Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus. VI. Jurbarkai (nuotraukos)

„Mūsų laiko“ kelionės po rajono bibliotekas tęsiasi. Niekam ne paslaptis, kad užsukti pas arčiausiai gyvenančius kaimynus neretai pritrūksta laiko, taigi ir arčiausiai Jurbarko esantį Jurbarkų kaimą aplankėme vieną paskutiniųjų. Jurbarkų bibliotekoje, įsikūrusioje seniūnijos pastato pirmame aukšte, mūsų laukė bibliotekininkė Virginija Petrauskienė, kiek vėliau prisijungė dvi ir skaitytojos: Marytė Urbutienė bei nuolatinė laikraštyje spausdinamų kryžiažodžių sprendėja Janina Kucinienė, kurią redakcijos darbuotojai jau pažįsta iš balso telefono ragelyje.

Mums pasisekė – iš savo kabineto antrajame aukšte nusileido ir į pokalbį kuriam laikui įsijungė ir Jurbarkų seniūnas Audronis Kačiušis, gruodžio 1-ąją minėjęs 19 metų darbo seniūnijoje sukaktį.

Nauja bibliotekininkė išpuošė visą seniūnijos pastatą

Skaitytoja Marytė prisipažino mūsų vizito laukusi – sako, skaitau vis „Mūsų laike“, kad lankotės bibliotekose, ir galvoju, kodėl pas mus niekas neatvažiuoja. Pasirodo, moterys labiausiai norėjo pasidžiaugti ir pagirti savo bibliotekininkę, kuriai pradėjus dirbti Jurbarkuose, atgijo ne tik biblioteka, bet ir visas seniūnijos pastatas. Vaizdas tikrai džiugina: prie įėjimo lauke ir viduje – kalėdinės dekoracijos, tiesiai priešais įėjimą – Jurbarkų herbas, o ir pačios bibliotekos patalpos labai jaukios. Bibliotekininkė Virginija sako, kad atėjusi dirbti daug ką jose padarė savo jėgomis: perdažė spinteles, perstatė lentynas, vaikams įrengė jaukų kampelį su žvėrelių pavidalo kėdutėmis, užklijavo ant sienos dekoratyvinį medį, pakabino užuolaidas, viską išpuošė įdomiais aksesuarais. Pasak seniūno, bibliotekininkė seniūnijos pastatą puošia ne tik Kalėdoms, bei kitomis progomis – valstybinėms šventėms, Velykoms.

Bibliotekoje netrūksta lankytojų: čia nuolat renkasi vaikai ir suaugę, vyksta parodos, įvairūs užsiėmimai. Netoliese esančio Jurbarkų darželio-mokyklos mokiniai po pamokų taip pat mėgsta užsukti čia – palaukti atvykstančių tėvų, paruošti pamokas ar tiesiog susitikti su draugais. Bibliotekininkė juokiasi, kad su vaikais užsiima kaip mama ir visokiais būdais bando juos sudominti rankdarbiais ar knygomis.

Iš Klausučių kilusi, daug metų centrinėje Jurbarko bibliotekoje dirbusi Virginija labai džiaugiasi šia savo darbo vieta. Sako, kad kai prieš trejetą metų, išėjus prieš tai buvusiai bibliotekininkei, gavo pasiūlymą dirbti Jurbarkuose, sutiko iš karto. „Mano svajone buvo dirbti kaimo bibliotekoje“, – prisipažįsta moteris. Šis Virginijos pašaukimas, matyt, atėjęs iš šeimos – mama buvo kaimo bibliotekininkė Klausučiuose, o ji pati yra dirbusi Klausučių mokyklos bibliotekoje. „Visiems sakau, kad reikia keisti darbą kas 5–10 metų – pasikeičia aplinka, žmonės ir pats imi keistis“, – šypsosi Virginija.

Kaimas mieste

„Gyvename paprastai, kaimiškai, problemų neturime, kriminalinė situacija gera, finansinė gera“, –gyvenimo Jurbarkuose privalumus vardija seniūnas Audronis Kašiušis. Pasak jo, nekilnojamojo turto kainos Jurbarkuose tokios pat, kaip Jurbarke, yra dujos, vanduo, šaligatviai, sutvarkyti parkai, bet čia kaimas – žemės mokesčiai maži. „Gyvenk ir norėk“, – pritarią seniūnui Marytė.

Seniūnas džiaugiasi, kad ir pačios seniūnijos, kaip įstaigos, darbo sąlygos gerėja – neseniai savivaldybė nupirko tame pačiame pastate esančias pašto patalpas, kainavusias kiek daugiau nei 13 tūkst. eurų, kurios jau baigiamos suremontuoti. Pasak seniūno, didžiausia problema buvo rinkimams naudojamos patalpos antrame aukšte, nes nepritaikytos neįgaliesiems. Todėl vieną iš buvusio pašto patalpų skirs rinkimams, dar vieną, buvusios kirpyklos patalpą, išnuomos kirpėjai, kitą – gal masažo paslaugoms. Viskas dėl seniūnijos gyventojų gerovės, šypsosi seniūnas.

„Jurbarkai – kaimas mieste“, – sako seniūnas. Juokiasi, kad kažkada buvo ketinimų priskirti šį kaimą Jurbarkui, laimė, nepavyko, juk kam reikalingas tas miestas, kai ir čia gyveni kaip mieste: gatvės asfaltuotos, yra net 11 daugiabučių.  

Jurbarkuose yra mokykla-darželis, kelios parduotuvės, čia kuriasi ir nauji verslai. Buvusius kultūros namus nusipirkę savininkai ne tik patys tame pastate gyvena, bet po savo stogu glaudžia net tris įmones: autoservisą ir porą statybos paslaugų įmonių. Po gaisro UAB „Jurbarkų mėsa“ įmonėje, kai sudegė ir gamybos cechai, ir parduotuvė, ir valgykla, kaime atsidarė „Mamužės užkandinė“, kur gaminamas maistas išsinešimui. Čia dirbančios anyta su marčia gamina skanų naminį maistą, kurio nusipirkti atvažiuoja ir jurbarkiečiai. Greitai kita įmonė šalimais atidarys ir kepyklėlę, kur bus kepamos bandelės ir kiti konditerijos gaminiai. Ten bus įkurtos trys darbo vietos. Beje, ir „Jurbarkų mėsos“ parduotuvė jau veikia, tikimasi, kad ji su laiku plėsis.

Jurbarkuose yra ir hidroelektrinė, pradėta eksploatuoti 2005 metais.

Jurbarkų seniūnija – pati didžiausia rajone, iš visų pusių apjuosusi Jurbarko miestą. A. Kačiušis juokauja, kad jei Jurbarko seniūnas Romualdas Kuras jį sunervintų, galėtų ir iš miesto neišleisti, beliktų šiam per Nemuną į Suvalkiją plaukti.

Deja, kaip ir visoje Lietuvoje, seniūnijoje gyventojų mažėja. Seniūno darbo pradžioje 2004 metais čia gyveno 3,9 tūkst. gyventojų, dabar – 2,8 tūkst. „Ketvirtadalis išvažiavo“, – apgailestauja seniūnas,  iš karto pasidžiaugdamas, kad pernai užregistruota daugiau gimusių vaikų.

Vienintelė Lietuvoje dvikamienė Kalėdų eglė

Kai kalbėjomės su seniūnu, jau buvo ruošiamasi kalėdinės seniūnijos eglės įžiebimui. Pasak seniūno, čia puošiama eglė išskirtinė, vienintelė tokia Lietuvoje, nes auga Lietuvos 100-mečio aikštėje ir yra dvikamienė. Jos papuošimui seniūnija išleido tik apie 100 eurų, bokšteliui, nes visi papuošimai ir girliandos supirkti seniau. Be to, šiemet eglės prieigas papuoš bibliotekininkės Virginijos pagaminti žmogaus dydžio „Spragtukai“.

Seniūnas pastebi, kad išskirtinę eglę puošia jau 15 metų, bet šie metai, ko gero, bus paskutiniai, mat eglė jau džiūsta, jos šakos retėja. „Kitais metasi sodinsime kitą eglę, gyvą, 2,5 metrų aukščio“, – pasakojo seniūnas ir sako, kad naują elgę puoš kitaip, naujoviškai.

Planai ir svajonės

„Pirmiausia seniūnijos pastatą apšiltinčiau“, – paklaustas apie norus ir ko trūksta Jurbarkams sakė seniūnas A. Kašiušis. Beje norų jis turi ir daugiau: reikėtų įrengti apšvietimą Kranto gatvėje,  išasfaltuoti Jovaro bei Tylos gatvių likusias atkarpas, pasirūpinti ir seniūnijos keliais. Kelias, kuriam labiausiai reikia asfalto, pasak seniūno, į Greičių sodus. Šiam keliui tvarkyti seniūnija net greiderį įsigijo, nes ten labai greitai duobių atsiranda, o seniūnas daugiausiai skambučių dėl to sulaukia. Reikia asfalto ir Vilniškių bei  Gedžių kaimuose – visur, kur žmonės gyvena, ir  kur autobusai važiuoja bei mokinius veža.

Mokykla be perspektyvos ir neveiklios bendruomenės

Kaip minėjome, Jurbarkuose yra mokykla-darželis, kuriam dar priskirtas ir Rotulių skyrius, tačiau pradinės mokyklos klases jau planuojama naikinti – mažėja mokinių. Seniūnas sako, kad norėtų, jog mokykloje kitais mokslo metais tiesiog būtų nebeformuojama pirmoji klasė ir ji per trejus metus pati sunyktų. „Būtų ne taip skausminga ir vaikams, ir mokytojoms“, –  sako seniūnas. Be to, yra labai daug ikimokyklinukų, norinčių lankyti darželį, tačiau trūksta patalpų, o atsisakius mokyklos darželio grupėms būtų galima pritaikyti klasių patalpas.

Seniūnas apgailestavo, kad Jurbarkuose nebėra aktyvios bendruomenės, veikusios prieš keletą metų. Tiesa, kituose seniūnijos kaimuose veiklių bendruomenių, sako, yra nemažai: Vertimų, Žindaičių, Rotulių, Dainių II kaimo.  

Turistams parodytų

Paklaustas, ką  seniūnijoje parodytų turistams, seniūnas vietinių įdomybių išvardija daug. Sako, kad nuvežtų prie Mituvos užtvankos, į Vertimų kaimą, Rutkų kaimo turizmo sodybą, prie Melno sutarties sienos liekanų, į Genocido aukų kapines. Šv. Brunono kryžių parodytų greta Dainių pelkės ir Lietuvos 100-mečio aikštę, vienintelę tokiu pavadinimu Lietuvoje. Turistai dar galėtų seniūnijos pažymėta Šv. Jokūbo kelio atkarpa nuo Šventosios upelio iki Jurbarko ribos pasivaikščioti.

Marytė Urbutienė pritaria, kad kažkada svečius iš Vokietijos ne tik prie užtvankos, bet ir i Dainių kiaulių kompleksą vežė, sako, vokiečiams buvę labai įdomu.

Istorija

Jurbarkai – naujas kaimas, kolūkinės gyvenvietės centras, pradėti statyti apie 1950 metus,  susikūrus „Gegužės 1 -osios kolūkiui. „Anksčiau čia buvo laukai, apylinkė buvo prie gatvės ir čia visi su guminiais vaikščiojo. Buvo tik dvi gatvelės asfaltuotos, „kibizynai“, pievos, balos ir suklypę stulpai“, – primena seniūnas.

Pokalbiui pasisukus apie istoriją, bibliotekininkė ir seniūnas iš kito kabineto atnešė keletą didžiulių albumų odiniais viršeliais, kuriose – visa oficialioji Jurbarkų istorija: nuotraukos, vaikų registracijos įrašai, vardynos, vestuvės, kultūros namų kolektyvai: vokaliniai, šokių, garsioji „Kanabėko“ agitbrigada... Tikras lobis istorikui... Pasak bibliotekininkės, vienas albumas buvo vežtas netgi į Šiaurės Korėją.