Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus: Pašaltuonys, Lybiškiai, Kartupiai (NUOTRAUKOS)

Jei paklaustumėte, kas labiausiai įsiminė „Mūsų laiko“ komandai, šį rudenį nusprendusiai aplankyti visus mūsų rajono miestelius ir kaimus, kuriuose yra bibliotekos, tikriausiai atsakytume – įvairovė. Kaip paaiškėjo, nėra panašių viena į kitą gyvenamųjų vietovių. Netgi jei jos pabandomos sudėlioti į tam tikras lentynėles pagal plotą, ar gyventojų skaičių, ar ten esančias įstaigas, ar dar ką nors, vis tiek jos kiekviena vis kitokia, kiekviena pasižyminti tik jai vienai būdingais išskirtiniais bruožais. Tai reiškia – kad ir kur nukeliautum, tu visada rasi, pamatysi, sužinosi ką nors naujo, dar negirdėto, nematyto, nepaprasto.

Taigi šįkart kviečiame pasivažinėti keliu Skaudvilės link ir pakeliui, kartais ir kiek išsukant iš kelio, aplankyti Pašaltuonį, Lybiškius ir Kartupius.

Dvi Pašaltuonio kultūrinės įstaigos

Pašaltuonys pasitiko mus paminklu kariams savanoriams ir nauju šiuolaikišku gyvenamuoju namu, dygstančiu kaimo pakraštyje. Greta – Šaltuonos tvenkinys, kuriame be leidimo žvejoti draudžiama, mat tvenkinys išnuomotas, kaip sužinojome vėliau, dviem vietiniams gyventojams E. Gadliauskui ir E. Neverdauskui, nuo pat mažens, kaip sakė juos pažįstantys pašaltuoniškiai, susižavėjusiems žvejyba.

Kaimelis mums pasirodė šviesus, švarus ir tylus, nepaisant važinėjančių traktorių ir kitų žemės ūkio mašinų bei moterų, šalia kapinių rūpestingai grėbiančių nukritusius lapus. Prie Pašaltuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios – prieš keletą metų atnaujintos „stacijos“, kryžiaus kelio stotys, su jose pakabintais senoviškais paveikslais. Mišias kiekvieną sekmadienį čia laiko Gaurės klebonas. O pačiame kaime, kaip juokauja jo gyventojai, įsikūrusios tik dvi kultūrinės įstaigos – biblioteka ir parduotuvė. Buvusių anksčiau mokyklos, medicinos punkto, pašto, taupomosios kasos jau senokai nelikę.

Vienoje iš kultūrinių įstaigų, bibliotekoje, mes ir susėdome pasikalbėti su bibliotekininke Liuda Neverdauske ir bendruomenės pirmininku, ūkininku Žilvinu Oberausku, o netrukus prie mūsų prisijungė ir antrosios kultūrinės įstaigos atstovai – parduotuvės savininkė Zita Šilanskienė su gyvenimo draugu Audvydu Šaukausku, buvusiu raudoniškiu, prieš maždaug 10 metų persikrausčiusiu gyventi į Pašaltuonį.

Zita sako, kad toje pačioje vietoje pardavėja dirba jau 40 metų – jaunystėje pradėjo dirbti kooperatyvui priklausiusioje parduotuvėje, o dabar jau daugiau kaip 20 metų yra jos savininkė. Dirba viena, be jokių samdomų darbuotojų, kitaip neišsilaikytų. Anksčiau padėdavo vaikai, dabar – Audvydas. „Dešimt metų neturėjau atostogų“, – prisipažįsta verslininkė, pajuokavusi, kad retsykiais išvyksta tik į bendruomenės organizuojamas ekskursijas ir į atlaidus „Tuoj ateis žmogus ir aš bėgsiu“, – sako Zita, mat parduotuvė įsikūrusi šalia bibliotekos ir puikiausiai matosi pro langą. Pirkėjų nepasirodo, tačiau atveža duoną, taigi Zita vis dėlto turi išbėgti. Kiti pašnekovai pripažįsta, kad gerai, kai kaime yra parduotuvė, kur galima ir visas kaimo naujienas sužinoti, ir duonos, pieno ar kitą kokią smulkmeną nusipirkti, mat daugiau apsipirkti visi važiuoja į Tauragę. Kodėl ne į Jurbarką? Pasirodo, Pašaltuonio susisiekimas su rajono centru – komplikuotas, iš ryto atvažiuoja tik vienas autobusas, išvežantis mokinius, kuris po pietų atvažiuoja dar kartą ir grįžta į Jurbarką. Užtai autobusų į Tauragę netrūksta. Pasirodo, kai kurie gyventojai ir pas gydytojus į Tauragę važinėja, mat tauragiškių medikų darbas ir rūpestis jiems labiau priimtinas nei Jurbarko. Dirbti taip pat daugiausia važiuoja į Tauragę ar Tauragės rajoną: kas į siuvyklą, kultūros namus, kas į pieninę, baldų gamyklą, lentpjūvę.

Ir dar neseniai didžiausia Pašaltuonyje įsikūrusi įmonė, UAB „Spaisvilė“, užsiimanti prieskonių mišinių gamyba bei prekyba ir buvusi tarp daugiausiai mokesčių sumokančių mūsų rajono įmonių, pasirodo, čia paliko tik nedidelę dalį savo gamybos, o pati tyliai persikraustė į Ližių kaimą Tauragės rajone, tuo pačiu perregistravusi ir savo buveinę. Pašnekovų nuomone, mūsų rajono valdžia įmone visiškai nesidomėjo, o štai Tauragės rajono valdžios dėmesio ten atsikrausčiusi įmonė sulaukianti – meras net keletą kartų buvo užsukęs paklausti, gal ko trūksta įsikuriant, gal reikia valdžios pagalbos.

Pašaltuonys – ūkininkų kraštas, nors, kaip sako pašnekovai, visko mažėja: kažkada buvo net trys pieno supirkimo punktai, šešios fermos, dabar viskas nyksta, kaimas senėja. Naujos šeimos, nors ir atsikrausto viena kita gyventi į Pašaltuonį, dirba miestuose ir į bendruomenės gyvenimą neįsilieja. Vaikų Pašaltuonyje nedaug, tik vasarą, kai pas senelius suvažiuoja vasaroti anūkai ir bibliotekininkė organizuoja stovyklą vaikams, jų susirenka gerokai daugiau, šią vasarą buvo net 30.

Tame pačiame buvusių kultūros namų pastate, kur yra biblioteka, įsikūrusi ir kaimo bendruomenė, jungianti 47 narius: įrengta nedidelė salė, šarvojimo patalpa, virtuvėlė. Bendruomenė kartu su biblioteka rengia šventes, įvairias vakarones: tik prieš porą dienų vyko poezijos ir dainų popietė su svečiais iš Gaurės bibliotekos bei Eržvilko kultūros centro dueto „Gintarinis medis“ dainomis, kitas renginys būsiantis lapkričio 26-ąją – atvyks teatras iš Šimkaičių, tuo pačiu surengs ir bendruomenės susirinkimą. Pagrindinė kaimo šventė sutampa su Žolinės atlaidais, o šiemet, džiaugiasi pašnekovai, ji buvusi ypač smagi, mat Pašaltuonio kaimo bendruomenė tuo pačiu metu šventė savo 10-metį. Koncertavo Liudas Mikalauskas. Gražią šventę surengti buvo galima, nes parašius projektą 2,5 tūkst. Eur skyrė Žemės ūkio ministerija ir iš rajono savivaldybės gavo 450 Eur – pasak Žilvino, pirmą kartą per keletą metų. O vietiniai žmonės, pripažįsta bibliotekininkė Liuda, per pandemiją užsisėdėjo, tapo sunkiai išjudinami ir į renginius nelengvai prikviečiami. Tiesa, į kaimo bendruomenės organizuojamas ekskursijas, kurių buvo jau ne viena – į Anykščius, Biržus, po Žemaitiją, pilnas autobusas visada susirenka.

Atsisveikinę su svetingąja bibliotekininke Liuda, bendruomenės pirmininku Žilvinu, Audvydu, dar užsukę į parduotuvę nufotografuoti Zitos, patraukėme kelio į Eržvilką link.

Beje, atvažiuodami į Pašaltuonį pasukome pro užtvanką, todėl pačiame kaime pamatėme toli gražu ne viską. Užtai išvažiuodami vietoj kažkada kaimą puošusio Pašaltuonio mokyklos pastato greta stadiono duobėtame sklype išvydome riogsančias gelžbetonines buvusių sienų konstrukcijas. 2011 metais Paulių ir Pašaltuonio mokyklų pastatai buvo perduoti vienuoliams kapucinams, kurie juose ketino įrengti reabilitacijos centrus. Pastatas Pauliuose atgimė, o Pašaltuonio mokyklai ne taip pasisekė. Vietiniai gyventojai prisimena, kad kadaise mokyklos pastatą lyg norėjusi įsigyti ta pati „Spaisvilė“, tačiau dėl kažkokių priežasčių sandoris neįvyko, o nugriauto statinio liekanos, kaip ir netoli jo stovintis paminklas 1990 metų rugsėjo 13-ąją čia tragiškai žuvusiems sovietų armijos kareivėliams, primena ir ne tokią tolimą praeitį, ir sudėtingus kaimo dabarties kelius ir klystkelius.

Lybiškiai – MTS ir geležinkelio palikimas

Lybiškiai daugeliui važiuojančių pro šalį tikriausiai asocijuojasi su geležinkeliu. Būtent čia buvo įsikūrusi viena iš dviejų mūsų rajone buvusių geležinkelio stočių, tiesa, abi jos uždarytos dar 2001 metais. Keistoka, kad Lybiškių kaime buvusi geležinkelio stotis buvo pavadinta netoliese esančio Varlaukio kaimo vardu, o Lybiškių stotis buvo už kelių kilometrų į vakarus, prie Ožnugarių kaimo. Kaip pasakojo lybiškiečiai, pavadinimų painiava tuo nesibaigė, pavyzdžiui, Varlaukio kaime įsikūręs, irgi jau senokai uždarytas medicinos punktas oficialiai vadinosi Lybiškių medicinos punktu, o Lybiškiuose buvęs Jurbarko gamybinio susivienijimo Varlaukio padalinys. Tiesa, visas šias įdomybes sužinojome tik apsilankę bibliotekoje, kur mus sutiko bibliotekininkė Laimutė Keterienė ir keletas senųjų Lybiškių gyventojų: Birutė Bardauskienė, Ona Pakutinskienė, Birutė Šeputienė ir Jonas Bauža.

Biblioteka įsikūrusi sename pastate prie to paties geležinkelio. Daugumoje mūsų aplankytų kaimų bibliotekos kraustydavosi iš vienos vietos į kitą, o Lybiškiuose, pasirodo, biblioteka nuo pat jos įkūrimo ir buvo tame pačiame pastate, tik, pasak Laimutės, keletą kartų persikraustė iš vienų patalpų į kitas. Biblioteka Lybiškiuose, kaip ir daug kur – vienintelis likęs kultūros židinys, ir čia susirinkę senjorai prisipažįsta labiausiai bijantys, kad jos neuždarytų. Bibliotekos renginiai nedideli, sako Laimutė, ne tokie, kokius organizuoja kultūros centrai, tačiau Gedulo ir vilties dienos renginys Varlaukio geležinkelio stotyje jau tapo respublikiniu.

Dar vienu kultūros židiniu kaime gal taps neseniai savivaldybės įkurtas naujas Jurbarko krašto muziejaus padalinys – Istorinės atminties centras, tačiau Laimutė pastebi, kad praėjus beveik dviem mėnesiams po savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo, pas ją niekas dėl šio muziejaus dar nebuvo atvažiavęs – nei iš Jurbarko krašto muziejaus, nei iš savivaldybės. Todėl bibliotekoje tebestovi stiklinė vitrina su eksponatais, o pati Laimutė džiaugiasi iš šio krašto kilusiais žmonėmis, atiduodančiais jai senas nuotraukas ar senųjų laikų artefaktus. Bibliotekininkė tik nežino, kur visus tos padovanotus dalykus saugos, svarsto, gal Skaudvilės muziejui perduoti.

Kaimas mažėjantis, nors viena kita jauna šeima čia irgi kuriasi. Šis kaimas kol kas bene vienintelis iš mūsų aplankytų, kuriame žmonės per daug nesiskundžia viešuoju transportu – autobusai važiuoja gana dažnai, todėl Laimutė jau pardavė net penkis elektroninius viešojo transporto bilietus. Mokyklos vaikams – Eržvilke ir Skaudvilėje. Aplink yra keletas ūkių, pačiame kaime įsikūręs UAB „Lybiškiai“ gumos-plastmasės cechas, gaminantis įvairias detales, kuriame dirba bene 15 žmonių, na o kiti lybiškiečiai dirbti važinėja į Tauragę, Tauragės rajono gyvenvietes, netgi į Raseinių rajoną, nemažai, kaip juokauja susirinkusieji, „dirba Sodroje“. „Visi dirba, – sako Laimutė. – Ir niekas nesiskundžia, kad darbo nėra“.

Dabartiniai Lybiškiai – sovietinių laikų gyvenvietė. Susirinkusieji prisimena, kad čia pradėjus veikti Jurbarko gamybinio susivienijimo Varlaukio padaliniui – Mašinų-traktorių stočiai (MTS) buvo pastatyti daugiabučiai, imti statyti vadinamieji „alytnamiai“, daug gamybinių ir kitokių pastatų, o ypač kaimas suklestėjo, kai tapo centrine „Ąžuolo“ kolūkio gyvenviete. Tačiau Lybiškiuose, nors ir didesniuose už Varlaukį, nėra nei bažnyčios, nei kapinių – lybiškiečiai priklauso Varlaukio parapijai.

Jaukus pokalbis pasibaigia apsikeitimu dovanomis: mes, kaip paprastai, pasidalijame laikraščiais „Mūsų laikas“ ir žurnalais „Jurbarko laikas“, o mainais gauname Laimutės Keterienės kalėdinės mėtų uogienės, pažadėjusios jos paragauti tik per Kalėdas, ir ypatingo, buvusios paštininkės Onos Pakutinskienės dukters išsukto lipčiaus medaus, kurį pažadame ir pareklamuoti.

Taigi, reklama! Medaus važiuokite pirkti į Lybiškius, jį čia suka ne tik Onos dukra, bet yra ir daugybė kitų bitininkų.

Pakeliui į Kartupius dar stabtelime prie koplytstulpio, žyminčio kompozitoriaus Juozapo Gudavičiaus gimtosios sodybos vietą Skliausčių kaime. Tik šiais metais Konstantino Glinskio teatro režisierės Danutės Samienės iniciatyva pastatytas koplytstulpis bus šventinamas lapkričio 26 dieną. Ta proga Varlaukio bažnyčioje bus laikomos Šv. Mišios, vyks koncertas.

Kartupiai: dvi kultūros įstaigos, trys autoparduotuvės ir daug karvių...

Kartupiai – nedidelis kaimas, čia gyvena tik apie 150 žmonių. Vis dėlto kartupiškiai džiaugiasi, kad čia pastaruoju metu atsikraustė net keturios jaunos šeimos; juokiasi neseniai gatvėje matę šalimais sustatytus net tris vaikiškus vežimėlius, vaizdas, sutikite, šiuo metu ne taip dažnai išvystamas ir didesniame mieste.

Be to, skirtingai nuo daugumos kitų nedidelių kaimų, Kartupiuose yra ne tik biblioteka – tame pačiame buvusio darželio, vėliau – mokyklos, pastate dar įsikūręs ir Eržvilko kultūros centro Kartupių skyrius.  Todėl bibliotekininkė Danguolė Puidokienė įvairius kultūrinius ir kitokius renginius organizuoja kartu su kultūros darbuotoja Gitana Matusevičiene: valstybės šventes, Jonines. Paskutinis renginys – Pyragų dienai skirta „Saldaus gerumo šventė“, kai prisikepusios pyragų moterys lankė kaimo senjorus. Sako, sunku buvo tą šventę ir pabaigti, nes kiekvienas aplankytas kaimo gyventojas labiau už viską norėjo pasikalbėti, pasidalinti savo prisiminimais, rūpesčiais, džiaugsmais. Kažkada Kartupiuose buvo ir bendruomenė, tačiau ji praėjusiais metais išregistruota.

Kaimelyje nėra netgi parduotuvės, tiesa, mūsų pašnekovai: bibliotekininkė Danguolė, kultūros darbuotoja Gitana, seniūnaitis, ūkininkas Linas Leškys ir buvusi bendruomenės pirmininkė, taip pat ūkininkė Birutė Lužeckienė dėl to per daug nepergyvena – sako, kad čia atvažiuojančios net trys autoparduotuvės. O apsipirkti rimčiau, nuvažiuoja į Jurbarką ar Raseinius.

Kadangi gyvenant kaime tenka nemažai važinėti, dar viena kartupiškius ypač erzinanti problema – maždaug kilometras neasfaltuoto žvyrkelio, likusio prieš keletą metų išasfaltavus čia vedantį kelią – atkarpą nuo Jurbarko–Skaudvilės plento iki žvyrkelio Eržvilkas–Nemakščiai, einančio pro Kartupius. „Bet už tai, kiek pažadų girdėjome. Pasidžiaugiame jais ir laukiame toliau“, – juokauja Linas.

Kartupiai, kaip ir Lybiškiai, taip pat sovietinių laikų palikimas, susikūręs pradėjus žmones kelti iš vienkiemių į gyvenvietes – tada čia pastatyti dviaukščiai daugiabučiai namai, kaip ir daugelyje kitų kaimų – „alytnamiai“; tikriausiai būtent dėl jų tiek Pašaltuonyje, tiek Kartupiuose matėme Alytaus gatves. Kaimo vaikai važinėja mokytis į Eržvilko gimnaziją.

Nykstantis kaimelis, pagalvotume, tačiau vilties suteikia tiek tos į Kartupius atsikrausčiusios jaunos šeimos, tiek ūkininkas Linas, save vadinantis tikru šio krašto patriotu ir teigiantis, kad iš čia jo neišviliotų niekas, nes miestai, daug žmonių, mašinų ir spūstys jam nepatinkančios. „Man patinka erdvė, – sako Linas, – patinka savo kiemas. Lauke pakeli akmenį ir žinai, kad valai savo lauką. Niekur kitur to nepajusi“. Sužavėti šio požiūrio, klausiame, kas, jo nuomone, galėtų motyvuoti jaunus žmones likti savo krašte? Linas svarsto, kad jei kaimuose būtų gyvybingi ūkiai, leidžiantys ne tik išgyventi, bet ir normaliai gyventi, vaikai tikrai juose pasiliktų. Deja, jo nuomone, valdžios politika Lietuvoje yra ypač nepalanki mažiems ūkiams – netgi už tokios pat kokybės pieną smulkiam ūkininkui mokama mažiau nei stambiam ūkiui. Ši neteisybė ypač žeidžia.

Kas dar krito į akį? Karvės. Karvių, kurias kituose kaimuose jau vadina „nykstančia rūšimi“, Kartupiuose tikrai daug.

Pokalbio pabaigoje Danguolė ir Gitana pasidalina dar viena gera naujiena – ant bibliotekos ir kultūros namų pastato bus įrengiamos saulės baterijos, taigi tikėtina, kad šios įstaigos kol kas nebus uždarytos.

Šia gražia gaida ir baigėme viešnagę Kartupiuose.

Kiti miesteliai ir kaimai, kitos bibliotekos ir kiti žmonės – jau kitą savaitę.