą – sinagogas. Tai buvo daroma pasitelkiant 3D technologiją. Sugalvojau, kad kažko panašaus reikia ir pas mus. Reikėjo atkreipti dėmesį, ką mes turim ir prarandam. Tiesiogine prasme. Jei to nedarom dabar, ateityje išvis nebeturėsim“, – pasakojo architektas. Medžiagą šiam projektui jis rinko apie dvejus metus. Pasak A. Širvio, prieš karą Lietuvoje buvo apie 700-800 medinių sinagogų. „Lietuva šia prasme yra išskirtinė visame pasaulyje, nes mes – medžio šalis. Medžio apdirbimo technologija pas mus unikali, originali. Ji žinoma jau nuo Viduramžių. Todėl ir problema išsaugoti medines sinagogas čia opi, nes jos pūva“, – sakė architektas.

„Toks pavadinimas – „Išnykęs ir dingstantis paveldas“ jau nebetinka. Iš čia pristatytųjų yra 5 nykstančios, o  kitos – jau išnykusios. Džiugu, kad jau yra restauruotų ir gyventojų reikmėms pritaikytų sinagogų. Alantos ir Kurklių sinagogoms mes rengiam projektus; irgi bus pradėtos tvarkyti“, – pasakojo svečias.

Apie Jurbarko sinagogą jis sakė, kad tai buvusi viena iš gražiausių medinių sinagogų Lietuvoje ir turėjo labai aukštą meninę vertę. Pasak architekto, ją kūrė tie patys meistrai kaip ir Jurbarko katalikų bažnyčią. „Konkrečiai apie Jurbarko atvejį pasakyti neįmanoma, kadangi nėra senosios medinės bažnyčios ikonografijos. Tačiau tokių atvejų pasitaikydavo kituose miesteliuose. Be abejo, statyboms vadovavę ir jas vykdę meistrai nebuvo žydai, bet samdyti kitų tautybių medžio meistrai“, – sakė architektas.

Susirinkusiems jurbarkiečiams ir miesto svečiams jis papasakojo ir apie sinagogų reikšmę. „Sinagoga – ne vien maldos namai, bet ir bendruomenės susirinkimų centras. Ji nėra ir nebuvo šventa kaip katalikų bažnyčios, kurios yra sakralios. Sinagoga be Toros ritinių – tai tiesiog namas, kurį sudaro kelios erdvės“, – sako A. Širvys. Pagrindinė ir pati didžiausia joje – maldų salė, kurioje moterys negali melstis. Šalia šios salės šliejasi per du aukštus kita erdvė – rabino kabinetas pirmame ir moterų galerija antrame. Moterys meldžiasi atskirai. O didžiojoje maldų salėje yra du pagrindiniai akcentai – arankodešas ir bima. Architektas pasakoja, kad arankodešas yra dekoratyvi spinta, kurioje laikomi Toros ritiniai. Tai tarsi atitinka katalikų bažnyčios altorių (hebr. - al tora). Viduryje šios salės stovi bima – pakyla su 4 kolonomis, kur ir skaitydavo Torą. Prie sinagogos dažnai šliedavosi ir žydų pradžios mokyklos. Viena jurbarkietė susitikimo metu prisiminė čia kadaise skambėjusį žodį „škala“. „Tai galėjo būti „šulė“, arba lietuviškai mokykla. Nuo bendruomenės priklausė, kas ten vyks. Jurbarke buvo dvi sinagogos - mažoji ir didžioji. Pastaroji, vasarinė, pastatyta iš medžio. Ją buvo brangu šildyti, todėl visai netoli buvo mūrinė, žieminė, su krosnimi. Mokyklėlė ten galėjo būti“, – sakė A. Širvys.

Jis apgailestavo, kad išsamiai išstudijuoti tos vietos, kurioje stovėjo Jurbarko sinagogos, tiesiog neužteko laiko. Todėl ir į klausimą, ar čia, šiame kieme, stovėjo ir rabino namas, kur buvo šuliniai, negalėjo tikslai atsakyti, prižadėjęs prie šios vietos grįžti po kurio laiko ir atidžiai ją išanalizuoti. „Tai labai sudėtinga sinagoga, todėl kiekvieną detalę reikėjo studijuoti. Viskam neužteko laiko. Rašytiniuose šaltiniuose paminėta, kad buvo toks rabino namas“, – sakė jis. 

Žydai ir maistas

Antroji renginio dalis persikėlė į pirmąjį muziejaus aukštą – Židinio salę. Čia prisėsti ant pusračiu sustatytų kėdžių prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo visus pakvietė Laurina Todesaitė. Ji pasidžiaugė, kad susirinko kad ir negausus, bet smalsus jurbarkiečių būrys. Apie Jurbarką kalbėjo, jog šis paliko labai šiltą įspūdį. „Išnyko žydiškas šio miestelio paveldas. Dabartiniai vietiniai taip pat išsivažinėja svetur. Gimusi žydų šeimoje aš nemąsčiau, kodėl valgom vienokį ar kitokį maistą, šventes tam tikromis dienomis švenčiame. Viskas atrodė savaime suprantama. Dabar gilinuosi į tradicijas, ypač domiuosi tradicinio žydiško maisto gamyba“, – pasakojo edukatorė ir žydiško kulinarinio paveldo specialistė Laurina. Ji sako, kad labai svarbu žinoti ne tik kaip jų tauta žuvo, bet ir kaip gyveno.

Kadangi renginys vyko rugsėjo 8 dieną, žydiškų Naujųjų metų Roš Hašana (pagal Hebrajišką kalendorių) išvakarėse, ji daug dėmesio skyrė būtent šiai šventei. Pasakojo, kad skirtumas tarp Grigališkojo ir žydų kalendoriaus yra 3760 metų, tad žydai nuo pasaulio ir pirmųjų žmonių – Adomo ir Ievos – sukūrimo skaičiuoja 5779 metus. Roš Hašana dažniausiai švenčiama rugsėjo mėnesį. Jos metu, panašiai kaip ir per šabą, religingi žydai nedirba jokių darbų, o laiką leidžia su šeima namuose ar sinagogoje. Per žydų Naujuosius metus kepama chala – pynutę primenanti duona – ji būna apvali, nes simbolizuoja metų cikliškumą. Chala laužoma visiems susikibus ratu, nes ši pynė – tai ir augimo, gyvybingumo simbolis.

Laurina vardijo ir kitus žydų kultūros ypatumus. Pasakojo, kad prieš Naujuosius visų likimas būna surašytas Dangaus knygoje – teisuoliai iškart išteisinami, nusidėjėliams sakoma „ačiū“, o visi kiti dar 10 dienų turi atsiprašyti, melstis ir atgailauti per Jom Kipurą – kasmetinę atpirkimo dieną. „Kai kalbama apie mūsų kultūrą, ypač valgymo, dažnai sakomas žodis „košer“. Kas tai yra? Tai maistas, tinkamas vartoti, geros tinkamos fizinės būklės. Tačiau šis žodis tinka viskam, ne tik maistui. Košerinio maisto taisyklės yra labai paprastos. Pagrindinė – mėsa ir pienas kartu nevalgomi. Pas mus skiriamos trys maisto grupės – pieniška, mėsiška ir trečia, vadinama parve. Jai priskiriama žuvis, kiaušiniai, kruopos, vaisiai, daržovės“, – teigė kulinarė.

Ji paaiškino ir visiškai racionalią  mėsos ir pieno atskyrimo priežastį. Pasak jos, kai žydai prieš keletą tūkstantmečių buvo ištremti iš Egipto ir su Moze dešimtmečius klajojo dykumoje, visi valgė ir nedegtų arba medinių indų. Tokiuose greitai daugindavosi bakterijos, o ypač sunkūs sveikatos sutrikimai galėjo išsivystyti joms dauginantis tarpusavyje: „Logikos daug tame atskyrime. Ir dabar religingi žydai naudoja šiems produktams atskirus indus, stalo įrankius, pjaustymo lenteles, turi atskiras kriaukles plauti mėsai ir kitiems produktams.“

Visą straipsnį skaitykite rugsėjo 14 dienos numeryje.