Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus. XII dalis. Rajono pakraštyje – Seredžius (nuotraukos)

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Tamsaus ir lietingo pirmadienio popiete apsilankiusios jau paskutinėje mūsų rajono kaimiškoje bibliotekoje – Seredžiaus, juste pajutome, kad bet kokia gyvenamoji vietovė tai ne gatvės ir namai, netgi ne įspūdingi kraštovaizdžiai. Kiekvienas miestelis ar kaimas – tai žmonės. Mylintys tą vietovę, puoselėjantys ją, prisimenantys praeitį ir mąstantys apie ateitį.

Taip jau atsitiko, kad Seredžiuje apsilankyti teko du kartus. Šis turistinis panemunės miestelis buvo įtrauktas į vieną iš pirmųjų mūsų odisėjos po bibliotekas maršrutų. Tiesiog dėl organizacinių nesklandumų per vėlai sužinojome, kad bibliotekininkė Daiva Jankauskienė atostogauja ir ne kur nors Lietuvoje, o Kretoje... Taigi tąkart beliko apsilankyti seniūnijoje ir prabėgomis apžvelgti bei nufotografuoti keletą Seredžiaus įžymybių.

Šį kartą bibliotekoje pašnekovų netrūko – susirinko bene penkiolika, tad po turistinius objektus nebesiblaškėme, o susidomėjusios klausėmės, kaip sekasi gyventi miestelyje, kurį aplankiusios praėjusį kartą pavadinome rajono „vizitine kortele“.

Jaučiasi primiršti

Tikriausiai nieko nenustebinsime pasakiusios, kad į biblioteką susitikti su „Mūsų laiko“ atstovėmis atėjo tikri šio krašto patriotai, kuriems Seredžius iš tiesų rūpi. Vieni, kaip Margarita Baršauskienė, čia gimę, augę ir gyvenantys visą gyvenimą, kiti, kaip Aušrūnė Zambacevičienė – sugrįžę į tėviškę po daugelio metų klajonių kituose kraštuose, o dar kiti, kaip Jolanta Paužienė – apsigyvenę sąlyginai neseniai, bet iš visos širdies pamilę šį panemunės kampelį. Ir visi jie rūpinasi savuoju kraštu, jį puošia, augina čia savo vaikus, kuria verslus, organizuoja šventes... Ir jaučiasi kiek užmiršti.

Juk gyvenant rajono centre taip lengva pamiršti tuos, kurie nutolę, kurie pakraštyje, periferijoje. O serediškiams labiausiai reikia ne tiek ir daug – šaligatvių Stasio Šimkaus gatvėje, ir dar būtų gerai, kad autobusų sustojime palei „Rojaus kelią“ atsirastų dengtas paviljonas, nes labai nepatogu laukti autobuso į Kauną, kiaurai košiamam panemunės vėjų. Beje, tiek šaligatviai, tiek stotelės paviljonas priklauso ne nuo rajono valdžios, o nuo Vilniuje sėdinčių Automobilių kelių direkcijos ponų. Jiems vietos gyventojai jau ne vieną raštą yra surašę, bet balsas iš pakraščių Vilnių dar menkiau tepasiekia negu rajono centrą. Žinoma, jei rajono valdžia imtųsi iniciatyvos ir prisidėtų tvarkydami gatvę, šis klausimas gal ir greičiau pajudėtų. O kol kas, juokauja vietiniai, į kitą miestą nuvykusį serediškį iš karto atskirsi – jis eina gatve, ne šaligatviu.

Apsipirkti – į Kauną, gydytis – į Jurbarką

Viena iš Seredžiaus vardo kilmės versijų teigia, kad šis miestelis todėl taip ir pavadintas, kad yra viduryje (rus. seredina) tarp Kauno ir Jurbarko. Kelio ženklas prieš įsukimą į miestelį teigia, kad iki Kauno netgi vienu kilometru arčiau – 42, o iki Jurbarko – 43 km. Tad tikriausiai nenuostabu, kad serediškiai beveik visais reikalais dažniausiai važiuoja į Kauną: pasilinksminti, apsipirkti. Ir dirbti. Kaip paaiškėjo, Seredžiuje daug darbo vietų nėra, tad darbingo amžiaus gyventojai dirbti važiuoja į Vilkiją ar į Kauną. Į rajono centrą pasuka tik „valdiškais reikalais“ arba pas gydytojus.

Tiesa, serediškiai negaili gerų žodžių rajono medikams: ir profesionalūs, ir eilės pas specialistus sąlyginai nedidelės, ir priežiūra puiki, ypač reabilitacija. Sako, kad rimčiau gydytis dabar jau visi važiuoja į Jurbarką, netgi tie, kurie anksčiau važinėdavo į Kauną. Seredžiuje irgi yra ambulatorija, teikianti pirminę sveikatos priežiūrą, kuriai vadovauja jau garbaus amžiaus sulaukusi gydytoja Regina Petrukaitienė. Susirinkusios moterys pastebi, kad gydytoja jau gal mielai pasitrauktų į užtarnautą poilsį, bet negali, nes nėra kas ją pakeičia.

Džiaugiasi vietiniai ir po reformos miestelyje įsikūrusia Greitosios medicinos pagalbos pastote. Sako, kad dabar skubi medicinos pagalba tapo iš tiesų daug geresnė ir kur kas operatyvesnė negu anksčiau.

Gerų darbų „Avilys“

Pastebime, kad kai kurios pašnekovės į atlapus įsisegusios panašias seges – gintarines, sparnus išskleidusias bites. Pasirodo, tai Margaritos Baršauskienės įkurto moterų klubo „Avilys“ narės. Klubas jungia dešimt vyresnio amžiaus moterų, kurios kartą per savaitę susirenka draugėn, bendrauja, klauso paskaitų, užsiima įvairiausiomis edukacijomis, vyksta į ekskursijas, lanko vienišus senelius, o taip pat mezga pirštines ir kojines Seredžiaus senelių namų gyventojams ar darželio vaikams – įdomiai, smagiai ir naudingai leidžia laiką.

Danutė Eidukienė dar priduria, kad beveik visos „Avilio“ moterys priklauso ir vietos „Caritas“ organizacijai bei daug jėgų ir laiko skiria bažnyčios tvarkymui. Seredžiaus šv. Jono Krikštytojo parapija savo kunigo neturi, mišias laikyti atvažiuoja Vilkijos parapijos klebonas. Danutė pastebi, kad tokios šeimininko neturinčios bažnyčios dažniausiai būna gerokai apleistos, tiktai ne Seredžiaus – čia prieš Kalėdas ir prakartėlė visada įrengiama, ir puiki, aukšta Kalėdų eglutė papuošiama, ir bažnyčia visada švari ir tvarkinga. O Žolinės proga ta pati Danutė, padedama kitų moterų, jau keletą metų bažnyčioje sukuria gyvų gėlių kilimą priešais altorių, pritraukiantį daugybę susižavėjusių lankytojų.

Trūksta infrastruktūros, bet ne iniciatyvos

Pasirodo, ne visi serediškiai patys žino, kas yra jų miestelyje. Kažkas pabėdavoja, kad nėra kirpyklos. „Yra“, – prieštarauja moterų choras, ne tik kirpykla, bet ir grožio salonas. Pasirodo, miestelyje šalia Stasio Šimkaus mokyklos-daugiafunkcio centro, kuriame, beje, įsikūrusi ir biblioteka, yra ir lauko stadionas, kur gali sportuoti kiekvienas norintis, o daugiafunkciame – ir sporto salė su treniruokliais, kur irgi laukiami miestelio gyventojai.

„Labiausiai trūksta infrastruktūros“, – vėl grįžtame prie to paties: šaligatvių, turizmo infrastruktūros, nes Seredžiuje lankosi nemažai turistų, žygeivių, kurie priversti vaikščioti nesaugiomis gatvėmis. O juk ši turistinė vietovė, pasak Sauliaus Jankausko, reprezentuoja ne tik rajoną, bet ir visą Lietuvą.

Arvydas Sviderskis pasidžiaugia, kad į Seredžių dirbti ateina profesionalai – muzikos mokytoja Sidonija Griškuvienė, kultūrininkė Irma Svetlauskienė, kurios tikrai sugebės organizuoti įspūdingus kultūrinius renginius. Juk Seredžius, sutinka visi pašnekovai, turi didelį istorinį bei kultūrinį potencialą. Ir bibliotekoje susirinkę žmonės prisimena gražius, ir anksčiau, ir neseniai organizuotus renginius: alternatyviosios muzikos festivalį „Daubos griaucmas“, Stasio Šimkaus chorų festivalį, tradicines Jonines, į kurias, ypač pernai, kai buvo švenčiamas miestelio 730 metų jubiliejus, susirinko daugybė žmonių.

Kad Seredžius turi potencialo rodo bibliotekoje susirinkusių vietinių atkaklumas. Štai Jolanta Paužienė pasiryžusi miestelyje atidaryti kavinę. Tikriausiai kiekvienas, važiuojantis panemune ir užsukantis apžiūrėti vietos įžymybes, sutiks, kad kavinės ar kito viešojo maitinimo punkto čia labai trūksta, ypač kai per pandemiją užsidarė paskutinė Veliuonoje veikusi kavinė. Tiesa, biurokratinės kliūtys ir reikalavimai, pasak Jolantos, sunkiai įveikiami ir brangiai kainuojantys, tačiau moteris nenusimena ir sako savo tikslą būtinai pasieksianti.

Būsimas Kauno priemiestis

Pasirodo, ne tik serediškiai traukia į Kauną, Kaunas irgi pamažu artėja prie Seredžiaus. Miestelyje jau trūksta namų, į kuriuos galėtų atsikraustyti šeimos iš Kauno. Juk dabar, pastebi serediškiai, kasdien nuvažiuoti į Kauną ir grįžti atgal nebesudaro jokio vargo. Tiesa, vietiniai stebisi, kad miestelyje yra nemažai tuščių namų, tačiau jie neparduodami.

Tiesa, serediškiai jaučia ir, pasak jų, nereikalingą konkurenciją tarp netoli viena kitos įsikūrusių gyvenviečių: Seredžiaus, Klausučių ir Veliuonos. Jų manymu, miesteliai, kuriuose ne taip jau daug žmonių, galėtų susitarti ir pasidalinti: viename gal galėtų būti mokykla, kitame – kultūros centras. O dabar kiekvienas tempia per trumpą antklodę į savo pusę, o dėl to blogai visiems. Juokiasi, kad ši konkurencija gal išlikusi nuo sovietinių laikų, kai tarp gyvenviečių vykdavo vadinamasis „socialistinis lenktyniavimas“.

Ilgaamžė istorija

Tai, kad Seredžius taip traukia ir kviečia sugrįžti, atrodo, lemia ir ilgaamžė šios vietovės istorija. Ne taip seniai istorikas, Seimo narys Valdas Rakutis iškėlė hipotezę, kas Seredžiuje buvusi pirmoji Lietuvos sostinė. O šio krašto mylėtojas, istorikas-entuziastas Arvydas gali pasakoti ir pasakoti apie svarbias, tačiau dažnai užmirštas, šio krašto vietas – piliakalnius ir senkapius, kurie dabar ne visi ir sužymėti.

Su Seredžiaus istorija susipažinęs ne tik Arvydas, bet ir kiti susirinkusieji – laisvai dalijasi pasakojimais ir faktais apie atgimstančius Belvederio rūmus, apie Padubysio dvarą, buvusius jų savininkus ir valdytojus.

Atrodo, kad pamažu atgimsta ir Seredžiaus bendruomenė, pasiryžusi kuo daugiau atgaivinti miestelį, pažymėti turistines vietas, prisidėti prie švenčių organizavimo ir kviesti į Seredžių kuo daugiau turistų.

O pabaigai – istorija, pasakojanti apie nenugalimą gimtųjų vietų trauką ir giliai įaugusias šaknis. Pasirodo, Seredžiuje gimusi ir augusi Aušrūnė Zambacevičienė, prieš 30 metų palikusi gimtąsias vietas ir išlėkusi į Kauną, niekada negalvojo sugrįžti gyventi į savo gimtinę. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad grįžo. Ir ne viena, o su vyru, tikru kauniečiu, kuris dabar su didžiausiu džiaugsmu sėdi namuose, iš kurių matosi Nemunas, kūrena krosnį ir glosto katiną. Ir su dukra moksleive, kuri mokosi Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijoje. Dukrai ten patinka, o Aušrūnė džiaugiasi, kad ir jos pažymiai dabar kur kas geresni nei Kaune lankytoje mokykloje, kur klasėje mokėsi apie 30 vaikų.

Stabtelėjusios prie laiptų, vedančių į Palemono kalną, žvilgtelėjusios į akmenimis grįstą S. Šimkaus gatvės galą, prasukusios pro medinius įvažiavimą į miestelį žyminčius stulpus, paliekame Seredžių, kaip ir beveik kiekvienos kelionės pabaigoje, pasižadėjusios čia sugrįžti. Nes gera. Nes įdomu. Nes verta.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Pavasaris kaime

Iš pavasario nakties  0

Meškinis česnakas

Prasidėjo meškinių česnakų sezonas. Gamtos dovanas naudokime atsakingai  0

Vilkas

Ar vilkų medžioklė iš tiesų gelbsti avis?  0

Tūkstantmetė vištų Lietuvoje istorija – nuo karaliaus stalo iki kasdieninės sriubos

Tūkstantmetė vištų Lietuvoje istorija – nuo karaliaus stalo iki kasdieninės sriubos  0

Tauragės regiono dainų ir šokių šventė

Ar tolygi kultūrinė raida iš tiesų tolygi?  0

„Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti Donatui Bielkauskui ir Samantai Pinaitytei

„Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti Donatui Bielkauskui ir Samantai Pinaitytei  1

Laukdama Velykų biblioteka pasipuošė šiaudinių sodų ekspozicija

Laukdama Velykų biblioteka pasipuošė šiaudinių sodų ekspozicija  0

Dailės olimpiados dalyvių paroda

Dailės olimpiados dalyvių darbų paroda „Laisvas kaip paukštis“  0

Autoriai po parodos atidarymo

Bibliotekoje – iš liepsnų gimę paukščiai  1

Nominacijų vakare „Vanduo“ pagerbti K. Glinskio teatro aktoriai, draugai ir rėmėjai

Nominacijų vakare „Vanduo“ pagerbti K. Glinskio teatro aktoriai, draugai ir rėmėjai  0

K. Glinskio teatro sukakčiai – ypatingas spektaklis

K. Glinskio teatro sukakčiai – ypatingas spektaklis  0

Kviečia Teatro nominacijų vakaras „Vanduo“

Kviečia Teatro nominacijų vakaras „Vanduo“  0

Pažvelgti į mėnulio veidą

Pažvelgti į mėnulio veidą  0

Apie poeziją – poetų žodžiais

Apie poeziją – poetų žodžiais  0

Su Senosios muzikos festivalio organizatore – apie muziką, apdovanojimus ir pinigus

Su Senosios muzikos festivalio organizatore – apie muziką, apdovanojimus ir pinigus  0

Kovo 11-sios žygis į Antkalniškių piliakalnį priminė praeitį

Kovo 11-sios žygis į Antkalniškių piliakalnį priminė praeitį  0

Vilniečiai švenčia Šv. Patriko dieną

Šiandien pasaulyje minima Šv. Patriko diena. Žaliai nusidažė ir viena iš Vilniaus upių  0

Knygnešio kelias. Vaikaitės prisiminimai

Knygnešio kelias. Vaikaitės prisiminimai  0

Kafijos diena Smalininkuose 2020 m.

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąraše – ir šiupinio šventės bei kafijos gėrimo kultūra Mažojoje Lietuvoje  0

Kauno daugiabučio bute – įkvepianti kelionė į praeitį

Kauno daugiabučio bute – įkvepianti kelionė į praeitį  0

Algirdas Sinkevičius

Viešvilės istorijos saugotojui – G. Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“  0

Tarp „Auksinių scenos kryžių“ nominantų – du iš Jurbarko kilę menininkai

Tarp „Auksinių scenos kryžių“ nominantų – du iš Jurbarko kilę menininkai  0

Mokytoja R. Šličkutė, Mantas ir Ignas

Tarp „Dainų dainelės“ laureatų – jurbarkietis  0

Veliuonos gimnazijoje – egzotiški augintiniai (gamtininko komentaras)

Veliuonos gimnazijoje – egzotiški augintiniai (gamtininko komentaras)  0

Mūsų partneriai