Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus. XI dalis. Mylimas Vadžgirys (nuotraukos)

Vasario 5-osios, pirmadienio, popiete apsilankiusios Vadžgirio bibliotekoje, norom nenorom susimąstėme apie... meilę. Kaip manote, dėl ko pamilstame kokią nors vietą, kas mus sužavi, pririša ir neleidžia jos palikti? Daugelis gal teigtų, kad grožis. Vis dėlto leiskite suabejoti – Vadžgirio miestelis mums nepasirodė išskirtinai gražus: nėra čia nei upių, nei kalnų, nei kokių begalinio grožio kraštovaizdžių, tačiau jame gyvenantys žmonės sako, kad savojo miestelio nekeistų ne tik į kitas mūsų rajono gyvenvietes, tačiau netgi į Klaipėdos miestą su visa Baltijos jūra. Tad kas gi tame Vadžgiryje tokio ypatingo?

Pro sniego pūgą atvykusias į Vadžgirį mus pasitiko tuščia (nei žmonių, nei automobilių) pagrindinė gatvė, pavadinta J. Dargužo vardu, vis dėlto akivaizdžiai rodanti, kad Vadžgirys miestelis, ne kaimas. Šalia gatvės stovi nedidelė, bet graži Vadžgirio Šv. Juozapo bažnyčia, beje, šiais metais švęsianti savo šimtmetį. Toje pačioje gatvėje – ir prieš keletą metų uždarytos Vadžgirio mokyklos pastatas, ir dar keletas administracinių pastatų, kurių viename įsikūrę kultūros namai (Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyrius) ir biblioteka. Gatvėje išsirikiavusius „valdiškus“ pastatus puošia didžiulės, jau kiek pablukusios senų nuotraukų reprodukcijos. Senosios fotografijos puošia ir bažnyčios sienas.

Šviesiose ir su meile papuoštose bibliotekos patalpose mūsų jau laukia senos pažįstamos –bibliotekininkė Erika Žievienė, kultūros namų meno vadovė Lina Lukošienė – ir būrelis didelių ir mažų vadžgiriškių. Tiksliau, iš pradžių laukia tik keletas, tačiau pamažu susirenka bemaž dešimt – po vieną ir po du užsuka pasiimti knygų ir prisijungia prie apvalų stalą apsėdusio mūsų būrelio – tenka netgi atnešti daugiau kėdžių.

Palaidi šunys ir medinis šaligatvis

Belaukiant kavos, kuria visus susirinkusius pasišauna pavaišinti Erika ir Lina, nejučia įsikalbame apie... verpimą. Pasirodo, vadžgiriškė Stefa Švelnienė ir dabar dar gali suverpti siūlus, tereikia vilnos turėti. Močiutė išmokė, sako moteris, prisiminusi, kaip sunku buvo gyventi pokario metais, kai nebuvo nieko: nei siūlų, nei medžiagų – viską tekdavo patiems pasigaminti. Jos mama ausdavo, tačiau šio meno Stefa sako jau nebeišmokusi. Kiek vėliau tėvas, kuris dirbo miške, tačiau mokėjo ir siūti, pradėjo važinėti į Sovietską, kur pirkdavo rusiškus karinius drabužius, juos persiūdavo ir aprengdavo visą kaimą.

„O mano promočiutė, – įsiterpia Janina Čiumielienė, – mokėjo suverpti tokio plonumo siūlą, kad su juo buvo galima siūti siuvimo mašina“.

„Sulaukusi šešiolikos, pradėjau dirbti parduotuvėje prie geležinkelio stoties, – prisimena Stefa. – Kai ten atveždavo kiaulių galvas ar dešros kepeninės, tai iš vakaro būdavo eilės. Dabar, kai anūkams pasakau, tai jie juokiasi iš manęs“.

Iš Lybiškių kilusi Stefa Vadžgiryje sako atsidūrusi prievarta – kooperatyvo pirmininkas prikalbino tris mėnesius padirbėti Vadžgiryje. Nuo tada ir pasiliko, jau 50 metų, kaip juokiasi susirinkusios moterys, „koją pakišo Stasiukas“, būsimas Stefutės vyras. Pirmosios darbo dienos prisiminimas – 7 šunys, nuo kurių teko gintis lazda. Tada Vadžgirys, lyginant su šiandieniniu, buvęs kur kas mažesnis.

Kaip Vadžgirys atrodė anksčiau, šypsosi buvusi vokiečių kalbos mokytoja Janina Čiumielienė, gerai apibūdina tai, kad tuomet mokytojos prieš Rugsėjo 1-ąją parduotuvėse ieškodavo pirkti gražesnių guminių batų. Vienais metais Janina Klaipėdoje nusipirko aukštus blizgančius guminius, tai pavydėjo visos mokytojos. O pagrindinėje gatvėje tuomet dar buvo likusi dalis seno medinio, iš lentų sukalto šaligatvio.

„Ratuota biblioteka“

Senajame Vadžgiryje buvo viskas, kas priklausė kaimui, prisimena moterys: apylinkės pirmininkas, paštas, felčeris, milicininkas. Ir mokykla. Dabar jau liko tik biblioteka ir kultūros namai.

Eriką Žievienę drąsiai galima pavadinti viena iš pačių aktyviausių rajono bibliotekininkių – visada ieškanti naujų patirčių, kupina naujų idėjų ir pasiryžusi jas įdiegti savo miestelyje ar bibliotekoje. Apsilankiusi Estijoje ir susipažinusi su tenykštėmis mobiliosiomis bibliotekomis, ji parašė projektą, gavo Vietos veiklos grupės „Nemunas“ finansavimą ir porą metų su „Ratuota biblioteka“ važinėjo po aplinkinius kaimus. Nedideliu „bibliobusu“ buvo ne tik vežiojamos knygos, bet vykdavo ir įdomios edukacijos, tad knygų autobusėlio pasirodymas Paskynų ir Rutkiškių gyventojams tapdavo tikra švente. Erika sako, kad jai patinka ši veikla, tad rudenį vėl planuoja teikti projektą ir lankyti kaimų, kuriuose gana aktyvios bendruomenės, tačiau nėra kultūros įstaigų, gyventojus.

Tačiau, kad mobilioji biblioteka gali pakeisti tikrąją, Erika nesutinka. Pasak jos, biblioteka tai ne vien knygos ir laikraščiai. Tai ir spausdinimas, ir kopijavimas, ir informacija, ir internetas, o vaikams, kurių, augančių socialinę riziką patiriančiose šeimose, kaime netrūksta – prieglobstis ir šiluma. O svarbiausia – į biblioteką, ypač vyresni kaimo gyventojai užsuka pasikalbėti, pasidalinti naujienomis, pasipasakoti apie savo džiaugsmus ir rūpesčius. „Bibliotekininkas kaime – kartu ir psichologas“, – sako Erika prisiminusi, kaip prieš keletą savaičių po pastotės gaisro dingus elektrai, netoliese esančiame socialiniame būste gyvenantys vaikai vakare sugužėjo į biblioteką ieškoti pagalbos.

Vietoj medicinos punkto – mobilioji paslauga

Pamažu kalba pasisuka jau įprasta linkme – apie miestelio nykimą. Iš tiesų, kiekviename aplankytame miestelyje arba kaime situacija panaši – nebelikę pašto ir policijos įgaliotinio, dažniausiai – ir medicinos punkto bei mokyklos, daug kur nėra ir kultūros namų. Kai kuriose mūsų aplankytose vietose likusios tik bibliotekos. Tiesa, Vadžgiriui pasisekė geriau – čia, kaip minėjome, yra ne tik biblioteka, bet ir kultūros namai, kuriuose šeimininkauja daugeliui mūsų rajono gyventojų puikiai pažįstama Lina Lukošienė.

Vis dėlto vietos gyventojai gailisi medicinos punkto, o ypač mokyklos, kurioje, pasak jų, uždarymo metu vaikų buvo per šimtą. Tiesa, moterys pripažįsta, kad medicinos punktą neblogai pakeičia mobiliojo slaugytojo paslauga, kurią vietos gyventojams teikia Šimkaičių ambulatorijos slaugytojo padėjėja Jūratė. Moterys viena per kitą giria jos teikiamas paslaugas: Jūratė ir spaudimą pamatuoja, ir lašinę pastato, ir vaistus sužiūri, o senyviems žmonėms, kuriems jau sunku savimi pasirūpinti, netgi nagus nukarpo. „Labai puiki moteris“, – džiaugiasi vadžgiriškiai puikia slaugytoja, tik būkštauja, ar ši mobili paslauga dar ilgai bus teikiama.

Krašto patriotai – ne tik vietos gyventojai

Prie mūsų prisijungia dar dvi, pasak Erikos, „kiečiausios skaitytojos“ – Daiva Dobilienė ir jos mama Birutė Mankienė, kurioms „net knygos kvepia“. Rutuliojantis pokalbiui, pamažu pradeda ryškėti šio krašto ypatumas – jam atsidavę ir jį mylintys žmonės.

Kad be Linos ir Erikos Vadžgirys nebūtų Vadžgirys, tai jau lyg ir savaime suprantama. Tačiau, pasirodo, kad ir Vadžgiriškių bendruomenės pirmininkas Raimundas Stirbys, nors dirba Kaune, visa širdimi atsidavęs Vadžgiriui: myli bažnyčią ir kultūrą, padeda ukrainiečiams ir netgi nemokamai taiso vietiniams vaikams dantukus.

„Visi vadžgiriečiai geri“, – šypsosi Erika, prisipažindama, kad Vadžgirį myli labiau negu gimtąją Klaipėdą. Pasak Erikos, čia ir saugumas, ir geri, kaimyniški santykiai, ir nuostabi gamta. O jūrą, juokauja, atstoja priešgaisrinis „prūdas“, kuriame prieš daugelį metų ji išgelbėjo skendusį Stefutės anūką Eimantą, dabar jau suaugusį vyrą, gyvenantį Airijoje. Tuometinė nelaimė dabar jau atrodo tik juokinga: Erika prisimena, kaip jau nirdamas po vandeniu, matyt, mamos įbaustas Eimantas pirštu spaudė prie nosies akinius, kad nepamestų.

Pasirodo, kad Vadžgirio kraštą – bažnyčią ar biblioteką – remia ne tik vietos gyventojai ar išeiviai iš šių kraštų, bet ir žmonės, su Vadžgiriu, atrodo, neturintys nieko bendro. Tai patvirtina bažnyčios vargonų istorija. Mat prieš porą metų, 2022-aisiais, Lina Lukošienė sugalvojo, kad bažnyčiai reikalingi vargonai ir socialiniuose tinkluose paskelbė tam tikslui renkanti lėšas. Tąkart 12 tūkst. eurų suaukojo ne tik vietos gyventojai, bet ir žmonės iš viso pasaulio – Anglijos, Airijos, Vokietijos, JAV. „Kai paskelbėm, galvojom, kad per porą–trejetą metų surinksim. Tam šimtmečiui. Šešios savaitės – pliumpt, ir sukrito“, – prisiminusi aukotojų dosnumą džiaugiasi Lina. Tačiau nuostabiausia buvo, kai moteris iš Vilkijos, pervedusi į sąskaitą didelę pinigų sumą, 800 eurų, paskambino ir atsiprašė, kad per mažai pervedė, pasiūlė dar kelis šimtus duoti grynais, nors teigė su Vadžgiriu jokių sąsajų neturinti. Dar viena, gana vargingai gyvenanti šeima, tikrai skaičiuojanti kiekvieną eurą, vargonams pervedė 30 eurų, „kad Vadžgirys skambėtų“. „Apsiverkiau“, – prisipažįsta Lina, pridūrusi, kad tokios istorijos aiškiausiai parodo meilę šiam kraštui.

Dabar jau renkamos lėšos bažnyčios vidui dažyti. Vėl, pasak moterų, kiekvienas duos, kiek galės ar norės.

O kasmet vykstančioms „Knygų Kalėdoms“, pasakoja Erika, Švedijoje gyvenanti Rasa Antanaitienė-Lingaitytė kasmet bibliotekai atsiunčia siuntą knygų – užpraeitais metais atsiuntė visas „Hario Poterio“ serijos knygas, o 2023-aisiais – penkias lietuvių autorės Vaivos Rykštaitės knygas. Smagu turėti tokių gerų, ištikimų draugų, džiaugiasi Erika, ta proga verdanti „Knygų sriubą“. „Knyga ir maistas mus vienija“, – juokiasi ji. Iš viso per praėjusias „Knygų Kalėdas“ biblioteka gavo net 68 naujas knygas.

Ko Vadžgiriui trūksta

Paklausta, ko trūksta, kad Vadžgiryje būtų dar geriau gyventi, Erika sako norinti, kad čia būtų daugiau žmonių, kad grįžtų gyventi jaunos šeimos.

Dar norėtųsi geresniu grafiku važinėjančio autobuso, kad žmonės galėtų juo vykti į darbą. Pasirodo, kad paskutinis autobusas iš Jurbarko į Vadžgirį grįžta 15.25 val., ir tai tik mokslo metais – vasarą autobusai važinėja kas antrą dieną. Ir kaip čia neprisiminsi savivaldybės mero Skirmanto Mockevičiaus deklaracijų, kad elektroninis bilietas ir beveik nemokamos kelionės vietiniu viešuoju transportu skirtos rajono gyventojams važinėti į darbą ir iš jo.

Pačiame Vadžgiryje yra keturios parduotuvės, MB „Ūkis Tyras“, kuriame kol kas dirba tik patys savininkai, proginių drabužių išparduotuvė „Raskila“, į kurią pirkėjai suvažiuoja net iš Kauno ar Vilniaus ir kurios savininkė, susikūrusi sau darbo vietą, randa galimybių paremti Vadžgirio kultūrinį gyvenimą – prieš Kalėdas miestelio gyventojams dovanojo spektaklį.

Vietos gyventojai dirbti važinėja į Raseinius, Kalnujus, į netoliese įsikūrusias miško kirtimo įmones – ten, kur darbdaviai organizuoja darbuotojų atvežimą. Materialinę padėtį pagerinti padeda sezoniniai darbai uogų ūkiuose, grybai, uogos, vynuoginės sraigės.

Laukia bažnyčios jubiliejus

Vadžgirio Šv. Juozapo bažnyčiai šiemet sukaks 100 metų. Švęsti planuojama netgi tris dienas, rugpjūčio 8–10 d., kai vyks tradiciniai Kristaus Atsimainymo atlaidai. Ruošdamiesi šiai šventei vadžgiriškiai jau sutvarkė aikštelę priešais bažnyčią, šalimais sutvarkė pievą. Joje moterys jau planuoja iš gėlių susodinti skaičių „100“.

„Vasarą mačiau, turistai įsikūrę ant suolelio prie bažnyčios, kavą geria, užkandžiauja, fotografuojasi – kaip faina“, – džiaugiasi Lina.

Smagu dirbti drauge

Nors moterys tvirtina, kad Vadžgiryje daugiausia gyvena senjorai, bibliotekoje sutikta jauna šeima Remigijus ir Vaida Didžbaliai gyvenimu čia taip pat nesiskundžia. Remigijus važinėja dirbti į Švediją, o pardavėja dirbusi Vaida dabar augina dukrelę Paulą.

Aistė Aleksaitė, nuo septynerių metų gyvenanti Vadžgiryje, sakosi tiesiog užaugusi bibliotekoje. Dabar čia jau lankosi jos dukra Milėja – kol kas su mama, o vėliau tikriausiai taip pat taps viena iš Erikos „vaikų“.

O pati Erika, nors, atrodo, tiesiog gimusi bibliotekininkės darbui, pasirodo, šį kelią pasirinko tik sulaukusi gal 30 metų – tik tada ėmė studijuoti bibliotekininkystę, o iš pradžių dirbo pardavėja parduotuvėje, alaus bare. „Mane prie kultūros iš pradžių Lina „jaukinosi“, – juokiasi Erika, prisipažinusi, kad pagrindinis stimulas pradėti studijuoti buvęs siekis tapti pavyzdžiu sūnui. „Kaip vaikui sakysi, kad reikia mokytis, jei pati būsi nieko nebaigusi“, – šypsosi ji. O dabar troškimas tobulėti jos jau nebepaleidžia – norisi sužinoti vis daugiau, o gautas žinias pritaikyti savo darbe.

Smagu, kad Vadžgiryje jos gali darbuotis dviese su Lina – kartu gera generuoti idėjas, organizuoti renginius, o aplinkui pilna jas palaikančių ir padedančių žmonių.

O baigiantis smagiam mūsų pasisėdėjimui surimtėjusi Erika pastebi, kad jokia, netgi pati geriausia, mobili biblioteka nesuteiktų to, ką mes šiandien čia patyrėme – jaukaus ir šilto santykio tarp žmonių, galimybės susitikti, pabendrauti, pasikalbėti.

Dėl to, o ne tik dėl knygų, kaimuose ir reikalingos bibliotekos, ar girdite, vietos politikai ir didmiesčių žmonės?